Autizmas autistų ugdymo galimybės
5 (100%) 1 vote

Autizmas autistų ugdymo galimybės

0. Įvadas 3

1. Kas yra autizmas ir kaip jį atpažinti? 5

2. Autistų gydymas 7

3. Struktūrinis mokymas 9

3.1. Aplinkos paruošimas 9

3.2. Tvarkaraščiai 10

3.3. Mokymo metodai 11

4. Tėvų ir specialistų bendradarbiavimas ugdant sergančiuosius autizmu 13

Išvados…. 15

Cituota ir naudota literatūra.. 16

Priedai………………………………………………………………………………………………….17

1 priedas. Anketa……………………………………………………………………………………18

0. Įvadas

Daug tyrinėtojų domisi nesugebančiais bendrauti vaikais, kurie pasitraukia iš juos supančios aplinkos ir pasineria į save. Matydami tokiu vaikus, kurie vadinami autistais, dažnai susimąstome kodėl taip yra, kodėl vaikas taip užsisklendžia savyje nuo jį supančio pasaulio, kokios viso to priežastys? Tačiau iki šiol dar niekas nesugebėjo aiškiai ir tiksliai atsakyti į šį klausimą.

Autizmas yra sunkiausias iš vystymosi sutrikimų. Anksčiau buvo manoma, kad tai netinkamo motinos bendravimo su vaiku sukeltas emocinis sutrikimas, tačiau dabar yra pripažinta, jog autizmas turi organinį pagrindą.

Vaikai, turintys įvairiapusių raidos sutrikimų, reikalauja ypatingos priežiūros. Teikiant šiems vaikams medicinines paslaugas būtina atsižvelgti į autizmo ypatumus. Vaiką gydančio ir slaugančio personalo užduotis – padėti sumažinti adaptacijos sunkumus, kylančius autistams vaikams medicininėse įstaigose, sugebėti tinkamai užmegzti ir palaikyti kontaktą su šiais vaikais, suprasti jų bendravimo bei elgesio ypatumus [7, p.5].

Autizmo sutrikimą turintys vaikai susiduria su daugybe adaptacijos sunkumų ir sveikatos priežiūros, ir ugdymo įstaigose [6, p.60].

Ilgą laiką buvo galvojama, jei žmogus nori būti vienas jis yra autistas. Tačiau tai netiesa. Yra daug autistų, kurie noriai bendrauja, bet jie tai pasirenka patys. Yra nemažai ligų, kai vaikas pasimeta, nerimauja, praranda indentitetą. Kartais tuomet kalbama apie ribinę psichozę, apie psichozišką elgesį arba psichozinius sutrikimus [4, p.56].

Autizmas yra labai sunkus sutrikimas, tačiau, vystant efektyvesnius terapijų metodus ir visuomenės paramą, galima pasiekti gana gerų rezultatų. Daugumos žmonių, sergančių autizmu, gyvenimo trukmė nėra mažesnė už normalią; norint, kad jie pilnai panaudotų savo galimybes, būtina kuo didesnė visuomenės parama ir pagalba.

Vaikų, turinčių autizmo sutrikimą, elgesio, bendravimo ypatumai, adaptacijos galimybės mūsų visuomenėje, Lietuvoje darnenagrinėti. Dėl autizmui būdingų elgesio ir bendravimo sutrikimų šių vaikų socialinė adaptacija yra sunki ir iki šiol neišspręsta, ir labai aktuali problema.

Šio darbo objektas: asmenys sergantys autizmu.

Darbo tikslas: apžvelgti sergančiųjų autizmu ugdymo galimybes.

Tikslo įgyvendinimui keliami šie uždaviniai:

1. Išsiaiškinti kas yra autizmas ir kaip jį atpažinti;

2. Nusakyti autistų gydymo formas;

3. Apžvelgti struktūrinio mokymo galimybes, dirbant su autistais;

4. Nusakyti tėvų ir specialistų bendradarbiavimo naudą, ugdant sergančiuosius autizmu.

Darbo metodai: mokslinės ir dalykinės literatūros analizė atlikta siekiant pateikti autizmu sergančiųjų asmenų sampratą bei siekiant ištirti autistų ugdymo galimybes

Šiame darbe atsispindi šios socialinio darbuotojo kompetencijos:

• Rinkti, sisteminti ir vertinti informaciją;

• Analizuoti priežastis, sukeliančias kliento socialines problemas;

• Bendrauti ir bendradarbiauti su klientu ir jo socialine aplinka;

• Analizuoti ir vertinti individualią probleminę situaciją;

• Bedradarbiauti su socialiniais partneriais

1. Kas yra autizmas ir kaip jį atpažinti?

Autizmas – tai sunkus psichikos sutrikimas, kurį reikia ilgai ir intensyviai gydyti. Autizmu dažniausiai suserga maždaug 3 – 4 metų vaikai, todėl jis labai veikia jų bendrą brandą.

“Grynoji” autizmo forma vadinama infantiliuoju autizmu, nes jis prasideda jau kūdikystėje. Maždaug 10 % vaikų sergančių autizmu nesugeba valdytis. Tai paprastai išryškėja 3 – 4 metų vaikams, kurių ankstesnė branda palyginus buvo normali. Vaikas po truputį ima užsisklęsti savyje, tampa neramus bei irzlus, liaujasi normaliai žaisti ir kalbėti [4, p.56].

Ne visada autizmas gali būti toks ryškus. Kad vaikas serga autizmu gali išryškėti ir vėlesniame amžiaus tarpsnyje.

Autizmu sergantiems vaikams ir suaugusiems labai sunku suvokti ir suprasti socialinį bendravimą. Būna pablogėjusi komunikacija ir ribotas elgesys. Autizmas sukelia tokius socialinio bendravimo sunkumus, kaip pablogėjęs ar visiškai išnykęs sugebėjimas žaisti socialinius žaidimus, tendencija mieliau rinktis vienatvę negu bendravimą, nesugebėjimas rasti paguodos nuliūdus, abejingumas kitiems, socialinių taisyklių bei susitarimų nesupratimas. Autistai kitaip suvokia tikrovę negu kiti.

Autizmą labai sunku nustatyti, tačiau tai galima padaryti pagal tris pagrindinius bruožus:

1. Sutikęs, sunkus bendravimas; 2. Kitaip priima ir suvokia jį supantį pasaulį; 3. Ribotas elgesys

Viename žmoguje nebūtinai turi būti visi trys bruožai, tačiau jei žmogus yra autistas šie bruožai, kad ir nežymiai turi pasireikšti [2].

Svarbiausias autizmo bruožas – sunkus bendravimas. Maždaug 50 % žmonių su autizmu taip ir
neišsivysto reikšminės kalbos, o dauguma jų turi problemų ir su kitomis komunikacijos formomis. Sugebantys kalbėti vaikai su autizmu dažnai turi echolaliją ir negali dalyvauti socialiniuose pokalbiuose. Jie dažnai kalba apie tą patį vėl ir vėl, ir nesupranta, kad tai klausytis kitam žmogui jau atsibodo. Taip pat tie, kurie geba kalbėti, neretai taip sujungia žodžius, kad jų neįmanoma suprasti. Kartais jie pasako keletą žodžių, kurių vėliau niekada nebevartoja. Negalintys kalbėti sunkiai supranta kitus ir sunkiai yra suprantami patys. Tokie žmonės negali patys užmegzti kontakto arba jį priimti, o vietoj to jie pasineria į savų fantazijų pasaulį. Atrodo, jog jie nekreipia dėmesio į nieką [11, p.10].

Kalbėjimas būdingas tik žmogui ir yra viena iš svarbiausių psichinės veiklos funkcijų. Kalbinis bendravimas – tai žmonių tarpusavio kontaktų pagrindas, jo dėka formuojasi aukščiausios pažįstamosios veiklos formos. Išmokdamas kalbėti, vaikas įgyja galimybę suvokti ir atspindėti tikrovę, logiškai mąstyti, apibendrinti, planuoti ir reguliuoti savo ketinimus, sumanymus ir veiksmus [5, p.4]. Vaiko psichiką formuoja bendravimas su suaugusiais. Suaugusieji perduoda sukauptą patyrimą, o vaikai jį perima kalbos pagalba. Vaikas, palaipsniui mokydamasis kalbos, įgyja ne tik bendravimo, bet ir pažinimo įrankį. Gerai kalbantys vaikai lengviau reiškia savo mintis, laisviau bendrauja su kitais ir tuo pačiu pilniau pažįsta juos supančią tikrovę [9, p.3].

Žmogus negali bendrauti su aplinkiniu pasauliu suprantamu būdu. Autistai, kurie supranta kalbą, ją supranta kitaip – tiesmukiškai. Autistai nesupranta abstrakčių žodžių, gestų, mimikų, kuriuos mes dažnai naudojame kasdieninėje mūsų kalboje. Gali būti, kad vaiką barant jis šypsosi, tačiau tai nereiškia, kad jis juokiasi. Jei šiandien toks žmogus kažką suprato, tai dar nereiškia, kad jis tą patį supras ir rytoj.

Sergantieji autizmu dažnai baiminasi kūniškojo kontakto. Tačiau tie, kurie noriai bendrauja turi savo saugumo lauką ir su jais galima normaliai bendrauti tam tikru atstumu, nepažeidžiant jų asmeninės erdvės. Autizmu sergantis žmogus dažnai tampa labai priklausomas nuo kokio specialaus daikto ar veiksmo, kuris suteikia jam saugumo jausmą dažnai jį gąsdinančiame aplinkiniame jį supančiame pasaulyje [2].

Autistų akių kontaktas taip pat yra kitoks. Jie vengia žiūrėti kitiems žmonėms į akis. Dažnai atrodo, jog jie nelabai pastebi kitus žmones, į juos reaguoja kaip į tuščią vietą. Iš tikro autistai sugeba žiūrėti žmogui į akis, tačiau tai daro visai kitaip ir kartais sunku suprasti į ką jie iš tikro žiūri. Logopedai dirbdami reikalauja, kad būtų žiūrima į juos, tačiau autistai greičiau įsimena žodžius kai nežiūri į žmogų. Autistai girdi, mato ir jaučia visai kitaip nei mes sveikieji. Jie gali girdėti tai ko negirdime mes, mato tai, ko nematome mes, taip pat ir skonio receptoriai yra kitokie negu mūsų [2].

Autistai vaikai nemoka žaisti kaip kiti. Jiems yra būdingas ribotas elgesys, užsiėmimai ir pomėgiai. Jie gali ištisas valandas sėdėti vienoje vietoje ir su žaislu daryti vieną ir tą patį veiksmą. Sunkesnę autizmo formą turintys žmonės dažnai atlikinėja tuos pačius besikartojančius kūno judesius, užsiima savistimuliacija.

Dažniausiai autizmas sutinkamas kartu su protiniu atsilikimu. Apie 70 % autizmo paveiktų žmonių papildomai diagnozuojamas protinis atsilikimas. Autizmas dažniau paliečia vyrus, negu moteris. Tačiau didesnis procentas autizmą turinčių moterų būna paveiktos sunkesnės jo formos. Kad žmogus bus paveiktas autizmo nepriklauso nuo socialinės klasės, rasės ar tautybės [3, p.9].

Sergantieji autizmu labai bijo permainų ir kiekvieną sykį labai jautriai reaguoja į mažiausius pakitimus dėl, kurių jie gali visiškai užsisklęsti savyje.

Darbo autorė pateikusi asmenų sergančių autizmu sampratą, nusakiusi pagrindinius autizmo bruožus, pagal kuriuos galima atpažinti šį vystymosi sutrikimą, sekančiame skyriuje plačiau panagrinės autistų gydymo galimybes.

2. Autistų gydymas

Globos įstatymas suteikia visiems sergantiesiems autizmu – ir vaikams, ir jaunuoliams, ir suaugusiems, teisę į specialę globą. Šeimoms auginančioms tokius vaikus ypač reikalinga specialistų ir aplinkinių pagalba.

Neįgaliam vaikui būtina sudaryti galimybę naudotis medicinos darbuotojų paslaugomis, konstruktyviai padėti, kad jis kuo labiau įsitrauktų į visuomenės gyvenimą, galėtų ugdyti savo asmenybę ir dvasiškai tobulėti [10, p.12].

Iš šios Vaiko Teisių konvencijos ištraukos galime įžvelgti net kelias socialinio darbuotojo kompetencijas. Darbo autorės manymu pirmiausia, išskyrus vaiko šeimą, socialinis darbuotojas turi pasirūpinti, kad neįgalus vaikas kuo neskausmingiau integruotusi į mūsų visuomenę. Surinkus ir įvertinus informaciją apie priežastis sukeliančias kliento socialines problemas, išanalizavus ir įvertinus individualią probleminę kliento situaciją, socialinis darbuotojas gali ieškoti tinkamiausių būdų individualiai kliento situacijai spręsti.

Gydant žmones sergančius autizmu yra taikoma biologinė terapija. Ją sudaro gydymas medikamentais ir vitaminais. Nors daugumai vaikų sergančių autizmu medikamentai nėra efektyvūs. Tik daliai vaikų su autizmu farmakologinė
terapija šiek tiek padeda.

Amfetaminai kartais sumažina autizmą lydintį hiperaktyvumą ir padidina dėmesio sukaupimo trukmę. Fenotiazidai gali būti veiksmingi mažinant nerimą, agresyvų elgesį ir autoagresiją. Tačiau yra nustatyta, kad fenotiazidai didina mokslumo problemas ir turi būti taikomi labai atsargiai dėl galimų šalutinių reiškinių. Ličio preparatai neseniai pradėti taikyti autizmą turinčių vaikų terapijoje, ypač esant epizodiškam agresyviam elgesiui ar neveiksmingoms kitoms medikamentinio gydymo formoms. Mažiau veiksmingi už kitus medikamentus, megavitaminai yra teigiamai vertinami. Megavitaminai terapiniu efektu prilygsta kitiems medikamentams, tačiau daro daug mažesnį šalutinį poveikį.

Bihevioristinė terapija yra efektyvi, gerinant žmonių su autizmu elgesį. Ši metodika turi didelę įtaką ruošiant lavinimo programas žmonėms su autizmu ir panašiais vystymosi sutrikimais. Šiandien yra kelios skirtingos bihevioristinių metodų sistemos: operantų, kognityvinė ir socialinio mokymo.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1679 žodžiai iš 5496 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.