Turinys:
BALTŲ MITOLOGIJA. SENIAUSIOS ŽINIOS APIE BALTŲ TIKĖJIMĄ 1
BALTŲ PASAULIO SAMPRATA. PASAULIO MEDIS 2
BALTŲ SIMBOLIAI MENE 2
BALTŲ DIEVAI 3
SEONSIOS EUROPOS DEIVĖS IR DIEVAI 3
GYVYBĖS IR MIRTIES DEIVĖS 4
LAIMA 4
LAIMA-DALIA (LAIMĖ) 4
GYVATĖ. ŽALTYS 4
AUSTĖJA. BAUBILAS (BUBILAS, BABILAS, BIČBIRBINIS) 4
GABIJA (UGNIJA, RAMUTĖ, GABJAUJA) 4
GILTINĖ 5
LAUMĖ 5
RAGANA 5
AITVARAS 5
MEDEINA (ŽVĖRŪNA, ŽVORŪNĖ) 6
CHTONINĖS (ŽEMĖS) DIEVYBĖS 6
ŽEMYNA, ŽEMININKAS 6
PUŠKAITIS 6
KAUKAI (BARSTUKAI, BARZDUKAI, BEZDUKAI) 6
VAIŽGANTAS 6
IŠVADOS 6
INDOEUROPIETIŠKOS KILMĖS DIEVAI IR DEIVĖS 6
DIEVAS 6
DIEVO SŪNELIAI 7
SAULĖS DUKRA 7
AUŠRINĖ 7
MĖNULIS 7
DANGAUS KALVIS 7
PERKŪNAS 7
VELINAS (VELAS, VELNIAS) 8
IŠVADOS 8
KITI BALTŲ DIEVAI 8
BALTŲ MITOLOGIJA. SENIAUSIOS ŽINIOS APIE BALTŲ TIKĖJIMĄ
Mitas, mitologija, archetipas.
Mitologija – tai
a) mokslas, tiriantis mitų kilmę, esmę, reikšmę kultūrai;
b) visi kurios nors etninės grupės mitai.
Mitai – pasakojimai apie dievus, pusdievius, jų kilmę, žygdarbius, jų
tarpusavio santykius, gerąsias ir blogąsias dvasias. Mitai dėsto pirmapradę
istoriją, aiškina pasaulio ir žmogaus atsiradimą, gimimą ir mirties
paslaptis, moralines vertybes ir pan. Tai kolektyvinė, žodinė kūryba,
turinti daug variantų. Tie patys dievai įvairiose vietose ir įvairiu laiku
turėjo skirtingas reikšmes (mitinė sąmonė formavosi tūkstantmečiais).
Bėgant amžiams, religijos keičiasi, bet dauguma mitinių būtybių bei
simbolių pakitusia forma išlieka. Galima sakyti, kad mitologija – pirminė
religija, pirminis pasaulio suvokimas, pagrindas, ant kurio statoma visa
kita. Kas paveldėta iš gilios senovės, neišnyksta be pėdsakų. Kiekvieno
žmogaus pasąmonėje, jo psichikoje tebeegzistuoja priešistoriniai archetipai
– pirminiai įvaizdžiai ar idėjos, simbolinės figūros, bendros visai
žmonijai.
Senoji mitologija, religija ir su jomis susijusios apeigos – vienas
seniausių žmonijos dvasinės kūrybos reiškinių. Jau ankstyvosios gimininės
santvarkos laikotarpiu, kuris apima vėlyvąjį paleolitą ir mezolitą,
medžioklės ir rankiojimo ūkio sąlygomis visose gyvenimo srityse buvo
susiformavusių mitologinių vaizdinių.
Senieji gyventojai. Baltai.
Mūsų krašte žmonės gyveno jau paleolito amžiuje,
Paleolitas (ankstyvasis akmens amžius) – XI-XI tūkst. pr. Kr.
Mezolitas (vidurinis akmens amžius) – VIII-IV tūkst. pr. Kr.
Neolitas (naujasis akmens amžius) – IV tūkst. pr. Kr. vid. – II
tūkst. pr. Kr.
Žalvario (bronzos) amžius – XVI-VI a. pr. Kr.
Geležies amžius – V a. pr. Kr. – XII a. po Kr.
Neolito laikais, III tūkst. pr. Kr. viduryje, ~2400-2300 m. pr. Kr., iš
Vidurio Europos atsikėlė lietuvių protėviai indoeuropiečiai (ide).
Atsikraustę ide rado vietinius gyventojus, su jais susilieję sudarė baltų
tautų grupę (II tūkst. pr. Kr.).
Baltų gentys savo kultūrą ir religiją ilgus šimtmečius kūrė bendrai. Tik
nuo I tūkst. pr. Kr. baltų gentys palaipsniui išsiskyrė į lietuvius,
latvius, prūsus ir kt.
IV-III a. pr. Kr. išsiskyrė vakariniai baltai (prūsai, jotvingiai,
galindai).
VI-VIII a. po Kr. – rytiniai baltai (lietuviai, latviai, kuršiai,
sėliai, žiemgaliai).
Mitologijos istorijos skirstymas.
Paprastai mitologijos ir religijos istorija skirstoma į tris epochas:
1. Ankstyvoji ikiindoeuropietiškoji gimininės matriarchalinės (matristinės)
santvarkos epocha.
Pagrindinis bruožas – gamtos jėgų garbinimas. Gamtos kultas pasireiškė
atskirų augalų, gyvūnų, negyvosios gamtos, daiktų garbinimu – totemizmu
(tikėta, kad gentis turi savo totemą – protėvį globėją augalą ar žvėrį) ir
animizmu – atskirų gamtos objektų įdvasinimu (tikėjimas, kad visi gamtos
reiškiniai turi sielą ar kad visi daiktai gyvi. Totemizmas ir animizmas
susiję su magija – tikėjimas, kad ypatingu laiku atliktas veiksmas ar
ištartas žodis turįs galios. Tikėta užkeikimais, užkalbėjimais. Garbinti
medžiai, paukščiai, ugnis, vanduo – viskas, kas sudarė pagrindinį žmonių
pragyvenimo šaltinį.
2. Vėlyvoji ikiindoeuropietiškoji gimininės matriarchalinės (matristinės)
santvarkos epocha.
Gamtos kultas susijęs su dvasių ir atskirų dievybių kultu. Būta tik
moteriškų dievybių. Jos rūpinasi Visatos, žmonijos, gyvūnijos, augmenijos
vaisingumo, gimimu, egzistavimu. Jų kulto sferoje kūrėsi menas, apeigos,
atliekamos pačių moterų.
Senieji europiečiai buvo taikūs (tai rodo ir piešiniai sienose: niekur
nevaizduojamos karo scenos, ginklai). Kelis milijonus metų žmogus buvo
maisto rinkėjas, daugiausia vegetaras, retai medžiojo didelius žvėris,
dažniau pasinaudodavo kitų žvėrių nužudytais gyvuliais – perskėlęs kaulus
ir iščiulpdavo čiulpus.
Tai – Didžiosios Deivės religija, žemės, o ne dangaus religija. Gentį
valdė Kunigė – Didžiosios Deivės atstovė žemėje. Tikėta, kad
žmogaus
gyvybinė energija nemirtinga. Miršta tik kūnas, o energija (siela)
persikūnija į kitą gyvą objektą. Gyvenimas – džiaugsmas. Didžiąją Deivę
supantieji simboliai – vanduo (gyvybės šaltinis), sprogstantys pumpurai,
žiedai, išsikeroję augalai, paukščiai, žvėrys, – t.y. gyvybės ženklai. To
meto piešiniuose vaizduojami gyvybės atsinaujinimo simboliai – kiaušinis,
gyvybės medis, spiralės, bitės, peteliškės ir t.t.
3. Indoeuropietiškosios patriarchalinės gimininės santvarkos epocha (III
tūkst. pr. Kr.).
Susiduria Senosios Europos ir ide kultūros. Senojoj Europoj – moters,
motinos kultas, moteriškosios vertybės. Indoeuropiečiams būdingas vyro,
tėvo, jėgos kultas. Taiki žemdirbių kultūra persiformuoja į neramių, karą
idealizuojančių žmonių kultūrą. Su ide ateina agresija. Jei
indoeuropietiškoje kultūroje buvo lyčių lygybė, nebuvo ryškaus klasių
susiskirstymo, tai su ide ateina susiskirstymas klasėmis (karaliai, kariai,
žemdirbiai), valdžia atitenka vyrams, prasideda įvairių ginklų (durklų,
kardų, iečių, skydų) gamyba.
Moteriškas dievybes keičia dievai vyrai (beveik visada ginkluoti).
Tiesa, ilgą laiką moteriškas dievybės egzistavo greta vyriškųjų, bet buvo
netekusios savo reikšmės.
Seniausios žinios apie baltų mitologiją.
Žinių apie baltų mitologiją turime nuo V a. pr. Kr. – graikų istorikas
Herodotas mini šiauriečius, garbinančius savo dievus.
I a. (~98 m.) romėnų istorikas Tacitas veikale “Germania” pasakoja apie
aisčius (prūsų gentis), garbinančius Dievų motiną, kaip talismaną
nešiojančius šerno atvaizdą, saugantį nuo nelaimių.
IX a. (~890 m.) anglosaksų keliautojas Vulfstanas aprašė laidotuvių
papročius ir apeigas. Aisčiai mirusiuosius laiko namuose mėnesį, o
įžymesnius žmones – net pusmetį laiko užšaldytus (net vasarą), kol
pasiruošia sudeginimo apeigoms. Giminaičiai prie mirusiojo geria ir
linksminasi. Laidojimo dieną artimieji padalija mirusiojo turtą į keletą
dalių ir išneša toli nuo gyvenvietės. Turintys gerus žirgus lenktyniauja,
kad įgytų teisę į mirusiojo turtą. Po to mirusysis dedamas ant laužo ir
sudeginamas draugia su papuošalais, ginklais, drabužiais.
Žinių apie baltų mitologiją randame rusų metraščiuose. Volynės ir
Malalos kronikos (abi – XIII a.) rašo, kad Mindaugo krikštas (1252 m.)
apgaulingas, nes jis slapta aukodavo miškų deivei Medeinai ir Namų deivei;
minima deivė Žvėrinė, dievas Perkūnas, dievas Kalvelis, nukalęs saulę ir
pakabinęs ją danguje.
Žinių apie baltus padaugėja padažnėjus Vakarų Europos pirklių kelionėms
ir sustiprėjus vokiečių ordino agresijai.
Iš lenkų minėtinas J.Dlugošas (XV a.). Jis rašė apie lietuvių garbintą
amžinąją ugnį, apie Vilniaus centrinio židinio žynį, medžių kultą, šventus
miškus, kuriuose neliečiami nei žvėrys, nei medžiai. Jei kas į tokį mišką
įžengdavo, jį imdavo smaugti dvasios ar jis išsisukdavo ranką, koją,
netekdavo akies. Tik paaukojęs aviną ir jautį galėdavo susigrąžinti
sveikatą. Aprašomas žalčių bei gyvačių kultas, mirusių vėlių garbinimas,
mirusiųjų deginimas su pabalnotais žirgais, ginklais, drabužiais,
papuošalais, minimos lietuvių garbintos deivės – Didžioji Lada ir Didžioji
Lela.
J.Dlugošas pirmasis pateikia žinių apie rudens šventes, švenčiamas
alkuose spalio pradžioje, nusiėmus derlių. Ten aukodavę jaučius ir avinus,
3 dienas puotaudavę, gerdavę, šokdavę, žaisdavę. Kildindamas lietuvius iš
romėnų, J.Dlugošas Perkūną lygina su romėnų Jupiteriu, ugnies kultą – su
Vulkanu, žalčių ir gyvačių kultą – su Eskulapu, medžių įdvasinimą – su
Diana ir t.t.
XVI a. lenkas M.Strijkovskis aprašė rudens, žiemos, pavasario švenčių
apeigas, šventyklas, šeimos švenčių apeigas, nurodė garbintus dievus, jiems
aukojamas aukas.
XVI a. Prūsijos kronikas Simonas Grunau “Prūsijos kronikoje” aprašė
prūsų pagoniškąją religiją, pateikė žinių apie krivių krivaičius, vaidilas,
vaidilutes, Romovę, dievų trejybę (Perkūnas, Patrimpas, Pikuolis); užrašė
legendų, burtų, aukojimo apeigų.
Žinių apie mitologiją yra ir pirmose lietuviškose knygose. M.Mažvydas
“Katekizmo” (1547 m.) lotyniškoje prakalboje rašo, kad yra daug tokių,
kurie išpažįsta stabmedystę: garbina medžius, upes, žalčius, aukoja
perkūnui: prašydami gero javų derliaus, garbina Lukosargą, pasisekimo su
gyvuliais prašo Žemėpačio. Kurie linkę į piktus darbus, dievais laiko
aitvarus ir kaukus.
Šiek tiek mitologijos žinių pateikia J.Bretkūnas, M.Daukša,
M.Pretorijus. XIX a. – J.Lelevelis, J.Jaroševičius, S.Stanevičius,
L.A.Jucevičius, D.Poška, S.Daukantas ir kiti.
Visi šie žmonės savo veikaluose įrodė, kad lietuviai turėjo turtingą
mitologiją, religiją, artimą indų, graikų, romėnų mitologijai. Deja,
lietuvių (apskritai visų baltų) mitologija nebuvo užrašyta. Galime remtis
tik negausiais
kitataučių užrašais, tautosaka (ypač mitologinėmis
kalendorinėmis dainomis, pasakomis, sakmėmis), etnografiniais radinias…
BALTŲ PASAULIO SAMPRATA. PASAULIO MEDIS
Senieji žmonės jautėsi glaudžiai susiję su kosmoso ritmais. Jiems
būdingas ciklinis laiko suvokimas: gimimas – augimas – brendimas – nykimas
– mirtis – atgimimas. Laikas tarsi eina spirale, vis sugrįždamas į tą patį
tašką, prie mitologinės visa ko pradžios. Pasaulį suvokė lyg pakartojimą.
Žmogaus veiksmai reikšmingi tuo, kad pakartoja tam tikrą mitinį pavyzdį.
Pavasarį pasaulis gimsta, auga, vasarą – subręstą, rudenį ima nykti, o
šalčio ir tamsos periodu tarsi degraduoja, patiria krizę. Žiemos
saulėgrąžos laikotarpiu (apie Naujuosius metus) pasaulis vėl simboliškai
atnaujinamas.
Žmogus nebuvo pasyvus pasaulio kaitos stebėtojas, stengėsi dalyvauti
toje kaitoje, t.y. pakartoti pasaulio kūrimo mitą.
Senasis žmogus nepripažino konkretaus istorinio laiko, kurį įvedė
krikščionybė. Krikščionių laikas linijinis, tęstinis. Krikščionys tiki, kad
aukso amžius, buvęs žmonijos pradžioje, gali būti sugrąžintas tik vieną
vienintelį kartą. Mitologijoje tikima, kad į tą “švarųjį” laiką galima
sugrįžti begalę kartų. Pvz., bent akimirkai jį galima susigrąžinti per
Naujuosius metus, apsivalius, t.y. ištaisius klaidas, įveikus nuodėmes,
piktąsias dvasias, ligas. Tas “švarusis” laikas buvo pasaulio kūrimo
momentu.
Iš pradžių nebuvo nei dangaus, nei žemės, nei dienos, nei nakties, nei
šviesos, nei tamsos. Buvo arba absoliuti nebūtis, arba chaosas – įvairių
elementų mišinys, arba nedalijama vienovė, neapibrėžta, neskaidoma masė
(pvz., tik vanduo).
Ugnis, vanduo, žemė, oras (chaoso stadijoje jie buvo sumaišyti) yra tie
elementai, iš kurių kuriamas kosmosas. Kosmosas – tai jau sukurta Visata,
organizuota realybė. Kuriant kosmosą, t.y. formuojant Visatą, atliekami
pagrindiniai veiksmai:
– dangaus ir žemės atskyrimas;
– pasaulio padalijimas į 3 zonas;
– kosminės atramos sukūrimas;
– tarpininkavimas tarp kosminių zonų (dievai nulipa į žemę ar požemio
karalystę; žyniai patenka į dangų ar požemį);
– kosmoso užpildymas konkrečiais ir abstrakčiais objektais.
Mitai sako, kad iš pradžių buvęs tik vanduo, kuriame plūduriavo gyvybės
sėkla. Iš dugno pakilo grumstas, ėmė augti, tapo kalnu. Tame kalne slypėjo
gyvybės jėgos – vanduo ir ugnis. Iš jų sukurtas dangus ir žemė. Kalnai –
kosmoso centras, jie atskiria pagrindines sferas, t.y. dangų ir žemę.
Mitiniame mąstyme labai svarbus centras, nes čia kadaise vyko pasaulio
kūrimo aktas. Miestai buvo kuriami ant kalnų, pilys, šventovės (net
krikščionių bažnyčios) statytos ant kalno, t.y. vietoje, reiškusioje
pasaulio ašį, centrą. Miesto centras – aikštė, kurioje vyksta švenčių
ceremonijos. Ritualai vykdavo sakralioje erdvėje (centre) ir sakraliu laiku
(per šventę).
Ritualinių aukojimų metu ypatingas vaidmuo teko žyniams, kriviams,
vaidiloms, nes jie žino paslaptį, kaip pasiekti kitą lygmenį, pereiti iš
žemės į dangų ar požemį. Tai įmanoma dėl tam tikros pasaulio sandaros.
Pasaulis įsivaizduojamas susidedantis iš trijų aukštų (dangaus, žemės,
požemio), tarpusavyje sujungtų centrine ašimi. Ašis eina per angą. Per šią
angą dievai nusileidžia į žemę, o mirusieji – į požeminį pasaulį. Pasaulio
ašį gali žymėti stulpas, medis, kalnas, tiltas, laiptai, lazda, ietis,
aukštyn kylantys dūmai, kolona… Prie šių objektų vykdavo aukojimo ritualai.
Universalus, visoms tautoms būdingas pasaulio modelis – PASAULIO MEDIS.
Pasaulio medis kartais suvokiamas kaip pasaulio atrama, bet dažniausiai
– kaip pasaulio ašies įsikūnijimas, reiškiantis pasaulio harmoniją, tvarką.
Visame pasaulyje ir visais laikai egzistavo medžio kultas. Lapuočiai
simbolizuoja vis iš naujo mirtį nugalinčią gyvybę, spygliuočiai –
nemirtingumą. Dėl savo pavidalo – žemę surakinusios šaknys, galingas
vertikaliai kylantis kamienas, dangų remiantis vainikas – medis
simbolizuoja ryšį tarp kosmoso ir požeminės erdvės, tarp gyvenimo ir
dangaus.
Pirmykštėje pasaulėjautoje dangus suvokiamas kaip stogas, kurį remia
medis ar stulpas, jungiantis jį su žeme.
Pasaulio medis įsivaizduojamas stovintis pasaulio centre. Jo trys dalys
– šaknys, kamienas, šakos – atitinka tris pasaulio sferas: žemutinioji –
požemio, vidurinioji – žemės, viršutinioji – dangaus. Viršus susijęs su
ugnimi, vidurys – su žeme, apačia – su vandeniu.
Pasaulio medžio įvaizdis žymi ir visatos turinį. Jis padėjo senovės
žmonėms atskirti kosminį pasaulį nuo chaoso, suteikti jam sistemą, suvokti
žmogaus ir jį supančių daiktų vietą šioje sistemoje. Mitinio pasaulio
žmogus suprato, kad jis – žemės pagimdyta kosmoso dalelė, kad jis susijęs
su visata.
Pažindamas pasaulio medį, žmogus mokėsi abstrakčiai mąstyti, suvokti
tridales sąvokas: laiko (praeitis,
dabartis, ateitis), geneologijos
(protėviai, dabartinė karta, ainiai), anatomijos (galva, liemuo, kojos),
stichijos elementų (ugnis, žemė, vanduo) ir t.t. Vertikali medžio padėtis
padėjo suvokti ir priešybių sistemą (aukštai – žemai, dangus – žemė, ugnis
– vanduo, sausa – šlapia).
Horizontaliąją pasaulio struktūrą sudarė medžio dalys su simetriškais
šalia jų išsidėsčiusiais objektais: šakose – dangaus šviesuliai, paukščiai
(dažniausiai vaizduoti ereliai, sakalai, vanagai), prie kamieno – gyvuliai
(dažniausiai ožiai, arkliai), žvėrys (elniai, briedžiai), žmonės, prie šakų
– gyvatės, ropliai, žuvys, pelės, bebrai. Kartais pasaulio medžio viršūnėje
vaizduotas griaustinio dievas, o prie medžio šaknų – jo priešininkas
velnias.
Horizontalioji pasaulio medžio struktūra – kvadratas ar apskritimas.
Kvadrato kraštinės simbolizuoja 4 pasaulio šalis, 4 krypčių vėjus, 4 metų
laikus, 4 paros laikus. Kvadrato centre vaizduojamas pagrindinis pasaulio
medis, šonuose ar kampuose – daliniai pasaulio medžiai (gali būti ir
mitinės būtybės).
Pasaulio medžio schema susijusi su tam tikrais skaičiais: 3, kuris
reiškia absoliučią tobulybę ir yra bet kurio dinaminio proceso įvaizdis
(atsiradimas, raida, pabaiga), vandens skaičius, vyriškasis pradas; 4 –
statinis vientisumas, harmonija, moteriškasis pradas, 7 (3+4) – statinės ir
dinaminės pasaulio pusių sintezės įvaizdis; 12 – pilnatvės simbolis, ugnies
skaičius.
Taigi pasaulio medis – kosmosą vienijanti ašis, centras, kuriame
telkiasi gyvybė, koncentruojasi augimo, sveikatos, turto, išminties,
nemirtingumo galios. Pasaulio medis – simbolis, rodantis, kad visos žmogui
žinomos kosmoso plotmės yra susijusios ir pavaldžios vienam centrui.
Pasaulio (kosminio) medžio variantai: gyvybės medis, mirties medis,
pažinimo medis.
Gyvybės medžio šerdyje slypi gyvybė ir jos aukščiausias tikslas –
nemirtingumas. Kiekvienas atskiras gyvenimas apima 4 stadijas: gimimas,
augimas, degradacija ir mirtis (po jos – atgimimas), todėl tas pats gyvybės
medis gali būti mirties medis. Gyvybės šaltinis yra pats medis, jo vaisiai
(amžinas gyvenimas pasiekiamas mirtimi) arba gyvybės vanduo po medžiu. Kai
kurios tautos gyvybės medį įsivaizdavo kaip kryžių, ant kurio auga lapai,
žiedai (tai mirties nugalėjimas). Kartais gyvybės medis įsivaizduotas kaip
moteriška dievybė, moteriškas pradas, su kuriuo poruojasi gyvūnai.
Pažinimo medis augęs rojuje. Jo vaisių paragavęs žmogus pažino gėrį ir
blogį.
Pagrindinė baltų religijos idėja – kova dėl gyvybės ir gėrio.
Svarbiausias religijos bruožas – tiesioginė žmogaus sąsaja su gamta.
Svarbiausi baltų mitinio pasaulėvaizdžio poliai – dangus (vyriškasis) ir
žemė (moteriškasis) bei jiems būdingi reiškiniai. Dangaus polius
dinamiškas, siejamas su šviesa, ugnimi, garsu, dangaus kūnais, žemės –
statiškas, siejamas su augalais, laukais, kalnais, akmenimis, vandenimis.
Šių polių ryšys skatina gyvybę, jos ugdymą ir apsaugą.
Mirties, blogio jėgos – paslaptingos galios, labiausiai jaučiamos
įvairių anomalijų, nederliaus, nevaisingumo, netikėtos mirties atvejais.
Pasaulis amžinas, šventas, jame nėra mirties. Žmogaus siela – amžinos
gyvybės jėga, tęsianti gyvenimą kitame kūne, o mirusiojo kūnas gyvena
pomirtinį vėlės gyvenimą, panašų į žemėje gyventą.
BALTŲ SIMBOLIAI MENE
Baltų pasaulėjautą padeda paaiškinti vaizduojamasis menas (keramika,
papuošalai, medžio, akmens raižiniai). Lietuvių tautodailėje geometriniai,
gyvuliniai, augaliniai ornamentų motyvai išliko mažai pakitę. Geometriniai
ornamentai įkūnija gamtos ritmą, simboliai perteikė gyvybės jėgą. Menas
turėjo padėti gamtai atgimti, javams derėti, gyvuliams ir žmonėms
daugintis.
Dangaus skliautas buvo laikomas dinamišku. Tikėta, kad dangus sukasi
aplink žemę. Dangaus kūnus simbolizavo apskritimai, ratai, kryžiai
apskritimuose, spiralės, turėję skatinti amžinąjį dangaus judėjimą. Saulės,