Atsargų auditas
5 (100%) 1 vote

Atsargų auditas

Turinys

1. Atsargų samprata 3

2. Atsargų apskaita ir pagrindiniai teisės aktai, reglamentuojantys jų apskaitą ir audito ypatumus 3

2.1 Atsargų įkainojimo metodai ir jų įvertinimas 4

2.2 Atsargų perkainojimas ir nurašymas 8

3. Atsargų audito planas, programa ir uždaviniai 11

4. Auditoriaus darbo dokumentai 14

5. Atsargų inventorizacija ir auditoriaus dalyvavimas joje 15

5.1 Inventorizacijos atlikimo procedūra 19

5.2 Inventorizacijos metu nustatytų skirtumų priskyrimo pajamoms, leidžiamiems arba neleidžiamiems atskaitymams tvarka 22

5.3 Atsakomybė už inventorizacijos metu atsiradusius trūkumus 24

Priedai 25

Literatūra: 27

1. Atsargų samprata

Atsargos – trumpalaikis turtas (žaliavos ir komplektuojamieji gaminiai, nebaigta gamyba, pagaminta produkcija bei pirktos prekės, skirtos perparduoti), kurį įmonė sunaudoja pajamoms uždirbti per vienerius metus arba per vieną įmonės veiklos ciklą. [1]

Balansinė atsargų vertė – vertė, kuria atsargos yra parodytos balanse.

Grynoji galimo realizavimo vertė – įvertinta pardavimo kaina, esant įprastoms verslo sąlygoms, atėmus įvertintas gamybos užbaigimo ir galimas pardavimo išlaidas.

Įsigijimo (pasigaminimo) savikaina – sumokėta (mokėtina) pinigų ar pinigų ekvivalentų suma ar kito mainais atiduoto ar sunaudoto turto, kuris naudojamas įsigyjant ar gaminant turtą, vertė.

Prekės – turtas, pirktas perparduoti, ir įmonės pagaminta produkcija, skirta parduoti.

Veiklos ciklas – laikotarpis nuo veiklos procese naudojamų atsargų įsigijimo iki jų realizavimo už pinigus arba už lengvai pinigais paverčiamą priemonę.

Gamybinės įmonės dažniausiai disponuoja 4 grupėmis atsargų:

1) žaliavomis ir medžiagomis;

2) komplektavimo gaminiais ir pirktais pusfabrikačiais;

3) nebaigta gamyba;

4) pagaminta produkcija.

Atsargų auditas – viena atsakingiausių ir sudėtingiausių audito sričių. Atsargos neretai daugelyje įmonių sudaro didžiausią trumpalaikio turto lyginamąjį svorį. Be to, atsargų asortimentas kai kuriose įmonėse būna labai didelis. Ypač sunku atlikti atsargų auditą tose įmonėse, kurios ilgai laiko atsargas keliuose sandėliuose. Taip pat, įmonės naudoja skirtingus įkainojimo metodus skirtingoms atsargų rūšims įvertinti. Manoma, kad atliekant atsargų auditą, beveik visada susiduriama su didele klaidų ir apgaulių tikimybe.

2. Atsargų apskaita ir pagrindiniai teisės aktai, reglamentuojantys jų apskaitą ir audito ypatumus

Apskaitoje atsargas registruojame jų įsigijimo savikaina, o sudarant finansinę atskaitomybę – įsigijimo (pasigaminimo) arba grynąja galimo realizavimo verte, atsižvelgiant į tai, kuri iš jų yra mažesnė.

Atsargų įsigijimo savikainą sudaro jų pirkimo kaina, kuri pakoreguota atlikto atsargų nukainojimo ir gautų nuolaidų sumomis. Šie koreagavimai apskaitoje nurodomi šitaip:

jeigu atsargos jau parduotos – koreaguojama parduotų prekių savikaina, mažinant ją nuolaidų ir nukainojimo suma;

jei dar neparduotos – atsargų įsigijimo savikaina, koreaguojama mažinant ją nuolaidų ir naukainojimo suma, tenkančia neparduotoms atsargoms. Kartais to padaryti neįmanoma arba netikslinga, tada koreaguojama kaip perduotų atsargų savikaina, žinoma, jei tai reikšmingai neiškraipo finansinės atskaitomybės.

Nustatant atsargų įsiijimo savikainą, prie pirkimo kainos pridedami visi su pirkimu susiję mokesčiai bei rinkliavos (išskyrus tuos, kurie bus atgauti), gabenimo, paruošimo naudoti bei kitos tiesiogiai susijusios su atsargų įsigijimu išlaidos. Atsargų gabenimo, sandėliavimo ir kitos išlaidos gali būti pripažįstamos ir sąnaudomis (pardavimo savikaina) tą patį laikotarpį, kai buvo patirtos, jei sumos yra nereikšmingos.

Atsargų (produkcijos) pasigaminimo savikaina. Ją sudaro tiesioginės (tai tokios išlaidos, kurias be žymių sąnaudų galima tiesiogiai priskirti gaminamai produkcijai, pvz.: pagrindinių žaliavų, komplektuojamų gaminių ir tiesioginio darbo užmokesčio išlaidos) ir netiesioginės gamybos išlaidos (netiesioginiai su produkcijos gamyba susijusios išlaidos, kurių neįmanoma be žymių sąnaudų priskirti konkretiems gaminiams ar jų grupėms), patirtos per ataskaitinį laikotarpį. Kiekviena įmonė, atsižvelgdama į savo specifiką, pasirenka kurias išlaidas priskirti prie tiesioginių, o kurias – ne. Apie tai, kurios išlaidų grupės įtraukiamos į gaminamos produkcijos savikainą, turi būti atskleista aiškinamojo rašto bendrosiose pastabose.

2.1 Atsargų įkainojimo metodai ir jų įvertinimas

Pagrindinis dokumentas, kuriuo turima vadovautis vedant atsargų apskaitą yra 9 verslo apskaitos standartas – “Atsargos”. 2 VAS apibrežia tai, kas yra priskiriama atsargomis, o kiti įvairūs įstatymai ir nutarimai yra tik dalinai susiję su atsargomis (pvz.: “Pelno mokesčio įstatymas” ir pan).

Pasaulinė apskaitos praktika naudoja šiuos atsargų įvertinimo metodus:

FiFO – daroma prielaida, kad pirmiausia parduodamos ar sunaudojamos tos atsargos, kurios anksčiau nupirktos.

LiFO – daroma prielaida, kad pirmiausia parduodamos ar sunaudojamos vėliausiai pirktos atsargos.

Vidutinių kainų – tai toks metodas, kai visos prekės (tiek parduotos, tiek neparduotos) įkainojamos vidutinėmis jų įsigijimo kainomis. Taikant nuolat apskaitomų atsargų būdą, vidutinė kaina skaičiuojama po kiekvieno
pirkimo. Taikant periodiškai apskaitomų atsargų būdą, vidutinė atsargų įsigijimo kaina apskaičiuojama laikotarpio pabaigoje.

Konkrečių kainų metodo esmė – konkrečios kainos naudojamos konkrečioms atsargoms įkainoti.

HiFO (anglų k. – “highest – in, first – out”, t.y. “aukščiausias įeina, pirmas išeina”). Šio metodo esmė – atsargos, turinčios didžiausią pirkimo ar gamybos vertę, pirmiausia suvartojamos arba parduodamos ataskaitiniu laikotarpiu. Taigi visos atsargos pagal savo vertę turi būti vartojamos arba parduodamos atitinkamu laikotarpiu tam tikru nuoseklumu. Metodo tikslas – balanso sudarymo dieną pasiekti kuo mažesnę visų atsargų vertę, kuri atitiktų pagrindinius ekonominius apdairumo principus.

LoFO (anglų k. – “lowest – in, first – out”, t.y. “mažiausias išeina pirmas”). Atsargos, turinčios mažiausią pirkimo kainą ar gamybos vertę, suvartojamos arba parduodamos atsakitiniu laikotarpiu pirmiausia. Taigi atsargų didžiausia vertė naudojama metų pabaigoje. Šis metodas prieštarauja pagrindiniams ekonominiams principams ir atspindi veiklos rezultatus esant didžiausiai atsargų vertei. Jis nesuderinamas su bendraisiais apskaitos principais, todėl nerekomenduojamas.

GiFO (anglų k. “group – in, first – out”, t.y. “grupė įeina, pirma išeina”). Šio metodo esmė – savo gamybos produktai arba atsargos, gautos iš atitinkamos grupės kompanijų, suvartojamos arba parduodamos ataskaitiniu laikotarpiu pirmiausiai. Ši tvarka užtikrina, kad konsoliduotos kompanijos neturės dalinių atsargų metų pabaigoje. Ši nuostata svarbi rengiant grupines ataskaitas.

GiLO (anglų k. “group – in, last – out”, t.y. “grupė įeina, paskutinė išeina”). Šis metodas – tai mažmeninio pardavimo suma atėmus bendrą pelną. Jis naudojamas, kai sunku nustatyti individualių produktų pirkimo kainą remiantis dokumentais. Bendrojo pelno kategorija (riba) nusako produktų pirkimo kainą.

LCM (anglų k. “Lower cost of market” – “mažiausios rinkos kainos metodas”). Jis naudojamas įkainoti atskiroms atsargoms ar atsargų grupėms, kurių rinkos kaina dėl tam tikrų priežasčių (atsargų kokybės pablogėjimo, mados pasikeitimo ir pan.) nukrito žemiau jų įsigijimo savikainos. Tokiu atveju atsargos įkainojamos ir pateikiamos finansinėje atskaitomybėje jų grynąja pardavimo verte, t.y. realia pardavimo kaina atėmus su pardavimu susijusias išlaidas. Naudojami 3 pagrindiniai atsargų įvertinimo mažiausia rinkos kaina variantai:

1) Konkrečių vienetų įvertinimas.

2) Konkrečių prekių grupių įvertinimas.

3) Visų prekių atsargų įvertinimas.

Kitus

Lietuvoje atsargų apskaitą rekomenduojama vesti FiFO būdu, tačiau tai nėra būti. Jei atsargų apskaita yra vedama kitu būdu, tai aiškinamajame rašte tai turi būti paminėta bei turi būti apskaičiuota visos atsargos ir FiFO būdu ir parodyti skirtumai tarp FIFO ir įmonės naudojamo atsargų apskaitos būdų.

Š.m. 07 25 d. “Valstybės žiniose” (Žin., 2003, Nr. 74 – 3417) buvo paskelbtas 2003 m. liepos 1 d. LR pelno mokesčio įstatymo 2, 4, 5, 12, 13, 18, 19, 20, 27, 31, 33, 35, 38, 41, 55, 57, 58, 59 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-1659. Pagal šio dokumento nuostatas, įmonės, apskaičiuodamos leidžiamiems atskaitymams priskiriamas atsargų sąnaudas, gali taikyti ne tik FIFO, bet ir kitokį atsargų įkainojimo metodą, tačiau tik tuo atveju, jeigu kitokį (ne FIFO) metodą jos taiko sudarydamos savo finansinę atskaitomybę ir gauna vietos mokesčių administratoriaus sutikimą.

Kiekvienos įmonės vadovas, vadovaudamasis LR buhalterinės apskaitos įstatymo (Žin., 2001, Nr. 99-3515) 9 straipsniu ir norėdamas užtikrinti, kad įmonės būklė, jos turtas, nuosavybė ir skolos, taip pat uždirbtos pajamos ir patirtos sąnaudos bei padarytos išlaidos būtų tiksliai ir teisingai atspindėtos finansinėje atskaitomybėje, turi parinkti tinkamą apskaitos politiką. Apskaitos politika yra bendrieji apskaitos principai, apskaitos taisyklės ir metodai, skirti ūkio subjekto apskaitai tvarkyti ir finansinei atskaitomybei sudaryti bei pateikti, jie parenkami atsižvelgiant į įmonės veiklos pobūdį, jos organizacinę struktūrą, vadybos metodus, darbų organizavimo ypatumus, specifinius įmonės vadovų ir vadybininkų informacijos apie įmonės veiklą poreikius ir kt.

Apskaitos politiką įmonės vadovas turi patvirtinti savo įsakymu. Viena neatskiriama šio įsakymo dalis turėtų būti įmonės menedžmento (vadybos) apskaitos tvarkymo tvarka, kurioje nustatyta, koks atsargų įkainojimo metodas šioje įmonėje yra taikomas. Atsargų įkainojimo metodą įmonės vadovas turi parinkti atsižvelgdamas į atsargų judėjimą įmonėje bei kitas įmonės veiklos sąlygas.

Iki 2001 m. gruodžio 31 d. įmonės, remdamosi LR buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo (Žin., 1992, Nr. 20-588) 16 straipsniu, finansinėje atskaitomybėje visas atsargas turėjo parodyti įkainojant FIFO būdu, neatsižvelgdamos į atsargų judėjimą ir taikomą atsargų įkainojimo metodą. Jeigu atsargos įmonėje judėjo kitaip, balanse ir pelno (nuostolio) ataskaitoje jos ir turėjo būti parodomos, įkainojant einamojoje apskaitoje taikomais metodais (konkrečių kainų, svertinio vidurkio ar kt.), tačiau paaiškinamajame rašte turėjo būti pateiktas visų atsargų įkainojimo
veiklos rezultatas (pelnas arba nuostolis), apskaičiuotas atsargas įkainojant FIFO metodu.

Naujajame LR buhalterinės apskaitos įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2002 m. sausio 1 d. (neįskaitant šio įstatymo 3 straipsnio), nėra nustatyta, kokiu metodu įmonės turi įkainoti atsargas. Tačiau šio įstatymo 3 straipsnyje, kuris įsigalios nuo 2004 m. sausio 1 dienos, nustatyta, kad ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, savo veikla siekiantys pelno, tvarkydami apskaitą, turi vadovautis Verslo apskaitos standartais. Nuo 2004 m. sausio 1 dienos įsigaliosiančiame 9-ajame Verslo apskaitos standarte (“Atsargos”), kuris reglamentuos atsargų apskaitos ir pateikimo finansinėje atskaitomybėje tvarką, nustatyta, kad įmonės, apskaičiuodamos sunaudotų gamyboje ar parduotų atsargų savikainą, gali taikyti FIFO, LIFO, svertinio (slenkančiojo) vidurkio, konkrečių kainų arba kitus atsargų įkainojimo metodus, atsižvelgdamos į atsargų judėjimą įmonėje bei kitas sąlygas. Tačiau, jei apskaitoje buvo taikomas LIFO metodas, tai pagal minėto standarto nuostatas finansinės atskaitomybės aiškinamajame rašte turės būti pateikiamos įkainotos LIFO metodu ir FIFO metodu arba grynąja galimo realizavimo verte (atsižvelgiant į tai, kuri yra mažesnė), taip pat parodomas šių verčių skirtumas.

LR pelno mokesčio įstatymo (Žin., 2001, Nr. 110-3992, toliau – PMĮ) 57 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonės, skaičiuodamos pelno mokestį, atsargų sąnaudas nustato taikydamos FIFO metodą. Kitokį (ne FIFO) atsargų įkainojimo metodą, skaičiuodamos pelno mokestį, įmonės gali taikyti tik tuo atveju, jeigu dėl veiklos specifikos ir atsargų judėjimo kitokį (ne FIFO) metodą jos taiko sudarydamos finansinę atskaitomybę ir gauna vietos mokesčių administratoriaus sutikimą.

Vadinasi, įmonės, kurios nesudaro finansinės atskaitomybės, skaičiuodamos pelno mokestį, gali taikyti tik FIFO metodą.

Įmonės, kurios sudarydamos finansinę atskaitomybę, atsargas įkainoja ir apskaito taikydamos LIFO, svertinio vidurkio, konkrečių kainų arba kitą (neįskaitant FIFO) atsargų įkainojimo ir apskaitymo metodą (toliau – kitoks metodas) ir tą patį metodą nori taikyti skaičiuodamos pelno mokestį, tai, pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2003 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. V-248 patvirtintas Finansinėje apskaitoje naudojamo atsargų įkainojimo ir apskaitos metodo taikymo pelno mokesčiui apskaičiuoti taisykles (Žin., 2003, Nr. 88-4014; toliau – taisyklės), turi kreiptis į apskričių valstybinių mokesčių inspekcijų teritorinius skyrius (toliau – AVMI), kurių teritorijose jos yra registruotos mokesčių mokėtojais, ir pateikti raštiškus prašymus (toliau – prašymas).

Užsienio valstybių įmonės, veikiančios Lietuvoje per nuolatines buveines ir norinčios, kad jų nuolatinės buveinės, skaičiuodamos pelno mokestį, taikytų tą patį atsargų įkainojimo metodą kaip ir jos (jeigu jos atsargas įkainoja taikydamos kitokį (ne FIFO) metodą), taip pat turi kreiptis į AVMI pagal taisyklėse nustatytą tvarką.

Prašyme įmonės turi nurodyti atsargų įkainojimo metodą, taikomą sudarant įmonės finansinę atskaitomybę, ir priežastis, dėl kurių šis metodas yra taikomas. Vadinasi, prašyme įmonės turi nurodyti veiklos ypatumus, sąlygojančius atsargų judėjimą, ir pasirinktą atsargų įkainojimo metodą.

Prie pateikto prašymo turi būti pridėta įmonės vadovo įsakymo, kuriuo patvirtintas atsargų įkainojimo metodas, taikomas sudarant įmonės finansinę atskaitomybę, kopija. Be to, jeigu įmonė finansinėje apskaitoje taikė kitokį metodą, o apskaičiuodama pelno mokestį taikė FIFO metodą, tai prie pateikto prašymo pridedamas laisvos formos apskaičiavimas, kuriame nurodomas skirtumas, atsiradęs dėl atsargų likučių įvertinimo taikant FIFO ir kitokį metodą. Šiuo skirtumu įmonė turi koreguoti to mokestinio laikotarpio leidžiamų atskaitymų sumą, kurį, gavusi AVMI sutikimą, pradeda taikyti kitokį metodą apskaičiuodama pelno mokestį.

AVMI įmonės prašymą turi išnagrinėti per LR viešojo administravimo įstatymo (Žin., 1999, Nr. 60-1945) nustatytus terminus ir raštu pranešti, kad įmonė, skaičiuodama pelno mokestį, gali taikyti kitokį metodą. Jeigu AVMI priima sprendimą nepatenkinti įmonės prašymo, tai ji savo rašte turi nurodyti priimto sprendimo priežastis.

Taisyklėse nustatyta, kad įmonės, gavusios sutikimą, kitokį metodą gali taikyti apskaičiuodamos to mokestinio laikotarpio, kurį įmonė kreipėsi į vietos mokesčio administratorių, ir vėlesnių mokestinių laikotarpių pelno mokestį.

Tačiau įmonės, kurios prašymus AVMI pateiks iki 2003 m. gruodžio 31 d., gavusios sutikimą, kitokį metodą gali taikyti ne tik skaičiuodamos 2003 ir vėlesnių mokestinių metų pelno mokestį, bet ir taikydamos kitokį metodą perskaičiuoti 2002 metų pelno mokestį.

Taisyklėse nustatyta, kad kitoks (ne FIFO) metodas gali būti keičiamas į kitą (ne FIFO) metodą tik dėl objektyvių priežasčių (pvz., įmonės reorganizavimo metu keičiasi jo veiklos pobūdis ir pan.).

Jeigu įmonė, gavusi AVMI sutikimą, skaičiuodama pelno mokestį, taiko kitokį metodą, o vėliau dėl veiklos ypatumų pasikeitimo nusprendžia taikyti FIFO metodą, tai kitoks metodas gali būti keičiamas į FIFO metodą, nesilaikant
minėtų taisyklių nuostatų, t. y. pateikti prašymo AVMI šiuo atveju įmonei nereikia. Tačiau įmonė turi raštu pranešti AVMI, kad, skaičiuodama pelno mokestį, ji taikys FIFO metodą. Be to, atsargų likučių įvertinimo skirtumu, kuris susidarė dėl perėjimo prie FIFO metodo skaičiuojant pelno mokestį, įmonė turi koreguoti (padidinti arba sumažinti) mokestinio laikotarpio, kurį pradeda taikyti FIFO metodą, leidžiamų atskaitymų sumą.

2.2 Atsargų perkainojimas ir nurašymas

Ataskaitinio laikotarpio pabaigoje, sudarant metinę finansinę atskaitomybę, turi būti įvertinami visų atsargų likučiai:

žaliavų;

medžiagų;

komplektavimo gaminių;

pirktų pusfabrikačių;

pagamintos produkcijos;

prekių, skirtų perparduoti, ir kitų atsargų

Norint nustatyti, kuri yra mažesnė – atsargų įsigijimo savikaina ar jų rinkos kaina, reikėtų atsižvelgti į kelis veiksnius: atsargų būklę, atsargų įsigijimo datą (ar jos nėra pasenusios), atsargų tinkamumą (ar per įsigytų atsargų saugojimo laikotarpį nepasikeitė įmonės technologijos, gaminamos produkcijos asortimentas), atsargų paklausą rinkoje, jų kainą. Dalį šios informacijos turėtų pateikti inventorizacijos. Tikslinga manyti, kad atliekant metinę inventorizaciją, kai kurias atsargas reikėtų nukainoti, jas tikslinga įtraukti į atskirą aprašą.

Atsargos gali būti nukainojamos, įvertinant kiekvieną vienetą, kuris buvo pasirinktas analitinėje apskaitoje (pvz.:, vienetas, komplektas, pora ir pan.) ar grupę identiškų daiktų. Tai priklauso nuo priežasčių, dėl kurių atliekamas nukainojamas. Pavyzdžiui, įmonė, prekiaujanti avalyne, gali nukainoti visus ataskaitinio laikotarpio pabaigoje neparduotus tam tikro nebemadingo modelio batus. Kito modelio, dar gerai perkamo, gali būti nukainotos tik atskiros batų poros, kurių prekinė išvaizda suprastėjo dėl sandėliavimo sąlygų.

Šiuo atveju didelis tikslumas neįmanomas. Bet kokio daikto rinkos (reali) vertė išaiškėja tik tą daiktą parduodant. Todėl kol daiktas neparduodamas, jo realią vertę galima tik nuspėti. Tam pasitelkiama ir įmonės spelistų nuojauta.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2508 žodžiai iš 8232 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.