Baltų kultūra
5 (100%) 1 vote

Baltų kultūra

TURINYS

Įvadas…………………………………………………………………………………………………………………………………….3

I. Lingvistiniai ir istoriniai pagrindai……………………………………………………………………………………….4

1. 1. Baltų gentys ankstyvuosiuose istorijos šaltiniuose…………………………………………………………………4

1. 2. Baltiški hidronimai tarp Berlyno ir Maskvos…………………………………………………………………………5

1. 3. Baltiški skoliniai finougrų kalbose………………………………………………………………………………………6

II. Etnogenezė…………………………………………………………………………………………………………………………6

2. 1. Baltų kultūra nuo ledynų pasitraukimo iki indoeuropiečių atėjimo; pirmieji gyventojai……………..6

2. 2. Nemuno ir Narvos kultūros (3500 – 2500 m. pr. m. e.)…………………………………………………………..7

2. 3. Šukinės keramikos kultūros žmonių atėjimas iš rytų………………………………………………………………7

2. 4. Pamarių kultūra – vakarų baltų kultūros branduolys………………………………………………………………7

III. Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius………………………………………………………………………………8

3.1. Gintaro prekyba………………………………………………………………………………………………………………….8

3. 2. Žalvario dirbiniai……………………………………………………………………………………………………………….8

3. 3. Pilkapiai, kapų tipai ir kultūrinės grupės……………………………………………………………………………….9

IV. Baltų tradicijos………………………………………………………………………………………………………………..10

V. Baltų kultūra šiandien……………………………………………………………………………………………………….16

Išvados………………………………………………………………………………………………………………………………….20

Literatūra……………………………………………………………………………………………………………………………..21

ĮVADAS

Baltai, grupė indoeuropiečių tautų ir genčių, kalbėjusių ar kalbančių giminingomis kalbomis ar tarmėmis. Baltų kultūros supratimas kaskart ryškėja, prisideda svarbūs lingvistų, archeologų, antropologų ir mitologų atradimai. Jis ir toliau keisis ir plėsis. Priešistoriniais laikais baltų gyventa teritorija buvo maždaug šešiagubai didesnė negu šiandieninis lietuvių ir užimamas plotas. Baltų kultūros kilimo ir klestėjimo laikai priklauso proistorijai. Istoriniais laikais kraštines baltų sritis asimiliavo kaimynai, liko tik viduriniai baltai – lietuviai ir latviai.

Remiantis dabartiniais kalbotyros, archeologijos, antropologijos ir mitologijos tyrinėjimų rezultatais, baltų kilmės klausimas, palyginti su visų kitų indoeuropiečių kalbančių šeimų Europoje, yra vienas iš aiškiausių. Baltų susikūrimas, paplitimas dideliuose plotuose, išlikę senieji vandenvardžiai ir sutampantys lingvistikos bei archeologijos duomenys turi didelę reikšmę senajai Europos etninei istorijai pažinti ir atkurti.

Pagrindiniai šaltiniai senųjų baltų genčių paplitimui pasekti yra baltiški vandenvardžiai ir istorijos šaltiniuose minimi genčių vardai. Be jų būtų neįmanoma kalbėti apie baltų žemes dabartinėje Rytų Vokietijoje, Šiaurės Lenkijoje, Baltarusijoje ir Vidurio Rusijoje. Baltų priešistorinių laikų atkurti duomenų duoda archeologų tirti piliakalniai, gyvenvietės ir kapinynai. Daugybė piliakalnių, išlikusių prie upių santakų, ežerų pakrantėse ar kyšuliuose, baltų žemei davė pelnytą piliakalnių žemės vardą. Tačiau diduma muziejuose saugomų radinių yra ne iš piliakalnių, o iš kapinynų.

Mitologinės dainos, tikėjimai, sakmės, pasakos, patarlės yra tarytum milžiniška kraičio skrynia, kurioje sukrauti labai gilios senovės priešistoriniai ir istoriniai sluoksniai. Tautosakos turtai savaime brangūs, o priešistorinės kultūros rekonstrukcijai jie ne mažiau vertingi kaip materialinės kultūros paminklai ir konservatyviai išlaikyta kalba.

I. Lingvistiniai ir istoriniai pagrindai

1. Baltų gentys ankstyvuosiuose istorijos šaltiniuose

Kalbėsime apie baltų kalbų grupę sudarančias gentis: prūsus, lietuvius, latvius ir kitas, kurių dalis išnyko priešistoriniais ar istoriniais laikais. Baltai priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai. Lyvių ir estų kultūrų, nors ir giminiškų latvių kultūrai, neliesime, nes tai jau finougrų kalbų šeima. Kriterijus lingvistinis – etnografinis, ne geografinis ar politinis.

Baltų vardas siejamas su Baltijos jūra – Mare Balticum, pasidarytas lingvistų ir vartojamas nuo 1845 m. žmonėms, kalbantiems ar praeityje kalbėjusiems baltų kalbomis – prūsams, lietuviams, kuršiams,
žemgaliams, latviams ir sėliams – pavadinti. Iš didelės šių kalbų šeimos šiandien teliko lietuvių ir latvių kalbos. Vokiečiams kolonizavus Rytprūsius po prūsų užkariavo XIII a., per 400 m. prūsai buvo suvokietinti. Senoji prūsų kalba galutinai užmiršta apie 1700 metus. Maždaug 1400 – 1600 m. kuršių, miegalių ir sėlių kalbos susiliejo arba su lietuvių, arba su latvių kalba. Kitas baltų kalbas dabartinėje Baltarusijoje ir Vidurio Rusijoje istoriniais laikais asimiliavo slavai, neliko jų nei raštų paminklų.

XX a. Pradžioje baltus pradėta vadinti aisčių vardu. Šis vardas buvo paimtas iš romėnų istoriko Tacito. Baltų kalbomis kalbančius žmonės turbūt teisingiau būtų vadinti aisčiais negu dirbtiniu baltų vardu, tačiau netišku , ar Tacitas juo vadino visus baltus, ar prūsus, ar vien tik tuos, kurie gyveno aplink Aistmares. Vakarų Lietuvoje yra upė, vardu Aista. Ankstyviausias rašytinis šaltinis apie baltų gimines yra istorijos mokslo pradininko Herodoto maždaug 450 m. pr. M. e. Istorija, kurioje jis mini neuri „neurus“, galbūt neruvius, gyvenusius į vakarus nuo mordvių ir į šiaurę nuo „skitų žemdirbių“.

Jau II a. minimos kai kurios prūsų gentys. Pirmas geografas Ptolemėjas savo žemėlapyje pažymėjo Soudinoi ir Galindai, t. y. sūduvius ir galindus. Vadinasi, jau tada atskiros prūsų sritys turėjo genčių junginius ir pavadinimus. Iš to sprendžiame, kad baltų susiskaidymas į smulkius vienetus siekia laikus prieš mūsų era. Tą patį liudija ir archeologijos paminklai. Vakarų baltų prūsų vardas pasirodo IX amžiuje. Apie 845 m. jį mini bavarų geografas ir rašo Bruz. Manoma, kad IX a. Prūsų vardu buvo vadinama viena Vakarų Prūsijos gentis ar pietų prūsai ir tik pamažu šis pavadinimas perėjo kitoms gentims.

Nuo pirmųjų mūsų eros amžių iki XI a. Baltų gentys viena po kitos įeina į istoriją. Bet pirmieji istorijos dokumentai yra tokie nepilni, kad pirmasis m. e. tūkstantmetis prilygsta priešistoriniam laikotarpiui. Istorijos dokumentuose pasirodantys genčių vardai padeda nustatyti archeologines kultūras, bet tik vienas kitas atspindi žmonių gyvenamąją vietą, socialinę struktūrą, papročius, išvaizdą, būdą ir religiją.

Iš Tacino sužinome, kad aisčiai renka gintarą, augina javus ir darbštesni už tingius germanus. Išvaizda panašūs į germanus, bet skiriasi kalba; ji panašesnė į britų ar betonų. Jie garbina deivę Motiną ir nešioja šernų kaukes, kurios saugo juos ir gina nuo priešų.

Pirmieji krikščionių misionieriai, patekę į prūsų žemes, apibūdina juos kaip užsispyrusius pagonis. 1075 m. Adomas Brėmenietis rašo apie prūsus kaip apie humaniškiausius žmones. Daug girtinų dalykų būtų galima pasakyti apie jų moralę. Gnezno katedros durų plokštėse vaizduojamas pirmojo misionieriaus vyskupo Adalberto atvykimas į Prūsiją, jo pokalbis su prūsų aukštuomene ir nužudymas. Prūsai vaizduojami su ietimis, kalavijais ir skydais. Jie be barzdų, bet su ūsais, tvarkingais plaukais, dėvi apsiaustus, marškinius, puošiasi apyrankėmis.

XI ir XII a. Istorijos šaltiniai mini karingą baltų gentį galindus prie Protvos upės Možaisko srityje. Nėra abejonės, kad tai baltų netinimas galindai, sietinas su žodžiu galas – „kraštas“, „šalis“. Po Ptolemėjo šis vardas daug kartų pasirodo istorijos šaltiniuose. Vėlesniais istoriniais laikais galindų buvimą liudija tik išlikę entonimai bei legendos. Prisiminimuose Goledi giliai įstrigo kaip milžinai. Net XX a. Legendose kalbama apie galiūnus brolius Goledi, gyvenusius ant dviejų kalnų ir mėčiusius vienas kitam kirvius trisdešimt kilometrų atstumu.

2. Baltiški hidronimai tarp Berlyno ir Maskvos

Lietuvių kalbininkas K. Būga jau 1913 ir 1924 m. savo studijose išaiškino, kad 121 Baltarusijos upėvardis yra baltiškos kilmės. Dalis Lietuvos, Latvijos ir Rytų Prūsijos upių vardų ir jų etimologija gali būti paaiškinti baltiškais žodžiais. Iki šių laikų upėvardžiai geriausiai padeda nustatyti žmonių gyvenamą plotą. K. Būga išplėtojo teoriją, jog tikrosios lietuvių žemės buvo į šiaurę nuo Pripetės upės ir Dniepro baseino aukštupio.

1932 m. vokiečių slavistas M. Fasmeris paskelbė keletą baltiškų Smolensko, Kalinino, Maskvos ir Černigovo sričių upėvardžių, kartu nukeldamas baltų ribas dar toliau į rytus. 1962 m. rusų lingvistai V. Toporovas ir O. Trubačiovas paskelbė studiją „ Aukštutinės Padneprės hidronimų lingvistinė analizė“. Jie nurodo, kad daugiau kaip 1000 aukštutinės Padneprės upėvardžių yra baltiškos kilmės. Tai leidžia teigti etimologiniai ir morfologiniai tyrimai. Minėtas veikalas galutinai patvirtino nuomonę, kad šiuolaikinė Baltarusija ir vakarinė Rusijos dalis ilgą laiką buvo gyvenama baltų.

Visame areale tarp Vyslos ir Okos baltiški upėvardžiai yra labai seni, nes dauguma jų turi atitikmenų indoeuropiečių prokalbėje. Didelė dalis pavadinimų etimologiškai susiję su vandens, upės tekėjimo, srovės ar tekėjimo greičio bei vandens spalvos pavadinimais, būdingais patiems ankstyviausiems indoeuropiečių upėvardžiams. Indoeuropiečių atėjimas į baltų žemes yra susijęs su Vidurio Europos rutulinių amforų ir virvelinės keramikos kultūrų plitimu į Šiaurės rytų Europą tarp 3000 ir 2500 m. pr. m. erą. Baltiškų
archajiškajam sluoksniui daugiau nei 4000 metų.

3. Baltiški skoliniai finougrų kalbose

Tūkstančius metų finougrų gentys gyveno kaimynystėje su baltais. Jų santykiai buvo labai glaudūs. Tai atsispindi baltiški skoliniai finougrų kalbose. V. Tomsenas ir kiti lingvistai spėjo, kad žodžiai pasiskolinti II ir I tūkstantmetyje pr. m. erą. Baltiškų skolinių randama ne tik vakarų finų zonoje, bet ir Volgos finougrų kalbose: marių, mansių, udmurtų, komių – zyrių. 1957 m. Rusų lingvistas B. Serebrenikovas paskelbė straipsnį „ Apie indoeuropiečių kalbos pėdsakus, giminiškus baltų kalboms, europinės TSRS dalies centre“.

Skoliniai labai įvairios tematikos: gyvulininkystės, žemdirbystės, linininkystės, statybos, įrankių ir laivininkystės sričių. Jie papildo ne tik archeologijos duomenis, bet ir atskleidžia tokių detalių, kokių nei iš kapų, nei iš gyvenviečių nesužinosi. Skoliniai alui ir midui rodo, kad baltai turėjo įtakos ir alkoholinių gėrimų gaminimuisi. Taip pat turėjo įtakos ir mitologijos sričiai. A. Vanagas paskelbė apie 30 finougriškų hidronimų Lietuvoje. Per asimiliacijos procesą finougriškas substratas labai paveikė latgalių ir sėlių kalbas. Pirmojo skiemens akcentavimas ir morfologinės struktūros supratimas siejamas su finougrų kalbų įtaka. P. Aristės manymu, finougrai, gyvenę Rytų Latvijoje, buvo ugalai. Jų kalba vėliau susiliejo su estų ir dabar sudaro pietinių estų dialektą.

II. Etnogenezė

1. Baltų kultūra nuo ledyno pasitraukimo iki indoeuropiečių atėjimo; pirmieji gyventojai

Rytų Pabaltijys išsilaisvino tarp 15000 ir 8000 m. pr. m. erą. Pačių ankstyviausių žmonių ir šiaurės elnio pėdsakų rasta Kaliningrado ir Šiaurės Lenkijos srityje. Tai elnio rago ir kaulo dirbiniai, skiriami Hamburgo kultūrai. Pirmieji šiaurės elnių medžiotojų būriai atklydo iš vakarų, bet, vėl atšalus klimatui, išnyko ar pasitraukė į pietus. Nauji vėlyvojo paleolito medžiotojai atėjo iš Vidurio ir Vakarų Europos ir atnešė dvi skirtingas kultūras – Svidrų ir Pabaltijo Madleno. Kultūrai būdingi titnago dirbiniai: ilgi karklo ar lauro lapo pavidalo strėlių antgaliai ir siauri ilgi gremžtukai bei rėžtukai. Pabaltijo Makleno kultūra plito iš Vakarų Europos per Daniją ir Vokietiją. Titnago dirbiniais ji skyrėsi nuo Svidrų kultūros. Strėlių antgaliai platūs ir su siaura įtvara, o gremžtukai trumpi ar net apskriti.

Kultūra aiškiai pradėjo keistis nuo borealinio laikotarpio pradžios, kai klimatas atšilo, Rytų Pabaltijyje paplito lapuočių miškai. Baltijos jūra virto Ancylaus ežeru. To laikotarpio stovyklose randama žeberklų, žuvų kaulų, riešutų kevalų, paparčio šaknų, paukščių kaulų ir kt. Žmonės ėmė gyventi sėsliau.

Rytų Pabaltijo mezolitinė žvejų ir medžiotojų kultūra, vadinamoji Kundos kultūra, giminiška Šiaurės vakarų Europos Maglemosės kultūrai, laikoma Madlenos kultūros tęsiniu. Seniausia Rytų Pabaltijo žmogaus kaukolė rasta Kamšuose, Kapsuko raj., prie Kirsnos upės. Antroji mezolito pabaigai skiriama kaukolė, kurios išliko tik viršugalvis, rasta Šilutės raj. Kebelių durpyne. Tai ilgagalvio žmogaus su nuolaidžia kakta ir ryškiais antakių lankais kaukolė. Lietuvoje būta ir plačiagalvio antropologinio tipo. Tokia kaukolė rasta Kapsuko raj. Turlojiškės durpyne. V. Urbanavičius yra rekonstravęs abiejų antropologinių tipų veidus; rekonstrukcijos saugomos LTSR istorijos ir etnografijos muziejuje Vilniuje.

2. Nemuno ir Narvos kultūros ( 3500 – 2500 m. pr. m. e. )

Tarp Vyslos upės, Estijos ir Ladogos ežero aptinkamos dvi kultūrinės grupės: Nemuno ir Narvos. Nemuno kultūros gyvenviečių randama upių terasose, kur paprastai neišlieka organinių medžiagų, o Narvos kultūros sodybos grupavosi aplink ežerus. Gyvenvietėse randama daug titnaginių įrankių: rėžtukų, strėlių antgalių, kirvių, kaulinių ir raginių kaltų, skaptukų, ylų, adatų ir keramikos. Puodai didžiuliai, smailėjančiais dugnais, neblogai išdegti. Molis maišomas su organinėmis medžiagomis, vėliau su grūstu granitu. Paviršius ornamentuojamas linijiniu raštu ir duobutėmis aplink kaklą. Baltarusijoje, Pinsko raj. buvo aptikti šeši akmenimis apdėti židiniai. Židiniuose rasta šernų ir briedžių kaulų. Narvos kultūros gyvenviečių sodybos aptiktos Rytų Latvijoje. Puodai buvo dideli, plačiaangiai, smailėjančiu dugnu, mokėjo gaminti ir plokščius dubenėlius, greičiausiai vartotus kaip šviestuvus. Molis maišomas su grūstais sraigių kiaušeliais. Puodų paviršius puošiamas apvijiniu įspaudu, duobutėmis ar įraižomis. Šventojoje aptikta medinių žvejybos įrankių, tinklų, pušies žievės plūdžių, irklų, kuolų, geldų, valčių liekanų, šaukštų, medžio skulptūrų ir kt. Nepaprasti radiniai – dailaus darbo apeiginės raginės lazdos su briedžių galvomis. Narvos kultūros žmonės pradėjo gaminti daug gintaro dirbinių. Šimtai jų rasta Šventojoje ir Juodkrantėje. Iš gintaro išpjaustytų rasta Abuojoje (kelios rastos vaiko kape). Sarnatėje aptikta maža, bet labai dailaus darbo briedės galvutė.

Medžio , rago ir gintaro skulptūros – svarbus šaltinis to laikotarpio meno ir religijos bruožams atkurti. Iš Narvos kultūros radinių žinome, kad buvo vaizduojami vandens paukščiai, gyvatės, žalčiai, briedės, meškos ir
antropomorfinės figūros. Šita mitinių įvardžių grupė būdinga Senosios Europos simboliai.

3. Šukinės keramikos kultūros žmonių atėjimas iš rytų

Pirmoji banga, užliejusi Narvos kultūra Latvijoje, Estijoje ir tik iš dalies Lietuvoje, atėjo iš rytų per Vidurio Rusiją. Tai šukinės keramikos kultūros medžiotojai, nepažinę nei žemdirbystės, nei gyvulių auginimo. Šukinė kultūra vadinama dėl to, kad puodai buvo išpuošti šukų įspaudimą primenančiu ornamentu. Gintarą apdorodavo vietiniai Narvos kultūros gyventojai, bet manoma, kad, atėjus šukinės keramikos kultūros žmonėms, labiau imta domėtis gintaru ir pradėta gyvai prekiauti. Mainais už jį buvo gaunama įrankių ir žalio skalūno papuošalų.

4. Pamarių kultūra – vakarų baltų kultūros branduolys

Daugiausia Pamarių kultūros gyvenviečių tyrinėja Pietryčių Pabaltijyje – tarp Vyslos žemupio ir Šventosios Vakarų Lietuvoje. Chronologiškai gyvenvietės siejamos su pačia ankstyviausia virvelinės keramikos kultūros faze. Šventojoje ir Šarnelėje rasta daugybė žvejybos įrankių: Žeberklų, šakių, tinklų iš liepos karnų, valčių, irklų, atsispiriamųjų lazdų ir kt. Žvejyba čia liko pagrindiniu verslu. Šventojoje rasta sorų ir kanapių. Svarbią vietą Pamarių kultūros žmonių užėmė ruonių ir vandens paukščių medžioklė. Gyventojai augino galvijus, kiaules, avis, ožkas, arklius ir šunis.

Iš Pamarių kultūros toliau plėtojosi Rytprūsių, Vakarų Lietuvos ir Latvijos žalvario bei ankstyvojo geležies amžiaus kultūra, kurią siejame su vakarų baltais. Narvos kultūros substratas bus lėmęs vakarų baltų kultūra. Šiaurės Pabaltijyje randama to paties tipo kapų ir keramikos. Daugiausia tai vyrų karių kapai. Vyrai buvo laidojami su akmeniniais laivo pavidalo kirviais ir titnaginiais peiliais. Nauji ateiviai kūrėsi šalia šukinės keramikos kultūros plačiaveidžių ir plokščianosių vidutinio dydžio kaukolėmis gyventojų – medžiotojų ir žvejų, – giminiškų Vidurio Uralo ir Vakarų Sibiro finougrams. Antropologiniais tyrinėjimais nustatyta, kad europidai mišo su mongolidais.

III. Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius

1. Gintaro prekyba

Gintaras buvo vienas iš pagrindinių Pabaltijo žmonių turtų. Jo troško Vidurio Europos gyventojai. Gintarą mūsų protėviai laikė saulės substancija ir įsivaizdavo kaip elektrą spinduliuojančią medžiagą. Iš čia kilo graikų žodis elektron. Baltams gintaras tapo materialinio suklestėjimo priemone, nes per gintarą užsimezgė ryšiai su Vidurio ir Pietų Europa.

Iš Europos žalvario amžiaus nėra laikų rašytinių šaltinių, mininčių gintarą, bet nuostabios pasakos ir mitai apie jį, žinoma Graikijoje ir Romoje klasikiniais laikais, turėjo būti sukurti žalvario amžiuje. Homero „Odisėjoje“ sakoma: „karaliaus rūmai buvo išpuošti variu, auksu, gintaru, dramblio kaulu ir sidabru“, o Penelopė nešiojo gintaro ir aukso vėrinį „kaip saulę“. Vidurio Europos žalvario amžiaus kultūra ryškiausia dabartinės Čekijos, Vokietijos bei Vakarų Lenkijos žemėse. Ji vadinama Ūneticės vardu pagal to paties kapinyną netoli Prahos. Ši kultūra turėjo didelę įtaka Pabaltijo žalvario amžiaus kultūrai. Kapuose gausiai aptikta gintaro karolių ir žalvarinių durklų, kirvių ir kt. Radinių. XVII – XVI a. pr. m. e. Daug gintaro pasirodo Mikėnų kultūros kapuose Graikijoje. Karoliai dažniausiai buvo suploto rutulio formos, skirstikliai su pragręžtomis skylutėmis siūlui įverti. Tokios pat formos gintaro karolių rasta Vyslos žemupio piliakalniuose, Kuršių nerijoje ir kitur Baltijos pajūryje.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2731 žodžiai iš 8769 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.