Baltų mitologija ir tautosaka
5 (100%) 1 vote

Baltų mitologija ir tautosaka

Turinys

1.

Įvadas…………………………………………………………….

………………………………3

2. Baltų mitologija ir

tautosaka………………………………………………………….

….4

3. Dievybės ir dievai baltų

mitologijoje………………………………………………….4

4. Gyvybės ir mirties

dievybės…………………………………………………………..

….5

5. Chtoninės (Žemės)

dievybės…………………………………………………………..

…6

6. Indoeuropietiškos kilmės dievai ir

deivės……………………………………………7

7. Baltų mitologijos ir Lietuvių tautosakos

ryšys……………………………………..8

8. Lietuvių liaudės

kūryba…………………………………………………………….

………8

9. Pasakojamoji

tautosaka………………………………………………………….

…………8

10. Dainuojamoji

tautosaka………………………………………………………….

……….9

11. Smulkioji

tautosaka………………………………………………………….

…………..10

12.

Išvados……………………………………………………………

…………………………..11

13. Naudota

literatūra…………………………………………………………

………………12

14.

Lentelė……………………………………………………………

…………………………..13

1. Įvadas

Mitologija yra pagrindinis šaltinis tautos kultūrai pažinti. Ji byloja,

kaip mūsų protėviai galvojo apie pasaulį, apie gyvybės ir mirties, gėrio ir

blogio priežastis. Kas paveldėta iš gilios senovės, neišnyksta be pėdsakų.

Beveik viskas kas paskelbta apie lietuvių senąjį tikėjimą ir mitologiją

tarp XVI a. ir XX a. pradžios, yra tik trupiniai, iš kurių pilnesnio vaizdo

suklijuoti neįmanoma. Neturėta rašto, ir mitai bei epas nei lietuvių, nei

prūsų, nei kita baltų kalba prieš krikščioniškais ar ankstyvais

krikščioniškais laikais nebuvo užrašyti. Dievų vardai svetimomis kalbomis

rašytose kronikose tiek iškraipyti, jog kartais beviltiška juos atkurti. Be

to, į senąjį tikėjimą žiūrėta su panieka, visais įmanomais būdais jis buvo

naikinamas, deivės ir dievai degraduojami ir karikatūrindami. Kai kurių

svarbių dievų ir deivių charakterio bruožai buvo iškraipyti arba dingę

nebegrįžtamai.

Raktas lietuviškajai ir latviškajai mitologijai atrakinti glūdi ne

atsitiktiniuose istoriniuose dokumentuose, o nepaprasto turtingumo

tautosakoje: mitologinėse dainose, pasakose, sakmėse, tikėjimuose, mįslėse,

burtažodžiuose, patarlėse.

Greta istorinių šaltinių nagrinėjimo lietuvių mitologijos tyrinėjimai

apima tautosakos rinkimą, skelbimą ir į tos medžiagos analizę. Tautosakinė

medžiaga skelbiama nuo XIX a. pirmosios pusės. Latvių mitologijoje

tyrinėjimas buvo ir gyvesnis, ir produktyvesnis ir pačių latvių

inspiruojamas per visą šimtą metų.

Siekiant labiau suprasti baltų mitologiją, išsiaiškinti, kas tie dangaus

šviesulių dievai ir deivės (Dievas, mėnulis, Aušrinė, Saulytė, griausmo

dievas perkūnas), būtina palyginti juos su kitų tautų indoeuropiečių tautų

mitinėmis būtybėmis, ir ne tik su skandinavų, romėnų ar graikų, bet ir su

indų bei persų ar net hetitų. Senove besidomintieji dažnai mini, kad

lietuvių kalba „sena“, nes panaši į sanskritą, bet kodėl nepaminėti, kad

daug lietuvių ir kitų baltų dievų ir deivių turi atitikmenis indų vedose,

kad Aušra-Aušrinė yra visai panaši į indų vedų Ušas, kad Saulytė panaši į

Sūrya, kad Dievo Sūneliai į Divo nepata arba Ašvins, žirgus dvynius?

Mus tautosaka domina todėl, kad per ją kiekvienas galime kur kas geriau

pažinti save, savo tautą, jos kultūrą, pagaliau ir pačią žmoniją.

Kiekvienas žmogus slepia savyje tūkstantmečių patirties, įpročių, raiškos,

suvokimo būdų klodą, iš dalies priklausantį ne nuo jo paties, o

susiklosčiusį per auklėjimą, bendravimą. Tautosaką prakalbinus kaip aidas

turėtų atsiliepti į siužetus ir veikėjus, metaforas ir simbolius

įsilydžiusius tautos dvasia. Be tautosakos nesuvoksime ir profesionalaus

lietuvių meno.

Tautosaka tai beveik viskas kas yra sukurta senovės liaudės. Ir ta

kūryba atspindi žmonių gyvenimą, tikėjimą.

Tautosaka, prarasdama senąsias gyvavimo sąlygas, vis labiau tampa

meniniu palikimu. Ji skelbiama leidiniais, po truputį atliekama

koncertuose, kiek jos mokoma ir mokyklose ir t. t. Tautosaka domins vis

naujas menininkų kartas,
domins ir mėgėjus, ir profesionalus.

Tautosakai palikti vietos mūsų gyvenime verta. Yra situacijų, kuriose

niekas jos nepakeis. Niekas neatstos vaikui lopšinės ar žaidimo „Viru viru

košę…“ Nėra puikesnės išmonės kaip pasaka. O ką ir kalbėti apie dainą,

vienijančią ištisą būrį žmonių viena mintimi, viena nuotaika. Tautosaka

padeda subrandinti požiūrį į šią dvasinės kultūros dalį.

2. Baltų mitologija ir tautosaka

Mitologija – Mokslas tiriantis mitus – jų esmę, kilmę, vaidmenį

kultūroje. Mitologijai būdinga krypčių nuomonių įvairovė, ginčijamų

koncepcijų gausumas.

Mitas – pirmykščių žmonių kolektyvinis kūrinys – fantastiškas

pasakojimas, reiškiantis tam tikrą pasaulėjautą, sinkretiškus gamtos ir

visuomenės gyvenimo reiškinių vaizdinius. Mitai, kaip fantastiški, mokslo

požiūriu iškreipti, gamtos reiškinių ar istorinių įvykių atspindžiai, yra

vaizduotės sukurta iliuzinė tikrovė, turinti ne tiek kažką paaiškinti, kiek

pateisinti.

Tautosaka – tradicinis sakomo ar dainuojamo žodžio menas. Kūrėjo

požiūriu tautosaka aiškia skiriasi nuo individualios kūrybos. Esminis

tautosakos bruožas, skiriąs ją nuo individualaus meno, yra kūrybos

korektiškumas. Kitas svarbus tautosakos bruožas – tradiciškumas.

Apskritai tautosaka yra profesionalaus meno lopšys, neišsenkamas kūrybos

šaltinis. Čia poezijos ir muzikos, dramos ir choreografijos, teatro meno

ištakos.

3. Dievybės ir dievai baltų mitologijoje

Senosios Europos deivės nebuvo žmonos, mylimosios ar dukterys, bet

motinos, karalienės, „ponios“, teikiančios gyvybę, gerovę, laimę ir

nelaimę, sveikatą ir ligą, skiriančios gyvenimo trukmę ir mirties laiką.

Priešindoeuropietiškame dievų panteone vyriškieji dievai egzistuoja, bet

tik kaip antriniai, jie nevaldo, nekuria, nekontroliuoja. Jie yra arba

gyvulių ir miškų globėjai, arba spontaniškos augalijos jėgos simboliai.

Indoeuropietiškieji dievai yra susiję su dangaus šviesa, dangaus kūriniais,

žirgais galvijais, ginklais ir fizine jėga. Senosios Europos deivės ir

dievai, atvirkščiai susiję su paslaptinga žemės ir vandens stichija, iš

kurios kyla gyvybė; tai dievybės, pulsuojančios pagal augalijos gimimo ir

augio bei mėnulio fazių ritmą.

Pagrindinės Senosios Europos deivės grupuojasi tarytum didelėmis

šeimomis. Deivės dažniausiai pasirodo ne po vieną, bet po dvi, po tris, dar

didesniu būriu, turinčiu vieną vyriausiąją.

Senosios Europos kilmės deives skirstome į dvi pagrindines grupes pagal

jų charakterio bruožus, funkcijas ir pasireiškimo sferas. Pirmajai grupei

skiriame deives, kurios viską žino, kuria, gimdo, gausina, bet tai pat

marina, griauna, atima. Tai Laumės-Raganos sfera. Šios deivės gyvybę imasi

iš vandens ir drėgmės – marių, šaltinių, upelių, balų, lietaus, drėgnos

gimdos, urvų, akmenų. Tai lunarinė sfera; jos veikia pagal mėnulio fazių

ritmą. Dažnai pasirodo po tris ( trys Laimos, trys baltos viešnios arba

kaip jauna deivė nimfa ir senė). Antrajai grupei skirtinos chtoninės

(žemės, augalijos) dievybės, alsuojančios žemės ritmu, susijusios su metų

laikais. Pagrindinė šios grupės deivė – Žemyna, žemės derlingumo dievybė,

Žemė-Motina. Jai giminiškos antrinės mitinės būtybės, susijusios

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1063 žodžiai iš 3509 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.