Teisinis reguliavimas
5 (100%) 1 vote

Teisinis reguliavimas

TURINYS

Įžanga……………………………………………………………………………………………2 Teisinis reguliavimas istorijos tėkmėje………………………………………………………….3

Teisinis reguliavimas senovėje………………………………………………………………..3

Teisinis reguliavimas viduramžiais……………………………………………………………4

Teisinis reguliavimas naujaisiais laikais………………………………………………………5

Teisinio reguliavimo sąvoka ir samprata…………………………………………………………6

Teisinio reguliavimo objektas…………………………………………………………………….8

Teisinio reguliavimo objekto ir teisės sampratos ryšys………………………………………12

Teisinio reguliavimo metodas……………………………………………………………………14

Teisinio reguliavimo stadijos……………………………………………………………………..20

Teisinio reguliavimo subjektai……………………………………………………………………21

Išvados…………………………………………………………………………………………….22

Literatūros sąrašas…………………………………………………………………………………23

ĮŽANGA

Teisinis reguliavimas – teisinėmis priemonėmis įgyvendinamas teisės poveikis visuomeniniams santykiams. “Teisinės priemonės” – teisės normos – sąmoningos žmonių veiklos sukurtos bendro elgesio taisyklės. Nuo kitų socialinių normų rūšių jos skiriasi tuo, kad yra užtikrinamos valstybės prievarta. Teisės normos reglamentuoja svarbiausius žmonių santykius, nukreipia juos teisinių vertybių linkme. Žmonių visuomenė, nesaistoma teisės normų, būtų tiesiog dar viena gyvūnų rūšis.

Norint perkelti teisinę žmonių sąmonę į veiksmus ir iškyla teisinio reguliavimo reikšmė. Juk praktiškai nefunkcionuojanti teisė – o tokia ji būtų nesant teisinio reguliavimo – turi tik formalią reikšmę.

Savo darbe apžvelgiu teisinio reguliavimo raidą nuo senovės iki mūsų dienų, stengiuosi kuo išsamiau atskleisti, kokie žmonių santykiai dabar yra reguliuojami įstatymais ir kaip tų įstatymų leidėjai siekia savo tikslų.

Rašydama šį darbą naudojausi įvairių teisės teoretikų – A.Vaišvilos,S. Katuokos,S. Vansevičiaus, ir kitų autorių darbais.

TEISINIS REGULIAVIMAS ISTORIJOS TĖKMĖJE

Teisinis reguliavimas senovėje

Seniausios žinomos teisės sistemos susiformavo senovės Rytuose, kuriems priklausė daugelis Pietų Azijos ir Šiaurės Afrikos šalių. Būtent čia IV-III tūkstantmetyje pr. m. e. atsirado pirmieji valstybiniai dariniai: senovės Egiptas, senovės Mesopotamija, senovės Indija, senovės Kinija ir kt.

Atsirandant šiems valstybiniams dariniams visuomenėje nuo seno susiklostę papročiai kartu pamažu evoliucionavo į teisės normas.

Rytuose ūkis buvo orientuotas į drėkinamąją žemdirbystę, kolektyvinį žemės darbą, rinkos santykiai čia nebuvo išplėtoti. Ši aplinkybė paveikė socialinių ir politinių institutų raidą, ji buvo lėta, persipynusi su gausiomis gimininės gentinės santvarkos liekanomis.

Pagrindiniu teisės šaltiniu senovės Rytų šalyse ištisus šimtmečius liko paprotys – visuomenės kūrybos produktas, žodžiu perduodamas iš kartos į kartą. Šiomis nusistovėjusiomis elgesio taisyklėmis ir rėmėsi seniausios teisės normos.

Būdamos sustabarėjusios, labai lėtai besikeičiančios, senovės Rytų teisės normos ilgai atspindėjo senos gentinės santvarkos papročius. Ryškus to pavyzdys gali būti tai, kad teisė buvo dar nedaug tenužengusi nuo seniausios žinomos priemonės žmogaus gyvybei, sveikatai ir turtui ginti – keršto papročio.

Socialinę gyventojų nelygybę senovės rytų teisė fiksavo visiškai atvirai. Pirmiausiai tai matyti iš nužemintos vergų, taip pat akivaizdžiai nelygiateisės skirtingoms socialinėms grupėms priklausančių laisvųjų padėties.

Kadangi vienas būdingiausių senovės Rytų teisės bruožų yra jos nepaprastai glaudus ryšys su religija, teisės normos čia turėjo religinį pagrindimą, buvo iškeliama jų tariamai dieviška kilmė ir sakralinis pobūdis. Šių normų pažeidimas kartu dažniausiai reiškė ir religijos normos pažeidimą.

Senovės Rytų teisė dar neturėjo sistemos ir tai ypač matyti iš teisinių dokumentų dėstymo manieros. Teisė dar nežinojo suskirstymo į teisės šakas, nusikaltimai dar nebuvo aiškiai skiriami nuo asmeninių interesų pažeidimų.

Teisynų tekstuose paprastai gryniausiu pavidalu atsispindėjo teismų praktika, juose nebuvo bendrojo pobūdžio taisyklių arba jų buvo labai maža, o tekstų pagrindą sudarė dėstomi pavieniai kazusai.

Pirmuosiuose senovės Rytų teisės rinkiniuose iš esmės užfiksuoti labiausiai paplitę valstybės pakoreguoti ir sankcionuoti papročiai. Teisynai reglamentavo siaurą visuomeninių santykių sritį, kai kuriems svarbiems žmonių santykiams reguliuoti visai nebuvo teisės normų. Senųjų teisynų neišsamumas siejamas su tuo, kad jie daugiausia buvo teismų sprendimų rinkiniai.

Teisinis reguliavimas viduramžiais

Vakarų Europoje viduramžiais nerašyta,
nesant raštijos, papročių teisė čia ilgai vaidino svarbiausią visuomenės santykių reguliatoriaus vaidmenį. Šalia daugybės papročių teisės normų tautose taip pat galiojo negausūs pavieniai centrinės valdžios išleisti įstatyminiai aktai, taip pat bažnytinės teisės normos.

Tačiau ir pasaulietiškoje, ir bažnytinėje sferose dar akivaizdžiai stokota griežtesnio teisės išskyrimo iš kitų socialinio reguliavimo priemonių, iš kitų intelektinės žmonių veiklos rūšių.

Galima teigti, jog teisės, kaip griežtos socialinio reguliavimo sistemos, Vakarų Europos tautų gyvenime iki pat XI a. tebuvo tik užuomazgos.

Neišplėtotą tuometinį teisinį reguliavimą ir teisės mokslą lėmė esamos politinės, ekonominės ir socialinės sąlygos: primityvus visuomenės gyvenimo būdas, natūralusis ūkis, komunikacijos kanalų nebuvimas ir kt.

Seniausiai žinoma Vakarų Europos tautų teisė buvo ne teritorinė, o daugiausia gentinė. Kiekvienas šių genčių narys gyveno pagal savo genties papročius, jo elgesį reguliavo jo genties teisės normos,- vyravo asmeninis teisės taikymas.

Krikščionybė, tautoms atnešusi raštą, sudarė sąlygas užrašyti genties papročius, negausius vietos įstatymus ir teismų sprendimus.

IX-X a. Vakarų Europoje susiformavo ir plačiai paplito feodaliniai santykiai, bet tada jie dar neturėjo susistemintos teisinės išraiškos. Šio pobūdžio visuomeniniai santykiai teisiškai buvo sureguliuoti XI-XII a.

Su feodaline teise buvo glaudžiai susijusi dvarų (manorų) teisė, reglamentuojanti dvarininko ir valstiečio santykius bei apskritai feodalinio dvaro gyvenimą.

Viduramžių universaliosios romėnų, kanonų ir lenų teisės sistemos aktyviai veikė viena kitą. Kanonų teisė ir lenų teisė atsirado dviejų skirtingų socialinių sistemų – feodalizmo ir bažnyčios – funkcinėms reikmėms tenkinti. Dvarų ir miestų teisės sistemas lėmė skirtingi ekonominiai interesai. Miestų teisės šaltiniai, palyginti su dvarų teisės, buvo negausūs, bet pačios teisės lygis – nepalyginti aukštesnis.

XII-XIII a. pastebimai ėmė plėstis karalių valdžia. Europos šalių monarchai pradėjo reguliariai leisti teisės aktus, o tuose aktuose neapsiribojo vien galiojusių senųjų papročių fiksavimu, bet ir kūrė visai naujas visuomeninio gyvenimo normas ir elgesio taisykles.

Galiausiai, dėl XV a. prasidėjusio knygų spausdinimo, įstatymų leidyba virto tikrai efektyvia valdžios priemone.

XVII a. įstatymai ėmė reglamentuoti tai, kas anksčiau teisės arba apskritai nebuvo reguliuojama, arba reguliuota labai nedaug. Pirmiausiai tai palietė ūkinės veiklos, žmonių asmeninio vartojimo ir kitas sferas.

Teisinis reguliavimas naujaisiais laikais

Esminį poveikį teisės raidai padarė XVII-XVIII a. politiniai įvykiai Anglijoje, Šiaurės Amerikoje ir ypač Prancūzijoje, istorinėje literatūroje neretai vadinami revoliucijomis.

Svarbiausias porevoliucinės valstybinės teisės pasikeitimas buvo tai, kad vietoj totalinės policinės valstybės atsirado nauja, teisinė valstybė.

Naujoji teisė, atspindėdama naujas gyvenimo sąlygas, panaikino luomus ir luomines privilegijas ir vienu pagrindinių savo principų paskelbė žmogaus lygybę prieš įstatymus, teisinę lygybę, lygiateisiškumą.

Naujoji teisė likvidavo feodalinę priklausomybę, ūkinius suvaržymus ir pan. ir išlaisvino asmenybę.

Naujosios politinės jėgos visiems – valstybės institucijoms, organizacijoms ir piliečiams – iškėlė reikalavimą griežtai laikytis įstatymo reikalavimų.

Viduramžiais Europoje susiformavo pagrindinės teisės šeimos: romanų-germanų ir anglosaksų.

Nauji gamybos būdai skatino teisinių pramoninės verslininkystės formų – akcinių, prekybos kompanijų, komanditinių bendrovių, kitokių teisinio susijungimo formų įmonių – kūrimą. Plėtojosi patentų teisė, turėjusi stimuliuoti technologinius tyrimus ir techninių naujovių diegimą. Naujoms gamybos ir paskirstymo sąlygoms buvo reformuojama ir pritaikoma sutarčių teisė. Susiformavo transporto teisė, į ją buvo įtraukta radikaliai modernizuota jūrų teisė ir atsiradusi nauja teisės šaka – oro teisė.

Per visą žmonijos raidos laikotarpį susiformavusi naujoji teisė neliko sustabarėjusi ir nekintama, ji, kaip ir bet kuris kitas visuomeninis reiškinys, nuolat rutuliojasi ir keičiasi. Toliau šiame darbe bus nagrinėjama, koks šiuo metu yra teisinis reguliavimas, kokius žmonių santykius jis apima, kaip tie santykiai reguliuojami ir t.t.

TEISINIO REGULIAVIMO SĄVOKA IR SAMPRATA

Teisinis reguliavimas – socialinio reguliavimo rūšis, kai teisės poveikis visuomeniniams santykiams daromas teisės normomis.

Draudimais, įpareigojimais ir leidimais nustatant žmonių pareigas ir teises jų elgesys yra kreipiamas tam tikrų vertybių linkme. Pirmiausia yra siekiama, kad žmonių bendravimas būtų pagrįstas lygiaverčiais mainais, abipuse nauda, vienoda įvairių interesų apsauga.

Taigi reguliuoti žmonių elgesį – tai modeliuoti jį subjektinėmis teisėmis ir pareigomis. Kadangi visuomeniniai santykiai reguliuojami teisės normomis, tai žmonių elgesys ir visa visuomenės raida yra kreipiama įstatymų leidėjui norimų vertybių linkme.

Teisinio reguliavimo priežastys skirtingų politinių režimų šalyse yra skirtingos.

Demokratinėje valstybėje teisinėmis priemonėmis reguliuojamas
elgesys, siekiant užtikrinti piliečių teises ir laisvę plėtojant teisę ne kaip socialinio pavergimo, bet kaip visų išlaisvinimo priemonę, derinti priešingų interesų grupių interesus. Šitaip demokratinėse valstybėse stengiamasi įtvirtinti bei palaikyti socialinę santarvę.

Tuo tarpu nedemokratinio politinio režimo valstybėje teisinėmis priemonėmis stengiamasi įtvirtinti vienų socialinių grupių agresiją kitų socialinių grupių atžvilgiu bei suteikti pareigomis negarantuotų teisių – privilegijų. Kitoms socialinėms grupėms yra primetamos prievolės, kurių vykdymas nesukuria joms proporcingų teisių.

Taigi savo esme teisinis reguliavimas yra tokios rūšies socialinis reguliavimas, kuris skirtas organizuotai įgyvendinti ištisą tikslingą priemonių sistemą, išreiškiančią rašytinę teisę, parodančią įstatymų leidėjo norimus pasiekti tikslus.

Teisinis reguliavimas yra norminis rezultatyvus teisinių priemonių sistemos poveikis visuomeniniams santykiams turint tikslą juos sutvarkyti, apsaugoti, plėtoti pagal visuomenės poreikius.

Teisinio reguliavimo išraiška yra visuomeninių santykių dalyvių elgesys, kai įkūnijami teisėje esantys reikalavimai bei galimybės.

Teisinis reguliavimas apima:

1. Valstybinių teisėkūros institucijų veiklą rengiant teisines nuostatas ir teisines priemones jų galiojimui užtikrinti. Čia teisinio reguliavimo turinį sudaro įvairių teisėkūros institucijų veikla, parenkant reguliavimo tipą, metodus, būdus, nustatant reguliavimo priemones, reikalingas normaliam pilietinės visuomenės ir jos institucijų gyvavimui, žmonių gyvenimiškai veiklai organizuoti civilizuotais pagrindais;

2. Visuomeninių santykių dalyvių veiklą, skirtą teisinėms reguliavimo priemonėms ieškoti ir panaudoti savo elgesiui suderinti su teisės reikalavimais.

Pastarasis punktas yra labai svarbus, nes teisės norma, jei ji neįsisąmoninta, turi tik formalią teisinę reikšmę. Ir tik subjektams įsisąmoninus teisės normą, ji tampa efektyvi visuomenės gyvenime.

Taigi teisinis reguliavimas vaidina pagrindinį vaidmenį siekiant perkelti teisės sampratą iš žmonių sąmonės į jų veiksmus.O veiksmai be žmogaus valios ir sąmonės negali atsirasti. Todėl teisės poveikis visuomenės gyvenimui tuo reikšmingesnis, kuo stipriau teisės normos daro skatinamąjį ar įpareigojamąjį poveikį būtent žmonių valiai ir sąmonei.

TEISINIO REGULIAVIMO OBJEKTAS

Nuo kitų socialinio reguliavimo formų teisinis reguliavimas yra atskiriamas pagal objektą, t.y. atskleidžiant, koks žmonių elgesys yra reguliuojamas teisės normomis.

Savaime aišku, jog yra tokių teisės veikimo sričių, kur juridinio poveikio priemonių naudojimas yra visiškai nereikalingas. Tai tokios sritys, kuriose žmonių veikla – teisinio pobūdžio, tačiau nesusijusi su specialiu teisiniu reglamentavimu. Tai, pavyzdžiui, religiniai įsitikinimai, šeimos santykiai, draugystė ir t.t.

Kišimasis į šias sritis būtų skverbimasis į asmeniškus žmonių reikalus, be to, vargu, ar išoriškai būtų galima juos kontroliuoti. Tai kartu būtų ir asmens teisių autonomiškumo paneigimas.

Be to, nėra reikalo reguliuoti asmeninius žmonių santykius, nes jie nėra kitų žmonių teisėms reikšmingi santykiai.

Taigi teisės normos reguliuoja ne visus žmonių santykius, o tik reikšmingiausius apsaugoti ir įgyvendinti žmogaus teises.

Teisinio reguliavimo sfera yra tokia teisinių santykių sritis, kurioje tų santykių neįmanoma sureguliuoti be teisinių priemonių.

Teisinio reguliavimo objektas yra individų, kolektyvų veiksmai, kurie teisės gali būti objektyviai sureguliuoti ir tomis sąlygomis reikalauja teisinio poveikio. Tačiau ne visi socialinių subjektų veiksmai bei santykiai gali būti teisinio poveikio objektu, o tik tie, kurie yra tipiški, pakartojami, masiški ir teisiškai išreikšti, t.y. gali būti teisiškai kontroliuojami.

Teisinio reguliavimo ribas lemia ne teisiniai veiksniai. Jų pagrindas – žmonių veiklos prigimtis, kurią sąlygoja kultūrinės, ekonominės, istorinės, religinės, nacionalinės aplinkybės.

Prie visuomeninių santykių, turinčių didžiausią reikšmę norint apsaugoti ar įgyvendinti žmonių teises, daugelis autorių priskiria:

1. TURTINIUS ŽMONIŲ SANTYKIUS

Pasak prof. habil. dr. A. Vaišvilos, turtas (vartojamosios vertės) yra žmogaus biologinės ir kultūrinės egzistencijos įtvirtinimo priemonė, visų žmogaus teisių ir laisvių tikrovės pagrindas ir garantas.

Kad ekonominis skurdas smarkiai varžo žmogaus teises ir laisves, aiškiai matyti išnagrinėjus asmens, negaunančio atlyginimo už darbą, padėtį. Štai šiuo metu atlyginimų net už kelis mėnesius negauna kai kurie Lietuvos pedagogai. Dėl to yra suvaržomos beveik visos konstitucinės jų teisės ir laisvės:

Ų teisė pilnavertiškai maitintis

Ų teisė į mokslą

Ų teisė į kokybiškas medicinos paslaugas

Ų teisė keliauti

Ų teisė turiningai leisti laisvalaikį ir t.t.

Maža to, ekonominis skurdas atima ir galimybę vykdyti kai kurias pareigas, kylančias iš naudojimosi teisėmis. Kaip žmogus, negaunantis atlyginimo, gali sumokėti už komunalines paslaugas ar vykdyti kitus savo sutartinius įsipareigojimus?

Vadinasi, ekonominis asmens nuskurdimas yra ne tik jo pavertimas beteisiu, bet ir pastūmimas konfliktuoti su kito asmens teise ir valstybe, saugančia tą
teisę, nes daro jį nepajėgų vykdyti tas pareigas, kurios garantuoja naudojimąsi tam tikromis teisėmis.

“Vadinasi, ekonomiškai nuskurdęs asmuo yra ne tik beteisis, bet ir konfliktiškas teisės atžvilgiu”1

Iš turtinių santykių svarbiausi yra nuosavybės santykiai, nes būtent jiems priklauso lemiamas vaidmuo apsprendžiant, kuri sukurto nacionalinio produkto dalis teks konkretaus asmens vartojimui.

Be nuosavybės santykių, turtiniais santykiais laikomi vartojamųjų verčių gamybos, rinkos (pirkimo-pardavimo, paskolų, panaudos ir t.t.) bei kiti santykiai.

Šie santykiai apima dvi pagrindines žmogaus veiklos sritis – gamybą ir mainus.

Taigi turtiniai žmonių santykiai yra tikrai labai svarbūs, turi pirmaeilės reikšmės apsaugant ir įgyvendinant žmogaus teises.

2. ŽMONIŲ SANTYKIUS, ATSIRANDANČIUS VALDANT VALSTYBĘ

Tokie santykiai – tai dažniausiai valdžios institucijų, pareigūnų, piliečių ar jų susivienijimų tarpusavio santykiai.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 4 straipsnį, “aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus”. Taigi valdžios pareigūnai yra gavę iš tautos apibrėžtus įgaliojimus veikti tautos vardu ir tautos labui. Vykdydami šiuos įgaliojimus pareigūnai ar valdžios institucijos įgyja teisę leisti visiems privalomus paliepimus ir kartu reikalauti, kad šie būtų besąlygiškai vykdomi.

Ir nors Konstitucijos 5 straipsnyje skelbiama, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, tokių įgaliojimų turėjimas sudaro galimybę jais piktnaudžiauti, naudoti ne pagal tikrąją jų paskirtį ir šitaip kelti grėsmę piliečių teisėms.

Dėl šios priežasties įgaliojimų įgijimas, naudojimasis jais turi būti griežtai reglamentuojamas teisės normomis.

Lietuvos Respublikos įstatymai, kad būtų užkirstas kelias savavališkai plėsti pareigūnų, valstybės institucijų teises, griežtai išvardija jų teises ir pareigas, t.y. apibrėžia jų kompetenciją.

Reguliuojant žmonių santykius, atsirandančius valdant valstybę, yra kuriamas teisinis mechanizmas, kad piliečiai galėtų kontroliuoti valstybinę valdžią ir gintis nuo jos savivalės. Tokią galimybę užtikrina ir įtvirtina Lietuvos Resp. Konstitucija. Štai jos 30 straipsnis skelbia, jog “asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą”.

Ši teisė papildomai apsaugoma 33 Konstitucijos straipsniu: “Piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Draudžiama persekioti už kritiką”.

Taigi Lietuvos Respublikos piliečiai gali kovoti už pažeistų savo teisių atstatymą ir dėl to nebus dar labiau suvaržytos jų teisės, kaip būtų esant etatistinei teisės sampratai. Juk SSRS nebuvo galima reikšti nepalankios vyriausybės politikai nuomonės, taip pat kaip ir kritikuoti valdžios institucijų darbą.

Pagal Lietuvos Resp. Konstituciją, piliečiams laiduojama peticijos teisė, kurios įgyvendinimo tvarką nustato įstatymas (33 str.) Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas patvirtino, jog peticijos teisę turi ne tik Lietuvos Respublikos piliečiai, bet ir užsieniečiai bei asmenys be pilietybės.

Vadinasi, valdžios institucijos ir pareigūnai negali piktnaudžiauti, siaurinti kitų šalių piliečių ar bepiliečių teisių.

Lietuvos Resp. Konstitucijos 124 straipsnis parodo, jog gali būti kontroliuojama ne tik valstybinė valdžia: “Savivaldybių tarybų, jų vykdomųjų organų bei jų pareigūnų aktai ar veiksmai, pažeidžiantys piliečių ir organizacijų teises, gali būti skundžiami teisme”. Taigi Konstitucija riboja visos viešosios valdžios galias. Ir kadangi suverenitetas Lietuvos Respublikoje priklauso tautai, ji gali kontroliuoti valdžią ir gintis nuo jos savivalės.

3. TEISĖSAUGOS SANTYKIAI,atsirandantys užkertant kelią visuomeninės tvarkos pažeidimams, patraukiant teisės pažeidėjus teisminėn atsakomybėn ir įgyvendinant jiems paskirtas teisinio poveikio priemones.

Teisėsaugos santykiai prasideda (atsiranda):

· Policijai, prokuratūrai, valstybės saugumui vykdant operatyvinę veiklą,kriminalinį persekiojimą;

· Teismams sprendžiant civilines, baudžiamąsias, administracines bylas;

· bausmių vykdymo institucijoms įgyvendinant teisės pažeidėjams paskirtas kriminalines bausmes ir taikant administracines nuobaudas;

· vykdant šioms institucijoms įvairias teisės pažeidimų prevencijos operacijas.

Šios trys visuomeninių santykių rūšys tiesiogiai patenka į teisinio reguliavimo sritį. Kiti visuomeniniai santykiai teisės normomis reguliuojami tada, kai įgauna minėtų trijų santykių pobūdį.

Štai šeimos vidaus santykiai nėra reguliuojami teisės normomis. Tačiau jos sudarymas, nutraukimas, taip pat alimentų išieškojimas jau yra teisinio reguliavimo objektas., nes čia prasideda žmogaus teisių apsaugos sritis, kai vieno asmens veiksmai gali virsti grėsme kito žmogaus teisėms.

Tačiau ir šių trijų ne visi visuomeniniai santykiai yra reguliuojami teisės normomis. Pavyzdžiui, politinių partijų vidaus gyvenimas (nario mokesčio dydis, naujų narių priėmimas, programos kūrimas) neįeina į teisinio reguliavimo sritį. Tačiau ta politinių santykių sritis, kuri yra susijusi su valdžios rinkimais, yra teisinio reguliavimo objektas, nes tam, kad asmenys valdžią
teisėtai, tautos pritarimu, reikia juos kontroliuoti.

Vadinasi, teisinio reguliavimo sritis nesutampa su abstrakčiu visuomeninių santykių skirstymu į turtinius, valdymo ir teisėsaugos santykius.

Taigi siekiant suvokti, kokie visuomeniniai santykiai patenka Į teisinio reguliavimo sritį, reikia vadovautis ne tik turiningais,bet ir formaliais tų santykių požymiais.

Socialiniai santykiai patenka į teisinio reguliavimo sritį, jei:

· Juos galima formuluoti, t.y. išversti į teisės kalbą.

Pavyzdžiui, teisės normomis nėra reguliuojami techninės kūrybos santykiai, nes, be kita ko, teisinius imperatyvus čia sunku išversti į griežtą teisinę “kalbą”.

· Juos galima kontroliuoti valstybės priemonėmis.

Pavyzdžiui, išleisti teisės normą, įpareigojančią miesto transporte užleisti sėdimas vietas moterims, vaikams arba seneliams,ne tik būtų nereikalingas oficialumas kišantis į žmonių santykius: tokio paliepimo būtų neįmanoma kontroliuoti išoriškai.

· Jie kartojasi ir yra visuotiniai, t.y. tipiški tos visuomenės politinių, socialinių sąlygų atžvilgiu.

Būtų paprasčiausiai nereikalinga leisti aktus, reguliuojančius visuomenei nebūdingus santykius.

Taigi yra tokių teisės veikimo sričių, kur valstybės teisinis piliečių elgesio normavimas yra nereikalingas ir net žalingas. Tai tokios sritys, kuriose žmonių veikla yra teisinio pobūdžio, bet nesusieta su specialiu teisiniu reglamentavimu ir tokio jų reglamentavimo nereikia (pvz., asmeniniai, šeimos santykiai). Čia žmonės vadovaujasi savo teisine sąmone.

Teisinio reguliavimo sfera yra potencialių teisinių santykių sritis, kurioje santykiai ir faktai nesutvarkyti ir jų sureguliuoti be teisinių priemonių neįmanoma. Teisinio reguliavimo sfera ir įstatymo veikimo sfera gali nesutapti. Antraip būtų apribojamos piliečių teisinės laisvės, jų iniciatyvos konstruktyvūs veiksmai.

Teisę suvokiant tik kaip įstatymų normas, teisės veikimas apsiribotų įstatymų paliepimais. Teisinio reguliavimo ribas nulemia ne teisiniai veiksniai. Jų pamatas – žmonių veiklos prigimtis, sąlygota bendros kultūros ir civilizuotumo,determinuotos esamos santykių sistemos, ekonominių, istorinių, religinių, nacionalinių aplinkybių.

Su teisinio reguliavimo sfera ir ribomis tiesiogiai susijusi teisinio reguliavimo objekto samprata. Teisinio reguliavimo dalykas yra visuomeninių santykių įvairovė, individų, kolektyvų veiksmai, kurie teisės gali būti objektyviai sureguliuoti ir tomis sąlygomis reikalauja teisinio poveikio. Ne visi veiksmai ir socialinių subjektų santykiai gali būti teisinio poveikio objektu, o tik būtent tie, kurie tomis sąlygomis yra tipiški, masiški, pakartojami, gali būti teisiškai kontroliuojami ir formalūs, .t.y teisiškai išreikšti.

Teisinio reguliavimo objekto ir teisės sampratos ryšys

Teisinio reguliavimo apimtis tiesiogiai priklauso nuo teisės sampratos pobūdžio.

Pavyzdžiui, etatistinėje teisės sampratoje teisė tapatinama su įstatymu,todėl tik įstatymas ribos teisinio reguliavimo sritį. Visuomeniniai santykiai čia bus reguliuojami detaliai, visos šių santykių dalyvių teisės ir pareigos bus įsakmiai nurodomos. Kaip ir tų teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo, išnykimo pagrindai.

Teisinis reguliavimas skverbsis į žmonių elgesį tiek, kiek atrodys reikalinga įstatymų leidėjui. Taigi teisės normos jau reguliuos ne tik reikšmingiausius žmonių santykius. Tokiu atveju jos gali reguliuoti ir asmeninius žmonių santykius, kištis į šeimos, draugystės reikalus, kaip tai buvo daroma, pavyzdžiui, SSRS. Net ir dabar, kai teisinė mintis taip pažengusi į priekį, kai kuriose šalyse, ypač musulmoniškose, teisė nustato, kokios spalvos, stiliaus drabužius turi vilkėti tos šalies gyventojai.

Tokiose šalyse valdžios galių neriboja niekas, kas nepriklausytų nuo įstatymų leidėjo valios.

Taigi vienas etatizmo bruožų yra teisinio reguliavimo ribų nebuvimas. Kitas svarbus bruožas yra imperatyvaus reguliavimo dominavimas. Socialinis elgesys bus reguliuojamas įsakmiai ir detaliai nurodinėjant žmonių teises ir pareigas.

Esant normatyvistinei teisės sampratai, asmens autonomiškumas nėra prielaida, dėl kurios teisinis reguliavimas negalėtų būti visuotinis. Tokioje valstybėje nėra nustatytų ribų, kurios saugotų asmens teisių autonomiškumą ir neleistų į tą sritį įeiti valstybės vykdomam teisiniam reguliavimui.

Maža to, šalyje, kur vyrauja etatizmas, pareigos ne visada garantuos teises.

Visai kitoks bus teisinis reguliavimas šalyje, kurioje vyrauja pilietinė teisės samprata, pavyzdžiui, Lietuvoje. Čia jau pripažįstamos prigimtinės žmogaus teisės. Tai skelbia ir 18 Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnis: “žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės”. Taigi teisinis reguliavimas čia negalės būti visuotinis. Konstitucija skelbia: “žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas”.

Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.

Taigi akivaizdu, jog privatus žmogaus gyvenimas sudaro asmens neliečiamumo sritį. Ši sritis gali būti reguliuojama tik ribotai, kiek tai yra reikalinga garantuoti kitų žmonių saugumą, gerovę. Tai matyti iš 26 Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnio: “žmogaus laisvė išpažinti
skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves”.

Be to, demokratinėse šalyse ir patiems piliečiams suteikiama teisė riboti savo elgesį vienas kito atžvilgiu savo nuožiūra. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje rašoma: “Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių”. Vadinasi, šalyse, kur vyrauja pilietinė teisės samprata, valdžios galioms nustatytos objektyvios ribos, užtikrinančios žmogaus autonomiškumą, jo privataus gyvenimo neliečiamumą.

Maža to, asmens autonomiškumas papildomai užtikrinamas nustatant, jog “asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą” (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis)

Taigi čia įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia nėra visagalė. Ir visuomeniniams santykiams reguliuoti ji dažniausiai naudoja dispozityvųjį metodą.

TEISINIO REGULIAVIMO METODAS

Net ir sudėtingoje, didelėje mūsų visuomenėje pasitaiko, kad pareigūnas individui liepia ką nors padaryti. Pavyzdžiui, policininkas liepia konkrečiam vairuotojui sustoti. Tačiau jokia visuomenė negali išlaikyti tiek pareigūnų, kiek jų reikėtų kiekvienam visuomenės nariui informuoti apie jo atliekamų veiksmų teisėtumą. Vadinasi, tai negali būti įprastas teisės funkcionavimo būdas. Šios individualizuotos kontrolės formos arba yra išimtys, arba papildo ir sustiprina bendras nurodymų formas, neadresuotas konkretiems asmenims ir jų neįvardijančias, nenurodančias konkretaus veiksmo, kurį reikėtų atlikti.

Vadinasi, net baudžiamasis įstatymas yra bendrojo pobūdžio dviem atžvilgiais:

1. nurodo bendrą elgesio taisyklę (variantą)

2. skiriamas neapibrėžtai asmenų grupei, tikintis, kad šie asmenys pripažins, kad jis skirtas jiems ir jo laikysis.

Taigi individualūs tiesioginiai pareigūno nurodymai čia atliks antraeilį vaidmenį: jei koks nors asmuo nesilaiko bendrųjų nurodymų, pareigūnai gali atkreipti į juos šio asmens dėmesį ir reikalauti šiems nurodymams paklusti. Taip, pavyzdžiui, daro mokesčių inspektorius.

Todėl teisinis reguliavimas, visų pirma, yra reguliavimas pasitelkus nurodymus, kurie šia dvejopa prasme yra bendrojo pobūdžio.

Tai, kokiai asmenų grupei ši kontrolė taikoma, kaip ši asmenų grupė konkrečiai apibrėžiama, skiriasi skirtingose teisinėse sistemose ir netgi skirtingų įstatymų atžvilgiu.Paprastai manoma, kad, jei nėra specialių požymių, išplečiančių arba susiaurinančių objektų klasę, šiuolaikinės valstybės bendrieji įstatymai skiriami visiems asmenims, esantiems jos teritorijoje. Kanonų teisėje vadovaujamasi panašiu požiūriu, kad paprastai visi bažnyčios nariai paklūsta jos teisei, išskyrus tuos atvejus, kai nurodoma mažesnė subjektų klasė.

Pageidautina išleidus įstatymus kuo greičiau atkreipti į juos dėmesį tų, kuriems tie įstatymai skirti. Jei tai nebus padaryta, įstatymų leidėjas nepasieks tikslo, kurį jis turėjo leisdamas įstatymus, todėl teisinės sistemos, pasitelkdamos specialias promulgaciją reguliuojančias normas, dažnai nustato, kad tai reikia padaryti.

Taigi teisė šiuolaikinėje visuomenėje egzistuoja ir funkcionuoja kaip įstatymas. Įstatymų leidėjas neturi daug teisinio poveikio priemonių. Siekdamas sukurti naujus visuomeninius santykius ar pakreipti juos kuria nors vertybine linkme, jis gali suformuluoti visuomeninio santykio dalyviams vieną iš trijų paliepimų arba įvairiai derinti juos tarpusavyje.

R.Z. Lifšicas išskiria tokius tris paliepimus:

1. ĮPAREIGOJIMAS – “elkitės šitaip”. Šiuo paliepimu subjektai įpareigojami aktyviai veikti. Maža to, elgtis tik nurodytu būdu. Tai, pavyzdžiui, paliepimas prokurorui iškelti baudžiamąją bylą, gavus žinių apie nusikaltimo faktą.Taigi pozityviais įpareigojimais yra išreikštas prievartinis pareigos atlikimas. Taip reglamentuojama finansinė veikla, aplinkosauga ir pan. Šis reguliavimo būdas pasireiškia asmenims paskirstant aktyvias teisines pareigas, t.y. įpareigoja tvarkyti savo elgesį pagal teisės normų reikalavimus.

2. DRAUDIMAS – “taip nesielkite”. Tai teisinė priemonė, užtikrinanti visuomeninių santykių organizuotumą, piliečių teisių ir teisėtų interesų apsaugą, yra nepageidaujamo socialiai žalingo elgesio barjeras. Šiuo paliepimu įpareigojama susilaikyti nuo įstatymo uždraustų veiksmų atlikimo. Tai, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 2 dalies norma: “Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami”. Vieni draudimai saugo piliečių asmenį, kiti išreiškia valstybės veiklą įvairiose sferose. Tačiau jiems visiems būdinga įtvirtinanti, fiksuojanti funkcija. Draudimų paskirtis – įtvirtinti ir padaryti neliečiamą esamą tvarką ir santykius. Todėl reguliavimo atžvilgiu jie išreiškiami teisinėmis pasyvaus turinio pareigomis susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo. Taigi draudimas teisėje – tai teisinė
imperatyvi, kategoriška, užtikrinama teisiniu poveikiu. Savotiški draudimai yra esant pasyviam elgesiui, kai asmenys neveikia. Tada draudimai išreiškiami draudžiamose normose, kurių garantija yra teisinė atsakomybė, o realizavimo forma – laikymasis.

3. LEIDIMAS (ĮGALINIMAS) – “elkitės taip, kaip manote esant reikalinga”. Tai pagrindinis teisinio reguliavimo elementas, nustatantis teisines priemones, skirtas užtikrinti socialinę laisvę ir žmogaus, kolektyvo, visuomeninių susivienijimų aktyvumą, realų žmogaus teisių įgyvendinimą, tikrąją demokratiją ir kūrybinę žmonių veiklą.Šiuo paliepimu asmeniui suteikiama teisė pačiam aktyviai veikti; savo nuožiūra nusistatyti teises ir pareigas. Tai, pavyzdžiui, nuomos sutarties sudarymas, kur santykio dalyviai gali patys susitarti dėl kainos, mokėjimo terminų bei kitų sutarties sąlygų. Teisiniam leidimui būdinga ne tiesiog galimo elgesio riba, o tokia, kai galima pasirinkti, kaip pasielgti, parodyti aktyvumą ir patenkinti savo interesus. Dažniausiai teisiniai leidimai suformuluoti norminio akto tekste kaip įgaliojanti reguliuojamoji norma.

Šie paliepimai – tai pagrindiniai teisinio reguliavimo būdai. Juos dar papildo tokie teisėto elgesio stimulai, kaip pagyrimas, rekomendacija, lengvata.

Teisinio reguliavimo būdai suvokiami kaip teisinis poveikis, išreikštas teisės normose ir kituose teisės sistemos elementuose.

Pažymėtina, jog dauguma elgesio taisyklių paremtos draudimu. Įpareigojančių ir įgalinančių teisės normų yra daug mažiau. Beveik visos taisyklės yra negatyvios ta prasme, kad draudžia tam tikrus veiksmus, bet nereikalauja konkrečių veiksmų,- neužkrauna pozityvių pareigų, nebent individas pats prisiima tokias pareigas.

Šia savybe pasižymi dauguma elgesio taisyklių, nors, tiesa, yra ir išimčių. Kai kurie šeimos teisės elementai uždeda pareigas, kurios nėra tikslingo veiksmo rezultatas, bet kyla iš individo situacijos, kurią lemia nuo jo nepriklausomos aplinkybės (pavyzdžiui, vaikų pareigos tėvams). Yra dar keletas išskirtinių atvejų, kai teisingo elgesio taisyklės traktuoja asmenį kaip ypač glaudžiai susijusį su tam tikrais kitais asmenimis ir todėl šių atžvilgiu jam uždeda specifinę pareigą.

Pabrėžtina, kad anglų Bendrojoje teisėje žinomas tik vienas toks atvejis – pareiga teikti pagalbą ištiktiems nelaimės jūroje. Šiuolaikinė Įstatymų leidyba paprastai žengia toliau, ir kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, numato pozityvią pareigą gelbėti svetimą gyvybę visais tais atvejais, kai tam tikras asmuo gali tai padaryti.

Galbūt ateityje bus žengiama šia kryptimi, tačiau yra labai sunku nustatyti kokią nors bendrą taisyklę, kuria remtųsi tokio pobūdžio pareigos. Kol kas teisingo elgesio taisyklės, kurios reikalauja pozityvių veiksmų, lieka retomis išimtimis ir apsiriboja tuo, kad kai kuriais atvejais koks nors nelaimingas atsitikimas laikinai sujungia atskirus individus.

Tačiau elgesio taisyklės juk negali tiesiog uždrausti visų neteisingų ar neteisėtų individo veiksmų. Pirkti ar nepirkti iš konkretaus asmens, aptarnauti jį ar neaptarnauti – toks pasirinkimas yra esminė mūsų laisvės dalis. Tačiau mūsų pasirinkimas nepirkti iš vieno ar neaptarnauti kito, gali atnešti didelių nuostolių tiems, kurie pasitikėjo sandorio tęstinumu; o naudodami savo nuožiūra tai, kas mums priklauso (pvz.,medžiai mūsų sode), galime atimti iš kito tai, kas jam turi didelės sentimentalios reikšmės.

Teisingo elgesio taisyklės negali apginti visų interesų ar net visų tų interesų , kurie kažkam turi didžiausios svarbos; jos tegali apginti vadinamuosius “teisėtus” lūkesčius, kuriuos šios taisyklės apibrėžia ir kuriuos teisės taisyklės neretai pačios sukuria.

Tad pagrindinė teisingo elgesio taisyklių funkcija – parodyti kiekvienam, kuo jis gali kliautis, kuriais materialiais objektais ar paslaugomis jis gali naudotis savo nuožiūra bei kokia veiksmo laisve jis disponuoja. Garantuodamos visiems tą pačią sprendimo laisvę, jos negali nustatyti, kokius sprendimus turi daryti kiti, nebent jie savo noru ir savo tikslų vedami sutinka veikti tam tikru būdu.

Teisingo elgesio taisyklės iš tikrųjų tik pasako, kokiomis sąlygomis vienas ar kitas veiksmas priklauso leistiniems veiksmams. Taisyklės nesuteikia kokių nors teisių konkretiems asmenims, o tik nustato sąlygas, kurių reikia tokioms teisėms įsigyti.

Trijų teisinių būdų – leidimo, įpareigojimo bei draudimo – tarpusavio derinimas kaip tik ir sudaro teisinio reguliavimo metodą.

Teisės literatūroje skiriami tokie pagrindiniai teisinio reguliavimo metodai:

· IMPERATYVUSIS (DIREKTYVINIS) TEISINIO REGULIAVIMO METODAS

Šio metodo pagrindinė teisinė priemonė yra valdingas įsakymas. Jo esmė: kas nurodyta teisės normose, yra griežtai privaloma ir negalima nukrypti nuo teisės akto reikalavimų. Kas nurodyta, turi būti be nukrypimų atlikta. Įvairios interpretacijos – už įstatymo ribų ir draudžiamos. Taigi santykio dalyviams neleidžiama jokia saviveikla ir nukrypimai nuo teisinių imperatyvų. Konstitucijos 6 straipsnis skelbia, jog “Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas”. Vadinasi tai, kas nurodyta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, turi būti be nukrypimų atlikta.

“Visuomeniniai santykiai čia negali atsirasti anksčiau, nei juos leidžianti teisės norma.
Pavyzdžiui, negali atsirasti teisiniai darbo santykiai tarp samdomo darbininko ir darbdavio (valstybės įstaigos, privačios firmos) prieš tai neišleidus įstaigos vadovui įsakymo dėl konkretaus asmens priėmimo į darbą”1

čia galioja principas: viskas, kas nėra tiesiogiai leista įstatymo, draudžiama.

Imperatyvųjį reguliavimą apibūdina siekis detaliai ir smulkmeniškai reguliuoti visuomeninio santykio dalyvių elgesį. Jo esmę sudaro įpareigojamieji ir draudžiamieji paliepimai.

Šis metodas taikomas baudžiamojoje ir administracinėje teisėje, nors yra ir kitose teisės šakose.

· DISPOZITYVUSIS (AUTONOMINIS) TEISINIO REGULIAVIMO METODAS

Jis grindžiamas iniciatyva, reguliuojamųjų santykių dalyviams leidžia savarankiškai pasirinkti vieną ar kitą veiksmą. Šalys gali reguliuoti tarpusavio santykius savo nuožiūra. Įstatymai tik nustato tokios nuožiūros ribas arba tam tikrą procedūrą.

Šio metodo turinį sudaro leidžiamieji ir draudžiamieji paliepimai, jų sąveika. Jis siekia ne detaliai, smulkmeniškai reguliuoti visuomeninių santykių dalyvių elgesį, o tik pagrindines tokio elgesio kryptis, bendras elgesio ribas, toliau suteikiama laisvė patiems santykio dalyviams savo nuožiūra sukonkretinti savo teises bei pareigas ir tai daryti nevaržant vienas kito teisių. Tai konstitucinis principas: “naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių” (Lietuvos Resp. Konstitucijos 28 str.).

Dispozityvusis metodas leidžia reguliuojamojo santykio dalyviams parodyti iniciatyvą, savarankiškumą pasirenkant vieną ar kitą elgesio variantą.

Čia vyrauja principas: viskas, kas neuždrausta pozityviosios teisės normų, leidžiama:

Quod lege non prohibetum, licetum est.

Todėl dispozityviojo reguliavimo atveju, skirtingai nei imperatyviojo, visuomeniniai santykiai eina pirmiau teisės normų, nes galioja taisyklė “viskas leidžiama, kas tiesiai neuždrausta.

Dispozityvusis reguliavimas orientuotas į faktą, kad žmonių santykiai atsiranda anksčiau už teisės normą.

Šis metodas vyrauja civilinėje ir šeimos teisėje. Pagrindas – dalyvių sutartis. Turtinių santykių dalyviai paprastai yra susiję tik bendraisiais elgesio ribojimais, prisiima juos patys savanoriškai ir užfiksuoja sudaromose sutartyse.

Vadinasi, šie metodai skiriasi vienas nuo kito priklausomai nuo to, kuris iš trijų teisinio poveikio būdų vyrauja formuojant šį poveikį. Jeigu darant teisinį poveikį vyrauja įpareigojamasis ar draudžiamasis paliepimai, tai bus imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas. O jei leidžiamasis – tai dispozityvusis.

Imperatyvus metodas priverčia santykių dalyvius užmegzti teisinius ryšius, o dispozityvus leidžia piliečiams ir jų organizacijoms užmegzti santykius be privalomų teisinių nurodymų.

· KITI TEISINIO REGULIAVIMO METODAI

ü SUBORDINACIJOS IR VALDINGO ĮSAKYMO METODAS, veikiantis administracinėje teisėje. Būdingi šio metodo požymiai: vykdomoji disciplina, griežtas vienų subjektų pavaldumas kitiems, aukštesnių institucijų sprendimų ir potvarkių privalomumas žemesnėms.

ü PAGYRIMAS – metodas, būdingas darbo teisei, bet galimas ir administracinėje teisėje. Juo yra siekiama stimuliuoti moralųjį ir materialųjį darbuotojų suinteresuotumą didinti darbo našumą, tobulinti kvalifikaciją ir t.t. Šio metodo išraiška – premijos, piliečių apdovanojimas ordinais ir medaliais, garbės vardo suteikimas.

ü ŠALIŲ LYGIATEISIŠKUMO IR AUTONOMIJOS METODAS , būdingas proceso šakų teisei, kur ieškovo ir atsakovo, kitų teisminio tyrimo dalyvių teisinė padėtis vienas kito atžvilgiu yra tokia pati.

Priklausomai nuo draudimų ir leidimų suderinimo skiriami du teisinio reguliavimo tipai:

1. Visuotinai leistinas – jo pagrindas yra bendras leidimas; konstruojamas remiantis principu “leidžiama viskas, išskyrus tai, kas įstatymo tiesiogiai uždrausta”

2. Draudžiamasis – yra toks, kurio pagrindas yra visuotinis draudimas ir jis konstruojamas pagal principą “uždrausta viskas, išskyrus tai, kas tiesiogiai leista įstatymo”.

Teisinio reguliavimo intensyvumas priklauso ne tik nuo teisės šakos, su kuria susijęs, bet ir nuo to, joje pasireiškia centralizacijos ar decentralizacijos pradai, kokia socialinė aplinka, žmonių elgesio masiškumas, ar teisė apima tuos santykius, o jei apima – tai kiek detaliai, imperatyviai.

Yra intensyvaus ir neintensyvaus visuomeninių santykių reguliavimo sritys. Galimi du neintensyvaus teisinio reguliavimo atvejai:

1. Visuomeninio gyvenimo sritį būtina sureguliuoti arba ji nepakankamai sureguliuota

2. Gali būti tokie visuomeniniai santykiai, kurių nereikia teisiškai reguliuoti.

Intensyvaus reguliavimo srityje teisinio leidimo nebuvimas dar nereiškia, kad vienu ar kitu klausimu egzistuoja teisinis draudimas.

Teisinis reguliavimas turi ir savo specifinį mechanizmą. Jis suvokiamas kaip bendra teisinių priemonių, kurių pagalba pasiekiamas rezultatyvus poveikis visuomeniniams santykiams, sistema. Skiriamos trys teisinio reguliavimo mechanizmo pagal jo stadijas grandys:

1. Teisės normos – teisinio reguliavimo pagrindas;

2. Teisiniai santykiai, subjektinės teisės ir teisinės pareigos;

3. Teisių ir pareigų realizavimo aktai.

4. Kartais atsiranda dar
mechanizmo grandis – teisės taikymo aktai ir net individualūs aktai.

Skiriami trys teisinio reguliavimo mechanizmo lygiai:

1. Pirminių teisinių priemonių lygis – teisės normos bei subjektinės teisės ir pareigos;

2. Susidariusios teisinės formos, išreikštos teisės institutuose – atskirais junginiais, teisiniais režimų kompleksais arba teisiniais junginiais ir režimais, kurie yra reikšmingos gyvenimiškų problemų sprendimo formos;

3. Operacinis lygis – konkrečios subjektų disponuojamos teisinės priemonės.

TEISINIO REGULIAVIMO STADIJOS

Teisinio reguliavimo stadijos yra skiriamos laiko požiūriu:

1. Teisės subjektų teisinės padėties, arba teisinio statuso, pirminis nustatymas.

Šioje stadijoje konstitucija ir kiti įstatymai nustato pradinę visiems piliečiams vienodą teisinę padėtį. Valstybės institucijų teisinė padėtis – tai jų kompetencija, apibrėžta įstatymo.

2. Asmens įsitraukimas į teisinius santykius siekiant pačiam lemti savo teisinę padėtį, jos apimtį.

Asmuo, prisiimdamas naujų pareigų artimui, plečia savo teisinę padėtį, o atsisakydamas vykdyti tam tikras pareigas, siaurina savo teises – praranda tam tikram laikui teisę į laisvę, nuosavybę ar kitas įstatymo jam garantuotas teises.

TEISINIO REGULIAVIMO SUBJEKTAI

“Teisinio reguliavimo metodai rodo, kad teisinis reguliavimas nėra vien tik valstybės monopolis, o vyksta sąveikaujant valstybės ir pačių asmenų valiai.

Valstybės dalyvavimas vykdant teisinį reguliavimą reiškia, kad valstybė pirmiausia sukuria teisinio poveikio žmonių elgesiui priemones (t.y. teisės normas), įkūnija jose tam tikrą žmonių elgesio reglamentavimo tipą (smulkmeniškąjį arba principinį), taip pat sukuria institucijų sistemą vykdyti ir prižiūrėti tą reglamentavimą.

Valstybinį reguliavimą dar papildo šalies gyventojų savivalda. Pagrindinė žmonių savivaldos priemonė – sandoriai. Jų turinys – pačių santykio dalyvių valios reikalas. Pozityvioji teisė juos tik legalizuoja nustatydama jiems tam tikrą teisinę formą, pavyzdžiui, kokia forma jie turi būti sudaromi, kur registruojami ir t.t. Sandoriai yra vienas iš subjektinių teisių atsiradimo, pasikeitimo ar išnykimo pagrindų.

Gyventojų įtraukimas į teisinio reguliavimo mechanizmą gerai dera su šiuolaikine teisės samprata, padedančia įveikti valstybės monopolį kuriant teisę, užpildant valstybinio reguliavimo spragas. Be to pats teisinis reguliavimas tada suprantamas kaip valstybės ir pačių žmonių poveikis tarpusavio elgesiui (savireguliacija).

Teisinis reguliavimas prasideda nuo teisinių idėjų ir teisinės sąmonės”1.

IŠVADOS

Teisinis reguliavimas – tai socialinio reguliavimo rūšis, kai teisės normomis yra daromas rezultatyvus poveikis visuomeniniams santykiams, siekiant juos plėtoti, apsaugoti, kreipti visuotinių vertybių linkme.

Tačiau teisės normos reguliuoja ne visus žmonių santykius, o tik svarbiausius, reikšmingiausius, siekiant apsaugoti ir įgyvendinti žmogaus teises. Prie tokių santykių priskirtini turtiniai, teisėsaugos santykiai bei santykiai, atsirandantys valdant valstybę. Kiti visuomeniniai santykiai teisės normomis reguliuojami tada, kai įgauna šių trijų santykių pobūdį., be to, jei juos galima formuluoti, kontroliuoti valstybės priemonėmis ir jei tie santykiai kartojasi bei yra visuotiniai.

Teisinis reguliavimas kontroliuoja socialinius santykius tarpusavyje derindamas tris paliepimus – įpareigojimą, draudimą bei leidimą. Šių teisinių būdų derinimas sudaro teisinio reguliavimo metodą.

Imperatyviojo metodo esmę sudaro įpareigojamieji ir draudžiamieji paliepimai. Dispozityviojo teisinio reguliavimo metodo turinys – leidžiamieji ir draudžiamieji paliepimai., jų sąveika.

Teisinio reguliavimo intensyvumas priklauso nuo teisės šakos, su kuria susijęs, nuo to, joje pasireiškia centralizacijos ar decentralizacijos pradai, kokia socialinė aplinka ir t.t. Socialinė aplinka taip pat lemia ir teisinio reguliavimo kokybę.

Literatūros sąrašas

1.Cotterell R. “Teisės sociologija”/Vilnius, 1997.

2.Hayek F. A. “Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė” (II dalis “Socialinio teisingumo miražas”)/Vilnius,1998.

3.Hart H. L. A. “Teisės samprata”/Vilnius, 1997.

4. Hegel G. W. F. “Teisės filosofijos apmatai”/Vilnius,2000.

5. Katuoka S. “Valstybės ir teisės teorijos pagrindinės kategorijos”/Vilnius,1997.

6. Maksimaitis M. “Užsienio teisės istorija”/Vilnius, 1998.

7. Vaišvila A. “Teisės teorija”/Vilnius, 2000.

8. Vaišvila A. “Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje”/Vilnius,2000.

9. Vansevičius S. “Valstybės ir teisės teorija”/Vilnius, 2000.

10. 1992m. Lietuvos Respublikos Konstitucija.