Turinys
1.
Įvadas…………………………………………………………….
………………………………3
2. Baltų mitologija ir
tautosaka………………………………………………………….
….4
3. Dievybės ir dievai baltų
mitologijoje………………………………………………….4
4. Gyvybės ir mirties
dievybės…………………………………………………………..
….5
5. Chtoninės (Žemės)
dievybės…………………………………………………………..
…6
6. Indoeuropietiškos kilmės dievai ir
deivės……………………………………………7
7. Baltų mitologijos ir Lietuvių tautosakos
ryšys……………………………………..8
8. Lietuvių liaudės
kūryba…………………………………………………………….
………8
9. Pasakojamoji
tautosaka………………………………………………………….
…………8
10. Dainuojamoji
tautosaka………………………………………………………….
……….9
11. Smulkioji
tautosaka………………………………………………………….
…………..10
12.
Išvados……………………………………………………………
…………………………..11
13. Naudota
literatūra…………………………………………………………
………………12
14.
Lentelė……………………………………………………………
…………………………..13
1. Įvadas
Mitologija yra pagrindinis šaltinis tautos kultūrai pažinti. Ji byloja,
kaip mūsų protėviai galvojo apie pasaulį, apie gyvybės ir mirties, gėrio ir
blogio priežastis. Kas paveldėta iš gilios senovės, neišnyksta be pėdsakų.
Beveik viskas kas paskelbta apie lietuvių senąjį tikėjimą ir mitologiją
tarp XVI a. ir XX a. pradžios, yra tik trupiniai, iš kurių pilnesnio vaizdo
suklijuoti neįmanoma. Neturėta rašto, ir mitai bei epas nei lietuvių, nei
prūsų, nei kita baltų kalba prieš krikščioniškais ar ankstyvais
krikščioniškais laikais nebuvo užrašyti. Dievų vardai svetimomis kalbomis
rašytose kronikose tiek iškraipyti, jog kartais beviltiška juos atkurti. Be
to, į senąjį tikėjimą žiūrėta su panieka, visais įmanomais būdais jis buvo
naikinamas, deivės ir dievai degraduojami ir karikatūrindami. Kai kurių
svarbių dievų ir deivių charakterio bruožai buvo iškraipyti arba dingę
nebegrįžtamai.
Raktas lietuviškajai ir latviškajai mitologijai atrakinti glūdi ne
atsitiktiniuose istoriniuose dokumentuose, o nepaprasto turtingumo
tautosakoje: mitologinėse dainose, pasakose, sakmėse, tikėjimuose, mįslėse,
burtažodžiuose, patarlėse.
Greta istorinių šaltinių nagrinėjimo lietuvių mitologijos tyrinėjimai
apima tautosakos rinkimą, skelbimą ir į tos medžiagos analizę. Tautosakinė
medžiaga skelbiama nuo XIX a. pirmosios pusės. Latvių mitologijoje
tyrinėjimas buvo ir gyvesnis, ir produktyvesnis ir pačių latvių
inspiruojamas per visą šimtą metų.
Siekiant labiau suprasti baltų mitologiją, išsiaiškinti, kas tie dangaus
šviesulių dievai ir deivės (Dievas, mėnulis, Aušrinė, Saulytė, griausmo
dievas perkūnas), būtina palyginti juos su kitų tautų indoeuropiečių tautų
mitinėmis būtybėmis, ir ne tik su skandinavų, romėnų ar graikų, bet ir su
indų bei persų ar net hetitų. Senove besidomintieji dažnai mini, kad
lietuvių kalba „sena“, nes panaši į sanskritą, bet kodėl nepaminėti, kad
daug lietuvių ir kitų baltų dievų ir deivių turi atitikmenis indų vedose,
kad Aušra-Aušrinė yra visai panaši į indų vedų Ušas, kad Saulytė panaši į
Sūrya, kad Dievo Sūneliai į Divo nepata arba Ašvins, žirgus dvynius?
Mus tautosaka domina todėl, kad per ją kiekvienas galime kur kas geriau
pažinti save, savo tautą, jos kultūrą, pagaliau ir pačią žmoniją.
Kiekvienas žmogus slepia savyje tūkstantmečių patirties, įpročių, raiškos,
suvokimo būdų klodą, iš dalies priklausantį ne nuo jo paties, o
susiklosčiusį per auklėjimą, bendravimą. Tautosaką prakalbinus kaip aidas
turėtų atsiliepti į siužetus ir veikėjus, metaforas ir simbolius
įsilydžiusius tautos dvasia. Be tautosakos nesuvoksime ir profesionalaus
lietuvių meno.
Tautosaka tai beveik viskas kas yra sukurta senovės liaudės. Ir ta
kūryba atspindi žmonių gyvenimą, tikėjimą.
Tautosaka, prarasdama senąsias gyvavimo sąlygas, vis labiau tampa
meniniu palikimu. Ji skelbiama leidiniais, po truputį atliekama
koncertuose, kiek jos mokoma ir mokyklose ir t. t. Tautosaka domins vis
naujas menininkų kartas,
domins ir mėgėjus, ir profesionalus.
Tautosakai palikti vietos mūsų gyvenime verta. Yra situacijų, kuriose
niekas jos nepakeis. Niekas neatstos vaikui lopšinės ar žaidimo „Viru viru
košę…“ Nėra puikesnės išmonės kaip pasaka. O ką ir kalbėti apie dainą,
vienijančią ištisą būrį žmonių viena mintimi, viena nuotaika. Tautosaka
padeda subrandinti požiūrį į šią dvasinės kultūros dalį.
2. Baltų mitologija ir tautosaka
Mitologija – Mokslas tiriantis mitus – jų esmę, kilmę, vaidmenį
kultūroje. Mitologijai būdinga krypčių nuomonių įvairovė, ginčijamų
koncepcijų gausumas.
Mitas – pirmykščių žmonių kolektyvinis kūrinys – fantastiškas
pasakojimas, reiškiantis tam tikrą pasaulėjautą, sinkretiškus gamtos ir
visuomenės gyvenimo reiškinių vaizdinius. Mitai, kaip fantastiški, mokslo
požiūriu iškreipti, gamtos reiškinių ar istorinių įvykių atspindžiai, yra
vaizduotės sukurta iliuzinė tikrovė, turinti ne tiek kažką paaiškinti, kiek
pateisinti.
Tautosaka – tradicinis sakomo ar dainuojamo žodžio menas. Kūrėjo
požiūriu tautosaka aiškia skiriasi nuo individualios kūrybos. Esminis
tautosakos bruožas, skiriąs ją nuo individualaus meno, yra kūrybos
korektiškumas. Kitas svarbus tautosakos bruožas – tradiciškumas.
Apskritai tautosaka yra profesionalaus meno lopšys, neišsenkamas kūrybos
šaltinis. Čia poezijos ir muzikos, dramos ir choreografijos, teatro meno
ištakos.
3. Dievybės ir dievai baltų mitologijoje
Senosios Europos deivės nebuvo žmonos, mylimosios ar dukterys, bet
motinos, karalienės, „ponios“, teikiančios gyvybę, gerovę, laimę ir
nelaimę, sveikatą ir ligą, skiriančios gyvenimo trukmę ir mirties laiką.
Priešindoeuropietiškame dievų panteone vyriškieji dievai egzistuoja, bet
tik kaip antriniai, jie nevaldo, nekuria, nekontroliuoja. Jie yra arba
gyvulių ir miškų globėjai, arba spontaniškos augalijos jėgos simboliai.
Indoeuropietiškieji dievai yra susiję su dangaus šviesa, dangaus kūriniais,
žirgais galvijais, ginklais ir fizine jėga. Senosios Europos deivės ir
dievai, atvirkščiai susiję su paslaptinga žemės ir vandens stichija, iš
kurios kyla gyvybė; tai dievybės, pulsuojančios pagal augalijos gimimo ir
augio bei mėnulio fazių ritmą.
Pagrindinės Senosios Europos deivės grupuojasi tarytum didelėmis
šeimomis. Deivės dažniausiai pasirodo ne po vieną, bet po dvi, po tris, dar
didesniu būriu, turinčiu vieną vyriausiąją.
Senosios Europos kilmės deives skirstome į dvi pagrindines grupes pagal
jų charakterio bruožus, funkcijas ir pasireiškimo sferas. Pirmajai grupei
skiriame deives, kurios viską žino, kuria, gimdo, gausina, bet tai pat
marina, griauna, atima. Tai Laumės-Raganos sfera. Šios deivės gyvybę imasi
iš vandens ir drėgmės – marių, šaltinių, upelių, balų, lietaus, drėgnos
gimdos, urvų, akmenų. Tai lunarinė sfera; jos veikia pagal mėnulio fazių
ritmą. Dažnai pasirodo po tris ( trys Laimos, trys baltos viešnios arba
kaip jauna deivė nimfa ir senė). Antrajai grupei skirtinos chtoninės
(žemės, augalijos) dievybės, alsuojančios žemės ritmu, susijusios su metų
laikais. Pagrindinė šios grupės deivė – Žemyna, žemės derlingumo dievybė,
Žemė-Motina. Jai giminiškos antrinės mitinės būtybės, susijusios