Autoritarinio prezidentavimo ypatybės
5 (100%) 1 vote

Autoritarinio prezidentavimo ypatybės

1121

ĮVADAS

Lietuva, kaip ir kiekviena pasaulio valstybė turi savo istoriją. Mūsų šalies susikūrimo kelias buvo sunkus ir ilgas. Lietuvos gyvavimo pradžia – XIII a., taigi valstybės pamatai padėti jau senokai. Kiekvienam lietuviui svarbūs visi įvykiai, įtakoję dabar susiformavusią valstybę. Lietuva pergyveno ir nepriklausomybės, ir autoritarizmo laikotarpius, o dabar yra demokratijos kelyje.

Mano darbo tikslas – paanalizuoti autoritarinio prezidentavimo ypatybes Lietuvoje – pasidomėti to meto įvykiais, buvusia padėtimi. Prezidentas yra aukščiausias valstybės ir vykdomosios valdžios pareigūnas. Autoritarizmas reiškia tai, kad valstybės valdžia priklauso kažkokiam vienam ypatingam asmeniui, kad valstybėje vyrauja autoritetas, kuris labiausiai įtakoja tautos gyvenimo sąlygas ir valdo šalį daugiausiai pagal savo nuožiūrą. Lietuvoje 1926 – 1940 metais stiprią įtaką turėjo vienas žinomų mūsų valstybės istorijoje veikėjų – Antanas Smetona.

Norėdama pati geriau suprasti ir parašyti darbą, apžvelgsiu istorinę literatūrą, palyginsiu šiuolaikinę,1928 ir 1938 m. A. Smetonos paskelbtą konstitucijas.

Tikiuosi, kad mano darbas padės giliau pažvelgti į Lietuvos istorijos įvykius ir geriau suprasti mūsų šalies autoritarinio laikotarpio vidaus ir užsienio politikos ypatybes.

I. Autoritarinių rėžimų rūšys

Visos valstybės negali gyvuoti be valdymo institucijų. Populiariausia valdymo forma – demokratija, kur piliečiai patys išsirenka kandidatus į valstybės valdymo aparatą, tokiose valstybėse valdžia pagrįsta lygybės ir laisvės principais. Tačiau ne visur egzistuoja tokia tvarka, esti ir įvairiausių nedemokratinių rėžimų, kurie remiasi savivalės ir prievartos principais, niekina demokratines vertybes. Tokios nedemokratinio valdymo sistemos skirstomos į autoritarines ir totalitarines. Aš plačiau panagrinėsiu autoritarinį rėžimą, kuris dažniausia būna susijęs su kokiomis nors ypatingomis istorinėmis sąlygomis – demokratinių rėžimų krizės ir jų žlugimai, visuomenės ekonomikos bei politinis nestabilumas. Autoritariniai rėžimai politologijoje skirstomi taip:

1. Teokratiniai rėžimai, kuriuose valdžia sutelkta religinio klano rankose (pav.: Irano rėžimas po 1979m. Revoliucijos).

2. Kariniai rėžimai.

3. Personifikuoti rėžimai, kai valdžia priklauso lyderiui, neturinčiam stiprių valdžios institutų, išskyrus policiją, paramos.

4. Atskirų šalių monarchijos, kaip Jordanijos, Saudo Arabijos.

5. Neototalitariniai rėžimai, esant masinėms partijoms, kurių rankose sutelkta valdžia (Meksikos rėžimas).

Autoritariniai rėžimai – tai vieno asmens ar organizacijos valdymas, siekiantis įtvirtinti savo valdžią, įtaką, autoritetą.

Autoritariniams rėžimams būdingi tam tikri bruožai, kaip bendros ideologijos neturėjimas, išorinės subordinacijos apsiribojimas, svarbus vaidmuo priklauso kariškiams, nebūdinga politinė mobilizacija ir kiti. Autoritariniam valdymui parankesnė yra prezidentinė sistema.

II. Autoritarizmo įsigalėjimas Lietuvoje ir svarbiausi naujojo valdymo bruožai

2.1 A. Smetonos atėjimas į valdžią

Dabar Lietuva – nepriklausoma demokratinė respublika, tačiau mūsų valstybės istorijoje būta įvairiausių etapų, tam tikru metu vyravo ir autoritarinis politinis rėžimas. Tai buvo sunkus Lietuvai laikotarpis – tarp I ir II pasaulinių karų. Iki 1926 m. valstybėje vyravo parlamentinis valdymas, galiojo 1922 m. konstitucija. 1926 m. 5 karininkų komitetas surengė perversmą, kariuomenė užėmė generalinį štabą, apsupo prezidentūrą, Seimą ir kitas valstybines įstaigas. Perversmas pavyko, šalyje įsigaliojo ypatingieji valstybės apsaugos įstatymai, apriboję politines piliečių teises ir suteikę labai plačius įgaliojimus karo komendantams. Smetonos atėjimą į valdžią įteisino nepaprastasis Seimo posėdis, kuriame dalyvavo tik 42 atstovai (dauguma krikdemai ir tautininkai). 38 iš jų savo balsą atidavė už Smetoną. Tautininkų partija Seime turėjo daugiausia balsų, prezidentu buvo išrinktas jų atstovas Antanas Smetona.

2.2 1928 m. Konstitucijos pagrindiniai aspektai

Naujasis prezidentas nebuvo patenkintas 1922 m. konstitucija, nes ji leido turėti prezidento rankose tik ribotą valdžią. Tad 1928 m. buvo priimta nauja konstitucija. Ją priėmė prezidentas su ministro kabineto pritarimu, bet nesilaikydamas procedūros, numatytos 1922m. konstitucijoje. Esminė konstitucinės reformos kryptis – vyriausybės stiprinimas, galios sukaupimas vienose rankose, slopinant valdžių susiskirstymą ir padarant neveiksmingą Seimą. Ši nauja konstitucija suteikė prezidentui plačius įgaliojimus. Prasidėjo prezidentinis ( autoritarinis ) Lietuvos gyvenimo laikotarpis. Naujoji konstitucija įgalino prezidentą: nesant seimo arba tarp Seimo sesijų leisti įstatymus ir naudotis kitomis seimo teisėmis, įvesti valstybėje karo arba kitą kurią nepaprastąją padėtį, paleisti savo nuožiūra Seimą, skirti ir atleisti ministrą pirmininką, kitus ministrus, valstybės kontrolierių, taip pat aukštuosius valdininkus bei karininkus. Prezidentas buvo nepavaldus nei Seimo, nei kokiai kitai kontrolei ir galėjo būti neribotą skaičių kartų perrinktas. (1922 m. Konstitucija leido tą patį asmenį rinkti prezidentu ne ilgiau kaip 2 kadencijoms, t.y. 6-riems
metams).

2.3 1926 m. perversmo padariniai

Po 1926m. gruodžio 17d. Perversmo įsitvirtino autoritarinis rėžimas, kurio metu įvykdyti tokie pertvarkai:

1) Pradėta kova su LKP, areštai, teismo procesai. Net keturi LKP CK nariai nubausti mirties bausme.

2) Iš politikos pamažu išstumtos visos partijos ( išskyrus tautininkus ).

3) Persekiojami demokratiškų pažiūrų veikėjai.

4) Panaikinama 1922m. konstitucija, įtvirtinusi demokratinį valdymą. 1928m. konstitucija suteikė prezidentui daugiau įgaliojimų, o pagal 1938m. konstituciją, prezidentas tapo niekam nepavaldus ir niekieno neatšaukiamas.

Nors Lietuvoje buvo įvestas griežtas policinis rėžimas, Smetonai teko atkakliai kovoti su opozicija, su bandymais įvykdyti valstybės perversmą. Nepasisekė įveikti ir valdžios krizių (seiminiu laikotarpiu pasikeitė 8, o autoritariniu – 14 vyriausybių).

2.4 1938 m. Konstitucijos pagrindiniai aspektai

Prezidento rinkimai buvo kartoti kelis kartus, abu kartus vienbalsiai buvo išrinktas A. Smetona. Jis 1938m. paskyrė komisiją naujai konstitucijai parengti. Prezidentas tapo pagrindiniu ir iš esmės vieninteliu įstatymų leidėju, galintis bet kuriuo metu paleisti Seimą, Vyriausybė taip pat buvo atsakinga tik Prezidentui. Pasinaudojant Konstitucijomis buvo įtvirtinta asmeninė A. Smetonos valdžia. Pagal 1938m. gegužės 12d. Konstituciją, prezidentas vadovauja valstybei, ją reprezentuoja, skiria ir atleidžia savo nuožiūra ministrą pirmininką, kitus ministrus, valstybės kontrolierių. Prezidentas yra vyriausias visų karinių pajėgų vadas, jis skiria kariuomenės vadą, tvarko valstybės gynimo reikalus ir leidžia visus potvarkius, kurie turi įstatymo galią, jis skelbia mobilizaciją, karą ir taiką, galutinai tvarko biudžetą. Ši naujoji Konstitucija dar labiau įtvirtino autoritarinį rėžimą. (Plačiau žr. 4 skyrių).

III. Autoritarinio prezidentavimo laikotarpis

A. Smetonos prezidentavimo metai – nuo 1926 12 19 iki 1940 06 15. Tuo laikotarpiu pasikeitė 14 ministrų kabinetų, valdžiusių vidutiniškai po 11,5 mėn., Nuo 1920 05 15 iki1926 12 17 buvo sudarytos 8 vyriausybės, kurios vidutiniškai valdė 9,9 mėn.Be to įvyko 6 valstybinio perversmo bandymai. Autoritarizmas buvo pradėtas vykdyti pirma nuo vietos valdžios įstaigų. Naujieji 1929 ir 1931 m. savivaldybių įstatymai labai sumažino rinkėjų skaičių. Padidinus amžiaus ribą (nuo 24 metų, anksčiau – nuo 21) ir įvedus turto cenzą (rinkimų teisė buvo palikta tik ūkių bei įmonių savininkams ir valstybinių bei savivaldybinių įstaigų tarnautojams), nuo savivaldybių rinkimų buvo nušalinta dauguma gyventojų. Naujasis įstatymas padarė savivaldybes Vidaus reikalų ministerijos priedėliais, o apskričių viršininkus – tikrais karaliukais. Jie tvirtino kaimų krivulių paskirtus seniūnus ir valsčių tarybų išrinktus viršaičius bei jų padėjėjus, buvo apskričių valdybų pirmininkai. Jie skyrė ir atleido valsčių sekretorius, su kuriais gyventojams tekdavo turėti daugiausia reikalų. Maža to, 1934 m. spalio 1d. Įstatymo pakeitimu viršaičių ir burmistrų bei jų padėjėjų kadencija buvo prailginta iki 7 metų, o valsčių ir miestų tarybų liko tapati – 3 metai. Todėl naujai išrinktos tarybos negalėjo keisti savo pareigūnų. Apskrities viršininkas galėjo užprotestuoti bet kurį valsčių, apskričių ar miestų tarybų sprendimą. Vidaus reikalų ministras galėjo paleisti valsčių, o Ministrų kabinetas – apskričių tarybas.

Jau 1931 m. lapkričio 25 d. A. Smetona paskelbė šalies prezidento rinkimų įstatymą, pagal kurį valsčių, apskričių bei miestų tarybos renka ypatinguosius tautos atstovus (vieną nuo 20 tūkst. gyventojų), o šie – prezidentą. Taigi rinkimai nebuvo nei visuotiniai, nei tiesioginiai. Šis naujasis Respublikos Prezidento rinkimų įstatymas buvo antrasis žingsnis link autoritarinio valdymo. Rinkimams centre vadovavo Piliečių apsaugos departamentas (Valstybės saugumo departamento pirmtakas), o vietose – apskričių viršininkai. Tad autoritariniam prezidentavimui būdinga tai, kad valstybės vadovas renkamas neteisingai, t.y. taip, kaip norėjo pats kandidatas. Dar vienas nagrinėjamo laikotarpio bruožas – sukilimai, streikai, sąmokslai. Ypač jie „populiarūs“ buvo 1934 – 1936 m. maištautojai buvo nepatenkinti A. Smetonos per didelių įgaliojimų turėjimu ir reikalavo teisybės ir lygybės prieš įstatymus. Įvyko karininkų maištas, ūkininkų streikas ir kiti voldemarininkų rengti sukilimai.

Autoritarinio prezidentavimo metais buvo smarkiai apribota susirinkimų laisvė. Net vaidinimams, šokių vakarams ir pan. reikėjo gauti apskrities viršininko ir karo komendanto leidimą.

A. Smetona, atėjęs į valdžią, ėmėsi griežtų priemonių spaudos bei kt. masinės informacijos atžvilgiu. Be įrašo „karo cenzūros leista“ negalėjo pasirodyti joks spaudinys. 1927 m. net buvo išleistos specialios taisyklės laikraščių bei žurnalų redakcijoms. Tuo norėta stiprinti kariuomenės ir esamos valdžios įvaizdį. Visi pažeidę taisykles buvo baudžiami.

Naujojo prezidento požiūris į opozicines partijas buvo neigiamas, kadangi jis nenorėjo, kad atsirastų bent koks pasipriešinimas jo valdžiai. 1936 m. vasario 1 d. A. Smetona paskelbė Draugijų įstatymą, kurio 48 –asis straipsnis vidaus reikalų ministrui leido :valstybės ir tautos saugumo
uždaryti bet kurią partiją, organizaciją, draugiją. Tad po šio įstatymo išleidimo buvo uždarytos dauguma opozicinių partijų: Krikščionių demokratų, Valstiečių liaudininkų, Socialdemokratų partija ir kitos.

Autoritarinio prezidentavimo laikotarpiu valdžios ir katalikų Bažnyčios santykis buvo prieštaringas, nes nesutapo jų požiūriai į Bažnyčios santykį su politika. Naujoji valdžia labai apribojo katalikų veiklą, tad 1930 m. tarp jų prasidėjo kone karas, per 2 metus atsakomybėn buvo patraukti net 146 kunigai.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1545 žodžiai iš 3021 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.