Administracinis-teisinis reguliavimo mechanizmas
5 (100%) 1 vote

Administracinis-teisinis reguliavimo mechanizmas

TURINYS

ĮŽANGA

DĖSTYMAS:

1.TEISINIO REGULIAVIMO SAMPRATA

2.ADMINISTRACINIS TEISINIS REGULIAVIMO MECHANIZMAS IR JO

ELEMENTAI

2.1.ADMINISTRACINĖS TEISĖS PRINCIPAI

2.2. ADMINISTRACINĖS TEISĖS NORMOS

2.2.1.ADMINISTRACINĖS TEISĖS NORMŲ REALIZAVIMAS IR

GALIOJIMAS

2.3.ADMINISTRACINIAI – TEISINIAI SANTYKIAI

2.4. ADMINISTRACINIAI – TEISINIAI REŽIMAI

IŠVADOS

LITERATŪRA

ĮŽANGA

Valstybės politiniame, ekonominiame, socialiniame, kultūriniame gyvenime labai svarbi tvarka, normalus jos funkcionavimas, piliečio ir žmogaus teisių ir laisvių, bei visuomeninių junginių teisių apsauga ir jų realizavimas. Tam ir reikalingas administracinis – teisinis reguliavimo mechanizmas. Administracinis – teisinis reguliavimo mechanizmas – tai visuma administracinių – teisinių priemonių visuomeniniams valdymo santykiams, su kurių pagalba valstybė pripažįsta, prižiūri ir saugo žmogaus ir piliečio teise ir laisves, organizacijų turtą, sudaro sąlygas normaliam organizacijų, sąjungų, įmonių, įstaigų funkcionavimui ir asmeninių subjektinių teisių realizavimui.

Šiame rašto darbe mes bandysime panagrinėti administracinį-teisinį reguliavimo mechanizmą bei jo sampratą, elementus ir kokia svarbą jis turi valstybės bei visuomenės funkcionavimui.

Šią temą pasirinkome todėl, nes ji yra svarbi Viešojo administravimo studijų studentams. Kaip būsimiems valstybės tarnautojams mums reikia žinoti administracinio-teisinio reguliavimo mechanizmą ir jo elementus, bei jų svarba valstybės ir visuomenės gyvavimui.

Rašant šį rašto darbą tam tikrą kliūtį sudarė literatūra.Dauguma literatūros yra rusų kalba,kuri yra pritaikyta Rusijos Federacijai. Norėdami šį minusą ištaisyti mes rėmėmės atitinkamais Lietuvos Respublikos teisės aktais.Tikimės, kad šis rašto darbas bus išsamus.

DĖSTYMAS

1.TEISINIO REGULIAVIMO SAMPRATA

Prieš pradedant giliau nagrinėti administracinio – teisinio reguliavimo mechanizmą, reikia susipažinti su teisinio reguliavimo samprata apskritai.

Teisinis reguliavimas yra teisės veikimo dalis, apibūdinanti teisės poveikį subjektų elgesiui ir veiklai.

Teisinis reguliavimas tai tokia socialinio reguliavimo rūšis arba forma, kai teisinis poveikis žmonių elgesiui yra daromas teisės normomis. Teisinis reguliavimas skiriasi nuo kitų socialinio reguliavimo formų savo objektu. Išsiaiškinama koks žmonių elgesys reguliuojamas teisės normomis, kad nereiktų taikyti juridinio poveikio priemonių ten kur tas pats rezultatas gali būti pasiektas neteisinio reguliavimo priemonėmis.

Teisinio reguliavimo objektas – tai socialinis žmonių elgesys, kuriam daromas poveikis teisės normomis. Socialinis elgesys – tai tokie žmonių tarpusavio santykiai, kuriais žmonės siekia apsaugoti ir įgyvendinti savo interesus ir teises. Teisės normos reguliuoja tik reikšmingiausius žmonių santykius, jos nereguliuoja draugystės, religinių įsitikinimų ir t.t.

Aptariant teisinį reguliavimą reikia paminėti ir teisinio reguliavimo metodą. Jis parodo kaip kokiu būdu konkreti teisė reguliuoja socialinius santykius. Teisinio reguliavimo metodas – tai teisinio poveikio žmonių elgesiui būdų ir priemonių visuma.Išskiriami du pagrindiniai teisinio reguliavimo metodai:

– Imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas. Jis veikia pagal principą: kas nurodyta teisės normose tą ir reikia daryti, o kas daugiau – tas jau yra už įstatymo ribų ir draudžiama.

– Diapozityvus reguliavimo metodas. Pagal jį viskas, kas neuždrausta įstatymų yra leidžiama.

Teisinis reguliavimas apima:

1)Valstybinių teisėkūros institucijų veikla rengiant teisės nuostatas ir teisines priemones jų galiojimui užtikrinti. Čia teisinio reguliavimo turinį sudaro įvairių teisėsaugos institucijų veikla rengiant reglamentavimo tipą, metodus, būdus, nustatant normines reguliavimo priemones reikalingas normaliam pilietinės visuomenės ir jos institucijų gyvavimui, kasdieniniai žmonių veiklai civilizuotais pagrindais organizuoti.

2)Visuomeninių santykių dalyvių veiklą, skirtą teisinėms reguliavimo priemonėms ieškoti ir panaudoti savo elgesiui su teisės reikalavimais derinti.

Teisins reguliavimas gali būti suvokiamas kaip valstybinis ir kaip subjektų tiesiogiai įgyvendinama savitvarka. Yra sričių, kuriuose piliečių elgesio valstybinis norminimas yra nereikalingas ir gali būti netgi žalingas. Tai tokios sritys, kur žmonių veikla yra teisinio pobūdžio, bet nesusijusi su specialiu teisiniu reglamentavimu ir tokio reglamentavimo nereikia.

Teisinis
reguliavimas turi ir specifinį mechanizmą. Tai bendra teisinių priemonių, kuriomis pasiekiama rezultatyvus poveikis visuomeniniams santykiams, sistema. Skiriamos trys teisinio reguliavimo mechanizmo grandys:

– Teisės normos – teisinio reguliavimo pagrindas.

– Teisiniai santykiai, subjektinės teisės ir pareigos.

– Teisių ir pareigų įgyvendinimo.

– Kartais atsiranda ketvirta mechanizmo grandis – teisės taikymo aktai ir individualūs aktai.

Teisinis reguliavimas kaip socialinio valdymo instrumentas yra skirtas visuomeninių santykių tvarkymui, užtikrinant pozityvų subjektų interesų reguliavimą. Šio proceso eigoje sutinkamos įvairios kliūtys, kurios laiku nepašalintos sumažina teisinio reguliavimo efektyvumą.

Kliūtimi galima laikyti tokį faktorių, kuris trukdo socialinių santykių tvarkymui ir veikia priešingai teisiniams tikslams ir principams. Kliūtys tai natūralūs ir dirbtiniai sunkumai, barjerai, stabdantys pagal tam tikras priežastis valdymo procesą ir maišantys patenkinti piliečių ir organizacijų teisinius interesus. Kliūtis galima klasifikuoti įvairiai. Pagal tai ar kliudantį faktorių galima valdyti ar ne:

a) Kurias galima valdyti (teisės taikymo trūkumai, koalizijų galimybė ir kitos, kurias galima visiškai pašalinti valdymo proceso metu ir kurias galima paveikti koordinuota korekcija).

b) Kurių neįmanoma valdyti (stichinės nelaimės, gamtiniai ištekliai, klimato sąlygos ir kiti faktoriai, kurių negalima valdyti).

Teisinis reguliavimo mechanizmas kaip tik ir yra tokia teisinių priemonių sistema, kuri leidžia nuosekliai ir juridiškai užtikrintai kovoti su kliūtimis, nes pavieniui paimtos teisinės priemonės to įgyvendinti neleidžia. Štai todėl reikalingas toks teisinių priemonių sutvarkymas, kuris leistų betarpiškai patenkinti subjektų interesus. Tiesinis reguliavimas savo įgyvendinimo procese susideda iš tam tikrų etapų ir susijusių elementų, užtikrinančių subjektų interesų judėjimą link vertybių. Kiekvienas etapas ir juridinis elementas teisiniame reguliavimo mechanizme išreiškiamas konkrečiomis aplinkybėmis, kurios pavaizduoja teisinio visuomenės sutvarkymo logiką, teisinės formos poveikio ypatybes socialiniam turiniui.

Taigi teisinio reguliavimo mechanizmas – tai sistema teisinių priemonių, sutvarkytų eiliškumo tvarka norint įveikti kliūtis, trukdančias patenkinti teisės subjektų interesus.

Galima išskirti tam tikrus teisinio reguliavimo mechanizmo požymius:

– Tikslas. Užtikrinti subjektų interesų judėjimą vertybių link, t.y. garantuoti jų teisingą patenkinimą.

– Tikslo siekimo priemonės. Teisinio reguliavimo mechanizmas – tai sistema skirtingų pagal savo prigimtį ir funkcijas teisinių priemonių leidžiančių pasiekti tikslą.

– Rezultatyvumas. Teisinio reguliavimo mechanizmas – organizacinis teisinių priemonių poveikis, leidžiantis tam tikru lygmeniu pasiekti tikslą.

Taip pat galima išskirti tris teisinio reguliavimo lygius:

a) Pirminių teisinių priemonių lygis – teisės normos, subjektinės teisės ir pareigos.

b) Susidariusios teisės formos, išreikštos teisės institutuose – atskirais junginiais, teisinių režimų kompleksais arba teisiniais junginiais ir režimais, kurie yra reikšmingos gyvenimo problemų sprendimo formos.

c) Operacinis lygis – konkrečios subjektų disponuojamos teisinės priemonės.

2.ADMINISTRACINIS TEISINIS REGULIAVIMO MECHANIZMAS IR JO ELEMENTAI

Administracinis – teisinis reguliavimo mechanizmas – tai visuma administracinių – teisinių priemonių visuomeniniams valdymo santykiams, su kurių pagalba valstybė pripažįsta, prižiūri ir saugo žmogaus ir piliečio teise ir laisves, organizacijų turtą, sudaro sąlygas normaliam organizacijų, sąjungų, įmonių, įstaigų funkcionavimui ir asmeninių subjektinių teisių realizavimui.

Administracinį – teisinį reguliavimo mechanizmą galima apibūdinti, kaip valstybės nustatymą ir garantavimą bendrų elgesio taisyklių visuomeninių santykių subjektams ir jų korekcija atsižvelgiant į pasikeitusias sąlygas.

Administracinio – teisinio reguliavimo mechanizmo charakteristika:

– Nukreiptas užtikrinti asmeninį piliečių saugumą, palaikyti teisėtumą ir teisėtvarką.

– Sudaro sąlygas optimaliam visų visuomenės struktūrinių elementų sudarymui ir jų normaliam funkcionavimui. Užtikrina žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių pripažinimą, priežiūra ir apsaugą.

– Formuoja visuomenės dalyvių teisinę kultūrą, teisinę sąmonę, teisės pažeidimų naikinimui iš jų pusės.

Galima teigti, kad administracinis–teisinis reguliavimas yra vienas iš administracinio poveikio elementų. Administracinis – teisinis reguliavimas yra imperatyvaus – norminio valdymo subjektų ir objektų organizacijos ir veiklos sutvarkymo mechanizmas ir pastovios teisinės tvarkos ir funkcionavimo formavimas. Jis kaip ir administracinis valdymas yra išplitęs
valstybinio ir visuomeninio gyvenimo sferų.

Tęstinumas nuosekliai atliekamų veiksmų, teisės subjektų skatinimas savarankiškai veikti ir įgyvendinti savo teises ir vykdyti pareigas nustatytų režimų ir procedūrų rėmuose, jų funkcionavimo užtikrinimas – tai šio režimo paskirtis.

Teisinių formų požiūriu administracinis – teisinis reguliavimas reiškiasi:

a) Specialiose statytinių ir teminių įstatymų ir įsakymų normose.

b) ,, tvarka“ ir ,, padėtis“ tipo aktuose, kuriuose yra vykdomosios valdžios organų, organizacijų, įstaigų, piliečių funkcinių – operacinių veiksmų sąrašas ir seka.

c) Taisyklėse, apimančiose reguliavimo ir griežtai imperatyvias normas.

Reikia atkreipti dėmesį, kad administracinis – teisinis reguliavimas pasireiškia įvairiomis formomis. Čia yra jo paslankumas ir dinamiškumas reaguojant į pasikeitimus, atsiradusius valdymo objektuose. Tai gali būti bendro valstybinio reguliavimo rėmuose.

Administracinio – teisinio reguliavimo įgyvendinimo formas galima klasifikuoti pagal jų apimtį ir metodus:

a) Valstybinės paramos formos.

b) Imperatyviniai kokybiniai ir kiekybiniai normatyvai.

c) Legalizuojantys būdai (juridinių ir fizinių asmenų registracija, licenzijų išdavimas ir t.t.).

d) Administraciniai – funkciniai režimai.

e) Valstybės monopolijos įvedimas.

Visi išvardinti ir kiti metodai toli gražu ne visada naudojami tolygiai ir proporcingai, pagal nustatytus objektyvius sferos ar srities poreikius.

Administraciniame – teisiniame reguliavime reikia suderinti jo stabilumą ir dinamiškumą, kitokiu atveju jis nebus efektyvus. Įvedimas ir palaikymas reguliuojančių režimų reikalauja rimtų pastangų iš valstybinių organų pusės.

Administracinio – teisinio reguliavimo priemonės yra skirtingos pagal savo paskirtį ir sudėtį. Jos gali būti ir griežtos, ir palaikomosios, ir orientuojamosios priklausomai nuo jų pagalba sprendžiamos užduoties. Klausimas kyla ar visuomet jas išeina teisingai panaudoti.

Skiriamos tokios administracinio – teisinio reguliavimo stadijos

a) Administracinių – teisinių normų išleidimas.

b) Subjektinių teisių ir teisinių pareigų atsiradimas.

c) Subjektinių teisių ir teisini pareigų konkretinimas.

d) Subjektinių teisių ir teisinių pareigų realizavimo procesas.

e) Teisės panaudojimas, esant subjektinių teisių ir teisinių pareigų pažeidimams.

Administracinis – teisinis reguliavimas turi savo metod1, kuris parodo poveikio žmonių elgesiui priemonių ir būdų sistemą. Jis parodo kaip kokiu būdu reguliuojami visuomeniniai santykiai.

Įstatymų leidėjas neturi daug neturi daug teisinio poveikio priemonių. Siekdamas sukurti naujus visuomeninius santykius ar pakreipti juos kuria nors vertinga vaga, jis gali suformuluoti teisinio santykio dalyviams vieną iš paliepimų ar įvairiai juos derinti tarpusavyje. Administracinės teisės literatūroje skiriami tokie administracinio – teisinio reguliavimo būdai:

1) Būtinas įpareigojimas. Subjektai įpareigojami aktyviai veikti, tai yra elgtis tik numatytu būdu.

2) Rekomendacija. Patariama elgtis tam tikru būdu.

3) Leidžiamasis. Asmeniui suteikiama teisė pačiam aktyviai veikti. Tai leidimas visuomeninio santykio dalyviams savo nuožiūra nusistatyti teises ir pareigas.

4) Draudžiamasis. Įpareigojama susilaikyti nuo įstatymu draudžiamų veiksmų, kuriais gali būti pažeistos kitų asmenų teisės.

Šių teisinių reguliavimo būdų derinys ir sudaro specifinį teisinį reguliavimo metodą – direktyvinį (imperatyvųjį) arba autonominį (dispozityvųjį).. Imperatyvus yra griežtai privalomas, negalima nukrypti nuo teisės akto reikalavimų. Šio metodo pagrindinė teisinė priemonė yra įsakymas (liepimas). Imperatyvųjį reguliavimą apibūdina siekis detaliai ir smulkmeniškai reguliuoti visuomeninio santykio dalyvių elgesį. Čia iškyla įstatymų leidėjas, kuris gali numatyti visus galimus žmonių tarpusavio santykius ir jų modifikacijas.

Dispozityvus metodas grindžiamas iniciatyva, leidžiama savarankiškai pasirinkti tam tikrą veiksmą.Santykio dalyviai gali reguliuoti elgesį savo nuožiūra. Įstatymai tik numato tokios nuožiūros ribas arba tam tikrą procedūrą. Jis ne taip smulkmeniškai reglamentuoja visuomeninius santykius.

Atsižvelgiant į draudimų ir leidimų suderinimą, skiriami du teisinio reguliavimo tipai:

a) baudžiamasis – pagrindas visuotinis draudimas. Veikia pagal principą – ,,draudžiama viskas išskyrus tai, kas leista įstatymo”

b) visuotinai leidžiamas – tai bendras leidimas. Veikia pagal principą – ,,leidžiama viskas, išskyrus tai ką įstatymas tiesiogiai draudžia”

Vyraujantis visuotinai leistinas ar draudžiamasis teisinis reguliavimo metodas priklauso nuo istorinių tradicijų, kultūros lygio, teisinės sistemos, santykių ypatybių.

Administracinis – teisinis reguliavimo mechanizmas yra sudarytas iš tam tikrų
Tai: administracinės teisės principai, administracinės teisės normos, administracinės teisės normų aiškinimo aktai, administracinės teisės normų taikymo aktai, administraciniai – teisiniai santykiai, administraciniai – teisiniai režimai.

2.1.ADMINISTRACINĖS TEISĖS PRINCIPAI

Administracinė teisė atlieka savo vaidmenį vadovaudamasi pagrindiniais principais, bendrais su tais, pagal kuriuos vyksta praktinė vykdomosios valdžios realizacija. Iš jų pagrindinį vaidmenį turi tie principai, kurie yra įtvirtinti konstitucijoje.

Šia prasme svarbiausią reikšmę turi LR Konstitucijos II skirsnis, įtvirtinęs, kad žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių pripažinimas, priežiūra ir apsauga – valstybės pareiga. Administracinė teisė yra viena iš priemonių, kurių pagalba valstybė visuomeniniame gyvenime veda savo politiką, savo reguliacinę veiklą koncentruoja atitinkamai asmens ir jo interesų prioriteto prieš visuomenę principe. Šis principas yra pakankamai teigiamas administraciniam – teisiniam reguliavimui, kadangi būtent vykdomosios valdžios realizavimo procese žmogaus ir piliečio teisės ir laisvės tampa realiomis ir garantuojamomis, užtikrinama jų apsauga. Būtent šios teisės srities normomis formuojamas administracinis – teisinis asmenybės statusas.

Administracinis – teisinis reguliavimas su valdžių padalijimo principo pagalba. Jis reiškia, kad valstybinė valdžia yra suskirstyta į tris dalis: įstatymų leidžiamoji, įstatymų vykdomoji, teisminė. Negalima situacija, kad viena valdžia pakeistų kitą, leidžiamoji valdžia negali veržtis į vykdomosios valdžios sferą ir atvirkščiai. Nė viena iš jų nėra visiškai nepriklausoma nuo kitų, visos turi bendradarbiauti. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnis sako: ,,Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo, Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas “ .

Teisėtumo principas teigia, kad vykdomosios valdžios institucijos ar atsakingi asmenys taikydami administracines – teisines normas privalo laikytis LR Konstitucijos ir įstatymų. Atitinkamai administracinės teisės reguliavimas neturi prieštarauti šalies konstitucijai ir įstatymams. Kitaip neišvengiamai galima prieiti prie to, kad išsikraipo pats konstitucijoje įtvirtintas įstatymo vykdymo mechanizmas.

Viešumo principas. Jis reiškia, kad administracinio – teisinio reguliavimo procese naudojami norminiai aktai liečiantys žmogaus ir piliečio teises ir laisves, nenaudojami, jei jie oficialiai nepublikuoti bendram nagrinėjimui. Sudarant administracinės teisės normas , bet kuriame lygmenyje turi būti sudaromos galimybės nuomonių išreiškimui ir atsižvelgimui kaip visuomeniniams junginiams ir atskiriems piliečiams, taip ir galimiems būsimųjų administracinių – teisinių santykių adresatams. Viešumas taip pat reiškia ir tai, kad visuomenės pasiekimu turi būti rezultatai pasiekti administracinio – teisinio reguliavimo procese vienų ar kitų valdymo santykių.

Atsakomybės principas. Administraciniame – teisiniame reguliavime jis reiškia ne tik realų administracinės atsakomybės atėjimą už bendrų privalomų administracinių – teisinių normų reikalavimų pažeidimą, bet ir pareigūnų disciplininę atsakomybę, kaip, už neteisingą administracinės teisės normų taikymą, taip ir už nesąžiningą atlikimą savo funkcijų ir kitų ,paruošimo ir stojimo į teisėtą administracinių – teisinių normų poveikį procedūrų, pažeidimus.

2.2. ADMINISTRACINĖS TEISĖS NORMOS

Apskritai teisės norma – tai teisėkūros subjektų suformuluota ir sankcionuota visuotinai privaloma elgesio taisyklė, nustatanti visuomeninio santykio dalyviams teises ir pareigas ir garantuojama to santykio dalyvių abipuse nauda ir valstybės prievarta.

Bet kuri teisės šaka susideda iš teisinių normų. Administracinė teisė taip pat turi savo normas. Administracinės teisės norma – tai valstybės nustatyta ir saugoma, teisiškai privaloma elgesio taisyklė, nustatanti leistino ir privalomo subjektų elgesio ribas ir esanti visuomeninių santykių, kurie atsiranda vykdomosios valdžios užduočių ir funkcijų realizavimo procese, reguliatoriumi.

Administracinės teisės normos yra bazė ant kurios formuojasi administracinės teisės sritis. Savo reguliavimo rolę administracinė teisė visų pirma išreiškia per savo normas. Administracinės teisės normos naudojamos tokiais pagrindiniais tikslais:

a) Kaip ir visos vykdomosios valdžios sistemos funkcijų ir organizacijos, taip ir atskirų grandžių tvarkos užtikrinimas, jų racionalaus bendradarbiavimo užtikrinimas.

b) Žmonių ir jų nevalstybinių junginių konstitucinių teisių, laisvių ir pareigų realizacijos efektyvus užtikrinimas valstybinio valdymo srityje.

c) Viešo teisinio intereso išreiškimas valstybinio valdymo srityje.

d) Teisėtumo režimo ir valstybinės
nustatymas ir užtikrinimas, reguliuojamų visuomeninių santykių rėmuose.

Bendrieji administracinės teisės normų bruožai:

1) Yra visuomeninių santykių teisinio reguliavimo pagrindas.

2) Nustato visuomeninių santykių dalyvių privalomo elgesio taisykles.

3) Reguliuoja vykdomosios valdžios sistemos subjektų visuomeninius santykius.

Be to administracinės teisės normos turi specifinių bruožų:

1) Jas nustato valstybinės valdžios institucijos, įmonių, organizacijų, įstaigų administracijos ir įtvirtina norminiuose aktuose.

2) Turi įpareigojantį charakterį.

3) Užtikrinamos teisinės prievartos priemonėmis.

4) Yra visuomeninių santykių, atsirandančių, pasikeičiančių ir pasibaigiančių vykdomosios valdžios funkcionavimo mechanizmo sistemos sferoje, reguliavimo priemonė.

5) Jų tikslas yra reikalingas , kaip visos vykdomosios valdžios sistemos, taip ir atskirų jos dalių organizacinis ir funkcinis sutvarkymas.

Prie administracinės teisės normų ypatumų visų pirma reikia priskirti tai, kad jos skirtingai nei kitų teisės šakų normos, turi savas teisinės apsaugos nuo jų pažeidimo priemones. Turime galvoje administracinę atsakomybę, atsirandančią neteismine, t.y. administracine tvarka. Tokiu pačiu aspektu galime kalbėti ir apie disciplininę atsakomybę, atsirandančią dėl normų, kurios reguliuoja tarnybinius santykius, pažeidimų.

Administracinės teisės normų ypatumas taip pat yra ir tai, kad daugeliu atvejų jos reguliuoja visuomeninius santykius, kurie yra kitų teisės šakų dalykas. Taip jomis užtikrinamas tam tikros dalies finansinių, mokestinių, darbo, gamtosaugos ir kitų santykių sureguliavimas. Jų pagalba užtikrinama kitų teisės sričių normų apsauga.

Administracinės teisės normų ypatumas yra ir tai, kad jos ganėtinai dažnai yra nustatomos pačių vykdomosios valdžios subjektų, valstybinės valdomosios veiklos procese ir jos tikslams.

Kas liečia administracinės teisės normų struktūrą, tai reikia pasakyti, kad ji yra tradicinė:

– Hipotezė. Aplinkybių charakteristika, kurioms esant norma taikoma. Hipotezė neretai save išreiškia juridinių faktų forma. Valdymo aparato veiklos reglamentavime ji tiesiai neišreiškiama, bet numanomos kaip jų nustatytos veiklos kompetencijos aplinkybės.

– Dispozicija. Privalomos elgesio taisyklės sudėtis. Tai atitinkami nustatymai, draudimai ir leidimai.

– Sankcija. Normos nustatytos elgesio taisyklės pažeidimo rezultatas. Normos sankcija nustato vieną ar kitą administracinės ar disciplininės atsakomybės priemonę arba vieną ar kitą administracinę perspėjamąją priemonę.

Administracinės teisės normos yra klasifikuojamos pagal įvairiausius kriterijus:

I. Pagal reguliavimo dalyką skirstomos į:

1. Materialines . Jos teisiškai įtvirtina reguliuojamų visuomeninių santykių dalyvių teises, pareigas, o taip pat ir atsakomybę.Faktiškai jos įtvirtina santykio dalyvių administracinį – teisinį statusą. Kartu jomis yra įtvirtinami vykdomosios valdžios subjektų ir įvairių rūšių valdymo objektų bendradarbiavimo pagrindai.

2. Procesinės . Jos pagal savo paskirtį nustato teisių ir pareigų, įtvirtintų materialinėmis administracinės teisės normomis, realizavimo procedūrą ir tvarką, reguliuojamų valdymo santykių rėmuose. Dažnai jos reglamentuoja stojimo į valstybės tarnybą ir jos ėjimo tvarką.

II. Pagal poveikio metodą:

1. Įpareigojamosios. Jos įpareigoja elgtis reikiamu būdu normos nustatytose aplinkybėse

2. Draudžiamosios. Draudžia atlikti vienus ar kitus veiksmus normoje nustatytomis aplinkybėmis.

3. Leidžiančiosios. Nustato adresato galimybę veikti savo nuožiūra tos normos nustatytų reikalavimų ribose.

4. Rekomendacinės. Sudaro galimybę labiausiai labiausia tikslingo užduoties sprendimo būdo paieškai.

5. Stimuliuojančios. Užtikrina reikalingą elgesį su atitinkamais reguliuojamų valdymo santykių dalyviais, materialinio ir moralinio poveikio priemonėmis.

III. Pagal juridinę galią. Juridinė galia priklauso nuo institucijų, kurios išleido norminius aktus, padėties. Kitaip sakant normų hierarchija atspindi jas priėmusių institucijų hierarchiją. Šios normos skirstomos į įstatymus ir poįstatyminius aktus. Poįstatyminiai aktai gali būti Prezidento ar vyriausybės įsakymai, nutarimai ir t.t.

IV. Pagal adresatą. Pagal tai normas galima išskirti į reguliuojančias:

1. Administracinį – teisinį piliečio statusą.

2. Skirtingų rūšių komercinių ir privačių struktūrų atskiras funkcionavimo puses.

3. Administracinį – teisinį visuomeninių organizacijų statusą.

4. Pagrindinius valstybinių įmonių, įstaigų veiklos ir organizacijos klausimus.

5. Administracinį – teisinį valstybės tarnautojų statusą.

6. Skirtingų vykdomosios valdžios institucijų grandžių veiklą ir organizaciją.

V. Pagal reguliavimo apimtį:

1. Bendrosios. Veikia visose valstybinio valdymo
srityse ir sferose, reglamentuoja svarbiausias vykdomosios valdžios realizavimo proceso puses.

2. Tarpšakinės. Reglamentuoja vienas ar kitas valstybinio valdymo veiklos puses, kurios yra bendros visoms arba daugeliui valstybinio valdymo sričių.

3. Šakinės. Reglamentuoja vienas ar kitas valdymo santykių puses, atsirandančias atskirų sričių ribose, įtvirtintas už vykdomųjų institucijų kompetencijos ribų.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3240 žodžiai iš 6475 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.