Autoritariniai režimai bendri bruožai ir skirtumai1
5 (100%) 1 vote

Autoritariniai režimai bendri bruožai ir skirtumai1

Turinys

Įvadas…………………………………………………………………………..2

1. Autoritarizmo ideologija………………………………………………….3

2. Valstybinio vadovavimo stiliai ir metodai………………………….5

3. Politiniai režimai…………………………………………………………….6

3.1. Autoritarinio režimo tipologija………………………………………7

3.2. Autoritarinio režimo bruožai ………………………………………..9

4. Autoritarinės valstybės…………………………………………………..13

Išvados…………………………………………………………………………….16

Literatūra…………………………………………………………………………18

Įvadas

Politika – tai organizuotoje žmonių bendruomenėje vykstančių reiškinių, susijusių su valdžia, visuma. Į pirmąjį politikos planą visada iškyla veiksmai, susiję su valdymu, visų pirma kova dėl valdžios. Istorijoje, kai tik susiformuodavo visuomenė ir iškildavo valdžios problema, žmonės nuolat susidurdavo su politika, o jai visada būdingi du tarpusavyje susiję lygmenys: politinė praktika ir refleksija. Jiems abiem reikalingos politinės idėjos.

Kiekviena bendruomenė, dalyvaujanti politiniame gyvenime, susideda iš įvairių sluoksnių. Visuomenei būdinga gausybė skirtingų interesų ir pozicijų bei įvairių argumentų ir idėjų. Intelektualiniame lygmenyje tai reiškiasi kaip idėjos. Ši idėjų įvairovė, išauganti iš troškimų ir interesų įvairovės, yra ideologijų šaltinis.

Politinėse idėjose visada turi atsispindėti realijos (yra – nėra), šių realijų vertinimai (gera – bloga) bei išvados, išplaukiančios iš vienokių ar kitokių vertinimų (turime veikti taip, o ne kitaip). Ideologija, kylanti iš vienų ar kitų vertybių, yra linkusi įprasminti kiekvieną bendruomenės politinį veiksmą, tarsi siekdama jį patvirtinti. Politinių idėjų gausa nulemia politinės veiklos krypties pasirinkimą ir politinės veiklos dalyvius suskirsto į atskiras grupes.

Iš politinės veiklos dalyvių galima iškirti tuos, kuriems priimtina esama padėtis. Jie mano, kad ji turinti išlikti, ir, be abejo, palaiko būtinas „pataisas ir pertvarkymus“, kurie leistų išlaikyti esamą darną. Taip mąstančius žmones vadiname saugotojais, arba konservatoriais (dešinieji ir kraštutiniai dešinieji). Jie atstovauja konservatyviosioms ir reakcinėms idėjoms. Jų ideologija nukreipta į konservatizmą, autoritarizmą, nacionalizmą ir fašizmą, taip pat konservatyvųjį liberalizmą.

Šio darbo tikslas – aptarti dešiniųjų politinių pažiūrų grupę – autoritarizmą ir išsiaiškinti autoritarinių režimų bendrus bruožus bei skirtumus.

1. Autoritarizmo ideologija

Autoritarizmas – dešiniųjų ideologija, atsiradusi praėjusiame amžiuje. Autoritarizmo ir jo ideologijos pradininkas buvo Napoleonas Bonapartas. Tačiau tik XX a. autoritarizmas atskleidė savo esmę ir specifiką, susidūręs su parlamentinėmis ir klasikinio fašizmo sistemomis. Autoritarizmo ideologijos esmė yra autoriteto – individo rankose vienijamos stiprios valstybės valdžios galios ir svarumo idėja. (W. T. Kulesza,1998).

Anot Federn’o, autoritarizmas yra asmenybės bruožas, pasireiškiantis tuo, kad savarankiškų sprendimų priimti nesugebantis individas paprastai būna linkęs pasikliauti absoliutinio tipo politinėmis arba religinėmis ideologijomis.

Lengvai pastebėsime skirtumą tarp autoritarinės sistemos ir fašistinės sistemos (kurioje individas turi visą valdžią) bei tarp autoritarinės ir parlamentinės valdžios (kuri sutelkta parlamento, tiksliau, demokratiškai išrinktos parlamento daugumos, rankose).

Autoritarizmo ideologija remiasi prielaida, kad egzistuoja nustatyta darna, kurią reikia ginti. Šiai tvarkai priskiriami tiek antgamtiniai (religiniai) elementai, tiek laikinos socialinės realybės formos. Svarbiausia priemonė esamai darnai išsaugoti ir apginti yra valstybės organizacija, kurios pamatas – vienose rankose sukauptos stiprios valdžios principas. Valstybė iškyla virš visuomenės, bet jos neužgožia. Visuomenė yra ne tokia svarbi kaip valstybė, tačiau egzistuoja atskirai nuo jos. Valstybės valdžia turi plačius, bet ne visaapimančius įgaliojimus. Kai kurios visuomenės ir individo egzistavimo sferos valstybei iš principo nepasiekiamos. Stipri nepriklausoma valstybė autoritaristams svarbesnė už visuomenę ir tautą ar jos dalis – grupes bei individus. Kaip tik valstybė įgalina bendriją egzistuoti ir išlikti istorijoje. Pati visuomenė yra vientisa visuma, svarbesnė už savo dalis. Šios dalys privalo bendradarbiauti ir viena kitą remti. Visuomenė turi likti tokia, kokią ją suformavo istorija. Svarbus ir akivaizdus tos tradicijos elementas yra privati nuosavybė: nėra nei galimybės, nei reikalo keisti ją kita nuosavybės rūšimi.

Autoritarizmo ideologijos centre yra stiprios valdžios principas, pagal kurį vyrauja stipri valstybės vadovo (paprastai kartu ir ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado bei ministro pirmininko) valdžia, kur parlamento įgaliojimai smarkiai apkarpyti, o pats parlamentas išrenkamas nedemokratiniuose arba… nelabai demokratiškuose rinkimuose. Autoritariniai vadai dažnai svajoja sukurti
stiprią monopartiją. Jei jiems tai nepavyksta, tada jie apsiriboja užtikrindami valdančiajai partijai privilegijuotas pozicijas; opozicijoje lieka persekiojamos, tačiau vis dėlto egzistuojančios kitos politinės jėgos. Opozicija kartais gali naudotis spauda ir dalyvauti politiniame gyvenime.

Skiriamos pagrindinės autoritarinės ideologijos antitezės: antidemokratizmas, antiliberalizmas, antikairuoliškumas ir priešiškumas fašizmui. Fašizmas yra idėjiškai skirtingas ir pavojingas dešinysis autoritarizmo konkurentas kovoje dėl valdžios arba stiprinant jau iškovotą valdžią. Liberalinėje demokratinėje sistemoje pagrindinis valdžios organas yra parlamentas, fašistinėje – visagalis vadas, o autoritarinėje sistemoje -plačiomis kompetencijomis apdovanotas valstybės vadovas. Atitinkamai aukščiausia valdžia (suverenumas) priskiriamas tautai, vadui ar valstybei. Individo teisės yra svarbiausios (pirmesnės už valdžią) atstovaujamajai sistemai, fašizmui jos neegzistuoja, o autoritarinė sistema randa vietos piliečių teisėms, bet jų turinys ir realizavimas, aplinkybėms reikalaujant, gali būti apribotas dėl valstybės interesų. Valstybės interesai autoritarizmui yra pirminiai, o piliečių teisės tėra antrinė vertybė. (W. T. Kulesza,1998).

Atsižvelgdami į autoritarinių sistemų ideologiją, jas galime klasifikuoti. Paprasčiausias yra monarchistinių (Graikija) ir respublikoniškų (Austrija) autoritarizmo ideologijų skyrimas. Kita klasifikacija – tai skyrimas gausių autoritarinių ideologijų, kurios kartu buvo ir nacionalizmo apraiškos, pvz., Baltijos šalyse (Lietuvių tautininkų nacionalizmas buvo ypač abstraktus). A. Smetona iš paniekos doktrinieriškumui priešinosi politinės doktrinos kūrimui ir kliovėsi politiniu pragmatizmu, situacijos diktuojamais sprendimais, remdamasis abstrakčiais „visos tautos interesais“. Šiuo aspektu A. Smetonos režimo ideologija kaip tik yra įtaigus autoritarizmo ideologijos pavyzdys.

Kai kurios autoritarinės ideologijos siekė išstumti pozicijų ir pažiūrų pliuralizmą iš politinio gyvenimo vienpartiškumo labui (Lietuva), kitose egzistavo kai kurie praktiniai politinės demokratijos elementai (Vengrija). Pirmosios autoritarizmo idėjas siejo su militarizmo principais ir laikė kariuomenę svarbiausiu sistemos elementu (Graikija). Tarp autoritarizmo ideologijų buvo ir tokių, kurie siekė stabilizuoti valstybės ir visuomenės tvarką, bet kartu bandė modernizuoti politines bei socialines ekonomines struktūras teisinėmis reformomis.

Autoritarinių sistemų ideologijoje vyrauja aiški socialinės tvarkos išsaugojimo idėja, visuomenės elito ir visumos pirmenybės prieš jos dalis idėja, taip pat pagarba privačiai nuosavybei ir klasių kovos idėjos neigimas. (W. T. Kulesza,1998).

2. Valstybinio vadovavimo stiliai ir metodai

Valstybinė santvarka reiškia visuomenę, kurioje yra tam tikru būdu organizuota vyriausybė arba žmonių grupė, kurią sieja valdžios santykiai. Valstybinę santvarką lydi įvairios valdymo formos, nulemtos valstybinės valdžios struktūros organizavimo principų bei jos įgyvendinimo būdų. Pasirinktas valdymo stilius apsprendžia visumą principų, metodų, technikų, kurią valdančioji grupė taiko įvairioms gyventojų grupėms.

Valdymo stilius – labiausiai kintantis valstybės formos elementas. Nepaisant panašių apibūdinimų įvairių valstybių konstitucijose, valdymo stiliai gali būti labai skirtingi. Tai priklauso nuo atskirų partijų stiprumo, net nuo tų partijų vadų asmeninių privalumų bei trūkumų.

Valdymo metodai – tai vadovavimo priemonių kaupimas ir taikymas didelėms visuomenės grupėms, jų masiškiems poelgiams. Valdymo metodai sudėtingesni už atskiras idėjines-kultūrines technikas bei principus. Ideologiniai principai gali žymėti tam tikras ribas taikant priemones, kurios vertinamos kaip antihumaniškos ar net nusikalstamos. Tų ideologinių apribojimų poveikis yra istoriškai kintantis, be to, priklauso nuo to, kas vyrauja visuomenės politinėje kultūroje. Ideologiniai – kultūriniai apribojimai numato proporcijas jungiant tas priemones taip, kaip pasiūlo valdančioji grupė.

Svarbiausias yra valdymo stilių suskirstymas į autokratinius ir demokratinius:

Demokratinis valdymo stilius pasireiškia savanoriško ir atviro dalyvavimo politikoje principu, kur visų galimybės lygios, be diskriminacijos, privilegijų, be išskirtinių, uždarų ar slaptų struktūrų, be priverstinio dalyvavimo; daugumos principu, kai sprendimų priėmimo organai yra renkami, jų veiklos taisyklės ir sprendimų turinys nustatomi balsų dauguma; valdžios teisinių ribų pripažinimo principu.

Autokratiniam valdymo stiliui būdingas vieno asmens ar elito vadovavimo principas, kai maža, visuomenės nekontroliuojama grupė privalo spręsti, o „visuomenės dauguma“ privalo paklusniai vykdyti; valstybėje turi būti tik vienas, vieningas bei tvirtas valdžios centras (monocentristinė valdžia); politinės valios pirmumo teisės ir moralės atžvilgiu principas, kada vienvaldžiai vadai turi teisę nepaisyti įstatymų bei kitų normų, viešpatavimo valia bei galia yra valstybės stabilumo pagrindas; valstybės prievartos principas, kai prievarta taikoma be apribojimų, be aiškių taisyklių, nejaučiant atsakomybės už pasekmes.

3. Politiniai režimai

Valstybinio vadovavimo ir
pagrindinių metodų visuma vadinama politiniu režimu. Tai valstybės aparato metodai piliečiams valdyti, politinės sistemos funkcionavimo būdas. Jis gali būti charakterizuojamas politine galia ir valdžia, suprantant, kad politinė galia yra gebėjimas ką nors kontroliuoti, nukreipti arba veikti, o valdžia yra įteisinta ir institucionalizuota teisė valdyti. (Šiuolaikinė valstybė, 1999).

Valstybės valdymo forma ir politinis režimas skatina arba stabdo visuomeninių santykių vystymąsi. Kai kuriose šalyse egzistuojanti absoliutinė monarchija trukdo jas demokratizuoti. Absoliutinės monarchijos likvidavimas ir respublikinės arba konstitucinės monarchijos įvedimas politiškai suaktyvina tautą, įvairius jos sluoksnius ir žymiai palengvina tų šalių demokratinio persitvarkymo uždavinius. (A. Junevičius, J. Matakas,1996).

Dėl konkrečių istorinių sąlygų atskiros šalies valstybės valdymo forma ir politinis režimas ne visada ir ne visur vystosi nuosekliai, todėl dažnai vienas kito neatitinka. Esant tai pačiai valstybės valdymo formai, būna skirtingi režimai ir atvirkščiai: tas pats politinis režimas gali susiformuoti valstybėse su skirtinga valdymo forma.

Šiuolaikinėms valstybėms būdingi du politiniai režimai: demokratinis ir nedemokratinis.

Valdymo santykiai, pagrįsti laisvės ir lygybės idealais bei šiuolaikiniais daugumos arba santarvės demokratijos principais, tampa visuotinai priimtinu valstybės, pilietinės visuomenės ir asmens bendrabūvio modeliu. Valstybės mechanizmas čia glaudžiai susijęs su piliečiais ir daugiau ar mažiau nuo jų priklauso, išreiškia daugumos valią ir tikslus, gina ir saugo mažumos bei kiekvieno žmogaus teises ir laisves. Vienas žymiausių XX a. teisės filosofų Hans Kelsen (Hansas Kelzenas, 1881-1973) teigė, „jei jau mes turime būti valdomi, tai norime būti valdomi savo pačių“. (Šiuolaikinė valstybė, 1999).

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1693 žodžiai iš 5579 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.