Atsakomybė už civilinių teisių ir pareigų pažeidimą
5 (100%) 1 vote

Atsakomybė už civilinių teisių ir pareigų pažeidimą

1121314151617181

Turinys

Įvadas……………………………………………………………………………………………………………………..3

1. Civilinės atsakomybės samprata ir sankcijos………………………………………………………5

2. Civilinės atsakomybės rūšys……………………………………………………………………………….6

3. Civilinės atsakomybės funkcijos…………………………………………………………………………8

4. Civilinės atsakomybės bruožai……………………………………………………………………………9

5. Civilinės atsakomybės taikymo sąlygos……………………………………………………………..11

5.1 Neteisėtumas………………………………………………………………………………………………12

5.2 Priežastinis ryšys………………………………………………………………………………………..13

5.3 Kaltė………………………………………………………………………………………………………… 14

5.4 Žala……………………………………………………………………………………………………………15

5.4.1 Žalos kompensavimo būdai…………………………………………………………………16

6. Nepilnamečių atsakomybė už padarytą žalą………………………………………………………..17

7. Neveiksnių asmenų atsakomybė už padarytą žalą………………………………………………..19

8. Atsakomybė už kelių asmenų bendrai padarytą žalą……………………………………………20

9. Riboto veiksnumo asmens civilinė atsakomybė……………………………………………………20

10. Tam tikrų profesijų asmenų civilinė atsakomybė už padarytą žalą……………………..21

11. Advokatų civilinė atsakomybė……………………………………………………………………………22

12. Gydytojų civilinė atsakomybė……………………………………………………………………………23

13. Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produktų ar paslaugų…24

14. Atleidimas nuo civilinės atsakomybės………………………………………………………………..25

Išvados…………………………………………………………………………………………………………………..27

Literatūra………………………………………………………………………………………………………………29

Įvadas

CK 1.5 straipsnis nusako, kad:

„Civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises

bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo,

protingumo ir sąžiningumo reikalavimus“.

CA yra seniausia atsakomybės rūšis. Senaisiais laikais turėjo kazuistinį pobūdį (pavogei avį –pagaudavo ir nutraukdavo ką nors). Tačiau senovės Romoje ji gal labiau buvo panaši į administracinę atsakomybę. Jau Romos teisininkai pripažino, kad skriauda neturi būti be atsako ir tai yra esmė. Vėliau jie pripažino pinigines kompensacijas, kurios buvo skirtos labiau nubaudimui, o ne nukentėjusiojo pasitenkinimui.

CA neturėjo kompensacinės funkcijos, o tik nubaudimą. Pagrindiniai CA principai susiformavo Romos teisėje. Pagrindinis CA principas – visiško žalos atlyginimo principas.

Civilinio teisinio santykio šalių elgesio vertinimo kriterijai apibrėžti vadovaujantis ne teisės normomis, bet gyvinimo praktikoje nusistovėjusiais protingo, sąžiningo ir teisingo žmogaus elgesio standartais. Tačiau įstatymai negali pamokyti sąžiningumo, teisingumo ar protingumo, visa tai palieka atlikti teismų praktikai.

Teisingumas, protingumas ir sąžiningumas yra neatsiejami, vienas kitą papildantys asmens tinkamo elgesio požymiai. Įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas asmenys privalo laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Asmens elgesys, neatitinkantis šių reikalavimų, yra neteisintas, nesąžiningas ir neprotintas. Teisingas elgesys atsiskleidžia atribojant gėrį nuo blogio. Gėrio, geros moralės pradai sudaro visų bendrųjų civilinės teisės principų pamatą, todėl, interpretuojant teisės normas, gėrio ir blogio atribojimo kriterijus yra pagrindinis nustatant tai, kas yra nemoralu ir neteisinga.

Teisingumo kriterijai taikomi visiems teises ir pareigas turintiems asmenims. Todėl siekiant teisingumo galima reikalauti nukrypti nuo formalių lygiateisiškumo principo ar kitų teisės normų reikalavimų. Pavyzdžiui, žalą padaręs asmuo pagal įstatymo reikalavimus turi ją visiškai atlyginti, tačiau pagal teisingumo kriterijų žalos atlyginimo dydis gali būti sumažintas, jei žalą padaręs asmuo yra neturtintas, o nukentėjusiojo turtinė padėtis tokia gera, kad šis žalos padarymo fakto padarymas nesukelia realios grėsmės jo turtinei padėčiai.

Teisingas elgesys savo ruožtu yra sąžiningumo požymis, nes sąžiningu laikomas tas, kuris
elgiasi teisingai, t.y. pagal teisės aktų, gerų papročių ir moralės reikalavimus. Civilinė teisė remiasi asmens sąžiningumo prezumpcija , visi asmenys laikomi sąžiningais tol, kol neatlieka teisei priešingų veiksmų arba nesąžiningumas įrodomas remiantis suinteresuoto asmens surinktais įrodymais.

Teisingumas ir protingumas yra sąžiningumo esmė – sąžiningo elgesio matas, bet nėra pakankami visapusiškai atskleisti sąžiningumą. Reikia atkreipti dėmesį į CK 6.248 straipsnio nuostatą, kad “Kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu“. Vadinasi nesąžiningam asmens elgesiui kvalifikuoti nepakanka nustatyti vien tik tai, kad jis atliko neprotingus ir neteisėtus veiksmus, o būtina įvertinti ir asmens subjektyvias savybes (jo intelekto ir psichikos būklę), t.y. ar jis galėjo ir turėjo numanyti, kad jo veiksmai padarys žalos. Taigi, turi būti įvertinamas asmens amžius, išsilavinimas, patirtis ir kita. Tik tokiu atveju, kai dėl savo psichinės būklės asmuo turėjo galimybę įvertinti savo veiksmų teisėtumą ir protingumą bei numatyti jų pasekmes, jis laikomas nesąžiningu. Žinoma, kaltės prezumpcija reikalauja, kad įrodymus dėl nekaltumo surinktų ir teismui pateiktų asmuo, kuris kaltinamas neteisėtų veiksmų atlikimu ir dėl jų sukeltos žalos.

Tad šiame referate bus atsižvelgiama į atskiras civilinės atsakomybės rūšis, funkcijas, bruožus, taikymo sąlygas, atskirų asmenų civilinę atsakomybę už padarytą žalą, tam tikrų profesijų asmenų atsakomybę už žalą, į sąlygas, kada yra atleidžiama nuo civilinės atsakomybės.

1. CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS SAMPRATA IR SANKCIJOS

Civilinę atsakomybę apibrėžti vienareikšmiškai neįmanoma. Visų pirma civilinė atsakomybė yra suprantama kaip civilinės teisės instituto – prievolinės teisės – sudėtinė dalis.

Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).

CA yra turtinė atsakomybė, t. y. pažeidėjas visada patirs neigiamą turtinį poveikį, pasekmes. Tai turtinė pareiga atlyginti savo sąskaita kitam asmeniui padarytą žalą. Pvz. pirkimo – pardavimo sutartis: pirkėjas nesumokėjo kainos, tai kyla klausimas, kaip pardavėjas gali ginti savo pažeistas teises. Pirmiausiai pardavėjas gali reikalauti prievolę įvykdyti natūra; dar gali taikyti restituciją; reikalauti nutraukti sutartį; sumokėti netesybas; atlyginti nuostolius.

CA procese yra du dalyviai – tai kreditorius ir skolininkas. Čia kreditorius turi teises, o skolininkas – pareigas. Skolininkas privalo atlyginti žalą (nuostolius) ir padengti netesybas. Kreditorius turi teisę viso to reikalauti.

Nepriklausomai nuo to, ar žala padaryta viešojo, ar privataus asmens, žala atlyginama pagal CK.

Atsakomybė yra teisės pažeidimo sankcija , bet sankcija ne visada yra atsakomybė. Civilinė atsakomybė yra tik viena sankcijos rūšių. Ji atsiranda pažeidus teises. Atsakomybė dažniausiai tampa papildoma prievolė (pateikti prekes, grąžinti daiktą). Civilinės teisinės atsakomybės sankcijos ir jų taikymo sąlygos – svarbiausias civilinio teisinio reglamentavimo metodo ypatumas, atribojantis ją nuo viešosios teisės. Civilinė teisinė atsakomybė neturi represinių funkcijų, t.y. jos tikslas nėra nubausti asmenį, pažeidusį kito asmens teises, o tik kompensuoti nukentėjusiajam padarytus nuostolius. Todėl neigiamas civilinės tesės sankcijų pasekmės nukreiptos ne į pažeidėjo asmenines vertybes(laisvę, kūno neliečiamybę, orumą ir kt.), o tik į jo turtą. Todėl pagrindinės civilinės teisės sankcijos yra nuostolių atlyginimas ir netesybos (netesybos – tai įstatymu ar sutartimi nustatyta pinigų suma, kurią asmuo, pažeidęs savo įsipareigojimus, sumoka kitai teisinio santykio šaliai). Tiek nuostoliai, tiek netesybos turi būti tokio dydžio, kad kompensuotų patirtus nuostolius. Asmuo, kurio turtinės teisės buvo pažeistos, gali reikalauti visiškai atlyginti nuostolius, bet ne daugiau. Pvz.: jeigu sutartimi numatytos netesybos yra neproporcingai didelės palyginti su padarytais nuostoliais, ta šalis, kuri privalo mokėti netesybas, gali reikalauti jas sumažinti iki protingo dydžio. Kompensacinė civilinės teisinės atsakomybės funkcija sąlygoja kitą jos ypatumą – sankcijos mokomos ne valstybei, o nukentėjusiajam nuo teisės pažeidimo.

2. CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS RŪŠYS

Galima išskirti 7 civilinės atsakomybės rūšis:

1. sutartinė;

2. deliktinė;

3. dalinė;

4. solidarinė;

5. subsidiarinė(papildoma);

6. visiška ir ribota;

7. regresinė.

Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).

Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl
susijusios su sutartiniais santykiais.

Šios rūšys yra panašios ir pagrindinis panašumas yra, kad tai yra papildoma turtinė prievolė tam, kas pažeidžia pagrindinę prievolę. Tarp šių rūšių bendra yra šių atsakomybės rūšių funkcijos, tikslai. Tačiau šios dvi rūšys turi ir skirtumų:

1. Skirtingas atsiradimo pagrindas, tai yra sutartinė CA atsiranda pažeidus sutartį, o deliktinė CA atsiranda ne sutarties, o delikto pagrindu. Kartais deliktinė atsakomybė gali atsirasti ir iš sutarties, bet čia yra išskirtiniai atvejai.

2. Skirtingos atsakomybės formos (žalos atlyginimas ir netesybų sumokėjimas), tai yra sutartinė atsakomybė gali pasireikšti abiem formomis, tai yra nuostolių atlyginimu ir netesybų sumokėjimu. Tuo tarpu deliktinei CA būdingas tik žalos atlyginimas.

3. Skirtingas atsakomybės sąlygų taikymas, tai yra beveik visos CA sąlygos skirtingai taikomos sutartinėje ir deliktinėje CA.

4. Kiti skirtumai: ieškininės senaties terminas (netesybų atveju senaties terminas sutrumpinamas iki 6 mėn., o žalos atlyginimo atveju – 3 metai, o praėjus 3 metams, tai žala gali būti atlyginama tik nuo kreipimosi dienos; labai skiriasi atsakomybės dydžio ribojimo dydžiai. Sutartinėje teisėje yra laisvė nustatyti atsakomybės sąlygas, tai yra šalys laisvai gali aptarti CA dydį, dažniausiai tik tiesioginių nuostolių atveju. Tuo tarpu deliktinės CA atveju šalims susitarti dėl CA dydžio negalima, nebent tai riboja pats įstatymas (žala sveikatai, neturtinė žala ir panašiai).

Tačiau yra dvi išimtys, kai atsakomybės negalima apriboti ir sutartinės CA atveju:

1. priklausomai nuo kaltės formos: tyčia arba didelis neatsargumas;

2. žala padaroma sveikatai arba atimant gyvybę. CK 6.251 str. yra kriterijai, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti, nustatydamas žalos dydį;

3. civilinės atsakomybės draudimas labiau paplitęs deliktinėje atsakomybėje, o sutartinėje atsakomybėje tik tam tikrais retais atvejais, bet galima sakyti, kad jų ir nėra.

Dalinė civilinė atsakomybė bus tada, kai įstatymas ar sutartis nustato, kad kiekvienas skolininkas privalo atlyginti tik žalos dalį, atitinkamą jos dydį; Keli asmenys už padarytą žalą dalinės CA atveju atsako lygiomis dalimis, jeigu įstatymas ar sutartis nenumato, kad jie atlygina nelygiomis dalimis. Dalinė CA taikoma visais atvejais, išskyrus, kai įstatymas ar sutartis numato ką kitą

Solidari – tai dviejų ar daugiau asmenų atsakomybė, kuri reiškia, kad kreditorius gali reikalauti visų ar dalies nuostolių atlyginimo tiek iš vieno skolininko, tiek ir iš visų atsakingų už žalą asmenų, t.y. taikomas principas “visi už vieną, vienas už visus”. Solidarus skolininkas, visiškai atlyginęs nuostolius, įgyja regreso teisę reikalauti jam kompensuoti išieškotus nuostolius. Tokia solidarių skolininkų tarpusavio CA vadinama regresine CA ir yra grindžiama dalinės CA taisyklėmis.

Subsidiari atsakomybė – tai papildoma garantija, (tėvų atsakomybė už nepilnamečius).Garantijos atveju iš pradžių reikalaujama iš skolininko, po to – iš garanto. CK neatsako, ar iš pradžių duoti ieškinį į teismą, o po to kreiptis į garantą. Pakanka neteisminio reikalavimo, nes kitaip garantas paslėptų turtą.

Kreditorius iki pareikšdamas reikalavimus asmeniui, kuris pagal įstatymus ar sutartį atsako papildomai kartu su kitu asmeniu (subsidiarioji atsakomybė), turi pagrindiniam skolininkui pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo. Jeigu pagrindinis skolininkas atsisakė atlyginti nuostolius arba kreditorius per protingą terminą iš skolininko negavo atsakymo į pareikštą reikalavimą, tai kreditorius gali pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo subsidiariai atsakingam skolininkui. Kreditorius neturi teisės reikalauti atlyginti nuostolius iš subsidiariai atsakingo skolininko, jeigu kreditorius savo reikalavimą gali patenkinti įskaitydamas priešpriešinį pagrindinio skolininko reikalavimą. Subsidiariai atsakingas skolininkas, prieš atlygindamas kreditoriui nuostolius, privalo apie tai įspėti pagrindinį skolininką. Jeigu subsidiariai atsakingam skolininkui pareikštas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo, tai jis turi patraukti dalyvauti byloje ir pagrindinį skolininką. Priešingu atveju pagrindinis skolininkas regresiniam subsidiaraus skolininko reikalavimui turi teisę pareikšti visus atsikirtimus, kuriuos jis būtų turėjęs teisę reikšti kreditoriui.

Visiška ir ribota atsakomybė. Civilinis kodeksas numato, kad padaryti nuostoliai turi būti visiškai atlyginti, išskyrus atvejus, kai įstatymas ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško prievolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Tačiau sumažintas nuostolių negali būti mažesnis už draudimo sumą, kuria skolininko civilinė atsakomybė buvo ar turėjo būti privalomai apdrausta.

Regresinė atsakomybė – tai atgręžtinė atsakomybė, kuri atsiranda tada, kai pagal tiesioginį reikalavimą skolininkas atsako ne tiktai už savo veiksmus, bet ir už kitų asmenų teisės pažeidimus. Ji būna, kai, esant keleto asmenų solidariajai atsakomybei, kreditorius išieško visus nuostolius iš vieno skolininko. Atlyginęs nuostolius,
turi teisę atgręžtine tvarka reikalauti iš kitų solidarių atsakovų, kad šie kompensuotų išieškotus nuostolius.

3. CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS FUNKCIJOS

1. Kompensacinė CA funkcija reiškia, kad ją taikant prioritetas teikiamas ne siekiui nubausti žalą padariusį asmenį, o pirmiausia siekiama grąžinti nukentėjusįjį į tokią turtinę padėtį, kokioje jis buvo iki žalos jam padarymo. Kompensacinė CA funkcija apsprendžia vieną iš pagrindinių CA principų – visiško nuostolių atlyginimo principą. Ca nėra atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, skirtingai nei kt. atsakomybėse suprantama kaltė bei kaltės reikšmė, skiriasi CA sąlygų įrodinėjimo taisyklės ir pan. Civilinę atsakomybę suprantant kaip turtinę prievolę, atsirandančią dėl civilinės teisės saugomų ir ginamų interesų pažeidimo, matosi, kad pagrindinė jos funkcija yra kompensuoti nukentėjusiojo patirtą žalą. Ši funkcija yra labai svarbi, tačiau ji nėra vienintelė, kurią atlieka CA. Jau pats CA instituto buvimas žmogų veikia prevenciškai. Žinoma, jei CA bus tik deklaruojama, bet netaikoma, tai jos prevencinė funkcija taps minimalia. Kompensacinė atsakomybės funkcija yra pagrindinė, lemianti civilinės atsakomybės ypatumus ir pasirinktus pažeistų teisių gynimo būdus. Per turtinį poveikį netiesiogiai gali būti pasiekiami ir kiti tikslai – asmuo, pajutęs savo netinkamo elgesio jam nepalankias turtines pasekmes, logiškai svarstydamas ir protingai elgdamasis, turėtų padaryti išvadas apie savo neteisėto elgesio žalingumą, nenaudingumą sau ir tokiu keliu gali susiformuoti motyvas laikytis nustatytos tvarkos.

Taikant civilinę atsakomybę, kuri yra turtinė, pasitelkiamos atitinkamos priemonės, kurios pagal savo pobūdį geriausiai užtikrina pasirinkto tikslo pasiekimą. Pagrindinė civilinės atsakomybės forma yra padarytos žalos (nuostolių) atlyginimas. Netesybos yra specifinė civilinės atsakomybės forma, bet ji nepaneigia civilinės atsakomybės kompensacinio pobūdžio.

2. Prevencinė – tai antraeilė funkcija kompensacinės atžvilgiu. Prevencinę funkciją mažina ir civilinės atsakomybės draudimo institutas. Tačiau gali būti diferencijuotos draudimo įmokos, priklausomai nuo žalos padarymo rizikos. Pats civilinės atsakomybės egzistavimas veikia žmogaus elgesį, todėl, kad logiškai mąstydamas, jis turi padaryti išvadą, kad jam nėra naudinga elgtis prieš nustatytą tvarką ar taip, kad kitam padarytų žalos. Supratimas, kad tai sukelia pareigą atlyginti žalą, t.y. turėti išlaidų, ryšium su žalos atlyginimu, veikia prevenciškai. Tačiau tai tik bendro pobūdžio suvokimas. Turi egzistuoti visapusiška teisės sistema, kuri realiai padėtų gauti žalos atlyginimą visais atvejais, kai žala padaryta ne dėl paties asmens kaltės, o dėl kitų asmenų. Atsakomybės už žalą neišvengiamumas reikštų ne deklaratyvų, o realų teisės gauti žalos atlyginimą įgyvendinimą ir keltų šios rūšies teisinės atsakomybės prevencinį vaidmenį. Nuoseklus civilinės atsakomybės įgyvendinimas duotų didesnį efektą, negu administracinės ar baudžiamosios atsakomybės taikymas. Civilinę atsakomybę taikyti yra palyginti lengviau. Kita vertus, civilinės atsakomybės prevencinė funkcija gali būti susiaurinama, taikant kitus įstatymais numatytus institutus.

3. Nubaudimo funkcija taikoma išimtinais atvejais, kai bauda išieškoma už patį pažeidimo faktą.

Taip pat galima išskirti dar dvi funkcijas – informacinę ir verslo stimuliavimo. Asmeniui (įmonei), kuris yra nuolatinis teisminių procesų dalyvis jo kreditoriams išieškant padarytus nuostolius, gresia nepatikimo ir nesąžiningo verslo partnerio vardas verslo pasaulyje. Antra vertus, CA buvimas ir efektyvus jos taikymas skatina CA subjektą tinkamai vykdyti savo pareigas, sutartinius įsipareigojimus ir įstatymo reikalavimus. Tokiu būdu CA stimuliuoja sąžiningą verslą.

4. CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS BRUOŽAI

Galima išskirti 4 pagrindinius civilinės atsakomybės bruožus.

Pirmasis bruožas yra tas, kad asmens elgesys vertinamas civilinės teisės požiūriu ir į jį reaguojama civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Civilinė arba privatinė teisė plačiąja prasme, reguliuoja privačių asmenų turtinius ir su jais susijusius neturtinius santykius.

Civilinė atsakomybė yra neigiama reakcija į privataus intereso pažeidimą. Šia prasme civilinė teisinė atsakomybė skiriasi nuo viešosios atsakomybės rūšių – administracinės, baudžiamosios atsakomybės, kurios yra neigiama reakcija į viešo intereso pažeidimą.

Prielaida atsirasti civilinei teisinei atsakomybei yra privataus intereso pažeidimas, tai neigiama reakcija yra privataus asmens, kuriam padaryta žala. Šio pobūdžio aplinkybė turi du aspektus:

1) neigiama turtinė reakcija pažeidėjo sąskaita yra vykdoma ne viešojo subjekto naudai, o nukentėjusiojo naudai;

2) valstybė tiesiogiai ir betarpiškai nesikiša į privataus pobūdžio intereso gynimą, kol nukentėjusysis nesikreipia teisminės gynybos. Valstybė įsikiša tada, kai žalą padaręs asmuo jos savanoriškai neatlygina.

Taip pat galimi atvejai, kai privataus intereso pažeidimas žalos padarymu pasireiškia tokio pobūdžio ar intensyvumo pažeidimu, jog jis tampa viešuoju interesu – žalos padarymas privačiam asmeniui atitinkamu būdu yra
kvalifikuojamas kaip administracinis nusižengimas ar baudžiamasis nusikaltimas.

Antrasis bruožas yra tas, kad civilinė teisė reguliuoja turtinius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, tai CA pasireiškia kaip neigiama turtinė reakcija į saugomų ir ginamų vertybių pažeidimą. Turtinis civilinės atsakomybės pobūdis ją labai skiria nuo kitų atsakomybės rūšių. Asmuo kaip individas, asmenybė, nėra svarbus, kai sprendžiama dėl turtinės atsakomybės taikymo, kadangi poveikis yra ne asmeninio pobūdžio. Tinkamas atsakomybės subjektas yra tas, kuris turtu privalo atsakyti už žalą, atsakomybė yra nukreipiama į pažeidėjo turtą, o ne į jo asmenį. Šis ypatumas turi svarbią reikšmę nustatant civilinės atsakomybės pagrindus, pavyzdžiui, asmens elgesio neteisėtumą ir kaltę, kurie yra kitaip suprantami, nei taikant asmeninio pobūdžio atsakomybę.

Trečiasis bruožas yra toks, kai civilinė atsakomybė reiškia, kad kito asmens subjektyvinių teisių ar įstatymo saugomų interesų pažeidimas sukelia naują civilinį teisinį santykį – žalos atlyginimo prievolę. Nukentėjusysis įgyja teisę reikalauti iš teisės pažeidėjo žalos atlyginimo. Iki to laiko, kol kito subjekto teisės ar teisėti interesai nėra pažeisti, nėra žalos atlyginimo teisinio santykio. Viena iš sąlygų prievolei kilti yra neteisėti žalą padariusių asmenų veiksmai. Teisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas yra kitokios teisinės ir socialinės prigimties, todėl neturi būti reguliuojamas civilinės atsakomybės instituto normomis.

Ketvirtasis CA bruožas yra tas, kad ši atsakomybė realizuojama privataus asmens iniciatyva. Civilinė atsakomybė taikoma tam tikra procedūra. Ne teisinio pobūdžio atsakomybę gali taikyti bet kuris asmuo, vertinantis subjekto elgesį ir išreiškiantis neigiamas nemalonias pažeidėjui pasekmes. Teisinės atsakomybės vienas iš principų yra teisėtumas, kuris reiškia, kad atsakomybė turi būti taikoma įstatymo nustatyta tvarka.

Civilinės atsakomybės, kaip vienos iš teisinės atsakomybės rūšių taikymas, taip pat turi vykti įstatymo numatyta tvarka. Neturi reikšmės, ar ją taiko valstybės įgaliotos institucijos, ar yra palikta galimybė taikyti šią atsakomybę privačiam asmeniui. Kai civilinės atsakomybės įgyvendinimas yra paliktas privačių asmenų dispozicijai (savigyna, apribojimų taikymas ne teismo tvarka ir kt.), turi būti laikomasi įstatymo reikalavimų, o jei jų nėra – bendrųjų teisės principų (teisingumo, protingumo, sąžiningumo). Jei civilinės atsakomybės taikymas yra susijęs su valstybės prievartos aparato naudojimu, tai prievarta gali būti naudojama tik įstatymais nustatyta tvarka. Civilinę atsakomybę galima taikyti tik suinteresuotam asmeniui pareiškus ieškinį, jo reikalavimą išnagrinėjus teismo ar arbitražo tvarka. Jeigu asmuo nepageidauja civilinės atsakomybės taikyti, tai ji gali likti nerealizuota, nors būtų visos sąlygos ją taikyti.

5. CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS TAIKYMO SĄLYGOS

Atsakomybė – prievolė atlyginti žalą arba nuostolius, sumokėti netesybas. Civilinei teisinei atsakomybei būdinga tai, kad ji yra viena iš įstatymu ar sutartimi nustatytų sankcijų; jos atsiradimo pagrindas yra teisės pažeidimas; ji pasireiškia teisės pažeidėjui neigiamomis turtinėmis pasekmėmis, dažniausiai turto sumažėjimu dėl žalos, nuostolių atlyginimo, netesybų sumokėjimo; ji yra papildoma arba nauja prievolė, kuri nėra pažeisto teisinio santykio elementu; ji įgyvendinama valstybės prievarta arba jos taikymo galimybe.

Atsakomybė atsiranda tik esant tam tikroms sąlygoms:

1) neteisėtas skolininko elgesys;

2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisei skolininko (teisės pažeidėjo) veiksmų ir žalos arba nuostolių;

3) skolininko (teisės pažeidėjo) kaltė;

4) teisės pažeidimu turi būti padaryta žala arba nuostoliai.

Civilinės atsakomybės atveju turi būti nustatyta juridinių faktų sudėtis – jie ir yra atsakomybės sąlyga. Tik esant visumai juridinių faktų galima kalbėti apie CA. Kaltė, žala ir pan. yra juridinis faktas.

Jei nukrypsime į senovę, tai pamatysime, kad senovės Romoje dominavo tik pats žalos padarymo faktas. Klasikinėje Romoje atsirado kaltė. Kaltė išsilaikė ilgą laiką. Apie XVIII a. pab. – XIX a. kaltės reikšmė pradeda silpnėti. Atsiranda atsakomybė be kaltės. Tačiau pirmuosiuose kodeksuose mes surasime kaltę kaip atsakomybės sąlygą. Pas mus Lietuvoje irgi nerasime, kad kaltė nebūtų pripažįstama atsakomybės sąlyga.

Teisės teorijoje skiriami: normatyvinis ir faktinis teisinės atsakomybės pagrindai.

Pirmąjį sudaro įstatymai, kiti teisės šaltiniai, kurių pagrindu asmeniui taikoma teisinė atsakomybė. Antrąjį – tam tikrų būtinų juridinių faktų visuma, kuri dar yra vadinama juridinių faktų sudėtimi. Civilinėje teisėje juridiniai faktai, kuriems esant atsiranda civilinė atsakomybė, yra vadinami civilinės atsakomybės sąlygomis.

Teismai, nagrinėdami civilines bylas dėl atlyginimo žalos, padarytos asmens sveikatai, privalo nustatyti:

1. Bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas, be kurių civilinė atsakomybė apskritai neatsiranda – neteisėta veika, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos, kaltė. Tačiau įstatymas tam tikrais atvejais civilinės atsakomybės atsiradimą gali
visų jos sąlygų buvimu. Pvz., CK 493 str. nustato civilinės atsakomybės be kaltės (vadinamąjį objektyviosios civilinės atsakomybės) atvejį. Tokiu atveju atsakomybei atsirasti pakanka nustatyti tris sąlygas: žalą, veiką, priežastinį ryšį tarp jų.

2. Papildomas sąlygas, būtinas atsakomybei kilti pagal atskiras žalos atlyginimo rūšis. Pvz., CK 499 str. numato tokias dvi papildomas atsakomybės sąlygas:

v už žalą, padarytą darbuotojo sveikatai, yra atsakingas asmuo, kuris už nukentėjusįjį privalo mokėti socialinio draudimo įmokas, t.y. tarp ginčo šalių buvo darbo teisiniai santykiai;

v žala darbuotojo sveikatai buvo padaryta ryšium su darbinių (tarnybinių) pareigų ėjimu, t.y. žalos atsiradimas yra susijęs su nukentėjusiojo darbine veikla.

Turime klasikinę juridinių faktų sudėtį, kuri ir yra pagrindas atsakomybei atsirasti ir ją taikyti. Bet prie jų labai daug svarbių išimčių: kartais ir teisėtais veiksmais padaryta žala turi būti atlyginama.

5.1. Neteisėtumas

Neteisėti veiksmai – tai neįvykdyta numatyta pareiga ir panašiai. Tai yra juos sudaro:

v neįvykdymas tam tikros numatytos pareigos (pasyvūs veiksmai);

v veiksmų, kuriuos draudžia įstatymas atlikimas (aktyvūs veiksmai);

v bendro pobūdžio pareigos neįvykdymas, tai yra reikia elgtis atidžiai, kad nebūtų padaryta žala kitiems.

Neteisėtumas siejamas ne su pasekmėmis, todėl reikia kalbėti apie veiksmų santykį su teise, tai yra jau įstatymų pažeidimas reiškia neteisėtus veiksmus, nors žala gali ir neatsirasti. Neteisėtas pareigos neatlikimas gali pažeisti kito asmens teisę, bet tai išeleminuoja neteisėtumą dėl pareigos neatlikimo, nes pati neteisėta pareiga yra draudžiama. Jeigu yra bendro pobūdžio pareiga: geros moralės reikalavimai, hipokrato priesaika ir panašiai, ir ji yra pažeidžiama, tai jos sukelia pasekmes ir tokie pažeidimai yra neteisėti veiksmai.

Sprendžiant veikos neteisėtumo klausimą, negalima apsiriboti vien civilinės teisės normomis. Reikia atsižvelgti ir į kitų teisės šakų normas. Todėl dažnai, taikant civilinę atsakomybę už žalą, padarytą asmens sveikatai, teismai remiasi ir kitų teisės šakų, pavyzdžiui, baudžiamosios teisės, darbo teisės ir pan. normomis.

Sutartinėje atsakomybėje yra pirmi du atvejai (pasyvūs ir aktyvūs veiksmai). Sutarties pažeidimas, kai kelis mėnesius nemokamos įmokos, tai bankas pareikalauja nutraukti sutartį arba taikyti civilinę atsakomybę. Šiuo atveju turime dalinį sutarties pažeidimą.

Sutartinės atsakomybės atveju neteisėti veiksmai galimi trim formomis:

v sutartinės pareigos nevykdymas;

v sutartinės pareigos netinkamas įvykdymas;

v prievolės įvykdymo termino praleidimas.

Pagal neteisėtumo įvardijimą šalys skirstomos į tris grupes:

1. Generalinis deliktas – tai bet kokios žalos padarymas yra neteisėtas veiksmas (CK 6.263 str.)

2. Germaniška sistema – kai straipsniuose yra išvardintai objektai, kuriuos pažeidus laikoma, kad yra neteisėtumas. Tai nėra generalinis deliktas, nes išvardijami konkretūs atvejai.

3. Deliktai skirstomi pagal pobūdį: sveikatos, ekonominiai ir pan., tai yra skirstymas yra sąlyginis ir atlikus neteisėtus veiksmus.

Generaliniame delikte labai svarbus santykis tarp neteisėtumo ir kaltės, tai yra šiuo atveju šios sąlygos tapačios, tai yra neteisėtumas prezumuoja kaltę ir atvirkščiai.

5.2. Priežastinis ryšys

Priežastinis ryšys reiškia, kad žala gali būti atlyginama tuo atveju, jei atliktas pažeidimas neteisėtais veiksmais, kurių pasėkoje atsirado žala. Tai labai kontraversiška sąlyga. Yra labai daug priežastinio ryšio teorijų:

1. Ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija – jos esmė, kad be priežasties negali būti pasekmės.

2. Adekvataus ryšio – tai yra be pagrindinės priežasties yra ir kitos priežastys, kurios padidina riziką atsirasti ir kitokiai žalai. Pagal šią teoriją tenkintini abu reikalavimai. Šios teorijos neigiamas bruožas, kad labai išplečia atsakomybės ribas, bet tai persveria teigiamas bruožas.

3. Tiesioginės pasekmės teorija – atlyginama tik ta žala, kuri buvo tiesioginė veiksmo pasekmė. Skirtumas nuo ekvivalentinės tas, kad ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija nėra taikoma viena. Ši teorija nėra taikoma, kai turime šalutines pasekmes.

4. Pakankamos priežasties teorija – kai ryšys yra laikomas tarp tos priežasties ir pasekmės, tai imama ta priežastis, kuri labiausiai lemia pasekmes, tai yra stipriausiai veikia pasekmes.

5. Būtinosios pasekmės teorija – kai priežastinio ryšio buvimo faktą galima nustatyti tada, kai pakartojant tą pačią situaciją gaunamos tos pačios pasekmės. Ji beveik netaikoma, nes neįmanoma atkurti tapačias situacijas.

6. Betarpiškos pasekmės teorija – čia svarbus laiko tarpas, nes pagal ją neįmanoma nustatyti priežastinio ryšio, jei pasekmė atsiranda ne iš karto, o po kurio laiko. Kai yra laiko tarpas, kuris nutraukia grandinę tarp priežasties ir pasekmių, tai bus neįmanoma pagal šią teoriją įrodyti priežastinį ryšį.

7. Artimiausios priežasties teorija – kai nustatant priežastinį ryšį svarbus ir laiko kriterijus ir pašaliniai reiškiniai, kurie gali įtakoti priežastinį ryšį.

8. Kitos priežastinio ryšio teorijos –
pasekmių numatymo teorija.

Visoms priežastinio ryšio teorijoms būdinga, kad esmė nustatinėti priežastinį ryšį, kai pasekmės atsiranda vėliau nei atsiranda veiksmai, dėl kurių atsiranda pasekmės. Visos teorijos turi būti taikomos vienam tikslui, kad būtų teisingai pritaikyta teisės norma ir priimtas teisingas sprendimas. Teismuose dominuojančios teorijos nėra, kas yra gerai.

Turi būti nustatytas labiausiai tinkamas priežastinis ryšys, atsižvelgiant į visas situacijos aplinkybes. Kalbant apie CA sąlygas reikia turėti mintyje abi jos formas, nes kai kalbame apie netesybas užtenka tik dviejų sąlygų – neteisėtų veiksmų ir kaltės.

5.3. Kaltė

Tai – asmens psichinis santykis su jo veiksmais ir atsiradusiomis pasekmėmis.

231 straipsnis. Kaltė kaip atsakomybės už prievolių pažeidimą sąlyga. Asmuo, neįvykdęs prievolės arba ją įvykdęs netinkamai, atsako turtu, tik esant kaltei (tyčiai arba neatsargumui), išskyrus įstatymo arba sutarties numatytus atvejus. Kad kaltės nėra, įrodinėja pažeidęs prievolę asmuo.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4592 žodžiai iš 9107 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.