Baltų mitologija1
5 (100%) 1 vote

Baltų mitologija1

Pasaulio ir žmogaus sukūrimo įsivaizdavimas senosiose sakmėse

Sakmėse pasakojama apie įvairių mitinio pasaulio elementų sukūrimą . Situacija iki visatos sukūrimo apibūdinama kaip nebūtis, pažymint, kad buvęs tik vanduo arba vanduo ir rūkas, arba, kad miglose gyvenęs tik vienas dievas. Kartais nebūtis nusakoma kaip tamsa ir amorfinė masė ( „visur tamsu ir keip kisielius susimaišęs su tirštumu skystums“).

Pasaulio kūrimas vyksta tam tikra tvarka. Kai kuriose sakmėse konstatuojama, kad iš pradžių kuriamas dangus, o paskui atsiranda žemė. Kitur aiškinama, kad žemę atskyrus nuo vandens pradedamas kurti jos reljefas. Esminių universalumo elementų išskaidymas gali būti pasaulio tolesnio kūrimo sąlyga. Vientiso siužeto, kuriame būtų atskleisti visi svarbiausi visatos kūrimo etapai, neužfiksuota. Dažniausiai sakmėse atskleidžiamas vienas kuris visatos kūrimo epizodas. Jų visuma atveria bendrą kosmoso kūrimo procesą. Sakmėse vaizduojamas dangaus šviesulių sukūrimas ab initio ( pasaulio pradžios) laiku. Teigiama, kad kai visur buvo tamsu, žmogus kalvis nukalė saulę ir įmetė ją į dangų.

Apie mėnulio kilmę beveik nekalbama, tačiau aiškinama kaip atsirado jame matomi kontūrai: „Dievas sutvėręs žmones ėjo per pasaulį ir užklydo pas mėnesį. Pavargęs atsisėdo pailsėti. Pro šalį ėjo moteris su vandeniu. Dievas paprašė jos atsigerti. Moteris ne tik nedavė jam atsigerti, bet dar ir aprėkė jį. Dievas supyko ir nubaudė moterį – ji liko stovėti mėnulyje“. Buvo tikima, kad mėnuo įtraukiąs jį įžeidusį žmogų.

Su mitinių laikų įvykių laiku siejamas ir žvaigždynų atsiradimas. Grįžulo ratai – tai septyni dideli deimantai, pakilę į dangų iš samtuko, kuriame buvusiu vandeniu mergaitė sausros metu pagirdė pakeleivį. Grįžulo ratai kartais vadinami Elijo (Alijošiaus) ir Enoko vežimu – jie važiuodami dangumi užkliuvo, o ratai ir liko stovėti.

Sakmėse įvairiai aiškinamas žemės atsiradimas. Įsivaizduota, kad žemę laiko didelė žuvis, o aplink yra vanduo. Kituose variantuose pasakojama, kad Žemė yra Saulės ir Mėnulio duktė. Saulė norėjo viena saugoti savo dukterį, bet Mėnuo nesutiko ir padavė Saulę į teismą. Teisėjas Perkūnas nusprendė, kad Saulė Žemę globos dieną, o Mėnulis ir jo seserys Žvaigždės – naktį. Taip atsirado diena ir naktis – laikas buvo suskaidytas į šviesųjį ir tamsųjį.

Būdingas kosmogoninės tematikos sakmių siužetas – pasakojimas apie tai, kaip pasaulio pradžioje, kai dar nieko nebuvo, vien tik vanduo aplink tyvuliavo, plaukė laivelis, kuriame sėdėjo dievas ir velnias. Dievas liepė velniui panerti į jūros dugną, ir atnešti iš ten žemių. Dievas pasėjo atneštas žemes – radosi lygumos. Velnias, mėgdžiodamas dievą, taip pat bandė tai padaryti: išspjovė burnoje paslėptas žemes – iškilo kalnai, ėmė telkšoti balos. Kai kuriose sakmėse, sudarančiose atskirą siužeto tipą, nepasakojama kai velnias nardo po marių dugną. Jose aiškinama kas pasidaro kai velnias išspjauna žemes iš burnos ar tiesiog jas pasėja. Sakoma, kad atsiranda daug akmenų. Jų be perstojo daugėja. Tai pražūtingas reiškinys – akmenys gali nukloti visą žemę. Tuomet dievas sumano užleisti šaltį ir šitaip sustabdo akmenų augimą. Akmenys gali nustoti augti ir užgriaudus griaustiniui.

Dievo kūrėjo paveikslas sakmėse apie žemės atsiradimą gana abstraktus. Jis įvardijamas tiesiog dievu, užsimenama, kad gyvena danguje. Dievo pagalbininkas – jam priešiška būtybė – velnias. Jis sakmėse įvairiai apibūdinamas: kaip dievo tarnas, brolis, kitas dievas, kaip vandens paukštis (gaigalas), Liucipierius. Dievas ir jo palydovas ir bendradarbiauja ir kovoja. Dievas kuria tai, kas pozityvu, velnias – kas negatyvu. Velnias bando nusikratyti dievu, kai šis užmiega ką tik sukurtoje saloje vandenų platybėse. Jis tempia miegantį dievą už kojų prie kranto. Tačiau krantas tolsta, mat sala ėmė plėstis, kol galiausiai ji tapo be galo be krašto dideliu žemės plotu. Nubudęs dievas nugramzdina velnią į pragarą.

Kadaise žemėje nebuvę augalų. Apie tai kalbama kai kuriose sakmėse, pabrėžiant, kad taip buvo “pradžioj svieto”. Nebuvo nė vieno medžio, nė vienos žolelės. Nei vienas žolynas nepuošė žemės paviršiaus. Augalų kūrėjas, sodintojas dažniausiai yra dievas. Dievas sodina visokias žoles, daržoves, bet pamiršta pasodinti tabokos. Tai jam primena velnias. Nusispjovęs dievas pasodina ir tabokos. Dabar žmogus rūkydamas spjaudosi, nes dievas spjaudydamasis ją sodino.

Dievas bei velnias sukūrė ir gyvūnus. Sakmėse primenama, kad tai buvo daroma tada “kai dievas tvėrė pasaulį”. Pasakojama, kad “an svieto pradžios” dievas ir velnias bendradarbiaudami kūrė pasaulį, gyvūnus, paukščius. Dažnai velnias neužbaigia savo darbo, nemoka jo atlikti taip, kaip dievas. Velnias sukuria gyvulius be ragų ir tik dievas prideda jiems ragus. Velnias sukūrė ožka,bet ji nejudėjo. Dievas suteikė jai gyvybę. Tad paprastai gyvuliai velnio sukuriami su dievo pagalba.

Keliose sakmėse apie pasaulio elementų kūrimą kaip kūrėjas minimas ne dievas, o Perkūnas. Vienoje sakmėje pasakojama apie Perkūno persekiojamą aitvarą, siejant su kosmogonija. Aitvaras lėkdamas nuo Perkūno, rijo vandenį ir spjovė į Perkūną, norėdamas
apsiginti. Kur Perkūnas žemę griebė, radosi ežerai, duobės. Kur Perkūnas drėbė žeme, radosi kalnai. Kitur pasakojama, kad Perkūnas,sukūręs paukščius ir žuvis, dėjo jiems akis. Vėžiui akis jis įdėjęs į pasturgalį, todėl iki šiol vėžys iriasi atbulas. Šios sakmės vaizduoja Perkūną kaip žemės reljefo ir gyvūnijos kūrėją.

Lietuvių etiologinės sakmės, kalbančios apie žmogaus sukūrimą, kartais teigia, kad dievas nulipdęs žmogų iš žemių ar molio, o po to įpūtęs jam dvasia. Šis motyvas beveik nesiskiria nuo biblinio pasakojimo. Visiškai tikėtina, kad lietuviai ir iki krikščionybės įvedimo turėjo kažkokią pirmojo žmogaus “nulipdymo” versiją, nes ją turi ir nemaža dalis izoliuotų tautų. Matyt žmogaus atsiradimo iš žemės idėja, nepriklausomai nuo biblinės versijos, egzistuoja daugelyje žemdirbiškų tautų. Tačiau, jei lietuviška nulipdymo versija kada nors ir egzistavo, sakmėse ji taip susiliejo su bibliniu motyvu, kad jos jau nebegalima išskirti, vadinasi, – ir įrodyti.

Šiose lietuvių sakmėse žmogaus sukūrimas visiškas atsitiktinumas. Dievas nė nemano sukurti žmogaus, jis “tiesiog” nusispjauna, be jokių ypatingų ketinimų, ir, pamatęs atsiradusį žmogų pats nustemba, o kai kuriose sakmėse paklausia neregėtos būtybės “kas tu toks?”. Šioji, suprantama, pareiškia to nežinanti. Dievui tenka ilgai sukti galvą, kol jis prisimena, kad prieš kurį laiką čia nusispjovė. Ši sakmė, be abejo, labai seno pasaulėvaizdžio atplaiša; čia Dievas visiškai nesidomi žmogumi, nesiruošia jo sukurti.

Gamtos (medžių, akmenų, augalų, gyvūnų) ir dangaus kūnų garbinimas

Garbinamų dalykų pavadinimai dažniausiai turi “šventas” šaknis. Senovės lietuvių šventos vietos buvo šios: Rambyno kalnas, Šatrijos kalnas, Palangos giria ir kt. Dideli akmenys senovės lietuvių buvo vadinami deivėmis (buvo manoma, kad ir žmogus gali pavirsti akmeniu). Kadangi buvo garbinamas vanduo, buvo labai daug gydomųjų šaltinių. Kaip ir visi indoeuropiečiai, lietuviai garbino medžius. Daugelį miškų garbino visai kaip šventus ir neliečiamus.. į juos įžengti ir išniekinti, nukirsti medį ar nuskabyti jo lapus reiškė netekti galvos. Lapijos ar miško niokotoją demonas nužudydavo arba sužalodavo jam kurią nors kūno dalį. Buvo tikima, kad per drevę pralindęs žmogus pasveiksta. Šventais laikė ne tik miškus, bet ir juose gyvenančius žvėris bei paukščius. Tačiau toli gražu ne kiekvienas medis gali būti laikomas šventu, jis turi išsiskirti savo išvaizda. Prie švento medžio pasimelsti atkeliaudavo žmonės iš gan tolimų kraštų. Su ugnimi siejasi namų šeimininkės malda: “Ugnele, Gabijonėle, nekurstoma nedek, užklostoma miegok ir nevaikščiok po šiuos namelius”. Tik Joninių išvakarėse židinys buvo užgesinamas ir iš laužo atnešama nauja ugnis. Jaunoji ugnies atsineša iš savo namų į vyro namus. Saulė, mėnulis ir žemė yra be galo garbinami. Žemė – yra Saulės ir Mėnulio dukra. Lietuvoje mėnulis buvo labiau garbinamas nei saulė. Netgi yra maldų jaunam mėnuliui: “Mėnuo, mėnuo, mėnulėti, dangaus šviesus dievaiti, duok jam ratą, man sveikatą,duok jam pilnystę, man perkūno karalystę. Saulė ir mėnulis klaidžioja po žemę. Saulė – graži mergelė, auksiniais plaukais, visada padedanti žmogui. Mėnulis – gražus karalaitis, kartais suvilioja jaunas moteris ir pasiima jas į mėnulį. Kartais pasiima našlaitę, kuri prašo pagalbos. Saulė dažna šventų dainų veikėja (ji apsiavusi sidabro bateliais, plaukia per sidabrinę jūra ir barsto sidabrą; raudonos miško uogos – išdžiūvusios saulės ašaros; miško viršūnės, nužertos besileidžiančios saulės spindulių – tai jos šilkiniai rūbai; besileisdama ji uždeda liepoms aukso karūną, ąžuolams – sidabro diademą, kiekvienam žilvičiui duoda po aukso žiedelį; ji miega sode apsiklojusi obelų žiedais). Svarbiausios lietuvių dievybės buvo: ugnis, kurią laikė amžina ir kuri žinių kurstoma malkomis degė ir dieną ir naktį; miškai, kuriuos garbino ir laikė neliečiamais; ir gyvatės bei žalčiai,nes tikėjo juose gyvenant ir slypint dievus”.

Šiuo metu Jūs matote 38% šio straipsnio.
Matomi 1551 žodžiai iš 4103 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.