Baltų laidojimo papročiai
5 (100%) 1 vote

Baltų laidojimo papročiai

Turinys

Tikslas 3

Analizė 3

Įvadas 3

Baltų kilmė 5

Lietuvių kiltys 5

Aisčių kaimynai 5

Aisčių santykiai su kitomis tautomis 5

Aisčių verslai 5

Religija 6

Požiūris į mirtį 7

Laidojimo papročiai 8

Išvados 11

Naudota literatūra 12

Tikslas

Mano tikslas supažindint mokinius su baltų laidojimo tradicijomis, papročiais, kuo tiksliau ir įdomiau juos pateikti.

Analizė

Šiame referate visų pirma as aprašiau pačius baltus ir jų atsiradimo laikotarpį bei surašiau svarbiausius baltų laidojimo papročius. Jau nuo gilios senovės žmonės tikėjo, kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia. Vėlė gyvena naują gyvenimą. Buvo manoma, kad miręs žmogus išlieka tokio pat amžiaus. Baltai taip pat skyrė geras ir blogas dvasias- gerų žmonių dvasių pavidalai yra balti, o blogų- juodi. Baltai tikėjo, kad vėlės įsikūnija į medžius, paukščius, gyvūnus.

Baltai išskyrė tris laidojimo būdus: laidojimas medžiuose, laidojimas žemėje ir deginimas. Šie būdai atitinka mirusiojo susijungimą su trimis pirmapradžiais gamtos elementais: žeme, oru ir ugnimi. Mirusieji buvo laidojami su išeiginiais rūbais, papuošalais. Baltai kilminguosius visada sudegindavo, nes manė, kad deginimas yra lengvesnis sielos išlaisvinimas iš kūno. Baltai galvojo, kad pomirtinis gyvenimas bus panašus į žemiškąjį, todėl mirusiuosius laidojo su reikalingiausiais daiktais. Bet juos sudaužydavo, nes manė, kad aname pasaulyje viskas bus atvirkščiai- jei šiame pasaulyje indai sudaužyti, tai kitame pasaulyje jie bus sveiki. Kardus taip pat dėdavo ne prie kairio šono,o prie dešnio.

Seniausias ir svarbiausias laidotuvių apeigų tikslas buvo nubaidyti mirusiojo vėlę triukšmu ir gąsdinimu, sugundyti ją vaišėmis, dovanomis, tikint, kad vėlė mirusiųjų šalyje gyvenanti taip pat kaip ir gyvas žmogus.

Su visomis deramomis apeigomis palaidotas mirusysis patenka į mirusiųjų pasaulį ir ten būdamas, gyvųjų jau nebebaugina. Kapai baltų tikėjime – tai vieta, kuri labai gerbiama ir jos bijomasi.

Įvadas

Lietuvoje pirmieji žmonės apsigyveno maždaug X tūkstantmetyje pr. Kr., paleolite, kai atšilo klimatas ir ledynai pasitraukė iš Lietuvos teritorijos į Skandinaviją. Nuo tada prasideda mūsų krašto istorija, besitęsianti maždaug 12 000 metų. Maždaug 2500 m. pr. Kr. taikus gyvenimas rytinėje Baltijos pakrantėje baigėsi. Į medžiotojų ir žvejų gyvenamuosius plotus ėmė skverbtis ateiviai iš pietų. Per kelis šimtmečius, maždaug 2000 m. pr. Kr., mūsų protėviai tapo baltais. Maždaug V-VI a. jau buvo susidariusios visos šiandien žinomos pagrindinės baltų gentys.

Kai po ledyno klimatas atšilo, iš pietų pradėjo slinkti vis didesni žmonių būriai, jie kūrėsi prie upių, miškų ir ežerų. Suklestėjo medžioklė ir žvejyba.

2000 m. pr. Kr. Pabaltijyje paplito žemdirbiai ir gyvulių augintojai (indoeuropiečiai). Pirmas prijaukintas gyvulys – šuo.

Vėliau žmonės būrėsi į kaimus, augino gyvulius, dirbo žemę, užsiiminėjo medžiokle, žvejyba, bitininkyste. Pastaroji sukūrė žmonių santykių formą – bičiulystę. Vaškas – viena iš seniausių Lietuvos eksporto prekių, kaip ir kailiai (Lietuvoje būta brangiakailių žvėrelių).

Iš amatų ryškiausias buvo kalvio amatas. Aukšta buvo ir papuošalų apdirbimo technika. Kryžiuočių kronikoje rašoma, kad ginklai buvę sidabro spalvos, žibėję kaip veidrodis; žemaičių šarvai spindėję sidabru.

Romėnų istorikas Tacitas (52-117 m. po Kr.) mini vardą – “Aestii”. Tacitas rašė, kad “Aestii”(aisčiai) javus ir kitus žemės vaisius augina rūpestingiau negu germanai; jūros krante renką gintarą… Mokslininkai įrodinėja, kad aisčius galima tapatinti su baltais. Tacitas galėjo minėti vieną iš baltų genčių – prūsus.

Apie aisčių žemę išlikęs ir vieno anglosaksų jūrininko pasakojimas (870-890 m.). Jis tvirtina, kad tai didelė žemė, čia daug medaus ir žuvies. Šioje žemėje daug pilių, kurių kiekvienoje yra kunigas (kunigaikštis).

Šioje ugnies garbintojų tautoje buvo ryškūs ne tik patriarchatinės, bet ir matriarchatinės kultūros elementai. Matriarchatinę kultūrą reikia sieti su užuomazgomis žemdirbystės, kurią moteris pradėjo ir išplėtojo.

Šios kultūros žmonės nemėgsta kitų puldinėti ir yra lengvai užkariaunami, tačiau jie yra neišnaikinami dėl didelio prisirišimo prie savo žemės ir savų papročių.

Maždaug 5-6 amžiuje jau buvo susiformavusios visos šiandien žinomos baltų gentys: kuršiai, prūsai, jotvingiai, žiemgaliai, žemaičiai, latgaliai, lietuviai, sėliai.

Baltai gyveno atskiromis šeimomis ar gentimis. Žemę arė arkliais, naudodami žagrę, o vėliau ir geležinį noragą. Pačių nukaltais dalgiais ir pjautuvais kirto javus, pjovė šieną, grūdus maldavo naminėmis girnomis. Namie verpdavo, ausdavo, droždavo medines klumpes, vijo virves, o iš virvių pindavo vyžas. Miške jie medžiojo, uogavo, grybavo, rinko riešutus.

Pamažu tarp gyventojų atsirado nelygybė. Iš turtingesnių ir galingesnių šeimų iškildavo vadų, vyresniųjų. Juos vadino kunigais, rikiais, kunigaikščiais. Greta jų susidarė paprasta liaudis. Gynybai nuo priešų lietuviai statė pilis. Jas statė aukštumose, ant kalnelių, dviejų upių santakoje ar prie pelkių. Kariai turėjo kardus, šalmus,
šarvus ir ietis.

Pinigų tuomet mūsų krašte žmonės dar nežinojo. Kai konors prireikdavo, išsimainydavo. Pirkliai daugiausia atvykdavo upėmis. Jie atveždavo druskos, geležies, stiklo, ginklų. Visa tai išmainydavo į brangius kailius, vašką, dervą, gintarą. Mūsų gintaras pasiekdavo ne tik kaimynus, bet ir Kaukazą, Mažąją Aziją, Graikiją, Dunojumi – Romą, o Reinu – net Angliją. Tai liudija archeologiniai radiniai.

Šeimos tada buvo patriarchalinės. Į tėvą paprastai žiūrėjo kaip į šeimos galvą, kaip į rūstų teisėją, kuris gali smarkiai bausti. Motiną vaikai mylėjo kaip šeimos gerovės, laimės ir ramybės saugotoją. Suaugę vaikai pasistatydavo savo namus ir pradėdavo savo atskirą ūkį, bet kaip ir visi giminės laikydavosi drauge, vieni kitiems padėdavo, kartu į karą eidavo ir nuo priešų gindavosi.

Baltų kilmė

Baltai (kitaip- aisčiai ),- indoeuropiečių kilmės tautų bei genčių grupė, kalbėjusi giminingomis kalbomis bei tarmėmis( lietuviai, latviai, prūsai, jotvingiai, kuršiai, žiemgaliai, sėliai) .

III tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje į Pabaltijį atsikėlusios indoeuropiečių giminės, asimiliavusios senuosius vietos gyventojus ir sukūrusios pamario archeologinę kultūrą, kuri jau laikoma baltiška. Baltų vardą 1845m pasiūlė vokiečių kalbininkas G. NESELMANAS( 1811- 1881) knygoje< Senųjų prūsų kalba>

Lietuvių kiltys

Lietuvių kiltys, iš kurių yra susiformavusi lietuvių tauta, gyveno į šiaurę ir į rytus nuo prūsų- maždaug iki dabartinės latvių sienos. Čia dabartinėje savo vietoje, Klaipėdos krašte ir Kuršmarių pakrantėmis, gyveno žemaičiai. Toliau nuo jų, į pietus, kairiajam Nemuno krante, t. y. pietinėje mažosios Lietuvos dalyje, dabartiniam Suvalkų krašte,- maždaug nuo Merkinės jau abiejuose Nemuno krantuose iki anapus Naugarduko, Slanimo ir Brastos- gyveno sūduviai, arba jotvingiai. Į pietus nuo žemaičių ir į rytus nuo jotvingių gyveno aukštaičiai, kurie sudarė vėlesnės Lietuvos valstybės branduolį. Rytinės jų sienos nėra aiškios; jie užėmė visą Neries aukštupį, artėjo prie Berezinos aukštypio ir prie Dysnos.

Visos aisčių giminės gyveno palyginti labai nuošaliam krašte, paliai Baltijos jūrą.

Aisčių kaimynai

Senieji aisčių kaimynai buvo lenkams artimi pamarėnai, pietuose buvo mozūrai. Jotvingiai ribojosi su lenkais ir Volninės rusais. Aukštaičiai susisiekė su gudais. Su gudais taip pat ribojosi latgaliai. Prie latgalių gyveno estai. Nuo jūros latvius skyrė lybai. Kitas sienas sudarė jūra.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1242 žodžiai iš 4128 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.