Baltų formavimosi procesas ir indoeuropiečių atsikraustymas į rytų pabaltijį
5 (100%) 1 vote

Baltų formavimosi procesas ir indoeuropiečių atsikraustymas į rytų pabaltijį

Turinys

Baltų formavimosi procesas ir indoeuropiečių atsikraustymas į rytų Pabaltijį:

1.virvelinės keramikos kultūra 2 pusl.

2. asimiliacijos procesas pusl.

3. vakarų ir rytų baltai pusl.

4. atskiros baltų gentys pusl.

 tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje dideliuose Europos plotuose paplito Virvelinės keramikos kultūra. Baltų formavimosi pradžia Pabaltijyje sutampa su virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūros įsigalėjimu. Ją vėlyvajame neolite į Pabaltijį atnešė iš pietų ir pietvakarių atėjusios indoeuropiečių gentys. Indoeuropiečiai gyveno plačiau, negu buvo paplitusi Virvelinės keramikos kultūra. Kai antropologai ėmė tyrinėti Virvelinės keramikos kultūros žmones, paaiškėjo, kad įvairiose vietose jie labai skyrėsi, tačiau kai kurie bruožai ir vienijo juos. Tai buvo ryškūs ilgagalviai nuolaidžia kakta ir siaura smarkiai išsišovusia nosimi. Jie kilę iš senųjų europidų, kurie susidarė dar ankstyvajame paleolite. Virvelinės keramikos kultūra pavadinta pagal jai būdingą virvelių įspaudais puoštą keramiką, akmeninius laivinius kovos kirvius ir laidoseną suriestoje padėtyje. Manoma buvus bent dvi virvelinės kultūros žmonių bangas.  tūkstantmetį pr. Kr. į dabartinę Lietuvos teritoriją atklysdavo tik pavienės jų grupės, neįkurdavusios ilgalaikių gyvenviečių. O šio tūkstantmečio pabaigoje –  tūkstantmečio pradžioje virvelinės kultūros žmonės čia įsigalėjo galutinai.  tūkstantmečio pr.Kr. pabaigoje –  tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje Virvelinės keramikos kultūros gentys – indoeuropiečiai atsikėlė į Prūsijos, Lietuvos ir Latvijos teritorijas vėlyvojo neolito laikotarpiu. Ateiviai vertėsi žemdirbyste, taip pat augino arklius, avis, ožkas. Ateivių kultūra gana greitai susiliejo su vietinėmis kultūromis: indoeuropiečiai savo patyrimą perteikė vietos gyventojams, o patys perėmė medžioklės ir žvejybos įrankius, papuošalus, amuletus ir kt. Per keletą šimtmečių ateiviai susiliejo su senaisiais gyventojais ir sudarė baltų protėvius, kurie tarp Vyslos žemupio ir Dauguvos sukūrė vakarų baltams būdingą Pamarių kultūrą. Virvelinės keramikos kultūra ryški Pajūryje, kur tarsi užgožė senuosius gyventojus, perimdama visus jų anksčiau naudotus medžioklės ir žvejybos įrankius, papuošalus, amuletus. Senieji verslai tebebuvo labai svarbūs, bet Pamarių kultūros gyventojams svarbesnė buvo žemdirbystė. Žymesnės tyrinėtos šio laikotarpio gyvenvietės yra vakarų Lietuvoje( Nida, Šventoji, Šarnelė, Biržulio ežero baseinas). Rytų ir Šiaurės Lietuvoje ateivių virvelininkų buvo žymiai mažiau ir jų įtaka daug menkesnė. Šios kultūros gyvenvietės aptinkamos atskirai, jų inventorius skurdus.

Vėlyvajame neolite… Lietuvoje apsigyvena virvelinės keramikos kultūros žmonių grupės, kurios susietos su baltų – t.y. dabartinių lietuvių-latvių protėvių genčių susidarymu.…. 

Dabar vyrauja nuomonė, kad baltų gentys susiformavo  tūkst. pr. m. e. antroje pusėje, kai į Rytų Pabaltijį atsikėlė indoeuropiečiai virvelininkai, kurie palaipsniui susiliejo su senaisiais vietos gyventojais. Kiti spėja buvus kelias indoeuropiečių migracijos į šią sritį bangas, Ateivių ir senųjų gyventojų susiliejimas tesėsi, ko gero, visą tūkstantmetį. 

Anksčiausiai virvelininkai įsigalėjo vakarų Lietuvoje, kur, jiems susiliejus su senaisiais gyventojais, susiformavo Pamarių kultūra. Pamarių kultūros sritį reikia laikyti viena iš vakarinių baltų formavimosi teritorijų. Likusioje Lietuvos dalyje virvelininkų kultūrinė įtaka sklido lėčiau, Nemuno ir Narvos kultūrų žmonės čia ilgai išlaikė gana daug savo senosios kultūros elementų. Šią sritį labiau veikė ir negausūs finougriški elementai, prasiskverbę iš šiaurės rytų. Taigi rytinėje Lietuvos dalyje etniniai procesai buvo sudėtingesni. Čia liko daugiau senų tradicijų, nulėmusių ir vienos geležies amžiaus rytinių baltų kultūrų – brūkšniuotosios keramikos – kultūros susidarymą.

Michelbergas M., Tautavičius A. ,,Seniausia Lietuvos Praeitis” Istorinėse baltų žemėse neolito pabaigoje ir žalvario amžiaus pradžioje buvo trys atskiros virvelinės keramikos kultūros sritys: Pamarių (Nemuno ir žemutinės Dauguvos dalies baseinai), Fatjanovo (Volgos aukštupio) ir Padneprės ( Dnepro aukštupio).

Chronologiškai Dnepro arealo kultūra buvo šiek tiek vėlesnė už Pamario, o Fatjanovo – už Dnepro. Pamario kultūra išlaikė ryškiausius bendruosius virvelinės kultūros bruožus.

Pamarių keramikos kultūros puodai plokščiadugniai, profiliuoti ir įvairių formų: taurės, amforos, plačiaangės profiliuotos puodynės. Molyje gausu smėlio, grūsto granito ir šamoto( sugrūstų sudužusių degtų puodų šukių). Paviršius puoštas horizontaliomis virvutės įspaudų eilutėmis. Jai būdinga ne tik virvelės, eglutės ornamentu puošti plokščiadugniai, profiliuoti, įvairių formų indai, bet ir naujų formų gludinto akmens dirbiniai: baltiški laiviniai kovos kirviai, gyvatgaliai
kapliai ir kt.

Padneprės kultūros puodų molyje esama granito, smėlio priemaišų. Taurės formos puodai plokščiadugniai, o amforos – apvaliadugnės. Puodai puošti virvučių įspaudais, užbrūkšniuotais trikampiais ornamentais.

Fatjanovo kultūros puodų molyje daug grūsto granito, šamoto, smėlio. Puodai apvaliadugniai ir plokščiadugniai, kartais glūdintu paviršiumi. Puošti horizontaliais virvučių arba aštrių įraižų įspaudais, įkartėlėmis.

Šeimos pilkapiai. Pradėjus verstis žemės ūkiu ir ilgiau įsikūrus vienoje vietoje, ir mirusiems imta statyti tvirtesnius būstus – pilti pilkapius, į kuriuos laidojo ir vėliau mirusius šeimos ar giminės narius. Matyt, dalis šeimų sutvirtėjo ir praturtėjo, tad norėjo labiau išsiskirti iš kitų. Vidurio Europos Virvelinės keramikos kultūros žmonės laidojo pilkapiuose. Suręsdavo net tam tikrą medinį mirusiojo namelį, o pilkapį aptverdavo kuolų aptvaru. Ši kultūra dar kartais vadinama Pilkapių(Kurganų) kultūra. Antroje neolito pusėje į Baltijos šalių teritoriją atkeliavusios virvelinės keramikos kultūrai priklaususios gentys mirusiuosius dažniausiai laidodavo už gyvenvietės ribų. Šios kultūros atstovai juos guldydavo ant šono ir suriesdavo. Į kapą, per laidotuves, dažniausiai buvo beriama ochros(natūralus mineralas – geležies oksidas). Į jį būdavo dedamas nedidelis darbo įrankis ar buities reikmuo bei papuošalai. Tais laikais buvo puošiamasi gyvūnų dantimis, iltimis, nešiojamais ant kaklo ar drabužių, bei figūrėlėmis, pagamintomis iš kaulinių plokštelių arba gintaro.

Gamybinio ūkio pradžia. Ankstyvi, tačiau labai neryškūs žemdirbystės bei gyvulininkystės ženklai Baltijos šalyse būdingi neolito viduriui. Daug patikimesni žemdirbystės įrodymai, atėję iš antrosios  tūkst. pr. Kr. Žemdirbystės pradžia siejama su virvelinės keramikos atstovų atvykimu į Baltijos šalių teritoriją. Virvelinės keramikos nuolaužose aptinkama grūdų atspaudų, tai liudija, kad šios kultūros atstovai vertėsi primityvia žemdirbyste. Vėlyvojo neolito laikotarpio kapliai rodo, jog vyravo kauptukinė žemdirbystė. Tačiau Šventosios gyvenvietėje Lietuvoje rastas ir primityvus arklas. Šios gentys augino karves, kiaules ir avis bei ožkas. Iki šiol nėra tikslių duomenų, patvirtinančių, kad virvelinės keramikos kultūros veikiami vietiniai gyventojai, vertęsi žūkle bei medžiokle, būtų plėtoję gamybinį ūkį.

Papuošalai. Neolito pabaigoje vis daugiau randame lokio ilčių kabučių, tačiau iltys iš pradžių negręžiamos, o pririšamos už natūralaus šaknies gunkelio. Akmens amžiuje pajūryje ypač nešiojo gintarinius papuošalus. Pati paprasčiausia ir natūraliausia forma yra trapeciniai ar šiaip pailgi kabučiai. Neolito pabaigoje gyvenvietėse labai sumažėjo gintarinių papuošalų. Pamarių kultūros gyventojai išdailino tas pačias kabučių formas, o šalia jų vis daugiau atsirado visai neapdoroto gintaro kabučių. Matyt, vis daugiai reikšmės buvo teikiama pačiai medžiagai, o ne jos formai. Taigi patys vėlyviausi yra ir patys nedailiausi.



Nuo seno žmones domino klausimas, iš kur mes kilę, kas mūsų protėviai? Atsakymu į šiuos klausimus dabar ieško trijų sričių mokslininkai : kalbininkai, archeologai ir antropologai.

Dabar visi žinome, kad lietuvių kalba priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai. Bet dar iki XVIII a. pabaigos niekas apie tai negalvojo. 1808m. vokiečių kalbininkas F. Šlėgelis palygino Indijoje rastą senovinę sanskrito kalbą su lotynų, graikų, persų, germanų kalbomis ir priėjo išvadą, jog visos jos turėjo kilti iš vienos prokalbės, kuri jam ,kaip ir ankstesniems tyrinėtojams, ir buvo sanskritas. Gyvavo toks indoeuropiečių protėvių vaizdas – tai klajojanti karinga piemenų tauta, vengianti darbo ir gobši, užpuldinėjanti ir naikinanti taikius senuosius gyventojus. Iki XIX a. vid. Kalbininkai neabejoja, kad visos Europos tautos senais laikais atkeliavusios iš Azijos. Buvo svarstoma kaip visas tas kalbas kartu pavadinti, tyrinėtojai pasiūlė du pagrindinius pavadinimus: indogermanai ir indoeuropiečiai. Bet ir toliau vyko darbas: kalbininkai vis aiškino kalbų bendrybes. Bendra yra kalbos sandara, žodžių sudarymo dėsniai, linksniavimas, asmenavimas, daugybė bendrų žodžių. Visa tai paskatino ieškoti bendros protėvynės. Paaiškėjo, kad tai turėjo būti Vidurio Europa, ypač šiaurinė jos dalis. To dar neužteko – buvo siekta konkretumo. Paaiškėjo, kad Europos indoeuropiečių kalbos yra daug senesnės už senovės indų, ir kad iš Indijos tie klajokliai tikrai neatkeliavo. Atmetus indoeuropiečių kilmę iš Azijos, kilo klausimas, kokiame plote paplitę senieji indoeuropiečiai. Ir vėlgi padėjo kalbos duomenys. Geriausiai kalbų pėdsakus išsaugo vietovardžiai, ypač vandenvardžiai. Pagal juos galima apibrėžti indoeuropiečių gyventą plotą – nuo Skandinavijos šiaurėje iki Graikijos pietuose, nuo Ispanijos vakaruose iki Dono upės rytuose. Taigi čia ir turėjo susidaryti pagrindinės indoeuropiečių kalbos ir tautos

Kai kalbininkai apibrėžė šią sritį, įsijungė ir archeologai. Ėmė ieškoti kuri kultūra geriausiai atspindėtų etninius skirtumus. Buvo nutarta, kad ryškiausiai tai rodo keramika. Ji visad būna vietinė, neeksportuojama, tai moterų gaminiai šeimos poreikiams.
atrasta daug naujo, patikslinti paplitimo plotai, išskirtos grupės, keitėsi pačių kultūrų sąvokos. Per tūkstančius metų keitėsi tautų ribos, istorijos sūkuriai daug kur atnešė naujų genčių, tačiau vietovardžiuose ir vandenvardžiuose išlikę pėdsakai liudija, kur kokia kalba buvo kalbėta.

Daug ką atskleidžia ir antropologiniai tyrinėjimai. Rytinėje Vidurio Europoje iki indoeuropiečių įsiveržimo vyravo grakštūs siauro veido, žemo ūgio ilgagalviai gyventojai, giminiški Pietryčių Europos ir Viduržemio jūros srities mediteranidams. Pabaltijyje gyveno daugiausia kromanjoniečių rasės morfotipas – labai stambūs europidai su ilgomis ar vidutinėmis kaukolėmis. Indoeuropiečiai, gyvenę rytų Ukrainos ir pietų Rusijos stepėse, buvo aukšto ūgio, su vidutinio dydžio kaukolėmis, mezomorfiniais veido bruožais, žemomis akių orbitomis ir siauromis nosimis. Virvelinės keramikos kultūros Vidurio Europos gyventojai priklausė kitam fiziniam tipui negu indoeuropiečiai: jie buvo susimaišę su vietiniais Vidurio Europos gyventojais. Jie buvo ilgagalviai, kartais net superilgagalviai, vidutinio pločio veido ir aukšto ūgio.

Indoeuropiečių atėjimas pakeitė ne tiek kalbą, vietovardžius, fizinį žmonių tipą, kiek socialinę sistemą. Prieš indoeuropiečių migraciją Europoje vyravo matrilinearinė, egalitarinė kultūra, kuriai nežinomi ginklai ir žirgai, su ypač aukšto lygio keramikos ir skulptūros menu, šventyklų architektūra ir deivių panteonu. Gyventojai sėslūs ir taikūs. Būdingi indoeuropietiškos kultūros elementai: patrilinearinė ir patriarchalinė

trijų sluoksnių socialinė struktūra, gyvulininkystė, vyraujantys vyriškieji dievai – negalėjo evoliucijos būdu išriedėti iš Senosios Europos kultūros. Jie buvo atnešti iš rytų. Šiai kultūrai būdingi pilkapiai, kuriuose laidojami žmonės.

V tūkst. pr.Kr. pabaigoje indoeuropiečiai pradėjo veržtis į rytinę Vidurio Europą, o IV tūkst. pr.Kr. antroje pusėje ir apie 3000 m pr. Kr. naujos indoeuropiečių bangos visai sužlugdė Senąją Europą. Pamažu įsivyravo patriarchalinė visuomenės struktūra. Žemdirbių kultūra pradėjo pintis su gyvulių augintojų, vyriškieji dievai užėmė pozicijas tarp moteriškųjų deivių. Indoeuropiečių pergalė aiškinta patriarchaline visuomenės struktūra ir veiksmingais ginklais, bei žirgų naudojimu kovose. Iš antropologijos duomenų, galėjo įsiveržti nedaug indoeuropiečių: fizinis žmonių tipas nelabai pasikeitė, iš to darome išvadą, kad Europa indoeuropėjo asimiliacijos būdu. Vietiniai žmonės neišnyko, tik pakluso jėgai ir naujai valdžiai, perėmė jų kalbą. Susidariusi kultūra nebebuvo nei Senosios Europos, nei indoeuropiečių.

Vidurio Europa su indoeuropėjo gerokai anksčiau negu Šiaurės ir Vakarų. Čia susidarė antrinė indoeuropiečių protėvynė, iš kurios indoeuropiečių kultūra plito toliau po Europą, bet dabar ją nešė ne indoeuropiečiai, o su indoeuropietinti Vidurio Europos gyventojai. Vidurio Europos kultūra arba dar kitaip vadinama rutulinių amforų ir virvelinės keramikos kultūra Baltijos pajūryje plito 3000 ir 2500m pr. Kr. Būtent su šia kultūra Prūsijoje ir Vakarų Lietuvoje pasirodė pirmieji indoeuropiečiai. Iš ten jie slinko Baltijos jūros, Sembos pusiasalio ir Kuršių Nerijos link.

Senieji mūsų protėviai maišėsi su ateiviais ir, perimdami naujus verslus, papročius, kalbą, artėjo prie kitų giminingų Europos civilizacijų, kurios jungė indoeuropiečių kalbos giminystė, religijos, kultūros panašumas. Per kelis šimtmečius, apie 2000m. pr. Kr mūsų protėviai tapo baltais. Bet ne visur taip atsitiko. Atokesniuose, miškinguose Rytų Lietuvos, Rytų Latvijos ir šiaurės Gudijos plotuose Narvos kultūros žmonės dar ilgai sugebėjo išlaikyti vietines tradicijas. Tik po keliolikos šimtmečių išmokę naudoti metalą, jie tapo indoeuropiečiais – baltais.

Indoeuropiečių kalbų šeimoje artimiausi baltams yra slavai. Jie, baltai ir germanai, kai kada išskiriami į šiaurės Indoeuropiečių grupę. Tačiau tradiciškai, nors ir kiek senoviškai skiriant indoeuropiečius į rytinę (sateminę) ir vakarinę (kentuminę) šakas, baltai ir slavai lieka pirmoje, o germanai – antroje šakoje. Greta tradicinio grynųjų baltų kilmės aiškinimo yra iškelta venedų instrato hipotezė. Venedai – dabar jau išnykęs indoeuropiečių etnosas, palikęs vietovardžius dideliuose plote nuo Baltijos iki Adrijos jūros. Pietuose su jais susidūrė romėnai,šių dienų Latvijos teritorijoje baltų asimiliuojamus venedų likučius XIII a. po Kr. pradžioje mini vokiečių šaltiniai. Lietuvoje užtinkami venedų etnonimą primenantys vietovardžiai. Šie faktai verčia susitaikyti su venedų buvimo pamario kultūros areale tam tikra galimybe. Kai kas mėgina teigti, kad venedai galėjo būti net gi anksčiausiai Į Lietuvos teritoriją atėję indoeuropiečiai, tačiau dėl to dar nebuvo išsamiai diskutuota. Todėl labiausiai reikia orientuotis į visiškai baltiškąją indoeuropietiškųjų lietuvių protėvių kilmę, kartu labai atsargiai vertinant II – I tūkst.pr.Kr. ir net vėlesnių šimtmečių etninę Lietuvos istoriją..

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 2394 žodžiai iš 7180 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.