Aurelijus augustinas
5 (100%) 1 vote

Aurelijus augustinas

ĮVADAS

Vyrauja nuomonė, kad filosofija – tai mokslas, kuris yra savitas ir skirtingas nuo kitų jį supančių mokslų. Filosofija turi savo atskirą skaitytojų, mąstytojų ratą. Yra sakoma, filosofija – tai būdas mąstyti ir būti pasaulyje, filosofuoti – tai būti kelyje. Kaip kiekvienoje srityje, filosofijoje yra žmonių, kurie savo talentu, išmintimi papildo mokslą ir nusipelno tolesniam jo vystimuisi. Vienas iš tokių filosofijoje yra senovės filosofas Augustinas Aurelijus.

Šiame referate pateikiu ne tik jo gyvenimo ir biografijos faktų, bet ir svarbiausius jo veikalų bruožus, bei jų citatas. Vienas iš jų, ir svarbiausias yra „Pokalbiai su savimi“, kurio aspektais ir remiuosi savo referate.



Rašyti apie Augustiną ir jo kūrinius visuomet labai sunku, nes apie tai jis pats yra daug ir iškalbingai pasakojęs savo veikaluose, ypač „Išpažinimuose“ ir „Pataisymuose“. Sunku ir dėl to, kad beveik neįmanoma prilygti Augustino raštų įtaigai, dėstomos minties aiškumui bei kalbos grožiui. Tačiau sunkiausia tai, kad, pradėjus kalbėti apie Augustiną, neišvengiamai tenka paliesti labai daug dalykų. Jis pats drąsiai imdavosi vis naujų klausimų, keitėsi, brendo ir augo nepaprastai greitai. Augustinas ieškojo ir rado, beldėsi, ir jam buvo atidaryta. Sąžininga šio giliai į save pasinėrusio žmogaus svarstymų kelionė paliko daugybę ženklų – kūrinių, labai įvairių ir skirtingų. Atrodytų, kas bendra tarp pirmųjų Kasiciake (Cassiciacum) parašytų kartais paviršutiniškų, nesklandžių, dirbtinokų filosofinių dialogų „Prieš akademikus“, „Apie palaimingą gyvenimą“, „Apie tvarką“ ar „Pokalbiai su savimi“ ir tokių Hipone (Hippo) pražydusių mąstymo šedevrų, kaip „Išpažinimai“, „Apie Trejybę“, „Pradžios knygos tiesioginės prasmės paaiškinimai“ ar „Dievo valstybė“? Lyg ir nieko. Išskyrus Augustiną kiaurai užvaldžiusį troškimą, tikrą visa įveikiančią filosofo aistrą pažinti save ir Dievą.

386 m. rugsėjo mėnesį trisdešimt dvejų metų Augustinas iš vakarinės Imperijos pusės sostinės Milano persikelia į mažytį kaimelį Alpių priekalnėse Kasiciaką. Čia savo vila jam leido naudotis kolega retorikos profesorius Verekundas. Įspūdingo gamtovaizdžio apglėbtoje viloje kartu su Augustinu apsigyvena jo motina Monika, vyresnysis brolis Navigijus, sūnus Adeodatas, du pusbroliai, du privatūs mokiniai ir didžiausias jo viso gyvenimo draugas Alypijus.

Iki tol Milane praleisti vieneri metai buvo Augustino vidinio gyvenimo krizės protrūkio metai. Čia jis pasiekė aukščiausią savo pasaulietinės karjeros tašką, eidamas Vakarų Imperijos sostinės Milano retorikos profesoriaus pareigas, savotišką Imperijos „propagandos ministro“ tarnybą. Bet Augustinas meta pasaulietinę karjerą ir pasirenka nuošalų, ramų filosofijos studijų bei nedalyvavimo valstybės veikloje otium liberale, „kilnaus neveiklumo“, gyvenimo būdą. Svarstymai apie karjerą ir jos išsižadėjimą „Pokalbiuose su savimi“ 1. Augustinui – ne vien abstraktūs, filosofui privalomi pagvildenimai, bet paties jo gyvenimo galimybių apmąstymai.

Tais metais toliau kilti karjeros laiptais svajojęs Augustinas buvo nusprendęs vesti. Anų laikų papročiu vedybos reiškė sudėtingą teisinį kontraktą, kurį galėjo sudaryti tik apylygę visuomeninę padėtį užimančios šeimos. Talentingo gražbylystės mokytojo padaryta karjera, globėjai ir pažintys leido tikėtis geros partijos, ir Augustino motina Monika jau buvo jam radusi kilmingą didelių turtų paveldėtoją. Jis buvo nieko prieš ir atgal į Afriką išsiuntė savo sugyventinę, su kuria buvo išgyvenęs beveik penkiolika metų ir iš kurios turėjo sūnų Adeodatą. Bet staiga pareiškia nenorįs vesti, nebenorįs toliau siekti karjeros. Augustinas puikiai žinojo, kokia jėga traukia moters glamonės. Šis sąžiningai atviras žmogus išdrįsta apie tai rašyti savo „Pokalbiuose su savimi“ . Kaip ir svarstymai apie karjerą, tai pirmi žingsniai „Išpažinimų“ link.

Tais metais Milane Augustinas pagaliau visiškai atsikratė manichėjybės. Dar mokytojaujant Kartaginoje (376-382), jam ėmė kilti pirmosios abejonės. Rimčiau nesigilinus lyg ir įtaigus manichėjininkų mokymas apie iš esmės skirtingus Šviesos ir Tamsos karalysčių pasaulius ir judviejų tarpusavio kovą Augustinui ėmė nesiderinti su moksliniais graikų astronomijos duomenimis . Dar Tagastoje (Thagasta), kur teko praleisti metus po studijų Kartaginoje, dėl manichėjybės Monika buvo taip smarkiai užsirūstinusi ant Augustino, kad neleido gyventi savo namuose . Dar visai neseniai, tik praėjusiais metais, dėstydamas Romoje, Augustinas buvo gyvenęs bičiulio, manichėjininkų „klausytojo“, namuose ir lankęs manichėjininkų „išrinktojo“ vedamus sektos susirinkimus . Manichėjybę įveikti Augustinui padėjo Ciceronas. Tik fragmentais mums išlikęs jo dialogas „Hortenzijus“ prieš 14 metų buvo pažadinęs studento Augustino meilę filosofijai . Dabar to paties Cicerono skelbiamas iš Akademijos perimtas skeptiškas požiūris į teiginį, kad egzistuoja vienui viena tikroji tiesa ir ją tikrai galima pažinti, padėjo Augustinui išsižadėti vienintelę tikrą tiesą skelbusios manichėjybės. Formalus atsižadėjimo ženklas – Augustinas tampa katalikų Bažnyčios katechumenu. Tai, beje, reiškė labai nedaug – tik tai, kad Augustinas nori kada nors, ateityje,
krikštytis. Gal po metų, gal po dešimt ar trisdešimt… Beje, neužmezgus kad ir menkiausių ryšių su Bažnyčia, katalikiškoje Imperijos sostinėje buvo sunku tikėtis padaryti didesnę karjerą.

Lemtingaisiais 385-386 m. Augustinas sirgo. „Pokalbiuose su savimi“ jis dažnai kalba apie „kančios baimę“ , „krūtinės ligą“ , „dantų skausmą“ .

Vėliau Augustinas irgi sirgs nemažai. Tačiau jau daugiau niekuomet nebesiskųs „krūtinės skausmu“, dėl kurio buvęs priverstas atsisakyti dėstytojo darbo , skausmu, kuriame, vėlesniu jo pasakymu, slepiasi pirmuosius mūsų tėvus į nuopuolį atvedęs išdidumas . „Dantų skausmas“, kuriuo Augustinas skundžiasi „Pokalbiuose…“, taip pat praėjęs stebuklingai: „Ir nepamiršau, ir nenutylėsiu Tavo rykščių čaižumo ir stebėtino Tavo gailestingumo greitumo. Tuomet kankinai mane dantų skausmu, ir, kai šis taip įsisiautė, kad nebegalėjau kalbėti, staiga mano širdis sumanė prašyti visų, kas buvo su manimi, kad Tave, visokios sveikatos Dieve, maldautų už mane. Kai tik sulenkėme maldai kelius, pranyko skausmas“ . Tačiau labiausiai tais metais Augustiną paveikę įvykiai buvo neoplatonikų filosofijos atradimas ir mistinis išgyvenimas Milano sode.

Apie Augustino neoplatonizmą privalu pakalbėti platėliau. Tuo metu ši filosofijos kryptis buvo labai populiari Milano aukštuomenėje. Augustino paliktos žinios leidžia atkurti buvus visą neoplatonikų intelektualų draugiją: Manlijus Teodoras (jam skirtas vienas iš Kasiciake parašytųjų Augustino dialogų – „Apie palaimingą gyvenimą“), Zenobijus (jam dedikuotas dialogas „Apie tvarką“), Hermogenianas . Nemenką šios filosofijos išmanymą atskleidžia ir paties Milano vyskupo Ambraziejaus pamokslai. Neoplatonizmas – naujas „atsigręžimas“ į Platoną, stengiantis suderinti ir susisteminti įvairiuose jo dialoguose dėstomas mintis bei atsižvelgti į Aristotelį – atsirado Aleksandrijoje ir viršūnę pasiekė Romoje filosofijos mokyklą vedusio Plotino (205-270) traktatuose, vadinamuose „Eneadomis“. Kai kuriuos jų Augustinas buvo skaitęs, kaip ir Plotino mokinio Porfyrijaus bei Porfyrijaus mokinio Jamblicho raštus. Vėliau „Išpažinimuose“ susidūrimą su šia filosofija Augustinas laikys Dievo pirštu. „Ir norėdamas pirmiausia man parodyti, kaip išpuikėliams priešiniesi, o nuolankiesiems duodi malonę ir kokį tavo gailestingumą parodė Tavo nusižeminimo kelias, kai Tavo Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp žmonių, parūpinai man per vieną nežmoniškai išsipūtusį žmogų kai kurių platonikų knygų, kurios buvo išverstos iš graikų kalbos į lotynų.“ Veltui istorikai mėgino susekti, kas buvo tas „vienas nežmoniškai išsipūtęs žmogus“ . Rašydamas Išpažinimus Augustinas, matyt, tyčia nuslėpė jo vardą, kad šiame įvykyje labiau pabrėžtų Dievo valią .

Į Milano neoplatonikų draugiją buvo susibūrę krikščionys. Tai nėra kuo įprasčiausias dalykas. Nors ir negausus, Italijoje vis dar smilko ir pagonių kultūrinis judėjimas; pakanka prisiminti Augustino amžininkus Makrobijų, Arnianą Marceliną ar garsųjį senatorių Simachą. Kaip tik jiems, o ne krikščionims, regis, labiau pritiko žavėtis ir mėgdžioti sąmoningai prieš krikščionis nusiteikusį Plotiną ir ypač Porfyrijų 18 ; tai, beje, jie ir darė. Ir priešingai, galbūt kaip tik dėl šios priežasties, tokios įtakingos idėjinį pagonybės pagrindą gynusios filosofijos ypač turėjo vengti krikščionys. Tačiau buvo kitaip. Draugiškam krikščionybės požiūriui į neoplatoninę filosofiją atsirasti lemiamos reikšmės turėjo du labai svarbūs asmenys – Gajus Marijus Viktorinas ir Simplicianas.

Viktorinas (apie 275-361), kaip ir Augustinas, buvo kilęs iš Afrikos, dėstė retoriką įvairiuose Italijos miestuose ir galiausiai Romoje, kur net buvo nusipelnęs didžiausios šlovės – jam dar gyvam pastatyta statula forume. Būtent Viktorinas „platonikų knygas“ iš graikų kalbos išvertė į lotynų kalbą. Bet tai dar ne viskas – gyvenimo pabaigoje Viktorinas krikštijosi. Jo pavyzdys buvo nepaprastai įtaigus ir svarbus Augustinui . Drauge Viktorino krikštas lotynų akyse tartum pakrikštijo ir visą neoplatonikų filosofiją. „Pasveikino mane, kad pataikiau ne į kokių kitų filosofų raštus, pilnus melo ir apgaulės pagal šio pasaulio elementus. Šie gi raštai įvairiausiais būdais rodo į Dievą ir Jo Žodį“ , – taip Augustinui sakė kitas visam Milano neoplatonikų būreliui svarbus žmogus – senas kunigas Simplicianas . Kaip tik jis įkalbėjo vyskupą Ambraziejų savo pamoksluose parodyti Pauliaus mokymo ir neoplatonikų filosofijos panašumus. Simplicianas jaunystėje pats gerai pažinojo tuomet jau seną Viktormą ir buvo jo krikšto liudytojas, tad ir papasakojo šią istoriją Augustinui. Taip Milane Augustinas pateko į aiškiai prie neoplatonizmo linkusių katalikų intelektualų draugiją.

Pabrėžiant to meto neoplatonikų įtaką Augustinui, beje, jokiu būdu negalima manyti, kad jam buvo iškilęs koks nors klausimas „arba – arba“: neoplatonizmas ar katalikybė. Augustinas buvo kilęs iš katalikų šeimos, katalikiško miesto. „Kristaus vardas“ visuomet buvo su juo, net ir manichėjišku laikotarpiu: kad ir kaip būtų, bet manichėjininkai buvo krikščionių sekta, siekusi „pagerinti“ to meto katalikų Bažnyčią. Dabar, Milane, suradęs neoplatonikų knygas Augustinas papildymų joms ieško Pauliaus
Tai irgi nepaprastai būdingas to meto bruožas. Apaštalą aiškina bei skaito manichėjininkai ir Augustinas, donatininkas Tikonijus ir didysis Augustino senatvės priešas Pelagijus. Krikščionybė ir neoplatonizmas Augustinui Milane buvo labai panašūs, jų kvietimas vienodas – išsižadėti pasaulio ir filosofiniais svarstymais artėti prie palaimingo gyvenimo.

Šiuo metu Jūs matote 37% šio straipsnio.
Matomi 1678 žodžiai iš 4557 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.