Automobiliu po zemaitija
5 (100%) 1 vote

Automobiliu po zemaitija

TURINYS

AUTOMOBILIU PO ŽEMAITIJĄ 3

MARŠRUTAS 3

KELIONĖS IR LANKYTINŲ VIETŲ APRAŠYMAS 3

RIETAVAS 4

SALANTAI 9

KAIMO TURIZMO SODYBOS 13

PLATELIAI 14

ŽEMAIČIŲ KALVARIJA (SENIAU – GARDAI) 17

PLINKŠĖS 19

RENAVAS 21

IŠ MOSĖDŽIO ISTORIJOS 25

AUTOMOBILIU PO ŽEMAITIJĄ

MARŠRUTAS: Rolandas Bendorius

I. Diena. Rietavas – 0, Plungė – 41, Salantai – 67, Plateliai – 83, Nakvynė (kaimo sodyboj).

II. Diena. Žemaičių Kalvarija – 105, Seda – 116, Plinkšės – 121, Renavas – 133, Židikai – 144, Apuolė – 180, Skuodas – 192, Mosėdis – 205, Šauklių riedulynas – 210, (210 km).

Trukmė: 2 dienos

Kaina: 255 Lt.

KELIONĖS IR LANKYTINŲ VIETŲ APRAŠYMAS

Kelionę pradėkite Rietave, kuris yra vos už 12 km nuo autostrados Kaunas–Klaipėda.

Rietavas yra senas Žemaitijos centras, rašytiniuose šaltiniuose paminėtas dar 1253 m. Rietavo klestėjimo laikai – XIX amžius, kuomet miestą valdė Oginskiai, čia pasistatę dvarą ir išauginę nuostabų parką, su kuriuo lygintis gali nebent Palangos ir Žagarės parkai. Kunigaikštis Irenijus Oginskis, paveldėjęs Rietavą iš tėvo Mykolo Kleopo Oginskio, ėmėsi miestelio ir dvaro sodybos pertvarkymų. Jo iniciatyva užveistame parke buvo sukurta viena sudėtingiausių Lietuvos parkuose vandens sistema, kurią sudaro Jūros upės juosiama keliolikos hektarų sala, tvenkiniai, bei kanalai. Deja, sutrikdžius vandens sistemą, parkas gerokai aplaukėjo. Tačiau dar galima pasigrožėti keletu didingų ąžuolų, senųjų uosių, liepų, skroblų, juodalksnių, kaštonų, maumedžių, sidabrinių klevų, retų juodavaisių Duglaso gudobelių. Amžių sandūroje ant kalnelių, esančių šalia didžiojo tvenkinio, grodavo Rietavo orkestras, kurį sudarė Rietavo muzikos mokyklos auklėtiniai. 1859 m. prie dvaro buvo įkurta agronomijos mokykla, kurios parke vykdavo vienos iš pirmųjų ir didžiausių Lietuvos žemės ūkio parodų. Po 1863 m. sukilimo mokykla buvo uždaryta. 1882 m. Rietavas, Plungė ir Kretinga buvo sujungti pirmąja Lietuvoje telefono linija, o 1892 m. Oginskių rūmuose sužibo pirmosios Lietuvoje elektros lemputės, kurioms srovę tiekė pirma Lietuvoje elektrinė – garo generatorius. Oginskių rūmai, smarkiai nukentėję Pirmojo pasaulinio karo metais, vėliau buvo visiškai išardyti. Iki šiol Rietavą puošia Oginskių lėšomis pastatyta didinga neoromaninė bažnyčia. Rietave brandžiausią savo gyvenimo dalį praleido švietėjas, literatas, mokslininkas, pirmųjų lietuviškų kalendorių leidėjas Laurynas Ivinskis (1810–1881).

RIETAVAS

Žemaičių miestas, kurį savo darbuose čia gimęs ir mokslus ėjęs rašytojas Eduardas Cinzas yra pavadinęs Karalių miestu. Tokį įspūdį pirmiausia kelia nepaprasto grožio Rietavo bažnyčia ir kunigaikščių Oginskių Rietavo dvaras. Deja, paskutiniojo vietoje šiandien – tik rūmų pastatų likučiai ir dalis parko. Miestelio gyventojai pagal išgales visa tai restauravo, gražiai prižiūri. Viename iš restauruotų pastatų, kur buvo dvaro muzikos mokyklos patalpos, jau šį rudenį įsikurs Rietavo krašto istorijos muziejus.

Rietavo dvaro buvusių centrinių rūmų vietą žyminčios kolonos

Skaičiai ir faktai

Vytenis Almonaitis 1994 m. knygoje išleistoje knygoje „Ką šniokščia Jūros rėvos” nurodo, kad „ilgus šimtmečius miškingos miestelio apylinkės buvo retai gyvenamas kuršių ir žemaičių genčių paribys”. Manoma, kad pirmasis Rietavo miestelis buvo išsistatęs kelis kilometrus į šiaurės vakarus nuo dabartinio Rietavo, ten, kur Skroblo kaime dunkso piliakalnis.

Rietavas pirmą kartą paminėtas 1253 m. pasirašytame Kuršo vyskupo ir Livonijos magistro dokumente. Ši data Rietave gerai žinoma – 1998 m. šio miestelio gyventojai pažymėjo Rietavo paminėjimo 745-erių metų sukaktį. Rietavo dvaro komplekso dalisIstorikai S. Zajančkovskis ir H. Lovmianskis savo darbuose nurodo, kad jau XIII a. Rietavas buvo svarbus administracinis centras šiame krašte. Tuo laiku tarp Jūros ir Jaujupio buvo puikios hidrologinės sąlygos ir tai skatino miestelio augimą. 1436 metais istoriniuose šaltiniuose ši vietovė minima „Ritau”. 1525 m. dokumentuose Rietavas jau vadinamas miestu, o 1572 m. karaliaus Žygimanto Senojo rašte – miesteliu bei karališkojo valsčiaus centru.

Spėjama, kad apie 1529 m. čia buvo pastatyta pirmoji bažnyčia. XVI a. veikė apie pusšimtis smuklių.

1590 m. Rietavui Zigmantas Vaza suteikė privilegiją rengti turgus. Magdeburgo teises ir herbą Rietavui 1792 m. suteikė Stanislovas Augustas. Herbo melsvame fone – auksinės spalvos liūtas su sidabriniu kalaviju nasruose, žodžiai: „Už tautą, Karalių ir laisvę”.

XVI-XIX a. Rietavas buvo valstybinė valda.

1588-1613 m. Rietavo seniūnas buvo LDK kancleris, didysis etmonas, III Lietuvos Statuto rengėjas Leonas Sapiega. Po L. Sapiegos mirties, 1613 m. Rietavas atiteko Minsko vaivadai, Rietavo tijūnui Aleksandrui Masalskiui. 1643 m., mirus A. masalskiui, Rietavą pradėjo valdyti Jonušas Radvila. 1661 m. pagal Seimo nutarimą , Rietavas už šimtą tūkstančių auksinių buvo parduotas Vilniaus maršalkai Povilui Sapiegai. Po Povilo Sapiegos mirties Rietavą valdė jo sūnus Benediktas Sapiega, o po jo – Mykolas Sapiega. XVI a. pabaigoje, po Lietuvos-Lenkijos padalijimo, Rietave jau buvo bažnyčia, kelios karčiamos, veikdavo turgus.
Anksčiau miestelis buvo pavieto centras.

1721 m. Mykolas Sapiega Rietave vietoje per Šiaurės karą sudegusios senosios bažnyčios pastatė naują medinę bažnyčią.

1732 m. Rietavas buvo atiduotas Žemaičių kaštelionui Juozui Tiškevičiui. 1735 m. jam mirus, Rietavas atiteko J. Duninui. 1748 m. Rietavas buvo perduotas K. Šemetai, kuris 1750 m. už šimtą tūkstančių auksinių Rietavo dvarą pardavė Žemaičių seniūnui Kristupui Tiškevičiui. Po jo mirties, 1763 m., vedybų keliu Rietavas atiteko Trakų vaivadai Tadui Pranciškui Oginskiui, kuris susituokė su Kristupo Tiškevičiaus našle Jadvyga Zaluska. Rietavą Oginskių giminė valdė iki XX pradžios. Rietavo dvaro rūmų atstatytoji dalis

Ypač daug pasikeitimų miestelyje įvyko po 1812 m. Grafas I. Oginskis pastatė puošnius rūmus, įkūrė muzikos, agronomijos mokyklas, iškasė tvenkinį, įrengė parką, sutvarkė ir išpuošė parką, įkūrė simfoninį orkestrą.

1891 m. Rietavo muzikos mokykloje dirbo pedagogas ir kompozitorius Juozas Naujalis.

1873 m. Rietave pastatyta didinga Šv. Mykolo Archangelo bažnyčia, kuri čia tebestovi iki šiol.

Rietavo rūmai buvo dideli ir juose jautėsi viduramžių architektūros stilius.

Rietavo dvaro rūmai buvo statomi dviem etapais. Išlikusioje pirmoje N. Ordos graviūroje matome tiktai pagrindinį rūmų korpusą ir jo dešinėje pusėje esančias oranžerijas. Antroje, sukurtoje vėliau, jau matosi ir rūmų priestatas, skirtas fligeliui. Pagrindinis rūmų korpusas buvo dviaukštis, stačiakampis. Vidurinėje dalyje jis turėjo penkiaašį antstatą. Portiko viršuje buvo balkonas su baliustrada. Užpakalinis fasadas, žiūrint į rūmus iš daržo pusės, atrodė panašiai, tik vietoje portiko buvo žema terasa. Rūmų ansamblį paįvairino trijų aukštų bokštas, papuoštas piliastrais. Vėliau pastatytas fligelis turėjo atskirą bokštą. Šis pastatas su rūmais buvo sujungtas trumpa galerija.

Šiame restauruotame dvaro pastate, kuriasi Rietavo

muziejus

Rietavo dvaro rūmuose buvo daugiau kaip 20 salių ir kambarių. Rūmai garsėjo didžiuliu vestibiuliu (holu), Riterių sale, kurioje buvo eksponuojami ginklai. Buvo čia ir reprezentacinis valgomasis, puotų salė, daug kitų specialios paskirties patalpų. Visuose reperezentaciniuose kambariuose buvo ąžuolinis parketas, šių patalpų sienos buvo išmuštas audiniais arba tapetais, lubos pagražintos lipdiniais. Rietavo rūmai garsėjo archeologinių iškasenų kolekcija, kuri buvo suformuota iš Žemaitijoje ir Lietuvoje surastų vertingų archeologinių radinių. Beveik visos Rietavo vertybės sudegė I-ojo pasaulinio karo metais – išliko tik portretai.

Rūmus iš visų pusių juosė keliolikos hektarų parkas. Parko teritorija šaltiniuota ir šaltiniai nuolat papildydavo parko tvenkinį, čia esančius kitus vandens telkinius. Medžių grupės, didelis tvenkinys rūmus skyrė nuo miestelio ir jo centre buvusios gražios neoromantinės bažnyčios, kuri buvo pastatyta 1853-1874 metais. Jos statybai pusę milijono rublių paaukojo Irenėjus Oginskis. Bažnyčios statybą užbaigė jo sūnūs Mykolas ir Bogdanas. Bažnyčia suprojektuota Romoje (architektas Gonsovskis). Bažnyčios statybos darbams Rietave vadovavo prūsų karaliaus architektas Frederikas Augustas Stjuleris. Bažnyčia panaši į italų ir vokiečių romėniškas bazilikas.

Svarbus ir tas faktas, kad Rietave buvo pastatyta pirmoji Lietuvoje elektrinė.

Rietavo miestas įsikūręs prie Jūros upės aukštupio, į pietus nuo Plungės. Šiuo metu jo teritorija užima buvusio Rietavo dvaro gyvenvietę ir kitoje Jūros upės slėnio dalyje esantį Vatušių kaimą. Mieste dabar gyvena apie 4,5 tūkst. žmonių. Čia veikia dvi vidurinės mokyklos: Lauryno Ivinskio ir Katalikiška, Aukštesnioji žemės ūkio mokykla bei Menų mokykla. Artimiausiu laiku (apie 2000-uosius metus) Rietavui planuojama suteikti savivaldą. Šiuo metu Rietavas – seniūnijos centras.

(kelionės tęsinys)…

Pakeliui į Plungę pravažiavę Stalgėnus, Milašaičių gyvenvietės gale sukite į kairę. Žvyruotas kelias jus nuves į šauniai tvarkomą ponios Alinos Plechavičiūtės-Veigel sodybą. Iš Vokietijos į gimtinę sugrįžusi ponia Alina kartu su dukra ėmėsi žirgų auginimo. Čia galėsite ne tik pasigrožėti daugiau nei 60 žirgų, bet ir pajodinėti.

Tuo pačiu žvyrkeliu grįžę į plentą, sukite kairėn link Plungės. 1873 m. jau minėtas kunigaikštis Irenijus Oginskis nupirko Plungės dvarą iš Aleksandro Zubovo. Po jo šį dvarą paveldėjo sūnus Mykolas Oginskis. Panašiai, kaip tėvas rūpinosi Rietavu, taip sūnus – Plunge. Mykolas Oginskis 1879 m. pastatė čia gražius dvaro rūmus, aplinkui juos įrengė didžiulį parką (vieną didžiausių Lietuvoje) su keliolika tvenkinių. Oginskių rūmuose iki jų nacionalizavimo buvo sukaupta daug meno vertybių. Plungės muzikos mokykloje, įkurtoje ir išlaikomoje Oginskių, mokėsi ir Plungės orkestre grojo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Kunigaikščių Oginskių puoselėta meno dvasia į rūmus grįžo 1994 m., kuomet juose įsikūrė Žemaičių dailės muziejus. Muziejaus darbuotojai renka, saugo ir eksponuoja po visą pasaulį pasklidusių žemaičių dailininkų kūrybą. Parke suraskite ir apžiūrėkite 1,2 m skersmens ir 19 m aukščio Perkūno ąžuolą.

Iš Plungės važiuokite link Salantų. Pusiaukelėje – Šateikių miestelis.
Pakeliui į Šateikius užsukite į Bukantę, kur gimė Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė – Žemaitė (1845–1921). Aplankykite žymiausios lietuvių rašytojos memorialinį muziejų.

Šateikiai – miestelis, įsikūręs prie Blendžiavos upelio, rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1594 m. XIX a. Šateikius valdant Broel-Plateriams, miestelis garsėjo rūmais, puikiu sodu, oranžerija ir 5 ha parku. Parką puošė tvenkiniai ir skulptūros. Iki mūsų dienų išliko tik keletas buvusio dvaro pastatų ir parkas. 1875 m. pastatytoje Šateikių bažnyčioje 1909 m. sausio 1 d. susituokė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir rašytoja Sofija Kymantaitė.

Neprivažiavus Salantų, laukuose, į dešinę nuo kelio, iš tolo matosi neįprastai didelė akmenų sankaupa. Tai – akmentašių Orvydų sodyba. Prieš kelerius metus Anapilin nukeliavęs Vilius Orvydas vilko į savo tėvo Kazimiero sodybą akmenį po akmens, rąstą po rąsto, tašė laukų riedulius, statė juos į įvairiausias kompozicijas, taip sukurdamas painiausius labirintus ir daugybę mažų ramių kampelių it vienuolyno celių norintiems pasimelsti, pamedituoti ar tiesiog pabūti. Daug skulptūrų sukurta genialaus žemaičio. Sovietmečiu ši oazė nedavė ramybės „vienintelės teisingos“ ideologijos sergėtojams, – ne kartą mėginta ją sugriauti, vėliau bandyta „įteisinti“ kaip analogų neturintį „Absurdo muziejų“. Kaip sakė amžiną atilsį Vilius, kas ką norėjo, tas tą čia ir rado. Pailsėję sukite į Salantų miestą, kurio bažnyčios bokštai šviečia jau iš tolo.

Salantų vardas, anot padavimų, kilęs dar nuo romėnų laikų: trys romėnai, atplaukę čia plačiais Salanto upės, o gal tuomet dar patvinusios jūros vandenimis, pamatę sausumėlę ir džiaugsmingai sušukę – „sala antai“. Nuo to karto čia įkurtąją gyvenvietę romėnai ir pavadinę Salantais. Kas žino, ar Salantų istorija yra tokia sena, tačiau pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Salantų kaimas paminėtas tik 1565 m. Po to, kai 1746 metais Augustas III Salantams suteikė prekybos teises, miestelis išgarsėjo kaip linų ir sėmenų supirkimo centras. Šiandien Salantai didžiuojasi 1906–1911 m. pagal švedų architekto Karolio Eduardo Strandmano projektą pastatyta neogotinio stiliaus bažnyčia, kurios pamatus statė ir Viliaus Orvydo senelis Jonas.

Salantų kapinėse palaidotos trys akmentašių Orvydų kartos: senelis Jonas, tėvas Kazimieras ir sūnus Vilius. Turi Salantai ir savų keistenybių. Štai, kad ir „Ameriką“… Pravažiavus senąjį Salantų malūną, anapus Salanto, iškilęs ilgas statinys. Nuo seno šioje Padvaralio gatvėje gyvenantys salantiškiai atsimena tėvų pasakojimus, kaip čia, į karčiamą, po Pirmojo pasaulinio karo atvažiuodavę žmonės salantiškius darbams į Ameriką verbuoti. Nuo to ir gavo šis pastatas tolimo žemyno pavadinimą. Praėjus kuriam laikui atsirado Salantuose ir tikrų amerikietiškos kultūros pėdsakų: prie Salantų–Skuodo–Platelių kelio sankryžos iškilo keistos formos namas. Toks lygiagretainis pastatas ir dabar yra retas, o gal ir vienintelis Lietuvoje. Vienas salantiškis Argentinoje ne tik gerokai užsidirbo, bet ir neįprastos formos namą ten nusižiūrėjo. Pasiuntė į Salantus jo projektą ir pasamdė meistrus pastatyti šį žemaičio svajonių namą, nė nenujausdamas kiek bus rūpesčių pritaikyti jam baldus.

SALANTAI

Skaičiai ir faktai

1565 m. Salantų kaimas paminėtas Imbarės seniūnijos inventoriuje.

1746-aisiais Augustas III Salantams suteikė prekybos teises. Miestelis išgarsėjo kaip linų ir sėmenų supirkimo centras.

1801 m. Salantuose įkurta parapinė mokykla, kurią iš pradžių lankė 14 mokinių.

1906-1911 m. pagal švedų architekto Karolio Eduardo Strandmano projektą pastatyta neogotikinio stiliaus Salantų bažnyčia, kuri ir šiandien – įspūdingiausias architektūrinis statinys Salantuose. 1997 m. pabandyta išmatuoti Salantų bažnyčios aukštį. Preliminariais duomenimis bokštai siekia apie 64-71 metrą.

Salantų bažnyčia

1927 m. ant Gaidžio kalno pastatyta koplyčia. Šio kalno pietvakariniame pakraštyje yra rasta keletas I tūkstantmečio pr. m. e. pilkapių su degintiniais kapais.

Šiuo metu Salantuose daugiau kaip 2 tūkst. .nuolatinių gyventojų. Sala untā!

Anot žmonių atminty išlikusio padavimo, taip esą sušukęs tūlas prašalaitis, plaukdamas pro tvano apsemtą vietovę. Viskas čia buvę po vandeniu. Tik nedidelis žemės plotelis, tas pats, kur dabar Salantai, likęs neapsemtas. Vanduo nepermaldaujamai kilęs ir kilęs. Bet, laimei, gaidžiui pragydus, tvanas esą aprimęs. Po to šiame nuostabiame gamtos prieglobstyje išaugusį miestelį ir jo apylinkes Salantais pradėta vadinti. Būta ir kitokių padavimų. Būk tai Salantus įkūrę atsitiktinai čia plačiais vandenimis atplaukę patys romėnai, kurie, pamatę sausumėlę, džiaugsmingai sušukę: „sala untā”. Išlipę į ją, įsikūrę čia ir vietovę pagal tuos pirmuosius žodžius Salantais pavadinę.

Šiandien prašalaitis, keliaudamas pro Salantus, tikrai turi kur akį paganyti. Miestelį vaizdingomis kilpomis supa Salanto upė. Čia kaip reta kur kitur įspūdingai ir natūraliai dera žmogaus kūryba ir gamtos tvariniai.

Kiekvienas apsilankymas Salantuose – galimybė sutikti senus salantiškius, šiltus ir kiek nežemaitiškai atvirus. Pabūni su
jų artimaisiais, užvedi šneką ir… Vienas po kito atgyja gyvi praeities miestelio eskizai, į nebūtį išėjusių žmonių portretai ir atsiveria šio pajūrio klimato užgrūdintų žmonių autentiška patirtis. Klausaisi tų pasakojimų ir savaime tau ima aiškėti tų apylinkių žmonių gyvenimo būdas, pasaulėjauta, vertybės, bendri miestelėnų bruožai. Palaipsniui pradedi jausti ir paties miestelio gyvenimo dvasią.

Apie čia gyvenusius ir gyvenančius žmones savaip, tačiau iškalbingai pasakoja miestelio kapinės. Jos „ilgosios” gatvės gale – tarsi užbaigia ją. Čia nėra apleistų kapų, čia gėlės visada žydi. Išėjusiųjų miestas… Išėjusių, bet neužmirštų…

Daug čia ir tokių, kuriuos žino ne tik Salantai. Šiose kapinėse atgulė kelios akmentašių Orvydų kartos: senelis Jonas, tėvas Kazimieras, sūnus Vilius. Pasakoja, kad pastarojo kapą itin dažnai lanko iš kitur atvykusieji – jie ateina tiesiog pabūti, akimirkai sustoti. Vilių Salantuose dažnas prisimena. Sako, ne visi jį supratę, bet gerbę, nes Vilius buvęs nuoširdus – darbe ir gyvenime. Kai atvažiavę žmonės jo egzotišką sodybą imdavę vadinti nesąmonių ar velnių muziejumi, jis atlaidžiai šyptelėdavęs: „Kas ką nori, tas tą ir suranda…” O jo vizija buvęs muziejus-parkas. Jis svajojęs apie didesnį žemės plotą, parką, iš visų pusių apkastą kanalu. Jo gyvenimas buvo kūryba, o kūryba tapo gyvenimu. Vilius buvo akmens žmogus. Tie, kurie yra matę jį dirbantį, žino, kad dar nepalietęs akmens jis jau būdavo jam įkvėpęs dvasią – žinodavo, ką iš jo sukurs. Prieš pradėdamas kalti, jis akmenį kaip gyvą paglostydavo, o bedirbdamas dažnai netikėtai stabtelėdavo ir imdavo melstis… Jis akmenį savaip įdvasindavo, tarsi sušildydavo jį.

Orvydų muziejuje – sodyboje

V. Orvydas prakalbino akmenį, tą patį, kuris taip sunkiai pasiduoda žmogaus rankoms, ir pats tapo tarsi kokia akmens metafora: sunkiai suprantamas, prieinamas, todėl daugelio ir nepažintas.

– Kol kas nors „nepakurdavo” po Viliaus padais ugnelės, tol jis tylėdavo. Viską savyje pergyvendavo, – prisimena Salantų altarista Brunas Bagužas.

Viliaus senelis Jonas Orvydas dirbo dedant Salantų neogotikinės bažnyčios pamatus. Ši bažnyčia pastatyta iš pačių salantiškių lėšų, o darbams vadovo tuometinis Salantų klebonas Prelatas Pranas Urbonavičius.

Bažnyčia, kuri iškilo buvusio Salantų dvaro sodo kalne, matyti iš tolo. Didinga ji, tad nieko nuostabaus, kad senieji, sugrįždami prisiminimais į vaikystę, pasakoja, kad tada jiems, skubant į miestelį iš aplinkinių kaimų, bažnyčia atrodydavusi tarsi dviragis velnias. Šis didingas, orus ir kartu paprastas statinys ir šiandien yra didžiausias salantiškių pasididžiavimas.

Kita visų čia žinoma ir lankoma vieta – Gaidkalnis ir Gaidžio koplyčia. Visa tai pačioje Salantų pašonėje. Aplinkui – didžiuliai laukai. Čia nuo seno po atlaidų ar šiaip pavakariais pabūti rinkdavosi jaunesniosios kartos žmonės. Apie šią vietovę yra įvairių pasakojimų, padavimų. Ji susijusi ir su įvairiausiais prietarais. Du viduriniosios kartos salantiškiai tarsi susitarę man pasakojo du panašius nutikimus. Prieš mokyklos egzaminus, norėdami nuraminti širdį, jie slapta droždavo prie Gaidžio kalno. Čia jį triskart apeidavo keliais, nuoširdžiai tikėdami, kad tai padės… Būk tai ir padėdavo.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2923 žodžiai iš 9656 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.