Automobilių draudimas
5 (100%) 1 vote

Automobilių draudimas

ĮVADAS

Žmonių poreikiai yra labai įvairūs. Patys būtiniausi visada buvo maistas, drabužiai, pastogė. Tačiau vystantis kultūrai bei civilizacijai, poreikiai vis labiau augo. Žmonės pradėjo norėti ne tik drabužių, bet netgi gražių drabužių, kiekvienai progai vis kitokių. Žmonės pradėjo vertinti muziką, literatūrą, kitus meno kūrinius ir tai tapo nebeatsiejama gyvenimo dalimi. Asmenys ėmė ieškoti būdų kaip užsitikrinti savo ateities poreikių tenkinimą, gyventi tik šia diena nebenorėjo. Vis labiau augo visuomenės poreikis saugumui, kadangi ji suvokė, kad turimas turtas ar pajamos bet kuriuo metu gali būti sunaikinti. Tam tikslui, ūkio subjektai gali susiburti į grupę, kad galėtų įvykus neplanuotam atsitikimui bendromis lėšomis patenkinti iškilusį poreikį. Jei yra pakankamai didelė tokia grupė, kuriai įvykis tampa išmatuojamas, t.y. jį galima aprašyti matematiniais dydžiais, ji vadinama draudimo grupe.

Draudimu turėtų būti suinteresuotas kiekvienas asmuo, nes draudimas baimės jausmą pakeičia saugumo jausmu, kadangi draudėjas jį ar jo turtą veikiančias rizikas gali perduoti draudimo bendrovei.

Draudimas apibrėžiamas kaip finansinė ūkinė veikla, kuria siekiama apsaugoti fizinių ir juridinių asmenų turtinius interesus, įvykus draudimo sutartyje numatytam įvykiui.

Mano darbo tikslas- išanalizuoti draudimo, o ypač automobilių reikalingumą ir naudą kiekvienam žmogui, pateikti statistinius duomenis ir įrodyti, kad ši paslauga vis labiau naudojama. Darbo uždaviniai- apžvelgti draudimo atsiradimo istoriją, sąlygas, draudimo objektus bei sąlygas, pagrindines draudimo šakas ir grupes. Rašydama šį darbą, naudojausi įvairiais šaltiniais: Aleksandravičienės “Turto draudimu”, Girdzijausko “Draudimu”, Lietuvos Respublikos draudimo įstatymu bei daugybe interneto svetainių, kur pateikiama naujausia informacija.

Pasirinkau šią temą, nes dėl nuolat didėjančio automobilių skaičiaus gatvėse, ji tapo ypač aktuali daugumai vairuotojų. O bene didžiausią dėmesį skyriau neseniai Lietuvoje įsigaliojusiam transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomajam draudimui.

1. DRAUDIMO ISTORIJA

Jau gilioje senovėje galime pamatyti pirmąsias draudimo apraiškas. Seniausios draudimo taisyklės, kurios pasiekė mūsų laikus, išdėstytos vienoje iš Talmudo knygų. Draudimo istorijos raida pradedama skaičiuoti nuo XIII amžiaus, kai pradėjo vystytis jūrininkystė Italijoje. Jau tada draudimas buvo laikomas finansine veikla, nukreipta žalų padengimui.

Tuo tarpu operacijos, kuriose iš tolo galime įžvelgti draudimo veiklos pradmenis, atsirado jau šumerų laikais. Tenykščiams prekeiviams buvo išduodama finansinė garantija arba pinigų suma, kuria jie padengdavo nuostolius, jeigu jų prekėms kas nors atsitikdavo pervežimo metu. Vėliau Babilone atsirado ypatingos grupės „prekeivių – skolintojų“, kurie skolindavo savo kolegoms, nusprendusiems „leistis į tolimą kelionę“ (būtent taip tais laikais vadinosi importo-eksporto operacijos) ir nereikalaudavo pinigų grąžinti, jeigu kelionės metu prekes pavogdavo ar kas nors joms atsitikdavo. Jūrinė prekyba, kuri sparčiai vystėsi Viduržemio jūroje, padėjo vystytis pirmosioms draudimo rūšims. Ši praktika buvo paplitusi Atėnuose ir apie tai savo darbuose rašė Demostenas (Atėnų oratorius); prekeivis, gavęs paskolą, ją grąžindavo tik tuo atveju, jeigu sėkmingai baigdavosi jo kelionė, tuo pačiu grąžindamas 30% daugiau pinigų nei pasiskolino. Antikos laikais darbininkai, nusamdyti tokiems darbams kaip Egipto piramidės, Saliamono rūmai ir kt. organizuodavo pagalbos kasas tiems kolegoms ar jų šeimoms, kurie susižalodavo ar mirdavo atsitikus nelaimei.

Romos imperijos laikais valdžios atstovai tapdavo garantijomis nuo įvairių rizikų, pasirašydami ypatingus protokolus su tiekėjais ir prekeiviais, kurie įsipareigodavo rūpintis legionieriais Ispanijoje; padengdavo nuostolius, kai karo ar audros metu buvo prarandami laivai, pervežantys ginklus ar būtiniausius pragyvenimui daiktus. Ilgoms kelionėms po Viduržemio jūrą buvo taikoma pristatymo paskola: nuo 50% ir daugiau priklausomai nuo krovinio ir laivo vertės. XII a. pabaigoje – XIII a. pradžioje vystantis ekonomikai, Romos katalikų bažnyčia, kuri buvo labai įtakinga visose sferose, negalėjo likti augančios pinigų skolinimo praktikos ir lupikavimo nuošalyje. 1234 m. popiežiaus Grigaliaus XI dekretu, vadovaujantis Šventojo Rašto principais buvo uždraustos visos operacijos, susijusios su lupikavimu. Bet, suprasdama paskolos svarbą ekonomikos vystymuisi, bažnyčia po kurio laiko pakeičia savo sprendimą, leisdama lupikavimą, bet su protingomis palūkanomis, tokiu būdu leisdama atsirasti „protingų palūkanų“ teorijai, teigiančiai, kad gautas atlygis turi būti proporcingas paslaugai, atliktai prekeiviui, pasiskolinusiam asmeniui, arba bet kuriam ūkininkaujančiam subjektui tuo pagrindu, kad negalima pelnytis iš artimo savo. Uždrausdama ir ribodama lupikavimą, bažnyčia galėjo stipriai pabloginti jūrinės prekybos vystymąsi. Bet bažnyčios veiksmai padėjo vystytis apsaugos nuo rizikos sistemai ir atsirasti draudimo sutarčiai. Po pirmojo bažnyčios sprendimo prekeiviai – bankininkai stengėsi apeiti formalų draudimą. Knygoje „Auksas ir prieskoniai“ Žanas Favje aprašo genujiečio Benedeto
Zacharijos pasakojimą. 1928 metais jis pardavė daugiau kaip trisdešimt tonų druskos savo tėvynainiams. Krovinys turėjo būti pristatytas į Briuge. Toje pačioje sutartyje buvo pasakyta, kad Zacharija įsipareigoja vėl nupirkti visą krovinį jam atvykus į pristatymo uostą tokia suma, kuri buvo aptarta sutartyje iš anksto, bet aukštesne negu pardavimo suma. Tokiu būdu tarp iškrovimo uosto iki pristatymo vietos Zacharija rizikavo tik savo laivu. Skirtumas tarp antrą kartą pirktos prekės ir pardavimo ir yra rizikos kaina ir užima paskolos procento dalį, uždraustą bažnyčios. Sugalvoję tokias schemas, jūreiviai ir skolintojai padėjo atsirasti draudimo sutartims.

Pervežėjai mokėjo prekeiviams ar bankininkams „rizikos kainą“ – papildomą sumą pinigų priklausomai nuo to, kokio tipo buvo laivas, krovinys ir pervežimo trukmė. „Rizikos kaina“ buvo pavadinta draudimo premija. Tokiu būdu ir atsirado draudiko profesija. 1559 m. seras Nicholas Bacon, pradėdamas pirmąjį Anglijos Parlamento, valdant karalienei Elžbietai, posėdį pasakė: „Tegul kiekvienas protingas pirklys, kuris iškeliauja į tolimą kelionę pilną pavojų, atsisako dalies pinigų, kad būtų apsaugota kita dalis“.

Draudimas kaip bendradarbiavimo forma atsirado dar pačiais seniausiais laikais. Senovės graikų mainų operacijos yra laikomos draudimo prototipu. Demostenas rašė, kad tokios operacijos buvo naudojamos jūrininkystės prekyboje. Skolintojai išnuomodavo laivus. Po to, jeigu kelionė būdavo sėkminga, pinigus grąžindavo su procentais, o jei kažkas jūroje nutikdavo – visai negrąžindavo. Buvo nustatytas labai aukštas procentas, kuris leisdavo sukauptą kapitalą panaudoti jūrinės rizikos padengimui.

Panašūs į dabartinius draudimo susivienijimus buvo XII amžiuje Islandijoje atsiradę valstiečių susivienijimai, skirti gaisro atveju ar dvesiant gyvuliams pasirūpinti susivienijimo nariais. Susivienijimai dažniausiai buvo sudaryti iš 20 pasiturinčių valstiečių. Atsitikus nelaimei, dalis nuostolių buvo apmokama materialiniais daiktais ir darbu, o kita – pinigais. Islandiški susivienijimai nepaplito Europoje, kur populiaresnis buvo jūrinis draudimas. Yra žinoma, kad jau 1300 metais, Belgijoje, buvo naudojami tiesioginiai jūrinių rizikų už draudimo premiją apmokėjimai. Kitame amžiuje buvo nustatyti draudimo tarifai reguliariems plaukiojimams iš Londono į kontinentą ir atgal. Vystėsi draudimo įstatymai ir jau XV amžiaus dokumentuose galime rasti visiškai sutvarkytą tų laikų draudimo kodeksą. 1601 metais prie Anglijos Parlamento buvo įkurta komisija, kuri sprendė ginčytinus jūrinio draudimo sutarčių klausimus. 1680 metais Anglijoje atsidarė pirmoji istorijoje draudimo kompanija, draudžianti nuo ugnies. Draudimo verslas tapo populiarus ir naudingas.

XV amžiaus pabaigoje Europoje atsirado bendri draudimo susivienijimai, taip vadinamos ugnies draugijos (Brangilden), kurios padėjo dar labiau vystytis draudimui.

O nuo XVII amžiaus pabaigos atsiranda akcinės kompanijos. Pirmoji tokia kompanija „Olandijos-Ostindijos draugija“ buvo įkurta 1602 metais. Bet vis dėlto, atsižvelgianti į tai, kad nebuvo tikslių statistinių duomenų apie nelaimingus atsitikimus, jų dydžius, mirtingumą ir kt., draudimas liko, kad ir pelningu, bet rizikingu verslu. Tik dabar, kai draudimas gali naudotis tiksliais statistiniais ir ekonominiais duomenimis, yra sukurtas detalus draudimo įstatymas, draudimo taisyklės, Jūs galite drąsiai pasitikėti draudimo kompanija.

2. DRAUDIMO TEORIJA

2.1 Draudimo sąvoka

Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme draudimas yra apibrėžiamas kaip “finansinė ūkinė veikla, kuria siekiama apsaugoti fizinių ir juridinių asmenų turtinius interesus, įvykus įstatyme ar draudimo sutartyje numatytiems įvykiams”.

Draudimo objektai gali būti turtiniai interesai:

1) susiję su asmens gyvenimo trukme, sutuoktuvėmis, gimimu, kapitalo kaupimu;

2) susiję su kūno sužalojimais, taip pat su nelaimingais atsitikimais ir ligomis;

3) susiję su turto valdymu, naudojimu, disponavimu;

4) susiję su draudėjo padaryta žala fizinio asmens turtui ar tam fiziniam asmeniui, taip pat žala, padaryta juridiniam asmeniui.

Draudimas gali būti privalomasis ir savanoriškasis. Privalomojo draudimo rūšis ir pagrindines nuostatas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Savanoriškasis draudimas vykdomas draudėjo ir draudimo įmonės susitarimu, patvirtintu draudimo sutartimi.

2.2 Draudimo veiklos požymiai ir reikšmė

Draudimo veikla turi atitikti tam tikras sąlygas, kurios dar vadinamos draudimo veiklos požymiais:

ŗ Kolektyviškumas

ŗ Ekonomiškumas

ŗ Poreikio egzistavimas

ŗ Atsitiktinumas

ŗ Išmatuojamumas

ŗ Tos pačios rizikos egzistavimas

Poreikio patenkinimas turi remtis kolektyviškumo principu. Šis principas įtvirtina savitarpio pagalbos idėją. Draudimo grupės nariai dalinasi rizika, visi tenkina vienam nariui iškilusį poreikį dėl tam tikro nenumatyto įvykio.

Ekonomiškumo principas reiškia iškilsiančių poreikių tenkinimo sistemiškumą. Grupės susibūrimas nėra vienkartinis, jis turi būti tęstinis, o grupės veikla- reglamentuota. Be to, ekonomiškumas reiškia, kad draudiminė apsauga nėra teikiama veltui. Nariui suteikiama parama iš narių įmokų sukaupto kapitalo.

Tam, kad draudimo veikla turėtų tikslą, turi egzistuoti poreikis. Draudimo veikla tenkina
atsiradusį poreikį dėl įvykusio įvykio. Dažniausiai egzistuoja net ne vienas, o daug įvykių, susijusių su tuo pačiu asmeniu ar daiktu. Atsiradęs poreikis turi būti tiksliai įvertinamas.

Įvykęs įvykis negali būti priklausomas nuo asmens valios, kitaip sakant jis turi būti atsitiktinis, nesuplanuotas. Nors autoįvykis lyg ir priklauso nuo draudiko valios, bet kažin ar kuris nors vairuotojas tyčia sukeltų autoįvykį, kad gautų draudimo išmoką. Tačiau gyvybės draudimo srityje draudiminiu įvykiu dažnai pripažįstama savižudybė, nors tai ir prieštarauja šiam principui.

Draudimo įvykis turi būti išmatuojamas. Tai reiškia, kad jį galima aprašyti matematiniais dydžiais statistikos bei didelių skaičių dėsnio pagrindu., t.y. nuostolių atsiradimo tikimybe bei matematiniu nuostolių vidurkiu. Tačiau tokie skaičiavimai galimi tik išnagrinėjus daugybę panašių atvejų, kad būtų galima daryti išvadas.

Tos pačios rizikos egzistavimas reiškia, kad visi subjektai, susibūrę į draudimo grupę būtų veikiami tos pačios rizikos. Įstatymai numato, kad kai kurios draudimo šakos turi būti atskirtos nuo kitų.

Jei ekonominė veikla neatitinka nors vienos iš šių šešių sąlygų, tai ji nelaikoma draudimo veikla.

Draudimo veikla vaidina labai svarbų vaidmenį individo bei visuomenės gyvenime. Draudimu turėtų būti suinteresuotas kiekvienas asmuo, nes jis suteikia saugumo bei pasitikėjimo jausmą. Asmuo nebejaučia netikrumo dėl ateities jausmo. Draudimas ne tik tenkina dėl įvykio atsiradusį poreikį, bet gali būti ir lėšų kaupimo forma. Tai įmanoma naudojantis kaupiamuoju draudimu. Be draudimo veiklos viskas būtų daug sudėtingiau. Žmogui, patyrusiam nuostolių dėl nenumatyto įvykio būtų sunku pačiam tuos nuostolius atstatyti, jo finansinė padėtis galėtų dėl to pablogėti. Be draudimo negalėtų vystytis bei klestėti ūkis, kadangi būtų atsisakyta įgyvendinti daug projektų, įmonės negautų kreditų, niekas nesiryžtų pervežti tolimų krovinių dėl pavojų ir t.t. Tai stabdytų šalies ekonomikos vystymąsi.

Be abejo, draudimo bendrovių egzistavimas sukuria papildomas darbo vietas bei specialistų užimtumo garantijas. Tai ir nemažas valstybės iždo pajamų šaltinis, kadangi draudimo veikla yra antra pasaulyje pagal surenkamų pinigų kiekį.

2.3 Rizikos samprata

Bet kokia žmogaus veikla dažnai siejama su kokia nors rizika. Pirkėjas rizikuoja įsigyti nekokybišką pirkinį, tiekėjas ar bankininkas- laiku ar visiškai negauti pinigų, keleivis- pavėluoti, vežėjas- sugadinti ar prarasti krovinį ar transporto priemonę, eilinis pilietis- sugadinti sveikatą ar netekti gyvybės ir t.t.

Kiekvienas turbūt supranta, kad kai kurių įvykių sunku, o kartais ir neįmanoma išvengti. Tai tokie įvykiai, kaip traumos, nelaimingi atsitikimai darbe, gamyboje, buityje, turto praradimas, bedarbystė ir t.t. Šie įvykiai yra tradiciniai draudimo objektai. Kiekvieno iš jų pasirodymo atskirai neįmanoma numatyti, tačiau, nagrinėjant daugybę tokių įvykių, aptinkami jų pasikartojimo dėsningumai. Tai leidžia juos iš anksto numatyti ir imtis priemonių, palengvinančių nepageidaujamas pasekmes.

Dauguma žmonių riziką supranta kaip tam tikrą konkrečios situacijos kitimo neapibrėžtumą. Riziką galima nagrinėti įvairiais aspektais: istoriniu, ekonominiu ir kt. Yra daug skirtingų rizikos apibrėžimų:

ŗ Tai galimas įvykis arba jų visuma, kuriai gali būti taikomas draudimas;

ŗ Nepalankaus įvykio galimybė;

ŗ Atsitiktinis įvykis, įvykstantis prieš žmogaus valią, tam tikrų nuostolių atsiradimo tikimybė;

ŗ Istorinė kategorija, pasireiškianti kaip žmogaus suprastas galimas pavojus, istoriškai ji susijusi su visuomenės vystymosi procesu;

ŗ Ekonominė kategorija, apibūdinanti įvykį, kuris gali įvykti, bet gali ir neįvykti.

Rizikos dažnai galima išvengti, tačiau kartu ji yra ir ekonominės pažangos stimuliatorius, svarbus progreso veiksnys. Rizikos atsisakymas dažnam verslininkui reiškia ir pelno atsisakymą.

2.4 Draudimo veiklos skirstymas

Yra išskiriamos dvi stambios draudimo šakos:

ŗ Gyvybės draudimas

ŗ Ne gyvybės draudimas

Gyvybės draudimo šakai priskiriamos šios grupės:

1) sutuoktuvinis ir gimimų draudimas;

2) gyvybės draudimas, kai investavimo rizika tenka draudėjui;

3) gyvybės draudimas ( kiek nenumatyta 1 ir 2 punktuose).

Ne gyvybės draudimo šakai priskiriamos šios grupės:

1) draudimas nuo nelaimingų atsitikimų;

2) draudimas ligos atvejui;

3) sausumos transporto priemonių, išskyrus geležinkelio transporto priemones, draudimas;

4) geležinkelio transporto priemonių draudimas;

5) skraidymo aparatų draudimas;

6) laivų (jūrų, ežerų, upių ir kanalų) draudimas;

7) vežamų krovinių draudimas;

8) turto (išskyrus 3, 4, 5, 6, 7 punktus) draudimas nuo gaisro ar gamtinių jėgų;

9) turto draudimas nuo kitų žalų (išskyrus 8 punktą);

10) sausumos transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas;

11) skraidymo aparatų civilinės atsakomybės draudimas;

12) laivų (jūrų, ežerų, upių ir kanalų) civilinės atsakomybės draudimas;

13) bendrosios civilinės atsakomybės draudimas;

14) kredito draudimas;

15) laidavimo draudimas;

16) finansinių nuostolių draudimas;

17) teismo išlaidų draudimas;

18) pagalbos draudimas.

Aš savo darbe plačiau panagrinėsiu ne gyvybės draudimo

šakos automobilių draudimą. Yra išskiriamos trys transporto priemonių draudimo grupės:

ŗ Kasko draudimas (sausumos transporto priemonių, išskyrus geležinkelio transporto priemones)

ŗ Sausumos transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas

ŗ Vežamų krovinių draudimas

3. AUTOMOBILIŲ DRAUDIMAS

3.1 Kasko draudimas

Pagal draudžiamas rizikas ši draudimo grupė skirstoma į visiškos draudiko atsakomybės (pilnąjį kasko) bei dalinės draudiko atsakomybės (dalinį kasko) transporto priemonių draudimą.

Paprastai ši draudiminė apsauga teikiama sugadinus, sunaikinus ar praradus transporto priemonę. Kartu su transporto priemone gali būti apdrausti ir joje esantys daiktai, tačiau ne visi vienodai. Vieni gali būti apdrausti be papildomos draudimo įmokos, pvz.:radijas, gesintuvas, kiti gali būti draudžiami atskirai, t.y. priskaičiuojant tam tikro dydžio draudimo įmokos priedą, pvz.: prie stogo tvirtinama bagažinė. Tačiau taikoma bendra taisyklė, kad apdrausti gali būti tik tie transporto priemonėje esantys daiktai, kurie gali būti pritvirtinami prie pačios transporto priemonės, o ne šiaip į ją įdėti, pvz.kompaktiniai diskai, asmeniniai daiktai.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2466 žodžiai iš 8193 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.