Baltų ir graikų religija
5 (100%) 1 vote

Baltų ir graikų religija

11

Lyginamasis darbas

Graikai tikėjo, kad gamta ir žmonės yra priklausomi nuo dievu valios. Jie įsivaizdavo, kad dievai, kaip ir žmonės, gyvena kasdienį gyvenimą,bet turi nepaprastų galių. Dauguma graikų mitų pasakoja apie dievus, jų darbus ir gyvenimą.

Graikai turėjo daug dievų. Jie įsivaizdavo dievus stiprius, gražius, nemirtingus ir amžinai jaunus. Graikai manė, kad dievai gyvena ant Olimpo kalno Šiaurės Graikijoje., kad jie gali padėti ar pakenkti žmonėms, dalyvauti jų tarpusavio karuose. Graikų manymu, iš pradžių buvo Chaosas, Žemė (Gėja) ir požeminis pasaulis (Tartaras). Svarbiausias dievas buvo griausmavaldys Dzeusas. Jo žmona tapo Hera. Taip pat Graikų dievai buvo Poseidonas, Apolonas, Artemidė, Atėnė, Hefaistas, Dionisas, Hermis ir Afroditė.

Graikai tikėjo, kad dievai yra labai galingi. Jų grėsminga galia kėlė žmogui baimę ir pagarbą. Ta dievų galia skatino melstis, maldauti, garbinti, prisiekti, atnašauti aukas. Dievų garbei būdavo statomi aukurai ir šventyklos, rengiamos šventės su eisenomis ir šokiais, giedami himnai. Visoje Graikijoje garsėjo Dzeuso šventyklos Dodonijoje ir Olimpijoje, Apolono Šventykla Delfuose, Atėnų Partenonas. Delfus graikai laikė visatos centru. Čia per žynę Pitiją žyniai aiškino dievo Apolono valią. Delfų orakului graikų poliai veždavo aukas. Daug dėmesio graikų religijoje buvo skiriama šeimos papročiams. Kiekvieni namai turėjo savo aukurą, kur buvo dedamos aukos ir meldžiamasi. Kai graikai kreipdavosi su prašymu į kurį nors dievą, nešdavo aukas į to dievo šventyklą. Aukodavo paplotėlius, vyną, pieną, paukščius ar gyvulius.

O Baltų religija vadinama tautų ikikrikščioniškų neteistinių tikėjimų ir kultų visuma. Apie pradinę jos formavimosi stadiją galima spręsti tik iš archeologinių radinių, o apie vėlesnę raidą dar ir iš folklore bei rašytinių šaltinių – metraščių, kronikų. Pagrindinė baltų religijos idėja – kova už gyvybę kaip gėrį ir grožį su blogio ir mirties jėgomis. Tai egzistencijos religija. Būdingiausias jos bruožas – kosmiškumas, žmogaus neskyrimas nuo gamtos. Dievybė buvo įžiūrima visuose kosmoso reiškiniuose, nuo kurių priklausė žmogaus, augmenijos, gyvūnijos ir viso pasaulio gyvybės jėga. Baltų pasaulėjautoje matyti tarsi du poliai: vyriškasis – dangus, jo reiškiniai šviesa, ugnis, garsas, dangaus kūnai Saulė, Mėnulis, žvaigždės ir moteriškasis – Žemė, jos augalai, miškai, laukai, kalvos, akmenys, vanduo. Šių polių sąveika stimuliavo gyvybę, ugdė ją, lėmė pagrindines baltų religijos ritualo ir mitologijos formas. Ilgainiui gamtos kultai įgyja antropomorfiškų dievybių prasmę. Vyriškajai dangaus dievybei ryškiausiai atstovauja personifikuota būtybė – Perkūnas, atliekantis apvaisintojo ir kovotojo už gėrį funkcijas. Personifikuota Žemės dievybė buvo Žemyna, miškų – Medeina, laukus saugojanti dievybė arba dvasia – Lauksargis, Laukpatis, žemę ir namus serginti būtybė – Žemėpatis, Dimstipatis. Mirties ir blogio jėgas valdė Velnias, dar žinomas Pikulo vardu. Lietuviams ir latviams žinomos personifikuota likimo deivė Laimė, Laima, kuri budi gimstant žmogui ir verpia (audžia) jo likimą kaip sen. graikų Moiros, germanų Nornos. Net kiekviena ūkinės veiklos sritis baltų religijoje turėjo savo globėją dievybę: kalvininkystė – Teliavelį, bitininkystė – Bubilą, gyvulininkystė – Ganyklį, kanapių ir linų augintojai – Vaižgantą, žvejai – Gardaitį, aludariai – Ragutį. Su žemdirbystės raida susiję tokie baltų demonai kaip kaukai, aitvarai, barstukai (latvių – Pūķis). Labai paplitęs baltiškosios fėjos, burtininkės, raganos įvaizdis – Laumė.Nebūties supratimo baltų religijoje nėra. Buvo tikima, kad, žmogui mirus, jo siela (vėlė) kvapo, garo, paukščio, peteliškės, šliužo ar kt. pavidalu pereina į kitą gyvą kūną ir išlaiko individualiąsias mirusiojo savybes. Kaip liudija kai kurie rašytiniai šaltiniai ir folkloras, lietuviai tikėję, jog mirusiųjų vėlės po mirties keliauja į aukštą kalną, arba lygumas, arba dausas ir gyvena tokį patį gyvenimą kaip ir žemėje. Yra daug liudijimų, rodančių lietuvius tikėjus, kad vėlės pereinančios gyventi į medžius.Kartu su antropomorfinių dievybių atsiradimu formavosi jų garbinimo apeigos, dvasininkų luomas. Pvz., lietuvių dievų garbinimo vietos vadinamos ramovėmis, rambynais, alkomis, gojais ir kt. vardais. Tai daugiausia tylios, jaukios miškų aikštelės su ąžuolu ir priešais jį įrengtu aukuru arba kuo nors išsiskiriančios kalvos. Pagrindinė visu baltų genčių Šventovė buvo Ramuva. Apeigas joje atlikdavo vyriausiasis žynys, vadinamas Kriviu Krivaičiu.. Iš švenčių plačiausiai paplitusi Rasos, arba Lado šventė, vėliau dėl krikščionybės įtakos gavusi Joninių vardą. Ji buvo švenčiama birželio 22 d. Ankstyvą pavasarį (balandžio 1) buvo švenčiama Pavasario šventė (dar vadinama Sutinkais), sužydėjus alyvoms – Pušaičio šventė žemės vaisingumo dievybės garbei. Baltų tautoms sukrikščionėjus, kai kurie baltų religijos elementai išliko kaip liaudies tradicijos, papročiai, kurie iš dalies modifikavo ir krikščioniškąsias šventes. VIII a įsigali paprotys laidoti mirusius sudegintus kartu su įkapėmis. Mirusieji buvo laidojami ir žemėje iškastose duobėse. Tokie kapai vadinami plokštiniais, nes žemės paviršius virš kapo būdavo lygus arba plokščias.

Šiuo metu Jūs matote 99% šio straipsnio.
Matomi 829 žodžiai iš 840 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.