Baltų kultūros geografinė orientacija
5 (100%) 1 vote

Baltų kultūros geografinė orientacija

Turinys

Įvadas .3

1. Priešpriešos. Trys baltų arealai……………………………………………………………………….4

2. Mitologija regioniniu aspektu 12

3. Lietuvių tautosakos skirtumai 17

4. Mitinis augalų ir gyvūnų pasaulis 24

Išvados 29

Literatūros sąrašas 30

Įvadas

Šiame referate mes aptarsime keturias potemes:

a) Priešpriešos. Trys baltų arealai.

b) Mitologija regioniniu aspektu

c) Lietuvių tautosakos skirtumai

d) Mitinis gyvūnų ir augalų pasaulis.

Aptariant mūsų pasirinktąją temą, bandysime išsiaiškinti šiuos aspektus:

• Priešpriešos

• Arealuose vyraujančios priešpriešos

• Dievų panteonai

• Arealuose vyraujančios svarbiausios dievybės

• Lietuvių tautosaka, jos priešpriešos ir regioniškumas

• Priešpriešų vieta mitinėje sistemoje

• Mitologinis požiūris į augalų ir gyvūnų pasaulį.

Kiekviena visuomenė operuoja daugeliu priešpriešų, tačiau jų kiekis nėra neribotas. Jų kiekį ir hierarchiją lemia konkretus visuomenės išsivystymo lygis bei jos raidos tendencijos. Be abejo, norint atskleisti kokios nors visuomenės pasaulėvaizdį, nebūtina aptarti visas priešpriešas, tik svarbiausias. Nagrinėti pasirinkau atsižvelgiant į jū pobūdį. Kiek didesnis dėmesys kreipiamas į erdvės (žemai –aukštai, rytai – vakarai), laiko (naktisn – diena), spalvos (juoda – balta) ir stichijos( vanduo – ugnis, akmuo – medis) santykių reiškimą. Svarbiausios priešpriešos daugelyje tautų kultūrų sutampa. Baltų mitologijos bruožai išryškėja per pagrindines semantines priešpriešas.

Mitologija – į religinę sistemą įeinanti mitų visuma, t.y. pasakojimai apie dievus ir didvyrius, antgamtines būtybes ir stebuklingus įvykius bei reiškinius. Mitologija taip pat vadinamas mitus tyrinėjantis mokslas.

Tautosakoje taip pat yra daug priešpriešų ir regioniškumo. Skirtingai negu mitologijoje tautosaka plito iš vieno regiono į kitą, todėl įgijo bendrų interdialektinių tiek išraiškos, tiek turinio bruožų.

Priešpriešos. Trys baltų arealai

Kiekviena visuomenė operuoja daugeliu priešpriešų, tačiau jų kiekis nėra neribotas. Jų kiekį ir hierarchiją lemia konkretus visuomenės išsivystymo lygis bei jos raidos tendencijos. Be abejo, norint atskleisti kokios nors visuomenės pasaulėvaizdį, nebūtina aptarti visas priešpriešas, tik svarbiausias. Nagrinėti pasirinkau atsižvelgiant į jū pobūdį ir baltiškos medžiagos specific. Kiek didesnis dėmesys kreipiamas į erdvės (žemai –aukštai, rytai – vakarai), laiko( naktisn – diena), spalvos (juoda – balta) ir stichijos( vanduo – ugnis, akmuo – medis) santykių reiškimą. Svarbiausios priešpriešos daugelyje tautų kultūrų sutampa. Aptariant pasirinktąsias priešpriešas, daugiausia domimasi geografine jų orientacija.

Dabar aptarsime keletą svarbiausių priešpriešų.

Žemai – aukštai, vakarai – rytai

Pirmykštėse dualistinėse visuomenėse ypač didelis vaidmuo tenka priešpriešoms žemai – aukštai, rytai – vakarai, nes dominuoja, įkuriant bendruomenės stovyklas ir tarp giminių padalijant turimą teritoriją. Jeigu tam tikroje teritorijoje gyvenančios bendruomenės socialinė organizacija buvo gana archaiška, ji, reikia manyti, buvo susiformavusi šių priešpriešų pamatu.Šitokiai organizacijai palankus buvo jau pats baltų gyvenamų vietų reljefas, kuriame pagal vidutinį pakilimą nuo jūros lygio ryškiai išsiskiria trys arealai:

1.Lietuvos pajūrio žemuma, pietuose pereinanti į Priegliaus baseino žemumą, o šiaurėje – Latvijos pajūrio žemumą, tepakilus iki 50 metrų virš jūros lygio.Rytinė jos riba Lietuvos pietuose siekia Juros upės baseino vakarinę dalį, o šiaurėje – Minijos, Bartuvosw aukštupius.

2.Lietuvos vidurio žemuma, šiaurėje pereinanti į Latvijos vidurio žemumą, pakilus nuo 50 iki 100 metrų virš jūros lygio.Jos rytinė riba eina Šventosios upe, o ties Nemunu maždaug apie Prienus suka į vakarus.

3.Baltijos aukštuos, pakilusios virš jūros lygio nuo 150 iki 200, vietomis iki 250 metrų, šiaurėje pereinančios į Vidžemės aukštumą Latvijoje, rytuose – į Švenčionių aukštumą, kuri įsilieja į platų Baltarusijos aukštumų zoną.

Apytikslės senųjų baltų arealų ribos dabartinėje Lietuvos teritorijoje (žiūrėti1pav., vaizdinėje medžiagoje).

Šiuos 3 arealus toliau vadinsiu vakarų, vidurio ir rytų arealais.

Vakarų arealui priskiriami Skuodo, Kretingos, Klaipėdos, Šilutės rajonai ir Plungės, Šilalės, Tauragės rajonų vakariniai pakraščiai, o rytų arealo vakarine riba įskaitytinai laikomi Rokiškio, Anykščių, Ukmergės, Kaišiadorių, Alytaus, Lazdijų rajonai bei Prienų rajono rytinė dalis, Dzūkija, Rytų Lietuva, išskyrus Kupiškio, Biržų rajonus, vidurio – Žemaitija, išskyrus pačią vakarinę dalį, Suvalkija,Vidurio Lietuva.

Šių arealų ribos už Lietuvos teritorijos, kol dar neišnagrinėtas baltų kultūros kitimas šiaurės-pietų kryptimi, tiksliau neapibrėžiamos. Aišku tik, kad Priegliaus žemuma,esanti Kaliningrado srityje,ištisai įėjo į vakarų arealą ir ko gero kartu su nemuno žemupio baseinu sudarė jo centrą, o rytų arealas už Lietuvos į rytus tęsėsi tiek, kiek tęsėsi baltų apgyventas kraštas. Pavadinimas rytų arealas yra
sąlygiškas, nes jo riba Lietuvos teritorijoje eina pietvakarių kryptimi, o už Lietuvos ji gali dar labiau pasikeisti pasaulio šalių atžvilgiu. Lietuvos teritorijoje, klasifikuojant įvairius materialinės ir dvasinės kultūros reiškinius, vakarų arealui priskiriami Skuodo, Kretingos, Klaipėdos, Šilutės rajonai ir Plungės, Šilalės, Tauragės rajonų vakariniai pakraščiai, o rytų arealo vakarinė riba įskaitanui laikoma Rokiškio, Anykščių, Ukmergės, Kaišiadorių, Alytaus, Lazdijų rajonai bei Prienų rajono rytinė dalis(dešiniajame Nemuno krante).

Vakarų arealas pagal pakilimą nuo jūros atitinka kairįjį priešpriešos žemai – aukštai polių, rytų – Dešinįjį, o plotas tarp jų – pereinamąją sferą.Lygiai taip pat šie 3 arealai atitinka ir priešpriešos vakarai – rytai polius. Į domu patyrinėti, kaip minėtosios priešpriešos pasireiškia šiuose 3 – juose ,,nevienodo aukštumo” arealuose įsikurusių baltų tradicinėje liaudies kultūroje.

Bandant šiuo aspektu pažiūrėti į baltų kultūrą, iš karto dėmesį patraukia laidojimo papročiai, kurie yra pastoviausi iš visų papročių ir geriausiai atspindi to mato gyventojų pasaulėžiūrą. Kadangi žalvario ir ankstyvojo geležies periodo laidojimo paminklai Lietuvoje mažai teištirti, ir archeologai netgi nebandė diferencijuoti jų atskirais arealais, tenka daugiau remtis mūsų eros paminklais.

I-IV a. Lietuvoje ryškiai išsiskiria 3 laidojimo būdai, kurie iš dalies sutampa su 3 Lietuvos Landšafto arealais. Vakarų areale iki Jūros bei Salantos upių, pagal Nemuną kiek toliau nusidriekiančiame į rytus mirusieji kasami į žemę. Vidurio Lietuvoje mirusieji laidojami pilkapiuose. Tuo tarpu rytų areale už Šventosios laidojimo paminklų archeologams rasti nepavyko.Vadinasi pagal aukštį, vidurkiu imant žemės paviršių, mirusieji tuo metu laidojami po žeme – ant žemės. Grafiškai tie laidojimo būdai atrodo taip(žiūrėti 2pav., vaizdinė medžiaga).

Klasinės visuomenės formavimosi metu (V-VII a.) ir ankstyvojo feodalinio susiskaidymo laikotarpiu jau išsiskyrus atskiroms baltų tautybėms, laidojimo papročiai smarkiai kinta, ima formuotis nauji regioniniai savitumai.Lietuvoje Mirusieji laidojami duobėse, o Rytų Lietuvoje – pilkapiuose. Rytinėje vidurio arealo dalyje – Nevėžio baseine- į žemę kasami tik sudegintų mirusiųjų palaikai. Taip laidojant tik maža mirusiojo palaikų dalis eina po žeme. Įdomu ir tai, kad nevienodas pilkapių aukštumas.Pagal priešpriešą žemai – aukštai ryškiai skyrėsi ne tik senieji baltų laidojimo papročiai, bet ir žymiai vėlesnė lietuvių mažoji architektūra, nes didelė dalis mažosios architektūros yra kilusi iš senųjų mirusiems pagerbti statytų paminklų. Mažosios architektūros aukštis atskirose Lietuvos srityse yra nevienodas. Pajūrio žemumoje vyrauja žemos koplytėlės, dažnai nesiekiančios nė 2 metrų aukščio, krikštai – ne daugiau 2 metrų ir koplytstulpiai, kurių stiebas paprastai yra 5-8 m.Vidurio Lietuvoje vyrauja koplytėlės ir koplytstulpiai, o Rytų – stogastulpiai. Lietuvių koplytstulpiai pasižymi dar viena labai įdomia savybe, kurią galima susieti su priešpriešomis žemai – aukštai, vakarai – rytai: kartais jų stiebas suskaidomas į 2 ar 3 dalis. Daugumos Vidurio Lietuvos koplytstulpių stiebai nesuskaidyti, o Žemaičių – suskaidyti. Į priešpriešą žemai – aukštai tarsi buvo atsižvelgiama ir įkuriant gyvenvietes. Galima manyti, kad seniau rytų areale baltai ne tik savo mirusiuosius laidojo aukščiau, bet galbūt aukščiau stengėsi įkurįti ir savo gyvenvietes. Vidurio arealo baltai ėmė kraustytis iš piliakalnių žemyn irgi ankščiau už rytų arealo baltus. Pagal priešpriešą žemai – aukštai pastebėtas ryšys tarp gyvenamų vietų ir laidojimo būdo: kai baltų gyvenvietės būna ant piliakalnių, jų laidojimo paminklų nerandama, o kai tik nuo kalnų jie nusikrausto žemyn, savo mirusiuosius ima laidoti pilkapiuose. Polinkis gyvenvietę parinkti tarsi atsižvelgiant į priešpriešą žemai – aukštai ir su tuo susijusi kai kuriųįrenginių specifika išliko iki pat šių dienų. Kiap jau yra pastebėta tyrinėtojų, Vakarų Lietuvoje sodybos dažniausiai buvo įkuriamos žemumose, slėniuose, vakarų areale – kalvų ir kalnelių atšlaitėse, o Rytų Lietuvoje ir Dzūkijoje – aukščiau, arčiau kalvų viršūnės. Einant iš vakarų į rytus, keičiasi ir kai kurios pastatų architektūrinės bei juose esančių įrenginių detalės. Pirmiausia į akis krinta skirtingas židinių aukštis. Žemaitijoje daugiau paplitusiouse ir ilgiau čia išsilaikisiuose namuose židinys buvo įrengiamas tiesiog ant žemės, o kartais net duobėje. O Rytų Lietuvoje išplitusiose dūminėse pirkiose buvo statoma aukšta krosnis, kurios vien pamatą sudarydavo du – trys rąstų vainikai. Įdomu, kad įvairiuose arealuose skyrėsi net puodų aukštis. Skirtumą pagal priešpriešą žemai – aukštai galima įžiūrėti net atskirų arealų balduose. Paimkime, kad ir tradicines lietuvių skrynias, į kurias būdavo kraunamas merginų kraitis ir kurios vaidino svarbų vaidmenį lietuvių vestuvių papročiuose. Pastebėta ir kita įdomi kraitinių skrynių savybė, kurią galima susieti su priešprieša žemai – aukštai. Paprastai skryniose yra išskiriamos 3 konstrukcinės dalys:Apatinioji, vidurinioji,
viršutinioji. Vakarų ir vidurio arealuose labiau mėgstama paaukštinti. Apatiniąją skrynios dalį – pakojas, o rytinėje – viršutiniąją – antvožtą.

Vanduo – ugnis

Aptarti priešpriešos vanduo – ugnis reikšmę ir raiškos būdą atskirose baltų gyvenimo srityse bei arealuose be galo sunku, nes ji apima pirmapradžius, visur pasitaikančius elementus. Turbūt nebuvo tokio baltų visuomenės sluoksnio, nebuvo tokių papročių ir apeigų, kur visu ryškumu nepasireikštų vyraujantis šių elementų vaidmuo. Ir vakaruose ir rytuose, ir žiemos šventėse, ir vestuvėse, ir laidotuvėse – visur ir visada sutinkami šie pirmapradžiai elementai, abu priešpriešos poliai, tik keičiasi jų intensyvumas ir derinys su kitomis priešpriešomis. Sunkoka nustatyti, koks šiojr priešpriešoje buvo tarpinis narys. Atrodo, kad tarpininkas, jungiantis šiuos du priešingus elementus, turėtų būti medžius ir visus augalus auginanti žemė.

Remiantis archeologijos, etnografijos ir kt. Duomenimis, galima nustatyti šitokį priešpriešos vanduo – ugnis ryšį su tradicine baltų kultūra: vakarų arealo baltų kultūroje kiek labiau dominuoja kairysis šios priešpriešos polius, o rytų – dešinysis.

Visur įkuriant gyvenvietę, žiūrima, kad nebūtų per toli vanduo, tačiau atstumas iki vandens nevienodas.Vidurio areale prie sodybų vietoj vandens ima dominuoti medis. Tam tikru mastu priešprieša vanduo – ugnis atsispindi ir architektūros puošyboje. Rytų areale dominuoja saulės, ugnies simboliai, vidurio – augalų. Tai pastebima netgi medžio dirbinių ornamentuose.Pvz.,verpstėse, kurios paplitusios tik Rytų Lietuvoje, dažnokai, pasitaiko saulės simbolių. Vidurio arealo prieverpstėse gausu augalų. Rytų aukštaičių ir dzųkų moterų drabužių puošyboje vyrauja saulutės, žvaigždutės – aiškiai su ugnies simbolika susiję ornamentai.

Orientavimosi pagal priešpriešą vanduo – ugnis reliktų randame ir laidojomo papročiuose. Pastebėta, kad vakarų arealo laidojimo paminklai beveik visada yra prie didesnio vandens telkinio. Tuo tarpu rytų areale neretai pakakdavo ir simbolinio griovelio apie pilkapį, o kartais ir to nebūdavo. Beveik visose lietuvių XIX- Xxa. Tradicinių papročių aprašymuose vanduo ir ugnis yra neatskiriami apeigų elementai.Tačiau pastebėta, kad pajūrio areale labiau dominuoja vandens, o rytų – ugnies pradas. Pavyzdžiuj, žemaičių vestuvėse parvedlaujant jaunąją skersai kelią iškasamas gilus griovys, be abejo, simbolizuojantis vandens kliūtį. Prūsijoje, parvedlavus jaunąją, buvo plaunamos jai kojos; visi svečiai, jaunosios lova, gyvuliai, namas ir visi namų apyvokos daigtai šlakstomi vandeniu. Tuo tarpu Dzūkijoje per vestuves atvažioujantis svetimas pulkas apibarstomas pelenais, Rytų Lietuvoje šokant marčią, žibinamos žvakės arba balanos ir pan.

Akmuo – medis

Akmens ritualinė reikšmė praeityje neabejotina. Tai puikiausia įrodo senirji laidojimo paminklai. Tačiau ji nėra tokia didelė kaip vandens arba ugnies. Todėl ne taip lengva nustatyti, kas buvo akmens priešprieša. Akmuo ypač gausiai naudotas vakarų arealo laidojimo paminkluose. Jau žalvario amžiuje pajūrio Lietuvos pilkapiuose randama daug akmenų:kai kur sudegintų mirusiųjų palaikai randami tiesiog ant akmenų grindinio.Ir ankstyvajame geležies amžiuje vakarų areale mirusiųjų palaikai pilkapiuose apdedami 3, 2 arba1 akmenų vainiku. Gaila tik, kad iš žalvario ir ankstyvojo geležies amžiaus kitų arealų laidojimo paminklų beveik neaptikta ir negalima nustatyti, kas tenai analogiškoje situacijoje pakeitė akmenį. Pirmaisiaia mūsų eros amžiais vakarų arealo šiaurinėje dalyje mirusieji laidoti 1 ar keliomis akmenų eilėmis apdėtose duobėse. Tačiau pietinėje vakarų arealo dalyje laidojimo paminkluose akmenų nerasta. Akmenų vainikai juosia ir vidurio arealo pilkapius. Vakarų arealo šiaurinėje dalyje ilgiausiai išsilaikė tradicija mirusįjį apdėti akmenimis. Vakarų areale neretai aptinkami 3 eilių vainikai, vidurio – 2, o rytų – tik vienos eilės vainikai.

Panaši tendencija pastebima ir lietuvių mažojoje architektūroje. Vakarinėje Lirtuvos dalyje koplytėlėe dažniau statomos ant akmenų, o rytinėje – keliamos į medžius. Akmenų vaidmens mažėjimas, o medžio didėjimas, einant iš vakarų į rytus, pastebimas ir kai kuriuose namų įrenginiuose, visų pirma – židiniuose.Savotiška akmens – medžio priešprieša, statant krosnis, išliko iki pat mūsų laikų. Žemaičių tradicinis kaminas statomas iš akmenų ir molio.Tuo tarpu Rytų Lietuvoje krosnys statomos ant medžio rąstelių.

Juoda – balta, naktis – diena, mėnulis – saulė ir kt.

Seniau Lietuvoje iš viso labiau mėgstama buvo balta spalva. Lietuvių audinių ir drabužių tyrinėtojai yra vieningos nuomonės, kad rytų aukštaičiai labiau mėgsa šviesias spalvas, o žemaičiai – tamsias. Žemaitijos moterų tradicinių sijonų koloritas tamsokas, o aukštaičių sijonuose vyrauja šviesesni ir šiltesni atspalviai. Pagal priešpriešą juoda – balta skiriasi ne tik atskirų Lietuvos regionų tautiniai drabužiai, bet ir baldai, kurie kaip tik yra dažomi vienokia ar kitokia spalva. Čia irgi pastebimi tie patys dėsniškumai, kaip ir audiniuose: vakaruose vyrauja tamsesnės spalvos, rytuose – šviesesnės. Susiejimas žemumoje gyvenančių vakarinių baltų
spalva, o aukštumose gyvenančių rytinių baltų – su balta labai prasmingas. Be to, juoda spalva asocijuojasi su naktim, o balta – su diena. Todėl priešprieša juoda – balta visai pagrįstai gali būti gretinama su naktis – diena. Toks gretinumas padeda nustatyti ir šių priešpriešų tarpines grandis. Tarpinė spalva tarp juodos ir baltos galėjo būti raudona spalva arba visos spektro spalvos.Raudonos spalvos tarpinę padėtį tarp juodos ir baltos rodo tai, kad vienose pasaulio gentyse ji laikoma priešprieša baltai spalvai, o kituose – juodai. Danguje priešpriešą naktis – diena atitinka mėnulis – saulė , nes mėnulis šviečia naktį, o saulė – dieną. Be abejo, daugiausia priešpriešos mėnulis – saulė reliktų yra išlikę lietuvių ir kt. Baltų mitologijoje, papročiuose ir liaudies mene. Ornamentuotose verpstėse bei prieverpstėse, kaip ir daugelyje kitų sakralinę ar buitinę paskirtį turinčių, atitinkamai papuoštų daiktų, pvz., koplytstulpyje liaudis vaizdavo savaip suprastą pasaulio sandaros principą, kuris dažniausiai reiškiamas pasaulio medžio įvaizdžiu. Kai kurios verpstės ir prieverpstės pasaulio modelio idealą perduoda gana akivaizdžiai. Jų plokštuma vertikaliai suskirstyta į 3 dalis, atitinkančias 3 pasaulio sferas. Vienas iš jų – apatinioji, kurioje kartais net pavaizduotas žaltys, žymi apatinę pasaulio sferą, kita – vidurinę, o dar kita – viršutinę,, kurioje įkomponuojama saulė, paukščiai. Vaizduojant pasaulio modelį, ypač atskiras jo sferas, verpstėse bei prieverpstėse pasireiškia lengvai apčiuopiami arealiniai skirtumai.

Rytų arealo verpsčių mentelėse atskiros pasaulio sferos projektuojamos vertikalioje linijoje, ir daugiau kaip pusėje visų verpsčių 3 atskiros pasaulio sferos atitinka 3 atskiras segmentines žvaigždes. Tačiau neretai vietoj viršutiniosios segmentinės žvaigždės yra aiškiai saulę simbolizuojantis ratas, kryžius. Daugumos vidurio arealo prieverpsčių plokštumoje dominuoja 2 , one 3 segmentinės žvaigždės.

Tuo tarpu daumos vakarų arealo prieverpsčių iš viso nėra segmentinių žvaigždžių. Tačiau išpjaustinėtose apskritose kiaurymėse galima įžiūrėti mėnulio pilnatį, o kai kur delčią. Arealiniai skrynių piešinių skirtumai pagal priešpriešą mėnulis – saulė yra panašūs kaip ir verpstėse. Rytinio arealo skrynių priekinė plokštuma dažniausiai dalijama į 3 laukus, tarp kurių dominuoja vienas, centrinis laukas. Jame ir piešiamas pasaulio medis.Šio arealo skrynių piešiniuose, kurie dažnai yra ne tapyti, bet spausdinti, yra palyginti daug saulės, ugnies simbolių. Tuo tarpu vidurio arealo skrynių priekinė plokštuma dažnai dalijama į 2 laukus, kuriuose piešiami 2 medžiai. Saulės simbolių čia mažiau negu rytų areale, o pabrėžtas poriškumas leidžia šio arealo skrynių piešinius susieti su dievais dvyniais ir juos atitinkančiais dangaus kūnais. Priešpriešos mėnulis – saulė reliktų galima rasti ir lietuvių, ypač moterų, tautinių drabužių ornamentuose.

Senas – jaunas

Kadangi visur pagal mėnulį buvo skaičiuojamas laikas, pagal mėnulį buvo sėjama, pjaunama ir t.t.,tai jam visur buvo rodoma pagarba. Jauno mėnulio pavidalo ornamentas būdingas brūkšniuotajai keramikai, kuri, kiek galima spėti iš radinių, labiausiai buvo paplitusiir ilgiausiai išsilaikė rytiniame baltų areale. Jauno mėnulio iškėlimas rytų areale, t.y. šios fazės priešinimas kitoms fazėms aiškiaisusijęs su platesniu apskritaijauno išskyrimu ir iškėlimu prieš seną, labiau gerbiamą vakarų ir vidurio arealuose. Priešprieša senas – jaunas ryški senojoje baltų mitologijoje ir tautosakoje. Pasakos, kuriose raginama gerbti senelius, iškrliama jų išmintis, nauda šeimai ir visai bendruomenei, labiau paplitusi vidurio ir vakarų arealuose.Šiuose arealuose populeresnės ir tokios mpatarlės bei priežodžiai, kuriuose iškeliama seno išmintis, sumanumas. Esant jaunam mėnuliui rytų areale buvo atlikinėjamos ir kai kurios senosios religinės apeigos. Duomenų geografinei nagrinėjamos priešpriešos orientacija atsekti galima ir lietuvių liaudies tikėjimuose.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 3004 žodžiai iš 9722 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.