Teisinis reguliavimas
5 (100%) 1 vote

Teisinis reguliavimas

TURINYS

Įžanga……………………………………………………………………………………………2 Teisinis reguliavimas istorijos tėkmėje………………………………………………………….3

Teisinis reguliavimas senovėje………………………………………………………………..3

Teisinis reguliavimas viduramžiais……………………………………………………………4

Teisinis reguliavimas naujaisiais laikais………………………………………………………5

Teisinio reguliavimo sąvoka ir samprata…………………………………………………………6

Teisinio reguliavimo objektas…………………………………………………………………….8

Teisinio reguliavimo objekto ir teisės sampratos ryšys………………………………………12

Teisinio reguliavimo metodas……………………………………………………………………14

Teisinio reguliavimo stadijos……………………………………………………………………..20

Teisinio reguliavimo subjektai……………………………………………………………………21

Išvados…………………………………………………………………………………………….22

Literatūros sąrašas…………………………………………………………………………………23

ĮŽANGA

Teisinis reguliavimas – teisinėmis priemonėmis įgyvendinamas teisės poveikis visuomeniniams santykiams. “Teisinės priemonės” – teisės normos – sąmoningos žmonių veiklos sukurtos bendro elgesio taisyklės. Nuo kitų socialinių normų rūšių jos skiriasi tuo, kad yra užtikrinamos valstybės prievarta. Teisės normos reglamentuoja svarbiausius žmonių santykius, nukreipia juos teisinių vertybių linkme. Žmonių visuomenė, nesaistoma teisės normų, būtų tiesiog dar viena gyvūnų rūšis.

Norint perkelti teisinę žmonių sąmonę į veiksmus ir iškyla teisinio reguliavimo reikšmė. Juk praktiškai nefunkcionuojanti teisė – o tokia ji būtų nesant teisinio reguliavimo – turi tik formalią reikšmę.

Savo darbe apžvelgiu teisinio reguliavimo raidą nuo senovės iki mūsų dienų, stengiuosi kuo išsamiau atskleisti, kokie žmonių santykiai dabar yra reguliuojami įstatymais ir kaip tų įstatymų leidėjai siekia savo tikslų.

Rašydama šį darbą naudojausi įvairių teisės teoretikų – A.Vaišvilos,S. Katuokos,S. Vansevičiaus, ir kitų autorių darbais.

TEISINIS REGULIAVIMAS ISTORIJOS TĖKMĖJE

Teisinis reguliavimas senovėje

Seniausios žinomos teisės sistemos susiformavo senovės Rytuose, kuriems priklausė daugelis Pietų Azijos ir Šiaurės Afrikos šalių. Būtent čia IV-III tūkstantmetyje pr. m. e. atsirado pirmieji valstybiniai dariniai: senovės Egiptas, senovės Mesopotamija, senovės Indija, senovės Kinija ir kt.

Atsirandant šiems valstybiniams dariniams visuomenėje nuo seno susiklostę papročiai kartu pamažu evoliucionavo į teisės normas.

Rytuose ūkis buvo orientuotas į drėkinamąją žemdirbystę, kolektyvinį žemės darbą, rinkos santykiai čia nebuvo išplėtoti. Ši aplinkybė paveikė socialinių ir politinių institutų raidą, ji buvo lėta, persipynusi su gausiomis gimininės gentinės santvarkos liekanomis.

Pagrindiniu teisės šaltiniu senovės Rytų šalyse ištisus šimtmečius liko paprotys – visuomenės kūrybos produktas, žodžiu perduodamas iš kartos į kartą. Šiomis nusistovėjusiomis elgesio taisyklėmis ir rėmėsi seniausios teisės normos.

Būdamos sustabarėjusios, labai lėtai besikeičiančios, senovės Rytų teisės normos ilgai atspindėjo senos gentinės santvarkos papročius. Ryškus to pavyzdys gali būti tai, kad teisė buvo dar nedaug tenužengusi nuo seniausios žinomos priemonės žmogaus gyvybei, sveikatai ir turtui ginti – keršto papročio.

Socialinę gyventojų nelygybę senovės rytų teisė fiksavo visiškai atvirai. Pirmiausiai tai matyti iš nužemintos vergų, taip pat akivaizdžiai nelygiateisės skirtingoms socialinėms grupėms priklausančių laisvųjų padėties.

Kadangi vienas būdingiausių senovės Rytų teisės bruožų yra jos nepaprastai glaudus ryšys su religija, teisės normos čia turėjo religinį pagrindimą, buvo iškeliama jų tariamai dieviška kilmė ir sakralinis pobūdis. Šių normų pažeidimas kartu dažniausiai reiškė ir religijos normos pažeidimą.

Senovės Rytų teisė dar neturėjo sistemos ir tai ypač matyti iš teisinių dokumentų dėstymo manieros. Teisė dar nežinojo suskirstymo į teisės šakas, nusikaltimai dar nebuvo aiškiai skiriami nuo asmeninių interesų pažeidimų.

Teisynų tekstuose paprastai gryniausiu pavidalu atsispindėjo teismų praktika, juose nebuvo bendrojo pobūdžio taisyklių arba jų buvo labai maža, o tekstų pagrindą sudarė dėstomi pavieniai kazusai.

Pirmuosiuose senovės Rytų teisės rinkiniuose iš esmės užfiksuoti labiausiai paplitę valstybės pakoreguoti ir sankcionuoti papročiai. Teisynai reglamentavo siaurą visuomeninių santykių sritį, kai kuriems svarbiems žmonių santykiams reguliuoti visai nebuvo teisės normų. Senųjų teisynų neišsamumas siejamas su tuo, kad jie daugiausia buvo teismų sprendimų rinkiniai.

Teisinis reguliavimas viduramžiais

Vakarų Europoje viduramžiais nerašyta,
nesant raštijos, papročių teisė čia ilgai vaidino svarbiausią visuomenės santykių reguliatoriaus vaidmenį. Šalia daugybės papročių teisės normų tautose taip pat galiojo negausūs pavieniai centrinės valdžios išleisti įstatyminiai aktai, taip pat bažnytinės teisės normos.

Tačiau ir pasaulietiškoje, ir bažnytinėje sferose dar akivaizdžiai stokota griežtesnio teisės išskyrimo iš kitų socialinio reguliavimo priemonių, iš kitų intelektinės žmonių veiklos rūšių.

Galima teigti, jog teisės, kaip griežtos socialinio reguliavimo sistemos, Vakarų Europos tautų gyvenime iki pat XI a. tebuvo tik užuomazgos.

Neišplėtotą tuometinį teisinį reguliavimą ir teisės mokslą lėmė esamos politinės, ekonominės ir socialinės sąlygos: primityvus visuomenės gyvenimo būdas, natūralusis ūkis, komunikacijos kanalų nebuvimas ir kt.

Seniausiai žinoma Vakarų Europos tautų teisė buvo ne teritorinė, o daugiausia gentinė. Kiekvienas šių genčių narys gyveno pagal savo genties papročius, jo elgesį reguliavo jo genties teisės normos,- vyravo asmeninis teisės taikymas.

Krikščionybė, tautoms atnešusi raštą, sudarė sąlygas užrašyti genties papročius, negausius vietos įstatymus ir teismų sprendimus.

IX-X a. Vakarų Europoje susiformavo ir plačiai paplito feodaliniai santykiai, bet tada jie dar neturėjo susistemintos teisinės išraiškos. Šio pobūdžio visuomeniniai santykiai teisiškai buvo sureguliuoti XI-XII a.

Su feodaline teise buvo glaudžiai susijusi dvarų (manorų) teisė, reglamentuojanti dvarininko ir valstiečio santykius bei apskritai feodalinio dvaro gyvenimą.

Viduramžių universaliosios romėnų, kanonų ir lenų teisės sistemos aktyviai veikė viena kitą. Kanonų teisė ir lenų teisė atsirado dviejų skirtingų socialinių sistemų – feodalizmo ir bažnyčios – funkcinėms reikmėms tenkinti. Dvarų ir miestų teisės sistemas lėmė skirtingi ekonominiai interesai. Miestų teisės šaltiniai, palyginti su dvarų teisės, buvo negausūs, bet pačios teisės lygis – nepalyginti aukštesnis.

XII-XIII a. pastebimai ėmė plėstis karalių valdžia. Europos šalių monarchai pradėjo reguliariai leisti teisės aktus, o tuose aktuose neapsiribojo vien galiojusių senųjų papročių fiksavimu, bet ir kūrė visai naujas visuomeninio gyvenimo normas ir elgesio taisykles.

Galiausiai, dėl XV a. prasidėjusio knygų spausdinimo, įstatymų leidyba virto tikrai efektyvia valdžios priemone.

XVII a. įstatymai ėmė reglamentuoti tai, kas anksčiau teisės arba apskritai nebuvo reguliuojama, arba reguliuota labai nedaug. Pirmiausiai tai palietė ūkinės veiklos, žmonių asmeninio vartojimo ir kitas sferas.

Teisinis reguliavimas naujaisiais laikais

Esminį poveikį teisės raidai padarė XVII-XVIII a. politiniai įvykiai Anglijoje, Šiaurės Amerikoje ir ypač Prancūzijoje, istorinėje literatūroje neretai vadinami revoliucijomis.

Svarbiausias porevoliucinės valstybinės teisės pasikeitimas buvo tai, kad vietoj totalinės policinės valstybės atsirado nauja, teisinė valstybė.

Naujoji teisė, atspindėdama naujas gyvenimo sąlygas, panaikino luomus ir luomines privilegijas ir vienu pagrindinių savo principų paskelbė žmogaus lygybę prieš įstatymus, teisinę lygybę, lygiateisiškumą.

Naujoji teisė likvidavo feodalinę priklausomybę, ūkinius suvaržymus ir pan. ir išlaisvino asmenybę.

Naujosios politinės jėgos visiems – valstybės institucijoms, organizacijoms ir piliečiams – iškėlė reikalavimą griežtai laikytis įstatymo reikalavimų.

Viduramžiais Europoje susiformavo pagrindinės teisės šeimos: romanų-germanų ir anglosaksų.

Nauji gamybos būdai skatino teisinių pramoninės verslininkystės formų – akcinių, prekybos kompanijų, komanditinių bendrovių, kitokių teisinio susijungimo formų įmonių – kūrimą. Plėtojosi patentų teisė, turėjusi stimuliuoti technologinius tyrimus ir techninių naujovių diegimą. Naujoms gamybos ir paskirstymo sąlygoms buvo reformuojama ir pritaikoma sutarčių teisė. Susiformavo transporto teisė, į ją buvo įtraukta radikaliai modernizuota jūrų teisė ir atsiradusi nauja teisės šaka – oro teisė.

Per visą žmonijos raidos laikotarpį susiformavusi naujoji teisė neliko sustabarėjusi ir nekintama, ji, kaip ir bet kuris kitas visuomeninis reiškinys, nuolat rutuliojasi ir keičiasi. Toliau šiame darbe bus nagrinėjama, koks šiuo metu yra teisinis reguliavimas, kokius žmonių santykius jis apima, kaip tie santykiai reguliuojami ir t.t.

TEISINIO REGULIAVIMO SĄVOKA IR SAMPRATA

Teisinis reguliavimas – socialinio reguliavimo rūšis, kai teisės poveikis visuomeniniams santykiams daromas teisės normomis.

Draudimais, įpareigojimais ir leidimais nustatant žmonių pareigas ir teises jų elgesys yra kreipiamas tam tikrų vertybių linkme. Pirmiausia yra siekiama, kad žmonių bendravimas būtų pagrįstas lygiaverčiais mainais, abipuse nauda, vienoda įvairių interesų apsauga.

Taigi reguliuoti žmonių elgesį – tai modeliuoti jį subjektinėmis teisėmis ir pareigomis. Kadangi visuomeniniai santykiai reguliuojami teisės normomis, tai žmonių elgesys ir visa visuomenės raida yra kreipiama įstatymų leidėjui norimų vertybių linkme.

Teisinio reguliavimo priežastys skirtingų politinių režimų šalyse yra skirtingos.

Demokratinėje valstybėje teisinėmis priemonėmis reguliuojamas
elgesys, siekiant užtikrinti piliečių teises ir laisvę plėtojant teisę ne kaip socialinio pavergimo, bet kaip visų išlaisvinimo priemonę, derinti priešingų interesų grupių interesus. Šitaip demokratinėse valstybėse stengiamasi įtvirtinti bei palaikyti socialinę santarvę.

Tuo tarpu nedemokratinio politinio režimo valstybėje teisinėmis priemonėmis stengiamasi įtvirtinti vienų socialinių grupių agresiją kitų socialinių grupių atžvilgiu bei suteikti pareigomis negarantuotų teisių – privilegijų. Kitoms socialinėms grupėms yra primetamos prievolės, kurių vykdymas nesukuria joms proporcingų teisių.

Taigi savo esme teisinis reguliavimas yra tokios rūšies socialinis reguliavimas, kuris skirtas organizuotai įgyvendinti ištisą tikslingą priemonių sistemą, išreiškiančią rašytinę teisę, parodančią įstatymų leidėjo norimus pasiekti tikslus.

Teisinis reguliavimas yra norminis rezultatyvus teisinių priemonių sistemos poveikis visuomeniniams santykiams turint tikslą juos sutvarkyti, apsaugoti, plėtoti pagal visuomenės poreikius.

Teisinio reguliavimo išraiška yra visuomeninių santykių dalyvių elgesys, kai įkūnijami teisėje esantys reikalavimai bei galimybės.

Teisinis reguliavimas apima:

1. Valstybinių teisėkūros institucijų veiklą rengiant teisines nuostatas ir teisines priemones jų galiojimui užtikrinti. Čia teisinio reguliavimo turinį sudaro įvairių teisėkūros institucijų veikla, parenkant reguliavimo tipą, metodus, būdus, nustatant reguliavimo priemones, reikalingas normaliam pilietinės visuomenės ir jos institucijų gyvavimui, žmonių gyvenimiškai veiklai organizuoti civilizuotais pagrindais;

2. Visuomeninių santykių dalyvių veiklą, skirtą teisinėms reguliavimo priemonėms ieškoti ir panaudoti savo elgesiui suderinti su teisės reikalavimais.

Pastarasis punktas yra labai svarbus, nes teisės norma, jei ji neįsisąmoninta, turi tik formalią teisinę reikšmę. Ir tik subjektams įsisąmoninus teisės normą, ji tampa efektyvi visuomenės gyvenime.

Taigi teisinis reguliavimas vaidina pagrindinį vaidmenį siekiant perkelti teisės sampratą iš žmonių sąmonės į jų veiksmus.O veiksmai be žmogaus valios ir sąmonės negali atsirasti. Todėl teisės poveikis visuomenės gyvenimui tuo reikšmingesnis, kuo stipriau teisės normos daro skatinamąjį ar įpareigojamąjį poveikį būtent žmonių valiai ir sąmonei.

TEISINIO REGULIAVIMO OBJEKTAS

Nuo kitų socialinio reguliavimo formų teisinis reguliavimas yra atskiriamas pagal objektą, t.y. atskleidžiant, koks žmonių elgesys yra reguliuojamas teisės normomis.

Savaime aišku, jog yra tokių teisės veikimo sričių, kur juridinio poveikio priemonių naudojimas yra visiškai nereikalingas. Tai tokios sritys, kuriose žmonių veikla – teisinio pobūdžio, tačiau nesusijusi su specialiu teisiniu reglamentavimu. Tai, pavyzdžiui, religiniai įsitikinimai, šeimos santykiai, draugystė ir t.t.

Kišimasis į šias sritis būtų skverbimasis į asmeniškus žmonių reikalus, be to, vargu, ar išoriškai būtų galima juos kontroliuoti. Tai kartu būtų ir asmens teisių autonomiškumo paneigimas.

Be to, nėra reikalo reguliuoti asmeninius žmonių santykius, nes jie nėra kitų žmonių teisėms reikšmingi santykiai.

Taigi teisės normos reguliuoja ne visus žmonių santykius, o tik reikšmingiausius apsaugoti ir įgyvendinti žmogaus teises.

Teisinio reguliavimo sfera yra tokia teisinių santykių sritis, kurioje tų santykių neįmanoma sureguliuoti be teisinių priemonių.

Teisinio reguliavimo objektas yra individų, kolektyvų veiksmai, kurie teisės gali būti objektyviai sureguliuoti ir tomis sąlygomis reikalauja teisinio poveikio. Tačiau ne visi socialinių subjektų veiksmai bei santykiai gali būti teisinio poveikio objektu, o tik tie, kurie yra tipiški, pakartojami, masiški ir teisiškai išreikšti, t.y. gali būti teisiškai kontroliuojami.

Teisinio reguliavimo ribas lemia ne teisiniai veiksniai. Jų pagrindas – žmonių veiklos prigimtis, kurią sąlygoja kultūrinės, ekonominės, istorinės, religinės, nacionalinės aplinkybės.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1992 žodžiai iš 6559 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.