Lietuvių mitologija yra sudėtinga, nes laikui bėgant labai keitėsi, įtraukdama naujus elementus ir reinterpretuodama senesnius.
Ankstyvosios ikiindoeuropietiškosios epochos pagrindinis bruožas – gamtos jėgų garbinimas. Gamtos kultas pasireiškė atskirų augalų, gyvūnų, negyvosios gamtos, daiktų garbinimu – totemizmu ir animizmu – atskirų gamtos objektų įdvasinimu. Garbinti medžiai, paukščiai, ugnis, vanduo – viskas, kas sudarė pagrindinį žmonių pragyvenimo šaltinį.
Vėlyvojoje ikiindoeuropietiškoje epochoje gamtos kultas susijęs su dvasių ir atskirų dievybių kultu. Būta tik moteriškų dievybių. Vyravo Didžiosios Deivės religija, žemės, o ne dangaus religija. Didžiąją Deivę supantieji simboliai – vanduo (gyvybės šaltinis), sprogstantys pumpurai, žiedai, išsikeroję augalai, paukščiai, žvėrys, – t.y. gyvybės ženklai.
Indoeuropietiškojoje patriarchalinėje epochoje (III tūkst. pr. m. e.) susiduria Senosios Europos ir indoeuropiečių kultūros. Taiki žemdirbių kultūra persiformuoja į neramių, karą idealizuojančių žmonių kultūrą.
Moteriškas dievybes keičia dievai vyrai (beveik visada ginkluoti). Tiesa, ilgą laiką moteriškos dievybės egzistavo greta vyriškųjų, bet buvo netekusios savo reikšmės.
Lietuvių Aukščiausias Dievas vadintas Praamžiumi (esantis pats pirmasis, neturintis pradžios), Aukštėju, Dievu Seneliu, Praamžimu, Praamžiu ir t.t.
Lada – įasmeninto pasaulio gyvūnijos ir augalijos pragimdytoja, didžioji baltų deivė motina. Lela – jos duktė. Jos abi buvo laikomos tarpininkėmis tarp dangaus ir žemės, pavasario gamtos gaivintojomis, augalijos augintojomis, lietaus ir rasos davėjomis, taip pat vaisingumo ir santuokų, santuokinio gyvenimo, gimimo globėjomis.
Perkūnas – atmosferos ir gamtos valdytojas, kaip dangiškoji dievybė, buvo aukščiausiojo Dievo pagalbininkas ir valios vykdytojas. Aukščiausiąjį Dievą jis pranoko savo aktualumu žmogui ir mitologinių funkcijų konkretumu.
Dievų trejybėje Perkūnas simbolizuoja aukštų gamybinių, vegetacinių jėgų pakilimą, vyriškumą, sėkmę, taip pat antžeminį pasaulį, dangų, lietų, griaustinį, dangaus ugnį (žaibą). Jam priskiriama žemės augalijos priežiūra, globa, rūpinimasis vaisingumu. Patrimpas simbolizuoja žemę, o Pikuolis – požemį, mirtį.
Dangaus dievybės:Mitinis Kalvis (Dievaitis Kalvelis) senovės lietuvių mitologijoje buvo Perkūno pagalbininkas, sietas su ugnimi ir vandeniu, stebuklingų daiktų (ginklų, Saulės, Mėnulio) kalėjas.
Deivė Saulė – senovės mitologijoje buvo Mėnulio žmona (kartais seserimi), o visos žvaigždės – dukterimis.
Mėnulis – nakties šviesos Dievas, augalijos augimo skatintojas.
Kiti dievai:Laima – galingiausia ir vyriausia dangaus ir žemės, viso gėrio deivė. Lėmė ne tik žmogaus gimimą, bet ir tolesnį žmogaus gyvenimą, o jos sesuo Giltinė siejama su gyvenimo pabaiga.
Laimė (Dalia) – gyvenimo sėkmės tvarkytoja, globojanti žmones, Laimos pagalbininkė.
Veliona – amžinybės, amžinos vilties, būsimo pomirtinio gyvenimo deivė.
Deivė Kupolė ir jos duktė Rasa sietos su augalijos suklestėjimu, augimu, vegetacija.