Auditas
5 (100%) 1 vote

Auditas

1121314151

KURSINIO DARBO PLANAS

Įžanga

1. Auditas. Jo sąvoka, rūšys ir pagrindiniai dėsningumai.

1.1. audito atsiradimas ir jo raidos tendencijos

1.2. audito sąvoka ir jo būtinumas

1.3. audito rūšys

1.4. audito aplinka ir apskaita audito procese

2. Audito teisinis įtvirtinimas ir reguliavimas.

2.1. auditorius. Jo statuso įtvirtinimas

2.2. audito įmonės. Jų teisės ir pareigos

2.3. auditoriaus ir kliento santykiai

2.4. auditorių profesinės etikos kodeksas

Išvados.

Įžanga

Visi žinome, koks nepastovus ir sudėtingas yra gyvenimas šiuo permainingu periodu. Ypač tai galima pasakyti apie ekonominę sferą, kur viskas keičiasi ypatingai greitai ir nenuspėjamai. Į ūkinę ir komercinę veiklą nuolat įsitraukia labai daug įvairių profesijų ir išsimokslinimo žmonių. Daugeliui iš jų, nors jie energingi ir drąsūs organizuodami komercinius ir ūkinius sandorius, visgi trūksta konkrečių apskaitos, finansų ir apskritai ekonomikos žinių. Be to, nuolat atsiranda verslininkų, kurie stengiasi pasinaudoti šiuolaikinės ekonomikos sunkumais, netobulais įstatymais, esančia konjunktūra, politinių partijų prieštaravimais ir taip pasipelnyti negalvodami apie rimtą ir stabilią komercinę veiklą, bei jos perspektyvas. Mokesčių ir teisėtvarkos organai neretai privalo įsikišti į tokių žmonių veiklą, fiksuoti pažeidimus ir klaidas. Tokia gyvenimo realybė lėmė tai, kad vis didesnis dėmesys yra skiriamas, ypatingai kontrolės formai – auditui. Jo pagrindinis tikslas – objektyviai įvertinti apskaitos ir finansinės atskaitomybės būklę, padėti įmonėms geriau ją sutvarkyti, tobulinti. Be to siekiama padėti verslo žmonėms teikiant konsultacijas mokesčių, finansų, teisės ir kitais aktualiais šiuolaikinės ekonomikos klausimais.

Šią tema rašto darbui pasirinkau dėl to, kad manau yra ganėtinai aktualu, šiuo permainingu laikotarpiu apžvelgti auditą, kaip vieną svarbiausių kontrolės formų. Ypač todėl, kad bėgant laikui jo reikšmė ir daroma įtaka vis didėja. Kartu, labai įdomu panagrinėti šį į teisinio reguliavimo sritį patenkantį procesą.

Šiame darbe bus analizuojama audito sąvoka, apžvelgiamos pagrindinės audito formos ir rūšys, kiti su audito procesu susiję dėsningumai. Taip pat bus skiriamas didelis dėmesys audito įtvirtinimui, bei jo teisiniam reguliavimui ir reglamentavimui. Daugiausia šiame darbe bus remiamasi įvairių Lietuvos, bei kitų šalių mokslininkų darbais, taip pat, kadangi rašto arbo tema vadinasi “Audito veiklos teisinis reguliavimas”, didelis dėmesys buvo skirtas ir įvairiems norminiams teisės aktams – įstatymams, nutarimams ir kt. Pvz. labai remtasi rašant darbą buvo Lietuvos Respublikos audito įstatymu, kuriame yra įtvirtinti visi audito, kaip vienos iš kontrolės formų, pagrindai.

Šiai temai, mano nuomone, turėtų būti skirtas reikiamas dėmesys, ne tik būsimojo teisininko, buhalterio ar apskaitininko, bet ir bet kurio kito asmens, bent menkute dalimi susiduriančio su ekonomine gamyba, apskaita, ar kitais panašiais dalykais, nes tai nėra lengva ir paprasta audito analizė, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, o sudėtinga sistema, apimanti daugelį audito pusių ir jam artimų reiškinių.

1. AUDITAS. SĄVOKA, RŪŠYS IR PAGRINDINIAI DĖSNINGUMAI

1.1. Audito atsiradimas ir jo raidos tendencijos.

Nuo XIX a. vidurio Europoje pradėjo steigtis daug įvairių akcinių bendrovių. Apsukriausi šių bendrovių vadovai, su pasamdytais buhalteriais sąmoningai apskaičiuodavo didesnius pelnus ir dividendus, kartu pakeldami akcijų kainą biržoje. Po to šias “išpūstas” akcijas parduodavo patikliems pirkėjams. Rašoma, kad žymus vokiečių teisininkas R. Iering teigė, jog tokios akcinės bendrovės padarė Europai daugiau žalos negu visi karai kartu. Todėl Europos šalių vyriausybės, siekdamos užkirsti kelią nesąžiningiems sandėriams, pradėjo reguliuoti apskaitos darbuotojų profesinę veiklą. Taigi šalių vyriausybinė politika buvo vienas iš veiksnių, nulėmusių audito atsiradimą ir jo įteisinimą1.

Tačiau pažymėtina, kad audito atsiradimo užuomazgos, jo pradžia siejama ne su vyriausybine politika, o tiesiogiai su įmonių vadovų ir jų akcininkų tarpusavio santykiais. Greitai paaiškėjo, kad įsteigtų akcinių bendrovių vadovų, tiesiogiai valdančių įmonę, ir akcininkų, finansuojančių jų veiklą, interesai gerokai skiriasi. Pirmųjų pagrindinis tikslas yra gauti kuo didesnį pelną ir jį panaudoti savo tikslams, antrųjų – dividendus. Pirmieji derinti šiuos interesus pradėjo buhalteriai, kurių pagrindinis uždavinys buvo garantuoti, kad visi apskaitos duomenys būtų tikri ir patikimi, kad pelnas, dividendai ir kiti rodikliai apskaičiuoti tiksliai.

Audito tėvyne laikoma Didžioji Britanija. Svarbiausiose jūrų uostuose maždaug nuo 1790 m. kai kurie buhalteriai jau vertėsi vieša apskaitos praktika. Štai pavyzdžiui, vienas Edinburgo buhalteris, kuris 1786-1837 m. užsiiminėjo vieša apskaitos praktika, 1809 m. uždirbo daugiausia, t.y. daugiau kaip 20 000 svarų sterlingų. Taigi,galima teigti, kad jau XIX a. pradžioje susiformavo tie skiriamieji bruožai, kurie auditorių apibūdina ir šiandien.

Tačiau galutinai kaip savarankiška praktinės veiklos sritis ir kaip savarankiškas mokslas auditas susiformavo tik XIX
a. pabaigoje, kai susiklostė atitinkamos ekonominės sąlygos, kai kapitalu pradėjo disponuoti daugelis didelių ir mažų firmų bei privačių asmenų. Tada, norint pritraukti akcinį kapitalą, tapo būtina patvirtinti savo firmos finansinės atskaitomybės tikrumą ir tikslumą. Tokias garantijas pradėjo teikti viešieji buhalteriai, kurie vėliau buvo pavadinti auditoriais. Jie pradėjo kurti įvairias apskaitos organizacijas, reikalauti šalių vyriausybes įteisinti jų veiklą.

Pirmosios pasaulyje profesinės apskaitos organizacijos pradėjo kurtis Škotijoje 1853 m. Tačiau tikrąja audito atsiradimo data laikoma 1854 m. spalio 23 d., kai Edinburgo buhalterių sąjungai buvo suteiktas karališkasis statusas. Toks buhalterių profesijos įvardinimas rodė jos reikšmingumą, naują buhalterių kvalifikacinį lygį ir netgi jų privilegijuotą padėtį.

Škotijos buhalterių patirtimi greitai pasekė Anglijos, o vėliau ir kitų pasaulio šalių buhalteriai, pradėję steigti profesines apskaitos organizacijas. Kiekvienoje šalyje buvo vartojami įvairūs jų pavadinimai, tačiau dažniausiai jų veikla įvardijama privilegijuotų arba diplomuotų viešų buhalterių instituto arba asociacijos statusu.

Kalbant apie audito raidą, reiktų išskirti 3 svarbiausias jo stadijas2, kurios būdingos daugeliui pasaulio šalių:

● pirmaisiais dešimtmečiais auditas buvo traktuojamas tik kaip finansinių ataskaitų patikrinimas ir jų tikrumo ir tikslumo patvirtinimas.

● nuo XX a. vidurio, vis labiau akcentuojamas sisteminis – orientacinis audito pobūdis. Daug dėmesio skiriama įmonės valdymo sistemos, ypač vidinės kontrolės efektyvumui.

● pastaraisiais metais labai daug dėmesio skiriama galimai audito rizikai ir galimybėms ją sumažinti.

Audito raidos tyrinėjimai turi ne tik teorinę, bet ir didelę praktinę reikšmę. Ypač auditinės veiklos istorinė patirtis vertinga toms šalims, kurios pradeda kurti audito struktūras, siekia jas padaryti kuo efektyvesnes.

1.2. Audito sąvoka ir jo būtinumas.

Kalbant apie auditą, bet kuriuo atveju teoriniu požiūriu labai svarbu yra nustatyti jo sąvoką ar kitaip – audito apibrėžimas. Jis atvaizduoja tą sudėtingą procesą, kuris vyksta audito metu, apibūdina tas sritis ir ribas, nuo kurių prasideda ir kuriomis baigiasi auditas. Tačiau tai apibūdinti keliais žodžiais nelengva, ir galbūt dėl to audito apibrėžimo amplitudė yra labai didelė. Beveik visi autoriai pabrėžia, kad auditas yra tikrinimas, tačiau labai skiriasi jų nuomonės dėl tikrinimo objekto – ar tai visa įmonės ūkinė veikla, visa apskaitos sistema ar tik finansinė atskaitomybė ar pan. Be to, ir tikrinimo procesui suteikiami įvairūs aspektai: kad turi būti tikrinam patikimumo ir teisingumo požiūriu, kad tikrinimas turi būti sistemingas, kad jis turi apimti tikrinamų objektų analizę ir testavimą, ir pan.

Kita problema, kokius objektus reikia nurodyti audito apibrėžime, kuriuos reikia tikrinti ir vertinti. Čia, matyt, nereikėtų audito išplėsti iki kompanijos visos ūkinės komercinės veiklos įvairių aspektų arba absoliučios visos apskaitinės informacijos tikrinimo ir vertinimo.

Tačiau grįžkime prie pačios audito sąvokos. Štai J. Mackevičius, savo knygoje “Audito pradmenys” siūlo vadovautis, jo manymu labiausiai priimtinu, Didžiosios Britanijos audito standartuose pateiktu apibrėžimu, kuris teigia, kad: auditas – įmonės finansinių apskaitų nepriklausomas patikrinimas ir nuomonės apie juos suformulavimas3. Tačiau, manyčiau, kad šis apibrėžimas nėra išsamus, kad jis yra siauras, nes audito sąvoka gerokai platesnė, todėl mes remsimės Lietuvos Respublikos Audito įstatyme įtvirtintu apibrėžimu, pagal kurį, auditas – tai nepriklausomas įmonės, įstaigos ar organizacijos (toliau -įmonės) finansinės atskaitomybės patikrinimas ir išvados pateikimas, kai nurodoma, ar finansinė atskaitomybė visais reikšmingais atžvilgiais teisingai atspindi įmonės finansinę būklę, veiklos rezultatus ir pinigų srautus, ar finansinė atskaitomybė atitinka teisės aktus, reglamentuojančius finansinę apskaitą ir finansinės atskaitomybės sudarymą, taip pat Lietuvos Respublikoje taikomus bendruosius apskaitos principus4.

Toliau, išsiaiškinus pačią audito sąvoka, galima pereiti ir paanalizuoti audito reikalingumą. Autorių kolektyvas, vienoje žymiausių lietuviškų knygų apie auditą5, sutartinai nurodo 4 svarbiausias sąlygas, kurių neįmanoma sėkmingai įgyvendinti be audito. Tai:

● sprendžiant turtinius ginčus tarp pačių įmonių arba tarp įmonių ir konkrečių asmenų;

● sprendžiant pasitikėjimo įmonių finansinėmis galimybėmis klausimą;

● vykdant įvairias operacijas, susijusias su turto padalijimu ir naudojimu;

● garantuojant kartu dirbančių žmonių tarpusavio pasitikėjimą.

Auditas taip pat būtinas siekiant patikrinti apskaitos atskaitomybės būklę bei norint geriau jas sutvarkyti, patobulinti, mechanizuoti ir automatizuoti; atliekant ūkinės komercinės veiklos analizę, sprendžiant finansinius klausimus bankroto atveju; jungiantis arba dalijantis įmonėms; privatizuojant turtą; siekiant efektyviau organizuoti ūkinę komercinę veiklą, tobulinti valdymo ir darbo organizavimo sistemas, bei kitais atvejais.

Taigi matome, kad auditas gali pagelbėti daugybe atveju ir daugelyje
situacijų pasireikšti, kaip geriausias galimas tam tikros problemos sprendimas.

Dar kalbant apie audito būtinumą, kad vieną iš svarbiausių audito problemų yra audito būtinumo įvairaus profilio ir dydžio įmonėse problema. Šiuo klausimu, vieningos nuomonės taip pat nėra. Vieni teigia, kad auditas būtinas visoms be išimties įmonėms, kiti teigia, kad jis reikalingas tik didelėms arba vidutinėms įmonėms, treti – toms įmonėms, kurių gaminama produkcija yra sudėtinga, o teikiamos paslaugos labai įvairios, dar kiti nurodo, kad labai svarbu atlikti auditą tose įmonėse, kurios turi daug debitorių ir kreditorių, ir t. t.

1.3. Audito rūšys.

Audito esmę geriausiai galima suvokti išnagrinėjus jo rūšis. Dėl audito rūšių klasifikavimo literatūroje bendros nuomonės nėra prieita. Tačiau dažniausiai auditas klasifikuojamas pagal 2 kriterijus:

● pagal veiklos sferas ir funkcijas;

● pagal apimtį bei atlikėjus.

Audito skirstymas pagal veiklos sferas ir atlikėjus. Pagal veiklos sferas auditas yra skirstomas į šias pagrindines rūšis:

● finansinis arba finansinių ataskaitų auditas. Jį atliekant, tikrinamas balansas, pajamų (arba pelno ir nuostolių), pinigų srautų, fondų judėjimo ataskaitos ir su jomis susijusios pažymos (pastabos). Finansinio audito tikslas – nustatyti, ar visi finansiniai sandėriai ir ūkinės operacijos atitinka kompanijos politiką. Išnagrinėjus kompanijos finansines ataskaitas, galima susidaryti vaizdą apie jos finansinę būklę, gaunamas pajamas ir jų šaltinius, išlaidų dydį ir rūšį, pelną ir rentabilumą, ir t. t.

● valdymo ir veiklos auditas. Tai tokia audito rūšis, kur auditorius daug dėmesio skiria kompanijos valdymo ir jos dabartinės ūkinės veiklos būklės kokybiniai analizei. Tikrinamas veiklos ekonomiškumas, efektyvumas ir produktyvumas. Dažnai įvertinamas naudojamų kontrolės sistemų efektyvumas. Atliekant valdymo auditą, nagrinėjamas valdymo organizavimas ir jo efektyvumas.

Veiklos audito metu įvertinami galutinai veiklos rezultatai, t.y. pajamos, išlaidos ir nuostoliai.

● kompanijos politikos ir programos auditas. Šios audito rūšies pagrindinis tikslas – tikrinti, kaip kompanijoje laikomasi veiklos organizavimo nustatytos politikos įstatymų, procedūrų, taisyklių ir nutarimų. Iš esmės ši audito rūšis padeda nustatyti, kaip kompanijos personalas dirba, t.y. ar nepažeidinėjama programinė sistema.

● Socialinis auditas. Tai kompanijų gamtinės aplinkos ir ją lemiančių veiksnių tyrimai, tarnautojų ryšių ir įvairių bendrovių (sąjungų) veiklos analizė, vartotojų poreikių ir suinteresuotų kompanijos veikla asmenų interesų tyrimas. Šis auditas taip pat apima žmonių sveikatos, užimtumo, gamybos ir gamtos harmonizavimo, racionalaus gamtinių išteklių naudojimo, darbo saugumo ir kitų svarbių visuomenės problemų tyrimą.

Audito skirstymas pagal apimtį ir atlikėjus. Pagal šiuos požymius auditas skirstomas į:

● išorinį (viešąjį) auditą;

● vidinį auditą;

● vyriausybės (valstybės) auditą.

Geriausiai toks audito skirstymas atsispindi pateiktoje lentelėje:

Svarbiausios iš šių 3 rūšių yra išorinis auditas ir vidinis auditas, todėl juos aptarsime truputi plačiau.

Išorinis auditas apibrėžiamas kaip nepriklausomas finansinių ataskaitų patikrinimas ir nuomonės apie jas suformulavimas. Todėl viešų auditorių svarbiausia pareiga – atestuoti finansinių ataskaitų teisingumą, jie dirbantys pagal sutartis, atlieka ir įvairius kitus darbus. Išorinio (viešo) auditoriaus veiklai įtakos daro daugybė veiksnių, kuriuos galima sugrupuoti į 3 svarbiausias grupes:

● veiksniai, kurie turi įtakos įmonės viduje;

● veiksniai, kurie turi įtakos už įmonės ribų;

● biurokratiniai veiksniai.

Vidinis auditas, pagal Lietuvos Respublikos Vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymą yra, viešojo juridinio asmens vidaus kontrolės sistemos dalis, kurios dėka, vidaus auditoriams vykdant nepriklausomą, objektyvią tyrimo, vertinimo ir konsultavimo veiklą, siekiama užtikrinti viešojo juridinio asmens veiklos gerinimą6.

Vidinis auditas yra nepriklausoma veikla (funkcija) įmonės viduje. Jo metu tikrinama įmonės kontrolės sistema, veiklos kokybė ir siekiama padėti vadovybei. Praktikoje vidinio audito metu tikrinama ne tik apskaitos ir kontrolės būklė, bet ir įmonės padalinių darbo efektyvumas bei jų veiklos atitikimas bendrai įmonės politikai. Vienas iš vidinio audito tikslų – padėti apsaugoti įmonės turtą nuo išeikvojimo, vagysčių ir neracionalaus naudojimo.

Vidiniai auditoriai yra įmonės personalo nariai. Tai yra didelis vidinio audito privalumas, nes jie gerai žino įmonės padėtį, “jaučia jos pulsą”. Jie tarsi futbolo teisėjai prižiūri, kad įmonėje būtų “žaidžiama pagal taisykles”, t.y. kad būtų laikomasi įstatymų, standartų, vidinės tvarkos procedūrų. Jų tikslas – padėti įmonės vadovybei, pateikti jai tyrimų duomenis, taip pat teikti įvairias rekomendacijas, patarimus ir komentarus.

1.4. Audito aplinka ir apskaita audito procese.

Audito aplinka. Audito sėkmė labai priklauso nuo aplinkos, kurioje jis atliekamas. Labai svarbią reikšmę turi pagrindinai audito reguliatoriai – tai
įstatymai (Lietuvos Respublikos audito įstatymas, Lietuvos Respublikos vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymas, kt. įstatymai), standartai, etikos taisyklės (Auditorių profesinės etikos kodeksas). Kita vertus audito kokybę lemia pats jo subjektas – tai įmonių valdymo personalas. Suprantama, kad auditas priklauso ir nuo asmenų bei jų grupių, norinčių turėti naudos iš audito, t.y. pirmiausia nuo akcininkų. Audito aplinką galima pavaizduoti schema:



Praktiniame kasdieniniame darbe audito aplinka smarkai susiaurėja. Auditorius, rinkdamas ir apdorodamas informaciją, bendrauja tik su firmos valdymo personalu ir su tarnautojais. Jo aplinką sudaro, tam tikras ratas, kurį grafiškai būtų galima pavaizduoti taip:



Taigi auditorius, atlikdamas auditą, visada tai atlieka tam tikroje, nuo daugelio veiksnių priklausančioje aplinkoje, kuri ne visada yra palanki tinkamam audito atlikimui. Auditorius, atlikdamas įmonės auditą nuolat turi bendrauti su valdymo personalu, tarnautojais, juristais, kitais įmonės atstovais. Todėl reikia siekti sudaryti, kuo palankesnes sąlygas auditorių darbui, bei pačio audito atlikimui. Tik taip galima užtikrinti, kad auditas bus atliktas laiku, tinkamai ir efektyviai.

Apskaita audito procese. Pačiame audito procese ypatingai svarbi yra apskaita , nes audito efektyvumas didele dalimi priklauso nuo apskaitos kokybės ir jos teikiamos informacijos tinkamo panaudojimo audito metu.

Audito procese naudojami visų apskaitos rūšių duomenys, bet pirmiausia reikia valdymo ir finansinės apskaitos domenų,. Be valdymo ir finansinės apskaitos , naudojama vadinamosios išorinės ir auditoriaus generuotos apskaitos informacija. Išorinės apskaitos informacija – tai informacija, kuri gaunama iš trečiųjų asmenų. Auditoriaus generuota apskaita – tai informacija, kurią pats auditorius sukuria prieš atlikdamas auditą ir jo metu.

Visada reikia įvertinti visą apskaitos rūšių duomenų kokybę, taip pat išlaidas jiems surinkti ir apdoroti. Paprastai nustatyta, kad geriausia informacijos kokybė yra auditoriaus generuoti apskaitos duomenys, tačiau jiems apskaičiuoti reikalingos didžiausios išlaidos. Mažiausios išlaidos susijusios su valdymo apskaitos duomenų pateikimu, tačiau jų tinkamumo ir kokybės lygis jau yra prastesnis. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie informaciją gaunamą iš trečiųjų asmenų.

Audito metu panaudojami visų rūšių dokumentai: pirminiai, suvestiniai, neoficialūs, pagalbiniai ir kt. Patikimiausi yra pirminiai dokumentai, nes jie yra surašyti operacijos atlikimo metu (arba tuoj ją atlikus), turi visus privalomus rekvizitus ir kartu patvirtina ūkinę operaciją. Suvestiniai dokumentai surašomi pirminių dokumentų pagrindu; jie pateikia apibendrintą informaciją, kuri auditoriui taip pat yra labai svarbi ir reikalinga. Neoficialūs dokumentai – tai tokie dokumentai, kuriuos surašo įmonės darbuotojai savo iniciatyva. Dažniausiai jie surašomi nesilaikant nustatytos dokumentų forminimo tvarkos, nesistemingai. Gauta iš šių dokumentų informacija nors ir nėra pakankamai patikima, tačiau neretai nurodo audito kryptį, t.y. kokiems klausimams reikėtų skirti daugiau dėmesio. Panašaus pobūdžio informaciją teikia ir pagalbiniai dokumentai, t.y. dokumentai, kurie atspindi konkrečių asmenų požiūrį į atitinkamus ekonominius reiškinius, įvykius, ūkines operacijas ir procesus. Prie šios grupės dokumentų priskiriami piliečių pareiškimai, skundai, pasiaiškinimai ir pan.

Audito procese, svarbi vieta tenka ir sprendimų planavimui. Kaip žinome, auditą galimą atlikti įvairiais būdais ir naudojant įvairias priemones. Tiksliau tariant yra didelis pasirinkimas, kaip atlikti auditą. Todėl planavimas audito procese yra grandis, padedanti priimti teisingus sprendimus ir pasiekti gerą audito kokybę. Planuojant audito procesą, labai svarbu tinkamai suprasti ir įvertinti kompanijos darbo pobūdį, jo apimtį, struktūrą ir jį lemiančius veiksnius.

Taigi apskaita ir auditas vienas kitą papildo, lemia, skatina plėtoti naujas jų formas ir metodus. Labai glaudus ryšys yra tarp auditorių ir buhalterių. Auditoriai paprastai yra geri buhalteriai, puikiai išmano visą apskaitos sistemą, jos formas, metodus ir techniką. Savo ruožtu geri buhalteriai dažniausiai būna ir geri auditoriai.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2896 žodžiai iš 5774 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.