Autoritariniai režimai bendri bruožai ir skirtumai
5 (100%) 1 vote

Autoritariniai režimai bendri bruožai ir skirtumai

TURINYS

1. Įvadas 1

2. Autoritarinių režimų charakteristika 3

3. Režimų klasifikacija ir su ja susiję režimų skirtumai 5

4. Režimų bendrumai 10

5. Ar autoritarinis valdymas „blogas“? 12

6. Išvados 14

7. Literatūra 15

ĮVADAS

Istorijoje, kai tik susiformuodavo visuomenė ir iškildavo valdžios problema, žmonės nuolat susidurdavo su politika – organizuotoje žmonių bendruomenėje vykstančių reiškinių, susijusių su valdžia, visuma, kurioje į pirmąjį planą visada iškildavo veiksmai, susiję su valdymu, visų pirma kova dėl valdžios. O ekonominių ir politinių santykių diferenciacija objektyviai lemdavo visuomenės susiskaldymą, kas neišvengiamai didino grėsmę valdžios egzistavimui. Ir priklausomai nuo to, koks buvo visuomenės požiūris į esamą padėtį, į poreikį atlikti ar ne pokyčius esamoje tvarkoje, kokiu būdu pasiekti norimų rezultatų, visais istorijos laikotarpiais išsiskirdavo skirtingų politinių pažiūrų grupės. Be to, politinių pažiūrų grupių, o tuo pačiu ir valdymo formų įvairovę lemdavo ir įvairiuose regionuose susiklosčiusios geografinės-demografinės ir istorinės-ekonominės aplinkybės. Jei išorinės sąlygos nereikalavo visų bendrijos narių sutelkimo siekiant apsiginti, tai susiformuodavo kolektyvinė politinė valdžia. Bet jei istorinė bendrija buvo priversta gintis nuo išorės priešų, tai jos egzistavimo būtina sąlyga buvo valdymo centralizacija. Taigi objektyvios sąlygos yra nulėmusios dviejų politinių pažiūrų grupių susiformavimą. Pirmoji grupė – tai aiškiai dešiniosios kryptys: konservatizmas, autoritarizmas, nacionalizmas, konservatyvusis liberalizmas ir fašizmas, apimanti senesnes politinių idėjų atmainas. Antroji – liberaliosios ideologijos istorija – naujesnes.1

Skirtingų politinių pažiūrų grupės naudodavo skirtingus valstybinio vadovavimo ir valdymo metodus. Didžioji dalis politologų svarbiausiais šiuolaikinių valstybių valdymo metodais ar stiliais laiko demokratinius ir nedemokratinius politinius režimus.2 Dėl įvairių priežasčių demokratinis valdymas nėra visaapimantis reiškinys. Dabarties pasaulyje egzistuoja įvairūs nedemokratiniai režimai, kurie remiasi neišbalansuota valdžios ir jos institutų struktūra, niekina demokratines ir konstitucines vertybes, reglamentuoja bei kontroliuoja visuomenės, atskirų individų veiklą, naudoja savivalės ir prievartos metodus.3

Šiuolaikiniuose nedemokratiniuose režimuose politologai išskiria du tipus: autoritarinį ir totalitarinį.

Būtent autoritarinis nedemokratinio valdymo tipas politinės minties istorijoje turi labai senas ir gilias tradicijas. Istorinės jo formos buvo despotinės rytietiškosios monarchijos, graikiškosios tironijos politiniai režimai, imperinė Roma, vėlyvųjų viduramžių absoliutinės monarchijos. Taip pat nuo senovės laikų žinomos autoritarinės idėjos bei teorijos, iškeliančios aukščiausią valdžią įkūnijantį asmenį, valdantįjį elitą, „stiprias asmenybes“. Jų kūrėjai skelbė, kad turi valdyti stipriausieji ir geriausieji, o liaudis nesugeba spręsti visuomenės ir valstybės reikalų, protingai naudotis laisve.4 Iki XVIII amžiaus valdymo istorija buvo autoritarizmo istorija . Ir šiandien dauguma valstybių yra dar vis autoritarinės.5

Šio darbo tikslas – apžvelgti vieną iš nedemokratinių politinių režimų tipą – autoritarizmą, jį charakterizuoti. Šiame referate bus pateikta autoritarinių režimų klasifikacija, besiremianti tipiškiausių valstybių valdymo pavyzdžiais, kas leis parodyti šių režimų skirtumus. Taip pat bus pateikti referate aprašomam politiniam režimui būdingi bendrumai ir išplaukiančios teigiamybės ar negatyvūs reiškiniai.

_________________________

1. W.T. Kulesza. Mūsų laikų ideologijos. 1998, Vilnius, p. 17.

2. Šiuolaikinė valstybė. 1999, Kaunas, p. 29.

3. Valstybės pagrindai, I dalis. 1996, Kaunas, p. 58.

4. Šiuolaikinė valstybė. 1999, Kaunas, p. 38.

5. H.Zeigler. Politinė bendruomenė. 1993, Kaunas, p. 14.

AUTORITARINIŲ REŽIMŲ CHARAKTERISTIKA

Naujaisiais laikais autoritarinių tendencijų sustiprėjimas ir atitinkamų autoritarinių režimų atsiradimas susijęs su ypatingomis istorinėmis sąlygomis ir dažniausiai – su demokratinių režimų krizėmis arba jų žlugimu, visuomenės ekonominiu bei politiniu nestabilumu.

XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose tai buvo ypač akivaizdu Europoje. Parlamentarizmo krizės sąlygomis Rytų ir Vidurio Europoje demokratinius valdymo metodus nugalėjo autoritariniai, susiformavo ir įsitvirtino vienokie ar kitokie „tvirtos rankos“ režimai. Būdinga tai, kad parlamentarizmo krizė buvo ne vietinis, o visos Europos reiškinys. Atskirose šalyse jis pasireiškė kiek skirtingai, silpniau ar stipriau, ir tai priklausė nuo konkretaus politinių jėgų santykio, politinio gyvenimo tradicijų, visuomenės politinės kultūros, socialinio-ekonominio išsivystymo ir kitų veiksnių.1

Kaip gi suprantamas pats „tvirtos rankos“ valdymo metodas?

Tikslų autoritarinio valdymo apibūdinimą pateikia filosofas, politikas Robertas Nisbetas:

Nuolatinės represijos, išskirtinis armijos vaidmuo tikslui pasiekti, naudojamos tokios priemonės, kaip kankinimai, įkalinimai be kaltinimo pateikimo ir neatidėliojamos anoniminės egzekucijos.
Tačiau tuo pat metu, autoritarinės vyriausybės valdžia yra natūraliai apribojama iš esmės laisvų institutų – šeima, klanas ir giminė, bažnyčia, socialinė klasė, kaimas ir miestas, kooperatyvas ir susivienijimas, – reikalaujančių ir dažniausiai gaunančių juridines autonomijos teises. Autoritarinėse visuomenėse, griežtai laikomasi tradicinių vertybių, ypač giminystės ryšių, religijos ir regioninės kultūros. 2

Autokratinis režimas — tai vieno asmens ar elito vadovavimas, kai maža, visuomenės nekontroliuojama grupė privalo spręsti, o „visuomenės dauguma“ privalo paklusniai vykdyti grupės priimtus sprendimus; valstybėje turi būti tik vienas, vieningas bei tvirtas valdžios centras (monocentristinė valdžia). Autoritarizmo sąlygomis vyriausybė nėra atskaitinga savo piliečiams. Autokratinėje valstybėje aiškus politinės valios pirmumas teisės ir moralės atžvilgiu: vienvaldžiai vadai turi teisę nepaisyti įstatymų bei kitų normų, nes jų viešpatavimo valia bei galia yra valstybės stabilumo pagrindas. Tokioje valstybėje prievarta taikoma be apribojimų, be aiškių taisyklių, nejaučiant atsakomybės už pasekmes.

Autoritarinių režimų nedemokratinis pobūdis pasireiškia ir tuo, kad piliečiai daugiau ar mažiau nušalinami nuo valstybės ir visuomenės reikalų tvarkymo, valstybės mechanizmo formavimo, jo kontrolės. Autoritarinėse struktūrose valdžios centru tampa valstybės vadovas, kuris iš esmės atlieka ir vyriausybės funkcijas. Atstovaujamieji valdžios organai yra skiriami valdovo ar prezidento, nors kai kada jie gali būti ir renkami, tačiau jų įtaka valstybės valdymui yra nedidelė. Parlamentas, jeigu jo visai neatsisakoma, faktiškai nustoja buvęs aukščiausiu valdžios ir valstybės politikos kontrolės organu. Jo teisės įstatymų leidimo srityje labai susiaurinamos, o kartais jas pasisavina pats prezidentas. Rinkimų sistema taip pat pritaikoma prie asmens valdžios poreikių (neribojamos kadencijos, nekeliamos alternatyvios kandidatūros ir pan.). Kuo stipresnis autoritarinis režimas, tuo mažesnis vietinių valdžios organų atstovaujamasis pobūdis ir kompetencijos ribos.

Jie tampa klusniu centrinės valdžios priedėliu. Autoritariniuose režimuose gali būti atsisakoma konstitucionalizmo principų arba jie tampa deklaratyvūs, nes vykdomoji valdžia savo sprendimu gali apriboti ir net panaikinti piliečių konstitucines teises ir laisves.

Be abejo, autoritarinėje visuomenėje yra ribotas ir politinis pliuralizmas,

nes toleruojamos tik tos idėjos, kurios priimtinos valdžiai. Draudžiama opozicinių, o kartais ir visų politinių partijų veikla. O juk be partijų nėra demokratijos. Partijos atlieka tarpininko vaidmenį tarp pilietinės visuomenės ir valstybės ir neleidžia jų sutapatinti. Taigi partiškumas yra demokratiška piliečių ir valstybės bendradarbiavimo forma. Autoritarinė valstybė reglamentuoja taip pat kitų pilietinės visuomenės institutų bei atskirų piliečių politinį aktyvumą. Taip valstybė pajungia sau pilietinę visuomenę.

Autoritarinis valdymas susijęs su atitinkama socialine – psichologine visuomenės būkle. Plinta socialinė ir politinė apatija, valdžios baimės ir bejėgiškumo, besąlygiško paklusnumo nuotaikos, vyrauja nepakantumas kitaminčiams. Valdžia mistifikuojama, įsivaizduojama kaip aukštesnė visuomenės atžvilgiu jėga, autoritarinis vadovavimo stilius priimamas kaip išmintingas, natūralus ir nekvestionuojamas. Dalis gyventojų apskritai atsisako laisvo pasirinkimo teisės ir perduoda ją lyderiui, kuris personifikuoja jų socialinius idealus ir politinius siekimus. Pavyzdžiui, Ispanijoje 9-ojo dešimtmečio pradžioje 9 proc. įvairių visuomenės sluoksnių žmonių buvo sutikę, kad įvairius klausimus už juos spręstų vienas autoritetingas asmuo. Taigi piliečių teisės ir laisvės yra suvaržytos. Asmenybė neturi teisinių neliečiamybės garantijų.

Autoritariniam valdymui įvesti parankesnė yra prezidentinė sistema. Kadangi autoritarizmas atmeta parlamentarizmo principus, jis neįmanomas parlamentinėje respublikoje.

Kai kuriais skaičiavimais, autokratija arba kariniu perversmu baigėsi 70 proc. visų prezidentinių sistemų valdymų ir tik 30 proc. parlamentiniu sistemų. 3

__________________________

1. Šiuolaikinė valstybė. 1999, Kaunas, p. 39.

2. H.Zeigler. Politinė bendruomenė. 1993, Kaunas, p.178.

3. Šiuolaikinė valstybė. 1999, Kaunas, p. 41.

REŽIMŲ KLASIFIKACIJA IR SU JA SUSIJĘ REŽIMŲ SKIRTUMAI

Dėl konkrečių istorinių sąlygų atskiros šalies valstybės valdymo forma ir politinis režimas ne visada ir ne visur vystosi nuosekliai, todėl dažnai vienas kito neatitinka. Esant tai pačiai valstybės valdymo formai, būna skirtingi režimai ir atvirkščiai: tas pats politinis režimas gali susiformuoti valstybėse su skirtinga valdymo forma, pavyzdžiui, Anglijos ir prieškarinės Italijos valstybės valdymo formos buvo konstitucinės parlamentinės monarchijos, o jų politiniai režimai – visiškai skirtingi (Anglijoje – demokratinis, Italijoje – nedemokratinis, (t.y. fašistinis). Todėl, norint geriau moksliškai išanalizuoti vieną ar kitą valstybę, reikia nagrinėti ne tik valstybių valdymo formas, bet ir politinius režimus, t. y. valstybinio valdymo pagrindinių metodų visumą. 1

Šiuolaikinio autoritarizmo, kaip nedemokratinės politinio
viešpatavimo sistemos, skalė gana plati. Žinomos įvairios jos rūšys, atmainos ir formos. Yra tiek daug politinių sistemų ir tiek daug skirtingoms autoritarinėms vyriausybėms būdingų savybių, kad autoritarinį valdymą sunku nuosekliai klasifikuoti. Tad ir politologinėje literatūroje autoritariniai režimai klasifikuojami kiek skirtingai. Todėl pateiksiu skaitytoje literatūroje rastas dviejų politologų klasifikacijas.

Lenkų politologas E.Viatr išskiria tokius autoritarinius režimus 2:

1. Teokratiniai autoritariniai režimai, kuriuose valdžia sutelkta religinio klano rankose. Tipiškas tokio režimo pavyzdys – Irano režimas po 1979 m. revoliucijos, nuvertusios absoliutinę monarchinę šacho valdžią. E.Viatr nuomone, šis režimas, skirtingai nuo kitų šiuolaikinių autoritarinių režimų, labai panašus į totalitarinį.

2. Kariniai režimai. Pavyzdys – maršalo Pilsudskio laikų Lenkija arba karinių chuntų valdoma Lotynų Amerika.

3. Personifikuoti režimai, kai valdžia priklauso lyderiui, neturinčiam stiprių valdžios institutų, išskyrus policiją, paramos. Toks asmeninės valdžios režimas labai nestabilus, nes, neturint valdymo svertų, sunku ilgesnį laiką išlaikyti valdžią. Pavyzdys – Amino valdžia Ugandoje.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1672 žodžiai iš 5560 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.