Baltai ir jų kultūra
5 (100%) 1 vote

Baltai ir jų kultūra

Pirmutinis mūsų krašto gyventojus mini pirmojo amžiaus galo romėnų rašytojas Tacitas savo veikale “Germanija” (98m.). Jis juos vadina aisčiais (aestii, aestiorum gentes). Kadangi Pabaltijy archeologinės iškasenos nerodo jokio kultūros pasikeitimo, tai reikia manyti, kad jau nuo naujojo akmens amžiaus čia bus gyvenę tie patys aisčiai, mat, kiekviena tauta paprastai turi savą skirtingą kultūrą, ir jeigu kur nors įvyksta tautų pasikeitimas, tai ten aiškiai matyti kultūros pasikeitimas. Mūsų krašte kultūros pasikeitimo archeologija neranda, nerodo tautų pasikeitimų nė istorinių laikų šaltiniai, taigi raštuose minimas aisčių kiltis tenka laikyti lietuvių kilmės kiltimis (šaknimis).

Visos lietuvių kilmės kiltys anais senovės laikais bendro vardo gal nė neturėjo, o net jei ir turėjo, tai vis tiek jis mums šiandien yra nežinomas. Lig šiol svetimšaliai, kalbėdami apie lietuvių kilmės tautas, vartodavo baltų tautų terminą. Tas geografinis terminas reiškia Baltijos pajūrio tautas. Tik didieji mūsų kalbininkai Jaunius ir Būga visas tas gamines vadino aisčiais, argumentuodami tuo, kad taip jas vadina senieji viduramžių raštai ir kad ten, kur jie gyveno, yra tą vardą pateisinančių vietovardžių (pvz., Aistmarės Prūsuose). Mums nėra reikalo vartoti baltų termino dar ir dėl to, kad juo dažnai pažymimos ir kitos, mums visiškai negiminiškos tautos: lyviai, estai ir suomiai.

Pirmosios mus pasiekusios istorinės žinios liudija aisčius jau gyvenus tose pačiose vietose, kur jie gyveno ir vėlesniais, mums gerai žinomais, laikais. Aisčiai, kaip ir beveik visi Europos gyventojai (germanai, slavai, romanai ir kt.), priklauso prie tos pačios indoeuropiečių, arba arijų, tautų grupės.

Dabar visi žinome, kad lietuvių kalba priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai. Bet dar iki XVIII a. pabaigos niekas apie tai negalvojo. 1808m. vokiečių kalbininkas F. Šlėgelis palygino Indijoje rastą senovinę sanskrito kalbą su lotynų, graikų, persų, germanų kalbomis ir priėjo išvadą, jog visos jos turėjo kilti iš vienos prokalbės, kuri jam ,kaip ir ankstesniems tyrinėtojams, ir buvo sanskritas. Gyvavo toks indoeuropiečių protėvių vaizdas – tai klajojanti karinga piemenų tauta, vengianti darbo ir gobši, užpuldinėjanti ir naikinanti taikius senuosius gyventojus. Iki XIX a. vid. Kalbininkai neabejoja, kad visos Europos tautos senais laikais atkeliavusios iš Azijos. Buvo svarstoma kaip visas tas kalbas kartu pavadinti, tyrinėtojai pasiūlė du pagrindinius pavadinimus: indogermanai ir indoeuropiečiai. Bet ir toliau vyko darbas: kalbininkai vis aiškino kalbų bendrybes. Bendra yra kalbos sandara, žodžių sudarymo dėsniai, linksniavimas, asmenavimas, daugybė bendrų žodžių. Visa tai paskatino ieškoti bendros protėvynės. Paaiškėjo, kad tai turėjo būti Vidurio Europa, ypač šiaurinė jos dalis. To dar neužteko – buvo siekta konkretumo. Paaiškėjo, kad Europos indoeuropiečių kalbos yra daug senesnės už senovės indų, ir kad iš Indijos tie klajokliai tikrai neatkeliavo. Atmetus indoeuropiečių kilmę iš Azijos, kilo klausimas, kokiame plote paplitę senieji indoeuropiečiai. Ir vėlgi padėjo kalbos duomenys. Geriausiai kalbų pėdsakus išsaugo vietovardžiai, ypač vandenvardžiai. Pagal juos galima apibrėžti indoeuropiečių gyventą plotą – nuo Skandinavijos šiaurėje iki Graikijos pietuose, nuo Ispanijos vakaruose iki Dono upės rytuose. Taigi čia ir turėjo susidaryti pagrindinės indoeuropiečių kalbos ir tautos.

Kalbų mokslas iš visų aisčių išskiria tris kilčių grupes. Pirmoji, dešiniajam Vyslos žemupio krante gyvenusi, vakarinė kilčių grupė paprastai vadinama prūsais; nuo jų į šiaurės rytus gyveno tos aisčių kiltys, iš kurių yra susiformavusi lietuvių tauta, o dar toliau gyveno tos kiltys, iš kurių yra susidarę dabartiniai latviai.

Prūsus sudarė keletas kilčių, kurių tik vakariausios buvo vadinamos prūsais. XIII a. į čia atsikraustęs vokiečių kryžiuočių ordinas primučiausia pavergė prūsus. Vėliau nukariautas tolimesnes aisčių gimines vokiečiai neskirdami irgi vadino prūsais. Prūsų vardą tuo būdu gavo visas kryžiuočių pavergtas kraštas, nors jo rytinėje dalyje gyveno jau kitos tarmės kiltys. Prūsų, t.y. vakarinių aisčių siena vakaruose buvo Vyslos upė, o pietuose jų siena ėjo pagal lenkų mozūrų sodybas. Su lietuviais jie susisiekė maždaug toje vietoje, kur teka Deimenos ir Alnos upės.

Lietuvių kiltys, iš kurių yra susiformavusi lietuvių tauta, gyveno į šiaurę ir į rytus nuo prūsų, – maždaug iki dabartinės latvių sienos. Čia dabartinėje savo vietoje, Klaipėdos krašte ir Kuršmarių pakrantėmis, gyveno žemaičiai. Toliau nuo jų, į pietus, kairiajam Nemuno krante, t.y. pietinėje Mažosios Lietuvos dalyje, dabartiniame Suvalkų krašte, – maždaug nuo Merkinės jau abiejuose Nemuno krantuose iki anapus Naugarduko, Slanimo ir Brastos – gyveno sūdūviai, arba jotvingiai. Į pietus nuo žemaičių ir į rytus nuo jotvingių gyveno aukštaičiai, kurie sudarė vėlesnės Lietuvos valstybės branduolį. Rytinės jų sienos nėra aiškios; jie užėmė visą Neries aukštupį, artėjo prie Berezinos aukštupio ir prie Dysnos.

Dabartinės Latvijos vakarinėje dalyje, į šiaurę nuo Šventosios upės ir žemaičių, gyveno kuršiai, kairiajame Dauguvos žemupio
krante – žiemgaliai, kairiajame Dauguvos vidurupio krante, siekdami dabartinės Utenos ir Zarasų apskritis, gyveno sėliai, o į šiaurę nuo jų, t.y dešiniajame Dauguvos vidurupio krante gyveno latgaliai (taip šitų sričių gyventojus vadina senieji raštai). Kai XIII a. dauguma šių kilčių pateko į vokiečių ordino valdžią, tai iš jų visų susiformavo latvių tauta. Tik didelė dalis sėlių pateko į lietuvių valstybę, ir jų vardas išnyko. Bet ne visa dabartinė Latvija buvo gyvenama aisčių. Dabartinio Kuršių iškyšulio šiaurinėje jūros pakrantėje, Dauguvos žiotyse ir dešiniajame jos žemupio krante gyveno jau net ir nearijų tauta – lyviai. Aisčiam jie visiškai ne giminės; kartu su estais ir suomiais jie priklauso prie neaiškios kilmės tautų, mokslo vadinamų ugriais suomiais. Jie buvo įsikūrę beveik visam pajūry; aisčiai jūrą čia siekė tik siaurame žiemgalių gyvenamame plote, į kairę nuo Dauguvos žiočių. Kai šituose kraštuose ėmė lankytis vokiečių pirkliai ir misionieriai, tai pirmiausia jie susidūrė su lyviais. Todėl dabartinė Latvija vakarų Europos kraštuose buvo pradėta vadinti Livonija. O kai čia įsikūrė vokiečių ateivių valstybė, tai Livonija buvo vadinamas visas jų pavergtas kraštas, – lygiai taip, kaip vienos prūsų giminės vardu buvo pavadintas visas vokiečių ordino nukariautas vakarinių aisčių kraštas.

Kaip ir visoms pasaulio tautoms, taip ir aisčiams pragyvenimo šaltinius nulėmė krašto gamta. Aisčių kraštas buvo labai miškuotas ir pelkėtas. Kilnotis iš vienos vietos į kitą buvo nelengva. Net karo žygiai buvo atliekami daugiausia žiemos metu, kada užšaldavo pelkės, ežerai ir upės. Tada būdavo žygiuojama dažniausiai upių ledu. Dėl šių sunkių keliavimo sąlygų aisčiai iš seno buvo sėslūs. Žemė visame krašte buvo derlinga, o klimatas palankus žemės ūkiui. Todėl aisčiai vertėsi žemės darbu. Jie augino ne tik tokius javus, kokius mes dabar auginame, bet ir tokius, kokių dabar mūsų kraštuose nebeauginama (pvz., sorą). Auginosi ir pluoštinių augalų – kanapių ir linų. Ypač jie vertino linus, iš kurių audėsi apdarus. Aisčiai augino ir vaismedžių: obelų, kriaušių, slyvų, vyšnių. Nežinia tik, ar jie auginosi daržovių. Greičiausiai, kad jų neaugino, nes XIII a. vienas vokiečių kronikininkas pažymi, kad prūsai, pamatę kryžiuočius valgant kopūstus, buvę labai nustebę; vienas prūsas net pasakęs, kad vokiečiai esą panašūs į arklius ar mulus – galį valgyti žoles.

Bet žemės darbui senovėje buvo didelių kliūčių. Išsiplėšti girios plotą paversti jį dirva buvo gana sunku, tad daugely vietų žemės nepakakdavo. Be to, anais laikais mūsų krašto klimatas buvo daug drėgnesnis, negu dabar, todėl javai ne visada spėdavo prinokti bei išdžiūti. Prastai išdžiūvusius javus sunku iškulti, todėl senovės aisčiai javams džiovinti statėsi jaujas. Tokių jaujų Lietuvoje pasitaiko ir dabar. Pagaliau anais neremiais laikais, kai nuolat būdavo kariaujama tarpusavy ir su svetimaisiais, vyrams dažnai tekdavo pasitraukti iš namų. Tad ir šita aplinkybė labai trukdė žemės darbus. Todėl, greta žemės darbo, aisčiai dar turėjo ir kitų verslų: veisė gyvulius ir naudojosi pačios gamtos, ypač miško, turtais.

Gyvulininkystė aisčių kraštuose negalėjo būti didelio masto, nes čia nebuvo plačių ganyklų. Aisčiai galėjo laikyti tik nedidelius būrius gyvulių, kurie ganydavosi arti sodybų (kad nepasiklystų miškuose). Tačiau savoms reikmėms jie turėjo pakankamai visokių gyvulių. Pirmiausia turėjo arklių, kurie buvo ypač reikalingi karo žygiams. Su eikliaisiais savo žirgeliais jie pasiekdavo tolimus kraštus, su jais berneliai daug mylių jodavo pas mergeles. Todėl žirgas, artimas vyro bičiulis, taip gražiai apdainuotas mūsų dainose. Ma-žyčiai, bet nepaprastai patvarūs ir vikrūs žemaitukai tebėra garsūs arklių tarpe dar ir šiandien. Gali būti, kad senovėje aisčiai gėrė kumelių pieną (taip bent liudija kai kurie šaltiniai). Be arklių, aisčiai dar laikė karvių, ožkų, avių, kiaulių, vištų, žąsų ir t.t. Bet vis deloto mėsos aisčiams daugiausia teikdavo miškas.

Medžioklė, gyvenant giriose, aisčiam buvo ne pramogos dalykas, bet labai svarbus pragyvenimo šaltinis. Žvėriena jie misdavo patys, žvėrių kailius parduodavo užsienių pirkliams. Ypač daug buvo parduodama bebrų ir kiaunių kailių. Kailiukai tada būdavo dažnai vartojami ir vietoj pinigų, mainams, o vėliau jais buvo mokami net mokesčiai. Antai dar XVI a. Lietuvoje buvo tam tikra valstiečių rūšis, kuri mokesčius mokėjo kailiais. Medžiojamų žvėrių senovėje buvo kur kas daugiau, negu dabar. Šiandien jau išnykę lokiai, taurai, laukiniai arkliai; reta dabar šernų, elnių, briedžių ir kitų žvėrių; tuomet jų galėjai sutikti kiekvienam žingsny.

Miškas aisčiams duodavo ne vien gailių ir žvierienos, bet daug kitų turtų. Pirmiausia reikia paminėti bites. Jos nešė medų senų medžių drevėse. Aisčiai iš medaus gamino garsųjį medų, o vašką parduodavo. Bitės priklausydavo tam, kas jas atrasdavo. Radusysis drevę, tuojau įkirsdavo joje savo ženklą, ir niekas kitas nedrįsdavo paliesti bičių. Kas tam nusiklasdavo, būdavo labai žiauriai baudžiamas. Bitės buvo labai branginamos aisčių. Tą rodo ir išlikę žodžiai: juk
– vienintelė iš visų gyvių, kuri miršta, kaip ir žmogus; be to, artimam draugiškumui išreikšti turime žodį bičiulystė: mat, bendros bitės mūsų protėvius suartindavo, padarydavo juos draugais, bičiuliais.

Žuvininkystė, arba žvejyba, taip pat buvo labai svarbi ūkio šaka. Net vėlesniaisiais laikais buvo ištisų kaimų, kurie žuvimis mokėjo duoklę savo ponams ar kunigaikščiams. Žvejyba, žinoma, galėjo verstis tik tie, kurie gyveno prie vandenų.

Iš žemės, miškų ir vandenų aisčiai negalėjo gauti visko, kas reikalinga žmogaus gyvenimui. Todėl dalį savo produktų jie parduodavo ir pirkdavo tų prekių, kurių savo krašte neturėjo: druskos, geležies, įvairių ginklų, vilnonių audinių ir t.t. Jie parduodavo savo gintarą ir miškų prekes: kailius, vašką, o vėliau dar medžius, pelenus ir t.t.

Gyvendami nuolat vienoje vietoje, aisčiai, žinoma, statėsi namus sau ir ūkio reikalams. Seniausiais laikais aisčiai gyveno šiaudais dengtose medinėse trobose po vienu stogu su visais savo gyvuliais. Vidury trobos buvo kūrenama ugnis, prie kurios šalčių metu šildydavosi net gyvulėliai. Kad troba nuo ugniakuro neužsidegtų, šiaudinio stogo apačioje būdavo klojamas storos medžių žievės (mauknos), kurios sulaikydavo kibirkštis. Be gyvenamosios trobos, nuo senų senovės buvo statoma klėtis ir pirtis, o kiek vėliau atskirai buvo pradėti statyti klojimai, daržinės ir kiti trobesiai. Sodybos buvo išsisklaidžiusios po visą kraštą po kelias ar po vieną. Kur nors prasiplėšus kiek miško, apsigyvendavo viena šeima, o vėliau, dirvas praplėtus, toje pačioje vietoje jų apsigyvendavo ir daugiau. Dažniausiai vienoje vietoje būdavo sodybos giminių: brolių, žentų, svainių ir t.t.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2070 žodžiai iš 6774 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.