Aviacinė meteorologija
5 (100%) 1 vote

Aviacinė meteorologija

TURINYS

1. ATMOSFEROS SANDARA………………………………………………………………………… 3

2. SAULĖS RADIACIJA……………………………………………………………………….……… 3

3. ATMOSFEROS SLĖGIS……………………………………………………………………….…… 4

4. STANDARTINĖ ATMOSFERA……………………………………………………………………. 4

5. ORO TEMPERATŪRA……………………………………………………………………….…….. 5

6. ADIABATINIAI PROCESAI……………………………………………………………………….. 6

7. ORO DRĖGNUMAS……………………………………………………………………….……….. 6

8. VANDENS GARŲ KONDENSACIJA IR SUBLIMACIJA………………………………………… 7

9. DEBESYS……………………………………………………………………….…………………… 8

9.1. TARPTAUTINĖ DEBESŲ KLASIFIKACIJA…………………………………………………. 8

9.2. PERKŪNIJOS (CB) DEBESYS………………………………………………………………… 9

9.3. DEBESUOTUMO IR RIBOTO MATOMUMO ĮTAKA SKRYDŽIAMS…………………….. 10

9.4. DEBESŲ SISTEMŲ CHARAKTERISTIKŲ NUSTATYMAS PAGAL ŽEMĖS PALYDOVŲ NUOTRAUKAS……………………………………………………………………….………… 11

9.4.1. ŠALTOJO FRONTO DEBESUOTUMAS……………………………………………….. 11

9.4.2. ŠILTOJO FRONTO DEBESUOTUMAS………………………………………………… 11

9.4.3. OKLIUZIOJOS FRONTO DEBESUOTUMAS………………………………………….. 11

9.4.4. STACIONARIOJO FRONTO DEBESUOTUMAS……………………………………… 11

9.4.5. ANTRINIŲ ŠALTŲJŲ FRONTŲ IR ŠKVALŲ DEBESUOTUMAS…………………… 11

9.4.6. DEBESUOTUMAS, SUSIJĘS SU CIKLONO VEIKLA………………………………… 12

10. CIKLONAS……………………………………..………………………………………………….. 12

10.1. CIKLONO VYSTYMOSI STADIJOS……………………………………..………………….. 12

10.2. TROPINIAI CIKLONAI……………………………………..………………………………… 13

10.2.1 TROPINIO CIKLONO GYVENIMO CIKLAS…………………………………………. 13

10.2.2. PAGRINDINĖS TROPINIO CIKLONO SUSIFORMAVIMO VIETOS……………………. 13

10.2.3. TROPINIŲ CIKLONŲ STRUKTŪRA………………………………………………….. 14

10.2.4. TROPINIŲ CIKLONŲ SUSIDARYMAS………………………………………………. 14

11. METEOROLOGINIS IR SKRYDŽIO MATOMUMAS…………………………………………… 14

12. RŪKAI IR RŪKANA……………………………………..……………………………………….. 15

12.1. RADIACINIAI RŪKAI……………………………………..…………………………………. 16

12.2. ADVEKCINIAI RŪKAI……………………………………..………………………………… 16

12.3. ADVEKCINIAI – RADIACINIAI RŪKAI……………………………………………………. 17

12.4. ŠLAITŲ RŪKAI……………………………………..………………………………………… 17

12.5. GARAVIMO RŪKAI……………………………………..…………………………………… 17

12.6. FRONTINIAI RŪKAI……………………………………..…………………………………… 17

13. VĖJAS……………………………………..……………………………………………………….. 17

13.1. VĖJĄ VEIKIANČIOS JĖGOS……………………………………..………………………….. 17

13.2. VĖJO GREIČIO KITIMAS KYLANT AUKŠTYN…………………………………………… 18

13.3. VIETINIAI VĖJAI……………………………………..………………………………………. 18

13.4. BEIS-BALO DĖSNIS……………………………………..…………………………………… 19

13.5. VĖJO ĮTAKA ORLAIVIO KILIMUI IR TŪPIMUI…………………………………………… 19

14. ATMOSFEROS FRONTAI……………………………………..…………………………………. 19

14.1. ŠILTASIS FRONTAS……………………………………..…………………………………… 19

14.2. ŠALTASIS FRONTAS……………………………………..………………………………….. 20

14.2.1. LĖTAI JUDANTIS ŠALTASIS FRONTAS………..…………………………………… 20

14.2.2. GREITAI JUDANTIS ŠALTASIS FRONTAS……..…………………………………… 20

14.3. OKLIUZIJOS FRONTAS……………………………………..……………………………….. 21

14.3.1. ŠILTASIS OKLIUZIJOS FRONTAS…………………………………………………… 21

14.3.2. ŠALTASIS OKLIUZIJOS FRONTAS………………………………………………….. 22

14.4. STACIONARUS FRONTAS……………………………………..……………………………. 22

15. TURBULENCIJA……………………………………..…………………………………………… 22

15.1. KONVEKCINĖ TURBULENCIJA……………………………………………………………. 22

15.2.
DINAMINĖ TURBULENCIJA………………………………………………………………… 23

15.3. OROGRAFINĖ TURBULENCIJA………………………………………………….………… 23

15.4. TURBULENCIJA CB DEBESYSE……………………………………………………………….. 24

15.5. GIEDRO DANGAUS TURBULENCIJA……………………………………………………… 24

15.6. VALKČIO TURBULENCIJA…………………………………………………………………. 25

15.7. TURBULENCIJOS POVEIKIS AVIACIJAI………………………………………………….. 25

15.8. TURBULENCIJOS ĮTAKA SRAIGTASPARNIŲ SKRYDŽIAMS………………………….. 25

15.9. GALIMOS TURBULENTINĖS ZONOS……………………………………………………… 26

15.10. REKOMENDACIJOS PILOTAMS DĖL TURBULENCIJOS………………………………. 26

16. VĖJO POSLINKIS……………………………………..…………………………………………… 26

17. ORLAIVIO APLEDĖJIMAS……………………………………..………………………………… 27

18. ORLAIVIŲ ELEKTRIZACIJA……………………………………………………………………. 30

19. BENDROJI ATMOSFEROS CIRKULIACIJA……………………………………………………. 31

20. LIETUVOS KLIMATAS……………………………………..……………………………………. 32

20.1. ATMOSFEROS CIRKULIACIJOS YPATUMAI…………………………………………….. 32

20.2. KRITULIAI……………………………………..……………………………………………… 33

20.3. RŪKAI……………………………………..…………………………………………………… 33

20.4. DEBESUOTUMAS……………………………………..……………………………………… 33

20.5. ORO TEMPERATŪRA……………………………………..…………………………………. 33

21. AVIACINĖS PROGNOZĖS, JŲ RŪŠYS IR FORMATAI………………………………………… 34

21.1. PROGNOZIŲ FORMATAI……………………………………..……………………………… 35

21.2. PROGNOZIŲ GALIOJIMO LAIKAS………………………………………………………… 35

22. PRANEŠIMAI IŠ ORLAIVIO PAGAL ICAO PROCEDŪRAS IR REKOMENDACIJAS……… 35

23. METEOROLOGINĖ SKRYDŽIŲ DOKUMENTACIJA PAGAL ICAO PROCEDŪRAS IR REKOMENDACIJA……………………………………..………………………………………… 36

24. METEOROLOGINĖ INFORMACIJA, KURIĄ TURI TURĖTI SKRYDŽIŲ VADOVAS PAGAL ICAO REKOMENDACIJAS IR PROCEDŪRAS……………………………………….. 37

25. PRESENT WEATHER (MANNED STATION) ………………………………………………….. 38

26. SUTRUMPINIMAI………………………………………………………………………………… 41

1. ATMOSFEROS SANDARA

Atmosfera – tai Žemės rutulį juosiantis oro sluoksnis. Ji siekia daigiau kaip 2000 km, tačiau apie 94% oro masės yra susitelkę iki 20 km aukščio. Pagal savybes ir sudėtį atmosfera skirstoma į homosferą iki 94 km ir heterosferą virš 94 km. Homosfera sudaryta iš deguonies (21%), azoto (78%), kitų dujų (helio, vandenilio ir kt.) (1%). Heterosfera sudaryta iš dujų, kurios skaidosi į atomus.

Atmosfera pagal vertikalųjį temperatūros pasiskirstymą skirstoma:

Aukštis, km Pagrindiniai sluoksniai Tarpiniai sluoksniai Vid. Oro temperatūra

0 – 111111 – 515151 – 868686 – 800800800 – 30003000 – 36000 TroposferaStratosferaMezosferaTermosferaEgzosferaŽemės karūna, sutampanti su viršutine atmosferos riba TropopauzėStratopauzėMezopauzėTermopauzė -56°C0°C-90°C+2000°C

Troposfera – pats žemiausias ir tankiausias iš pagrindinių atmosferos sluoksnių. Jis tęsiasi iki 7-10 km virš ašigalių ir iki 16-18 km virš pusiaujo. Šiame sluoksnyje susitelkę ¾ visos oro masės. Tiesioginiai saulės spinduliai mažai veikia šią sferą ir ji įšyla nuo žemės paviršiaus. Šiluma pasiskirsto dėl spinduliavmo šilumos apykaitos, vertikalaus turbulentiškumo, vandens garų kondensacijos, sublimacijos, garavimo, ledo kristalų tirpimo ir kt. Kylant aukštyn oro temperatūra vidutiniškai krinta 6,5ºC/1km. Troposferoje yra daug vandens garų, kurie sudaro debesis, kritulius, daug sulkių, priemaišų.

Sąlyginai troposfera dar skirstoma į žemutinę (iki 2,5 km), vidurinę (2,5-6 km) ir viršutinę (nuo 6 km iki tropopauzės). Tropsferoje veikia įvairios oro masės, vadinamos atmosferos frontais. Žemutinį sluoksnį (iki 100 m) labiausiai veikia žemės paviršiaus temperatūra. Mechaninis oro maišymasis būdingas nuo 100 iki 1500 m aukštyje. Sluoksnis, esantis virš 1500 m, vadinamas laisvąja atmosfera.

Tropopauzėje būdingi temperatūros, vėjo ir matomumo pasikeitimai, turintys įtakos skrydžiams. Čia taip pat dažnai būna atmosferos sraujymės.

Stratosferoje šilumos šaltinis yra ozono sluoksnis, kuris daugiausiai susikaupęs 20-25 km aukštyje. Jis sugeria didžiąją saulės radiacijos dalį. Startosfera yra pastovesnė, vertikaliai oro masės nesimaišo. Oaras čia sausas, debesų nėra. Tik 25-30 km aukštyje atsiranda perlamutriniai švytintys debesys, sudaryti iš praretėjusių vandens lašelių. Stratosferoje skraido viršgarsiniai lėktuvai.

Mezosferoje iš pradžių temperatūra
staigiai kyla iki 55 km, o po to ji staigiai krinta.

Termosferoje būdingas temperatūros kitimas pagal aukštį. 200 km aukštyje temperatūra siekia 200-250ºC. Šis sluoksnis dar vadinamas jonosfera, nes jame susikaupę daug dulkių, dalelių, turinčių elektros krūvį.

Egzosfera – išorinis atmosferos sluoksnis, nuosekliai pereinantis į tarpplanetinę erdvę. Egzosferoje dujos žymiai praretėjusios.

2. SAULĖS RADIACIJA

Paklotinis paviršius sugeria dalį saulės radiacijos. Bet garuojant vandeniui dalis radiacijos sugrįžta atgal į atmosferą, kuri sklinda slaptosios ir tikrosios šilumos srautais. Slaptoji šiluma atsiranda dėl vandens fizinių būvių pasikeitimo: kondensacijos, sublimacijos. Tikroji šiluma – konvencinis ir turbulentinis oro maišymasis. Dalį šių spindulių sugeria atmosfera ir pasiunčia juos atgal Žemei – tai priešpriešinis atmosferos spinduliavimas. Žemė nėra juodas kūnas, todėl sugeria ne visus priešpriešinius atmosferos spindulius. Skirtumas tarp Žemės savojo spinduliavimo ir priešpriešinio atmosferos spinduliavimo vadinamas efektyviuoju Žemės paviršiaus spinduliavimu. Ultravioletinė spinduliavimo dalis neša 9% saulės energijos. Matomoji šviesa ir infraraudonieji spinduliai neša 44% saulės energijos. Tai trumpųjų bangų spektro dalis, vadinama trumpąja banga.

Ekvatoriuje spinduliai patenka stačiu kampu į Žemės paviršių, tolstant link ašigalių – nuožulniai ir turi praeiti storesnį atmosferos sluoksnį.

Žemės ir atmosferos spinduliavimas yra ilgabangis. Radiacija sklinda 80-100 mm ilgio bangomis. Saulės radiacijos intensyvumas reiškiamas vatais vienam kvadratiniam metrui.

3. ATMOSFEROS SLĖGIS

Atmosferos slėgis – tai toks slėgis, kuriuo kiekviename atmosferos taške oras suspaudžiamas aukščiau esančių atmosferos sluoksnių ir pats slegia aplinką.

Atmosferos slėgis apatiniuose sluoksniuose keičiasi greičiau negu viršutiniuose. Aukštis, per kurį atmosferos slėgis pasikeičia vienu vienetu, vadinamas barometriniu žingsniu (mm Hg – nPa – mbar).

Horizontalusis barinis gradientas – tai slėgio kitimas horizontalioje plokštumoje izobaroms statmena kryptimi. Jis matuojamas mbar (hPa)/100km. Horizontalaus barinio gradiento dydį rodo izobarų tankumas: kuo jos tankesnės, tuo didesnis horizontalusis barinis gradientas.. taigi jis atvirkščiai proporcingas atstumui tarp izobarų. Vidutinė horizontalaus barinio gradiento vertė lygi 1-3mbar/100km.

Oro tankis didėja didėjant slėgiui ir mažėjant oro temperatūrai. Tačiau didžiausi oro tankio pasikeitimai vyksta kintant slėgiui. Patys žemiausi oro sluoksniai, kuriuos slegia visas atmosferos storis, turi didžiausią tankį. Dėl oro tankio mažėjimo kylant aukštyn tampa aišku, kad slėgio kitimas vyksta greičiau žemuose oro sluoksniuose negu viršutiniuose. Lygiai tą patį galima pasakyti, kad šaltoje oro masėje slėgis kylant aukštyn mažėja greičiau negu šiltoje oro masėje. Todėl esant vienodam slėgiui prie žemės paviršiaus tam tikras slėgis tam tikrame aukštyje šiltoje oro masėje bus aukščiau negu šaltoje oro masėje

Punktyrinės linijos vertikaliame pjūvyje yra vienodo slėgio paviršiai. Jie vadinami izobariniais paviršiais. Ciklonuose izobariniai paviršiai išlinksta žemyn, anticiklone iškyla aukštyn. Taip pat izobariniai paviršiai išlinksta žemyn ten, kur yra šaltos oro masės, ir išlinksta aukštyn šiltose oro masėse.

Sudaromi tokie aukštutiniai žemėlapiai:

100 hPa – 53 000 ft

200 hPa – 38 000 ft

300 hPa – 30 000 ft

500 hPa – 18 000 ft

700 hPa – 10 000 ft

1013 hPa – MSL

Slėgis aerodrome nustatomas KTT slenksčio lygyje (QFE).

Aukštimačiai duoda informaciją apie slėgį.

Barometrinių aukštimačių metodinės klaidos: Barometrinių aukštimačių matavimo rezultatai priklauso nuo meteorologinių sąlygų. Orlaiviui skrendant per atmosferinius sluoksnius, ciklonus ir anticiklonus bei kitas barinių darinių sistemas, o ypač skrendant dideliuose aukščiuose esant vienodiems prietaiso parodymams tikrasis aukštis bus skirtingas. Norint gauti geometrinį skrydžio aukštį, į prietaiso parodymus būtina įvesti metodinę pataisą: realių atmosferos sąlygų nukrypimo nuo standartinių. Ši pataisa nustatoma pagal atmosferos slėgio nuliniame aukštyje nukrypimą.

4. STANDARTINĖ ATMOSFERA

Fizinės atmosferos charakteristikos kinta priklausomai nuo atmosferos procesų: ciklonų, anticiklonų, metų, paros laiko. Praktinėje veikloje pasirodė būtina ir patogu fizinių atmosferos charakteristikų vidutines reikšmes naudoti kaip pastovias. Standartinė atmosfera – tai nepriklausomai nuo paros ir metų laiko atmosferos būvio charakteristika, kur oras yra traktuojamas kaip idealios dujos ir pagrindiniai jų parametrai turi vidutines reikšmes. Standartinė atmosfera naudojama skaičiavimams, orlaivių, jų variklių projektavimui, įvairių mokslinių klausimų sprendimui.

At mean sea level (MSL) p=1013,25 hPa t =15°C r=1,225kg/m3 g=9,81 m/s2

From MSL to 11 km Vertikalus temperatūros gradientas 0,65°C/100m

From 11 km to 20 km Temperatūros konstanta –56,8°C

From 20 km to 32 km 0,3°C per 1000ft

Kadangi realios atmosferos charakteristikos skiriasi nuo standartinės atmosferos reikšmių, todėl praktikoje iškyla dvi užduotys:

1) užduotys, susijusios su perėjimu nuo faktiškai stebimų realios atmosferos sąlygų
standartinių;

2) užduotys, susijusios su faktinių atmosferos sąlygų nukrypimu nuo standartinių, kad gauti realias pagrindinių charakteristikų reikšmes ir parametrus.

1 pvz. Du orlaiviai vykdė skrydžius į maksimalų aukštį skirtingomis dienomis. Vienas pasiekė 18400 m, o kitas 17200 m aukštį. Kurio orlaivio aukštesnės lubos? Kad būtų galima atsakyti į šį klausimą, reikia skrydžio rezultatus privesti prie standartinių sąlygų. (Orlaivio aukščio lubos yra viena iš svarbiausių orlaivio techninių charakteristikų. Tai – didžiausias aukštis, į kurį galu pakilti orlaivis esant nustatytam skrydžio režimui. Lubos priklauso nuo fizinio atmosferos būvio, nuo vertikalaus kilimo greičio.)

2 pvz. Paskaičiuotas orlaivio maksimalus greitis 2500 km/h. Kokį maksimalų greitį gali išvystyti orlaivis, skrisdamas skirtingomis dienomis, sezonais? Kad būtų galima atsakyti į šį klausimą, reikia pereiti nuo standartinių atmosferos sąlygų prie realių.

Aviacijoje dažniausiai naudojami standartiniai aukščiai: pagal slėgį (barometrinis aukštis), pagal oro tankį (standartinėje atmosferoje, kurios oro tankis lygus faktiniam oro tankiui skrydžio lygyje).

5. ORO TEMPERATŪRA

Oro temperatūra yra įšilimo laipsnis arba šiluminio oro būvio charakteristika. Matuojama laipsniais C, F, K. Užšalimo temperatūra 0°C, užvirimo – 100°C. Kelvino skalėje: užšalimo 273,16°K, užvirimo 373,16°K. Farenheito skalėje: užšalimo 32°F. Temperatūra matuojama 1/10 laipsnio tikslumu meteorologinėse aikštelėse.

Laikinieji temperatūros pasikeitimai: paros, metų, neperiodiniai. Keičiasi nuo įvairių faktorių. Paros eiga: temperatūra stebima vasarą (liepos mėn.) 3 val. nakties, žiemą (sausio mėn.) 7 val. Maksimali temperatūra būna 14 –15 val. vietos laiku. Temperatūros svyravimo amplitudė priklauso nuo metų laiko, geografinės ilgumos ir platumos, aukščio virš jūros lygio, debesuotumo, reljefo, turbulentinio laipsnio. Vasaros viduryje maksimali temperatūra būna virš kontinentų, o virš vandenynų – vasaros pabaigoje. Minimali oro temperatūra būna žiemos pabaigoje arba viduryje. Žemiausia temperatūros svyravimo amplitudė stebima ekvatoriaus zonoje. Žymūs pakitimai stebimi kontinentų viduje ir vandenynų salose.

Žemiausia užfiksuota temperatūra: -88,3°C Antarktidoje.

Aukščiausia užfiksuota temperatūra: +58°C Libijoje.

Neperiodiniai temperatūros svyravimai stebimi nepriklausomai nuo paros laiko (praslinkus ciklonams, anticiklonams). Jie susiję su atmosferos – oro pasikeitimais.

Vieno ar kito meteorologinio elemento kiekybinei kitimo erdvėje charakteristikai nustatyti naudojama sąvoka gradientas. Tai – meteorologinio dydžio kitimas per vieną atstumo vienetą. Vertikalus temperatūros gradientas žymimas g. Sluoksnis, kuriame kylant aukštyn oro temperatūra kyla (t.y. g>0), vadinamas inversija. Sluoksnis, kuriame kylant aukštyn oro temperatūra nekinta (t.y. g=0), vadinamas izotermija.

Inversiją apibūdina aukštis (atstumas nuo Žemės paviršiaus iki inversijos sluoksnio pradžios) ir storis (atstumas nuo inversijos sluoksnio apačios iki viršaus). Priklausomai nuo inversijos tipo šie rodikliai kali kisti nuo kelių metrų iki 2 – 3 kilometrų. Inversijos sluoksniai trukdo keistis vertikalioms oro masėms.

Pagal aukštį yra skiriamos dvi inversijų grupės:

1) pažemio oro sluoksnio;

2) laisvosios atmosferos (>1500m)

Pažemio oro sluoksnio inversija skirstoma:

Ų radiacinė (susidaro, kai žemė išspinduliuoja šilumą);

Ų orografinė (būdinga kalvotam reljefui, kur šaltas oras suteka į reljefo pažemėjimus);

Ų sniego tirpsmo arba pavasario;

Ų advekcinė (kai šilta oro masė atslenka virš vėsesnio Žemės paviršiaus).

Visais šiais atvejais prie žemės oras atvėsta, o aukščiau išlieka šiltesnis.

Laisvosios atmosferos inversija skirstoma:

Ų anticikloninė arba slūgimo (anticiklono oras leidžiasi žemyn ir patenka į šiltesnę oro masę, yra suspaudžiamas)

Ų frontinė (dažniausiai šiltojo atmosferos fronto atveju)

6. ADIABATINIAI PROCESAI

Adiabatinis procesas – tai oro temperatūros ir slėgio kitimas be šilumos mainų su aplinka. Pavyzdžiui, tam tikras oro kiekis pradėjęs kilti aukštyn patenka į mažesnio slėgio aplinką ir plečiasi. Jam plečiantis naudojama vidinė energija, todėl kylančio oro temperatūra krinta. O besileidžianti oro masė patenka į didesnio slėgio aplinką, yra suspaudžiama ir įšyla. Didelio oro kiekio vertikalus maišymasis ploname sluoksnyje yra beveik adiabatinis procesas. Tačiau tikrų adiabatinių procesų realioje atmosferoje nėra, ypač pažemio sluoksnyje, nes vyksta šilumos apykaita tarp oro ir paklotinio paviršiaus.

Adiabatiniai procesai, vykstantys sausame ar vandens garais neįsotintame ore, vadinami sausaadiabatiniais. Oro temperatūros pokytis sausame ar vandens garais neįsotintame ore jam pakilus 100 m vadinamas sausaadiabatiniu temperatūros gradientu. Sausas ar vandens garais neįsotintas oras pakilęs 100 m atvėsta 1°C, todėl sausaadiabatinis temperatūros gradientas lygus 1°C/100m. Pvz., prie Žemės paviršiaus oro temperatūra lygi 20°C. Pakilus 500 m aukštyn ji nukris iki 15°C, o vėl nusileidus 500 m žemyn, ji pakils iki 20°C.

Atmosferoje esantys vandens garai gali įsisotinti orui atvėsus iki temperatūros, kai susidaro vandens lašeliai. Tas aukštis, kuriame vandens
kondensuojasi, vadinamas kondensacijos lygiu.

Vandens garais įsotintame ore temperatūra krinta kitaip negu sausame ore. Įsotintame ore vandens garai kondensuojasi ir išsiskiria slaptoji garavimo šiluma, kuri sulėtina kylančio oro masės vėsimą. Vandens garais įsotinto oro kylant aukštyn vėsimą apibūdina drėgnaadiabatis temperatūros gradientas, kuris priklauso nuo oro temperatūros ir slėgio. Pvz., kai atmosferos slėgis 1000 hPa, o temperatūra lygi 20°C, tai g=0,44°C/100m. kai temperatūra lygi 0°C, g=0,65°C/100m. jei slėgis yra toks pats, o oro temperatūra skirtinga, tai šaltas ir drėgnas oras kildamas aukštyn vėsta greičiau negu šiltas ir drėgnas. Vidutinė drėgnaadiabatinio temperatūros gradiento vertė yra 0,65°C/100m. besileisdamas drėgnas oras įšyla ir vandens lašeliai išgaruoja. Dalis šilumos sunaudojama garavimui, todėl besileisdamas drėgnas oras įšyla lėčiau negu sausas (kas 100 m mažiau negu 1°C). Oras yra drėgnas tol, kol yra nors vienas kondensacijos produktas. Po to jis pasidaro sausas ir leisdamasis dar žemiau kas 100 m įšils 1°C.

Laisvojoje atmosferoje, kai oro temperatūra gana žema, vandens garų būna mažai ir jiems kondensuojantis išsiskiria mažai slaptosios garavimo šilumos. Todėl drėgnaadiabatinis ir sausaadiabatinis temperatūros gradientai yra beveik lygūs.

Pagal kylančios oro masės ir aplinkos oro temperatūros gradientus išskiriamos trys atmosferos pusiausvyros kategorijos:

1) nepastovi;

2) pastovi;

3) neutrali.

Nepastovi: kai kylant aukštyn aplinkos temperatūra krinta greičiau negu kylančios oro masės temperatūra. Dėl to yra palankios sąlygos konvekcijai, Cb debesų susidarymui, perkūnijoms, liūtiniams krituliams. Tai būdinga vidutinėms platumoms.

Pastovi: kai kylančios oro masės temperatūra krinta greičiau negu aplinkos temperatūra. Pakilęs oras pasidaro šaltesnis ir sunkesnis už aplinkos orą ir leidžiasi žemyn. Todėl konvekcija yra stabdoma ir Cb debesys nesivysto. Būdinga aukšto slėgio centruose (ašigalio srityse).

Neutrali: kylančios ar besileidžiančios oro masės ir aplinkos temperatūros gradientai yra lygūs. Todėl išnykus judėjimą sukėlusioms priežastims oras nustoja judėjęs.

7. ORO DRĖGNUMAS

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2530 žodžiai iš 8416 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.