Audimas Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Audimas Lietuvoje

TURINYS:

Audimas

Audimo tradicijos

Audimo sąvoka

Audiniai

Tautiniai drabužiai

Tautiniai drabužiai (aukštaičių, dzūkų, žemaičių)

Agurkinis raštas

Kryžių raštas

Audimo atgimimas

Audimas

Audimas-viena seniausių lietuvių liaudies meno šakų. Manoma, kad pradžią jam davė pynimas. Audimas buvo paplitęs visoje Lietuvoje, ne išimtis buvo ir Zanavykų kraštas. Audimas byloja apie mūsų liaudies kūrybinę galią, atskleidžia savitą meninį skonį. Tai buvo vienas mėgstamiausių moterų darbų, tačiau reikalaujantis kruopštumo. Audeklai audžiami juostų rėmeliais, paprastomis staklėmis. Šios staklės yra labai originalios, tokiomis staklėmis ir mūsų krašte prieš keliasdešimt metų ausdavo audeklus. Jais puošdavo paprastus ir tautinius rūbus, naudojo staltiesėms, rankšluosčiams, pagalvėlėms, kt. audiniams.

Audimo tradicijos

Audimas Lietuvoje turi senas tradicijas. Patys ankstyviausi Lietuvos kapinynuose rasti audinių fragmentai datuojami II–III a. Nustatyta, kad daugumas jų austi iš vietinės žaliavos – vilnonių ir lininių verpalų. Pirmojo tūkstantmečio pradžioje buvo audžiami daugiausia paprasti, lygaus (pirminio) pynimo audiniai. Dvinyčio pynimo balintos drobės buvo vartojamos šventadieniniams marškiniams, baltoms prijuostėms; storesnės drobės ir lininiai trinyčiai – vasariniams darbo drabužiams, maišams. IX–XIII a. kapinynuose rasta vilnonių bei lininių audinių fragmentų, austų daugiausia trinyte technika, keturiomis nytimis – eglute. Iš audinių fragmentų matyti, kad Lietuvoje naudoti du pagrindiniai audimo būdai: vertikaliomis ir horizontaliomis staklėmis. Vertikaliosios staklės buvo naudotos pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje. Yrant gimininei ir formuojantis feodalinei santvarkai, pradėtos naudoti horizontaliosios audimo staklės.

Labai plona daugianytė drobė, vadinama atkočine (ją XVIII a. dvaruose audė vyrai – atkočiai), iki XIX a. pabaigos buvo naudojama moterų nuometams, staltiesėms ir drobulėms. Stora, velta, vilnonė, 4, 6 ar 8 nytimis austa medžiaga – milas ir plonesnis už milą pusvilnonis ar vilnonis nevelta audinys – milelis (čerkasas) – vartoti šiltiems viršutiniams drabužiams, antklodėms, lovatiesėms. Prie šiltų moteriškų viršutinių drabužių priskiriamos ir didelės vilnonės arba pusvilnonės žieminės skaros, audžiamos dviem arba keturiomis nytimis, dažniausiai languotos. Vilnoniai audiniai buvo paliekami natūralios pluošto spalvos arba nudažomi. Vystantis gamybai, kaimo audėjos metmenims pradėjo vartoti medvilninius siūlus, o nuo XIX a. pabaigos fabrikiniai audiniai išstūmė kai kurias naminių audinių rūšis.

Lietuvių liaudies audinių raštas dažniausiai geometrinis arba sugeometrintas, neretai augalinis; jis neperkrautas detalėmis, turi aiškų ritmą. Nors audiniai pasižymi ne tiek techniniu tobulumu, kiek rašto bei spalvinių derinių grožiu, jų audimo technika įvairi ir gana sudėtinga. Raštuoti audiniai pagal audimo būdą skirstomi į keturias grupes: servetinius, diminius, kaišytinius ir rinktinius. Dailiais raštais audžiamos lietuviškos lovatiesės, prijuostės, juostos.

Beaudžiant buvo dainuojama, todėl raštai nebuvo vien kartojami vienodi, monotoniški. Štai kodėl galime grožėtis tokiais įvairiais raštais. Medžiagos buvo naudojamos vietinės: balinti ir nebalinti lininiai, vilnoniai siūlai. Jie buvo dažomi ir gamtiniais dažais: samanomis, lapais, žiedais, augalų žieve. Liaudies dekoratyvinę tekstilę galima suskirstyti į vienspalvius audinius ( paklodes, užvalkalus, staltieses, rankšluosčius) ir spalvotus audinius ( lovatieses, gūnias, kilimus, medžiagas drabužiams, juostas). Kaip ir kituose audiniuose jie yra geometrinės formos: langeliai, kvadratai, segmentiniai apskritimai, žvaigždės ir kt. ypač raštų įvairumu pasižymėjo rankšluosčiai, išlaikę gilais apeigines tradicijas: juo apdovanojamas piršlys, pasveikinamas kūdikio gimimas. Kukliu spalvingumu pasižymėjo lovatiesės ir panašūs audiniai. Jų raštai ne tokie įvairūs. Daugiausiai šiuose audiniuose galima pastebėti augmenijos raštų. Iš visų audinių seniausios, labiausiai paplitusios yra juostos. Jos nuo seno buvo laikomos laimės, padėkos, prieraišumo simboliu ir buvo susijusios su tradicijomis ir kasdieniniu gyvenimu. Išaustos juostos buvo vejamos į kamuolius ir dedamos į kraičio skrynias. Jų reikėjo daug: moterys juostomis pasirišdavo sijonus, vyrai marškinius, susirišdavo sermėgas. Plačiomis juostomis motinos vystydavo kūdikius, rišdavo prie lingės lopšį. Gražiausios buvo dovanojamos. Tradicinės buvo audžiamos iš vilnonių kanapinių, lininių.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 688 žodžiai iš 2118 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.