Auklėjimo principai
5 (100%) 1 vote

Auklėjimo principai

Turinys

Įvadas

1. Auklėjimo principų įvairovė ir jų samprata.

2. Pagrindinės auklėjimo principų socialinės, pedagoginės, psichologinės ištakos.

3. Auklėjimo principų klasifikacija.

4. Auklėjimo principai pagal St.Šalkauskį ir B.Bitiną.

5. Išvados

6. Literatūros sąrašas.

Įvadas

Auklėjimas – tai ne šachmatų partija, kurios pradžią ir pabaigą galima išnagrinėti. Tai kūryba, kuri tęsiasi visą gyvenimą. Auklėjimas turi sušildyti mokymą. Ir sėkmingas auklėjimas bus tuomet, jei pedagogas gerai supras auklėjimo teoriją ir tik tada gerai dirbs.

Kad auklėjimas yra būtinas, nurodo žmogaus prigimtis. Kokia žmogaus prigimtis, lengva suvokti, stebint vos gimusį kūdikį. Jis bejėgis, silpnas, bet spontaniškas ir aktyvus veiksmu, šypsniu, judesiais.

Ir vis dėlto auklėjimas – tai viena svarbiausių ugdymo proceso aspektų. Išsiauklėjimas įtakoja žmogaus intelektą, padėtį visuomenėje, pasaulio suvokimą ir visa, kas susiję su pačios asmenybės egzistavimu po saule. Jis nulemia žmogaus tolesnio gyvenimo eigą. Tai savotiškas asmenybės gyvenimo nulėmimas, nurodymas vieno ar daugelio gyvenimo kelių. Juk kai gimsta kūdikis, prieš jį yra labai daug kelių į gyvenimą. Tačiau jis ne iš karto pasirenka gyvenimo kelią, nes kelias skyla į dar daugiau kelių, todėl beveik visas mūsų gyvenimas yra nulemiamas tik mūsų pačių pasirinkimo.

Šiame darbe norėčiau aptarti pagrindinius auklėjimo principus, supažindinti ir su St.Šalkauskio ir B.Bitino išskiriamais principais.

Auklėjimo principų įvairovė ir jų samprata

Principai auklėjimo metodikose įvairiai suprantami. Vieni principus laiko pradinius teiginius; kiti principais vadina reikalavimus pedagogo veiklai ir t.t. Taigi, auklėjimo principai turėtų būti pagrįsti ugdymo, saviugdos proceso dėsningumais, individualiais auklėtinių ypatumais, atspindėtų auklėjimo sąlygas. Ginčytina yra tai, kad principai yra reikalavimai, nes reikalavimų visuomenė, tauta, žmonija ar netgi valdžia, o kartais ir patys pedagogai gali prigalvoti įvairių. Svarbu, jog tie reikalavimai atitiktų auklėtinių prigimtį, ugdymo bei saviugdos dėsningumus ir pan.

Vis dėlto, auklėjimo principai apima ugdymo esmę, paskirtį, reguliuoja metodų taikymą. Jie drausmina pedagogų veiklą, suteikia jai kryptingumo. Auklėjimo principai realizuojami ugdymo taisyklių pagalba.

Taigi, kiek yra autorių, tiek įvairių nuomonių, todėl ir auklėjimo principus taip pat sutinkame gana įvairius.

Auklėjimo principų klasifikacija

Principas – tai pagrindinė idėja, nušviečianti visų auklėjimo veiksmų turinį, priemone, būdus. Svarbiausias būdas – pagalba, sąlygų sudarymas. Tačiau pagalba teikiama ne vien sutrikimų atvejais, bet ir numatant, kokie neįveikiami auklėtinio sunkumai.

Auklėjimo principų klasifikacija:

– Tikslingumo principas. Auklėjimas kaip pagalba visuomet tikslingas. Problemos kyla tuomet, kai reikia rinktis konkrečius tikslus konkrečioje situacijoje.Ir tą situaciją lemia visos auklėjimo grupės. Parenkant konkrečius uždavinius, oreantuojamasi į bendruosius auklėjimo tikslus ir uždavinius. Tikslingo auklėjimo uždavinys reikalauja, kad auklėjimo veiksmai būtų priklausomi nuo konkrečių tikslų, kad jų veiksmingumas būtų matuojamas laipsniu, kurio tas tikslas pasiektas. Todėl auklėjamasis pokalbis ar monologas turi turėti konkretų tikslą.

– Antrasis principas reikalauja, kad būtų pastebėta auklėtinio fizinės ir dvasinės problemos ar sunkybės; kad būtų įsijausta į jo būklę mintimis ir jausmais, ją išgyvenant; reikia suprasti auklėtinį, norint išsiaiškinti medicinos, filosofijos, psichologijos žiniomis auklėtinio negalias ir sunkybes bei kvalifikuotai ir aktyviai pagelbėti ar vadovauti.Įsijautimas pastebint sunkumus – žmoniškumo apraiška. Bet koks abejingumas auklėtinių sunkumams nesuderinamas ne tik su žmoniškumo morale, bet ir krikščioniškąja etika. Todė tikintieji ir netikintieji vadovaujasi atjautos principu.

– Šis principas plaukia iš atsakomybės dorovinio principo. Auklėjant rūpinamasi apsaugoti žmogų nuo aplinkos neigiamų įtakų, mokyti jį apsisaugojimo veiksmų. Vaikas turi jaustis saugus nuo aplinkos blogio. O vaiką saugoti nuo glogio – auklėtojo pareiga. Tai sumažina riziką, kad vaikas augs blogu žmogumi. Fizinis ir dvasinis blogis – tai brandos trūkumas. O tiems trūkumams užtvara – sveikatos, socialumo, dorybių stiprinimas.

– Veiksmingas būna auklėjimas, kai laikomasi visų minėtų auklėjimo principų. Kai jie taikomi bet kuriame ugdymo veiksme: šviečiant, lavinant, pamokant, globojant. Veiksmingumo uždavinys reikaluja, kad auklėjant efektyvumas būtų pasiekiamas veikiant sutelktomis priemonėmis visas auklėtinio psichines ir dvasines savybes.

– Dažnai neatsižvelgiama į tai, kad esama individualių psichikos skirtumų – ne visi vienodai imlūs. Ir čia pagrindinis teiginys yra: auklėjant reikia rūpintis kiekvienos individualybės galia perimti verybes, jomis reguliuoti elgesį. Tačiau atsižvelgti į individualybės galias galima tik tada, kai ji pažįstama. Pirma pažink, o tik po to auklėk! Kitaip auklėjimas būtų bevaisis. Auklėtinių psichikos savybių pažinimas leidžia individualiai prie jų prieiti. Priėjimas – tai priartėjimas prie auklėtinio sąmonės ir savimonės ypatumų, gabumų. Savrbu išsiaiškinti
visuomet, kokie požiūriai ir įsitikinimai, kaip galima konkrečiam auklėtiniui pagelbėti, jeigu auklėtojo asmenybė yra tokia, kad auklėtinis nedrįsta išsakyti savo problemas, save. Tuomet auklėtojui tenka keisti santykių stilių, bendraujant su auklėtiniu.

– Šiame principe kultūra – kūrybos vyksmas ir jo vaisius. Kūrybingumo principas auklėjimo veikloje realizuojamas skatinimu: laisvai reikštis įgimtam spontaniškumui; įžvelgti kūrinių dvasines vertybes; jas išgyventi. Visi šie veiksniai išugdys teigiamą santykį su kūryba. Šeimoje ir mokykloje dažnai slopinamas kūrybingumo veiksnys. Keisti, neįprasti vaiko posakiai, norai, idėjų blyksniai vertinami kaip kažkas nederama, smerktina. Čia glūdi originalumas, kurio ir reikia kūrybai. Auklėtinio pastangas naujai veikti būtina palaikyti, nors reikia įsitikinti, ar tikrai nauja. Jei ne nauja, skatinama ieškoti naujo, padėti tai įgyvendinti.

-Veikla yra prasminga, bet jos prasmė ne visada suvokiama. Kai ji nesuvokiama, veiklumas mažėja ar net visiškai nutrūksta. Gyvenimas, pasaulis lieka tuščias, neprasmingas. Ir dažnai dėlto nusižudoma. Prasmingumo principas reikalauja, buvimą pasaulyje, vertinti pagal žmogų, pasaulio pažangą ir t.t. Nes prasmės išgyvenimas kaupia dvasines jėgas tolesnei veiklai, bendravimui, teikia pasitenkinimą savo būtimi.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1016 žodžiai iš 3222 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.