Baltų kultūros i v amžiuose
5 (100%) 1 vote

Baltų kultūros i v amžiuose

Baltų kultūros I–V amžiuose

Neregėtai spartus baltų kultūrų vystymasis pastebimas senajame geležies amžiuje. Bene romantiškiausiai šį laikotarpį apibrėžė M. Gimbutienė – pavadino jį „aukso amžiumi“ ir teigė, kad „šis laikotarpis yra šuolis ir materialinės kultūros, ir kūrybinės energijos požiūriu. (…) Niekada vėliau baltų gentys didžiuliuose plotuose tarp Vyslos vakaruose ir Okos rytuose nepatyrė tokio klestėjimo“. Kad ir kaip vadintume šį laikotarpį, viena yra akivaizdu – pirmaisiais dešimtmečiais po Kristaus prasidėjęs baltų genčių sklaidos procesas iš esmės pakeitė etnokultūrinį Lietuvos veidą. Dvi stambios baltų šakos – Vakarų baltų pilkapių kultūra ir Brūkšniuotosios keramikos kultūra – pamažu kito: kūrėsi gyvenvietės, buvo diegiami nauji papročiai, klostėsi nauji ryšiai tarp genčių. Jau tankiai apgyvendintoje Lietuvoje susiformavo keletas savitų baltiškų kultūrų.

Senajame geležies amžiuje istorinis postūmis, nulėmęs spartų baltų kultūros vystymąsi, buvo vietinės balų rūdos gavybos ir geležies bei plieno gamybos technologijų įsisavinimas. Taip mano R. Volkaitė-Kulikauskienė, P. Kulikauskas, A. Endzinas, J. Stankus, P. Jodelė, M. Michelbertas. Gausėjo kalvystės meistrų ir juvelyrų centrų, vietinių meistrų gaminiai paveikė įvairias tuometinio gyvenimo sritis. Įgudus naudoti geležinį kirvį miškui kirsti ir geležinį noragą dirvai purenti pagrindiniu verslu tapo žemdirbystė. Tai pažymi antikos autorius P. K. Tacitas, kuris baltus (aisčius) vadina žemdirbiais. Atsiradus geležiniam dalgiui ir pusdalgiui palengvėjo pašaro ruošimas – suklestėjo gyvulininkystė. Geležinis kirvis paįvairino medžio darbus, radosi naujų galimybių būstų statybai – imta statyti tvirtesnius ir šiltesnius namus. Kasdieniame gyvenime plačiai naudojami žalvariniai papuošalai; nes šis laikotarpis – tai baltų auksakalystės pradžios ir nepaprasto suklestėjimo metas. Medžioklės ir karybos arsenalas pasipildė kokybiškais ginklais. Plito vidiniai mainai, vystėsi prekyba su tolimaisiais kraštais. Prekyba su antikos pasauliu ne tik tenkino materialius poreikius, bet ir plėtė baltų akiratį, supažindino juos su pasaulio žmonių papročiais bei socialiniais santykiais.

Technologijos šuolis lėmė demografinį šuolį. Krašte pagausėjo gyventojų, jie tolygiau pasklido. Senajame geležies amžiuje jau gana daug gyvenviečių – uždaro (piliakalnių) ar atviro tipo – ir, suprantama, laidojimo paminklų. Nuo pirmųjų dešimtmečių po Kristaus išnyksta paprotys kremuoti mirusiuosius: jie laidojami nedeginti, dažnai mediniuose skobtiniuose arba lentiniuose karstuose. Įsivyravo paprotys dėti į kapus turtingas įkapes: papuošalus, ginklus, darbo įrankius, buitinius daiktus.

I–IV a. daugiau nei 250 kapų rasta plokštiniuose kapinynuose ir pilkapynuose. Jiems būdinga humacija, mirusiųjų orientavimas pagal pasaulio šalis, gana turtingos įkapės. Tiesa, būta ne tik panašumų, bet ir skirtumų. Jais remiantis Lietuvoje skiriamos 6 kultūrinės sritys: Vakarų Lietuvos, Nemuno žemupio, Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų, Pilkapių, Užnemunės laidojimo paminklų ir Vėlyvoji brūkšniuotosios keramikos kultūra. Iki šiol, deja, vienos iš jų yra labiau ištyrinėtos, kitos – mažiau. Svarbiausia, kad žinome, jog senajame geležies amžiuje baltų gentys pradėjo formuotis ir šis procesas baigėsi apie V–VI a. susidarius atskiroms baltų gentims.

Vakarų Lietuvos plokštinių kapinynų kultūra atsirado nykstant Vakarų baltų pilkapių kultūrai. Jau I a. po Kr. Lietuvos pajūryje pakito laidosena. Ten įsigalėjo plokštiniai kapai, kuriuose mirusieji buvo laidojami nedeginti. Tačiau išliko gajos Vakarų baltų pilkapių kultūros tradicijos: dar II a. kai kur būta pilkapių, o naujosios tradicijos kapas juosiamas akmenų vainiku ir jungiamas su greta esančiais kapais. Pamažu iš pailgų akmenų vainikų susidarydavo bičių korį primenantis tinklas. Tokių kapinynų arealas šiaurėje siekia Šventąją, rytuose – Salantų apylinkes ir Jūros upės aukštupį, pietuose – Minijos žiotis. Remiantis naujausiais duomenimis šiame areale yra 37 laidojimo paminklai. Daugelis iš jų tyrinėti.

Tyrinėjant kapinynus paaiškėjo, kad šios srities gyventojai jau I a. po Kr. buvo sukūrę savitą ir turtingą kultūrą. Geopolitinė Lietuvos pajūrio gyventojų padėtis lėmė, kad jie bendravo su pažangiausia to meto civilizacija – Romos imperija, palaikė ryšius su kitomis ryčiau ir šiauriau gyvenusiomis baltų gentimis bei kaimynine Skandinavija. Gausu kapų radinių. Vyrų kapams labiau būdingi darbo įrankiai ir ginklai: įmoviniai kirviai ir dalgeliai, ietys su geležiniais įmoviniais ietigaliais, skydai. Iš papuošalų vyrai nešiojo antkakles bei (dažniausiai) po vieną apyrankę. Moterų kapuose daug mažiau darbo įrankių ar buities reikmenų (ylų, peiliukų, verpstukų), užtat gausu papuošalų. Jų kepuraitės papuoštos žalvariniais spurgeliais ar plokštelėmis, įvijėlėmis ar antsmilkiniais, kaklą juosė stiklinių karolių, žalvarinių įvijėlių ar gintaro karolių vėriniai, žalvarinės antkaklės. Vyrų, moterų ir vaikų viršutinis drabužis ties krūtine susegtas vienu dideliu smeigtuku, smeigtukų pora arba smeigtuku ir sege. Smeigtukai nešioti ritiniai, statinaitės formos,
lazdeliniai. Segės dažniausiai akinės, labai profiliuotos, laiptelinės, lenkta kojele.

Išskirtinis šios kultūros laidosenos bruožas – molinis indas, padėtas prie mirusiojo galvos ar peties. Gausu kapuose Romos imperatorių, ypač Antoninų ir Severų dinastijų, monetų. Panašiai kaip ir Sambijoje, greta žmogaus kartais būdavo laidojamas žirgas. V–VI a. kapų su akmenų vainikais srityje jau randame susiformavusias dvi gentis: šiaurinėje dalyje – kuršius, pietinėje – lamatiečius.

Nemuno žemupio plokštinių kapinynų kultūros arealas šiaurės rytuose siekia Ančios upės dešinįjį vidurupį, žemyn upe iki Šešuvies, Šešuvies baseinu iki santakos su Jūra. Šiaurinė riba – Jūros vidurupis, o nuo čia į pietus abiem Jūros baseino pusėmis iki santakos su Nemunu. Ties Jūros žiotimis paminklų randama tik dešinėje Jūros ir Nemuno pusėje. Vakariau Nemunu paminklai „persikelia“ per jį ir žinomi Tilžės (dabartinis Sovietskas, Rusijos Federacija) apylinkėse. Nemuno žemupio kultūra yra pačiuose Pajūrio žemumos pietryčiuose; rytuose ji ribojasi su Karšuvos žemuma, šiaurėje siekia pietinę Žemaičių aukštumos ribą. Iš žinomų 13 šios kultūros paminklų žymesnieji yra Dauglaukyje, Greižėnuose, Lumpėnuose, Palumpiuose, Vilkyškiuose, Šaukėnuose. Duomenys rodo, kad jau nuo I a. po Kr. vidurio mirusieji laidojami nedeginti. Kapai be akmenų vainikų, juose maža miniatiūrinių puodelių – tai juos skiria nuo Lietuvos pajūrio kapų. Kartais abipus mirusiojo galvos dedami akmenys – tai šią kultūrą suartina su Centrinės Lietuvos kultūra. Kitas būdingas laidosenos bruožas – ryški mirusiųjų erdvinio orientavimo priešprieša: vyrai laidojami galvomis į šiaurę, moterys – į pietus. Įkapės kaip Lietuvos pajūryje. Tačiau yra ir skirtumų: šioje kultūroje itin gausu kūginių antkaklių su pakabučiais. Kitos būdingesnės įkapės – įmovinis kirvis, įmoviniai ietigaliai, trimitinės antkaklės, akinės, profiliuotos ir laiptelinės segės, rečiau Romos imperijos monetos. Atrodo, kad šios kultūros žmones reikia laikyti skalvių protėviais, kuriuos mini istorijos šaltiniai. Tai patvirtina ir toks faktas: senojo geležies amžiaus Nemuno žemupio kultūros kartografuotų paminklų ir viduriniame geležies amžiuje lokalizuojamų skalvių paminklų ribos beveik sutampa.

Šiuo metu Jūs matote 43% šio straipsnio.
Matomi 1177 žodžiai iš 2751 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.