Baltų mitologija5
5 (100%) 1 vote

Baltų mitologija5

Turinys:

BALTŲ MITOLOGIJA. SENIAUSIOS ŽINIOS APIE BALTŲ TIKĖJIMĄ 1

BALTŲ PASAULIO SAMPRATA. PASAULIO MEDIS 2

BALTŲ SIMBOLIAI MENE 2

BALTŲ DIEVAI 3

SEONSIOS EUROPOS DEIVĖS IR DIEVAI 3

GYVYBĖS IR MIRTIES DEIVĖS 4

LAIMA 4

LAIMA-DALIA (LAIMĖ) 4

GYVATĖ. ŽALTYS 4

AUSTĖJA. BAUBILAS (BUBILAS, BABILAS, BIČBIRBINIS) 4

GABIJA (UGNIJA, RAMUTĖ, GABJAUJA) 4

GILTINĖ 5

LAUMĖ 5

RAGANA 5

AITVARAS 5

MEDEINA (ŽVĖRŪNA, ŽVORŪNĖ) 6

CHTONINĖS (ŽEMĖS) DIEVYBĖS 6

ŽEMYNA, ŽEMININKAS 6

PUŠKAITIS 6

KAUKAI (BARSTUKAI, BARZDUKAI, BEZDUKAI) 6

VAIŽGANTAS 6

IŠVADOS 6

INDOEUROPIETIŠKOS KILMĖS DIEVAI IR DEIVĖS 6

DIEVAS 6

DIEVO SŪNELIAI 7

SAULĖS DUKRA 7

AUŠRINĖ 7

MĖNULIS 7

DANGAUS KALVIS 7

PERKŪNAS 7

VELINAS (VELAS, VELNIAS) 8

IŠVADOS 8

KITI BALTŲ DIEVAI 8

BALTŲ MITOLOGIJA. SENIAUSIOS ŽINIOS APIE BALTŲ TIKĖJIMĄ

Mitas, mitologija, archetipas.

Mitologija – tai

a) mokslas, tiriantis mitų kilmę, esmę, reikšmę kultūrai;

b) visi kurios nors etninės grupės mitai.

Mitai – pasakojimai apie dievus, pusdievius, jų kilmę, žygdarbius, jų tarpusavio santykius, gerąsias ir blogąsias dvasias. Mitai dėsto pirmapradę istoriją, aiškina pasaulio ir žmogaus atsiradimą, gimimą ir mirties paslaptis, moralines vertybes ir pan. Tai kolektyvinė, žodinė kūryba, turinti daug variantų. Tie patys dievai įvairiose vietose ir įvairiu laiku turėjo skirtingas reikšmes (mitinė sąmonė formavosi tūkstantmečiais).

Bėgant amžiams, religijos keičiasi, bet dauguma mitinių būtybių bei simbolių pakitusia forma išlieka. Galima sakyti, kad mitologija – pirminė religija, pirminis pasaulio suvokimas, pagrindas, ant kurio statoma visa kita. Kas paveldėta iš gilios senovės, neišnyksta be pėdsakų. Kiekvieno žmogaus pasąmonėje, jo psichikoje tebeegzistuoja priešistoriniai archetipai – pirminiai įvaizdžiai ar idėjos, simbolinės figūros, bendros visai žmonijai.

Senoji mitologija, religija ir su jomis susijusios apeigos – vienas seniausių žmonijos dvasinės kūrybos reiškinių. Jau ankstyvosios gimininės santvarkos laikotarpiu, kuris apima vėlyvąjį paleolitą ir mezolitą, medžioklės ir rankiojimo ūkio sąlygomis visose gyvenimo srityse buvo susiformavusių mitologinių vaizdinių.

Senieji gyventojai. Baltai.

Mūsų krašte žmonės gyveno jau paleolito amžiuje,

Paleolitas (ankstyvasis akmens amžius) – XI-XI tūkst. pr. Kr.

Mezolitas (vidurinis akmens amžius) – VIII-IV tūkst. pr. Kr.

Neolitas (naujasis akmens amžius) – IV tūkst. pr. Kr. vid. – II tūkst. pr. Kr.

Žalvario (bronzos) amžius – XVI-VI a. pr. Kr.

Geležies amžius – V a. pr. Kr. – XII a. po Kr.

Neolito laikais, III tūkst. pr. Kr. viduryje, _2400-2300 m. pr. Kr., iš Vidurio Europos atsikėlė lietuvių protėviai indoeuropiečiai (ide). Atsikraustę ide rado vietinius gyventojus, su jais susilieję sudarė baltų tautų grupę (II tūkst. pr. Kr.).

Baltų gentys savo kultūrą ir religiją ilgus šimtmečius kūrė bendrai. Tik nuo I tūkst. pr. Kr. baltų gentys palaipsniui išsiskyrė į lietuvius, latvius, prūsus ir kt.

IV-III a. pr. Kr. išsiskyrė vakariniai baltai (prūsai, jotvingiai, galindai).

VI-VIII a. po Kr. – rytiniai baltai (lietuviai, latviai, kuršiai, sėliai, žiemgaliai).

Mitologijos istorijos skirstymas.

Paprastai mitologijos ir religijos istorija skirstoma į tris epochas:

1. Ankstyvoji ikiindoeuropietiškoji gimininės matriarchalinės (matristinės) santvarkos epocha.

Pagrindinis bruožas – gamtos jėgų garbinimas. Gamtos kultas pasireiškė atskirų augalų, gyvūnų, negyvosios gamtos, daiktų garbinimu – totemizmu (tikėta, kad gentis turi savo totemą – protėvį globėją augalą ar žvėrį) ir animizmu – atskirų gamtos objektų įdvasinimu (tikėjimas, kad visi gamtos reiškiniai turi sielą ar kad visi daiktai gyvi. Totemizmas ir animizmas susiję su magija – tikėjimas, kad ypatingu laiku atliktas veiksmas ar ištartas žodis turįs galios. Tikėta užkeikimais, užkalbėjimais. Garbinti medžiai, paukščiai, ugnis, vanduo – viskas, kas sudarė pagrindinį žmonių pragyvenimo šaltinį.

2. Vėlyvoji ikiindoeuropietiškoji gimininės matriarchalinės (matristinės) santvarkos epocha.

Gamtos kultas susijęs su dvasių ir atskirų dievybių kultu. Būta tik moteriškų dievybių. Jos rūpinasi Visatos, žmonijos, gyvūnijos, augmenijos vaisingumo, gimimu, egzistavimu. Jų kulto sferoje kūrėsi menas, apeigos, atliekamos pačių moterų.

Senieji europiečiai buvo taikūs (tai rodo ir piešiniai sienose: niekur nevaizduojamos karo scenos, ginklai). Kelis milijonus metų žmogus buvo maisto rinkėjas, daugiausia vegetaras, retai medžiojo didelius žvėris, dažniau pasinaudodavo kitų žvėrių nužudytais gyvuliais – perskėlęs kaulus ir iščiulpdavo čiulpus.

Tai – Didžiosios Deivės religija, žemės, o ne dangaus religija. Gentį valdė Kunigė – Didžiosios Deivės atstovė žemėje. Tikėta, kad žmogaus gyvybinė energija nemirtinga. Miršta tik kūnas, o energija (siela) persikūnija į kitą gyvą objektą. Gyvenimas – džiaugsmas. Didžiąją Deivę supantieji simboliai – vanduo (gyvybės šaltinis), sprogstantys pumpurai, žiedai, išsikeroję augalai, paukščiai, žvėrys, – t.y. gyvybės ženklai. To meto piešiniuose vaizduojami gyvybės atsinaujinimo simboliai – kiaušinis, gyvybės medis,
spiralės, bitės, peteliškės ir t.t.

3. Indoeuropietiškosios patriarchalinės gimininės santvarkos epocha (III tūkst. pr. Kr.).

Susiduria Senosios Europos ir ide kultūros. Senojoj Europoj – moters, motinos kultas, moteriškosios vertybės. Indoeuropiečiams būdingas vyro, tėvo, jėgos kultas. Taiki žemdirbių kultūra persiformuoja į neramių, karą idealizuojančių žmonių kultūrą. Su ide ateina agresija. Jei indoeuropietiškoje kultūroje buvo lyčių lygybė, nebuvo ryškaus klasių susiskirstymo, tai su ide ateina susiskirstymas klasėmis (karaliai, kariai, žemdirbiai), valdžia atitenka vyrams, prasideda įvairių ginklų (durklų, kardų, iečių, skydų) gamyba.

Moteriškas dievybes keičia dievai vyrai (beveik visada ginkluoti). Tiesa, ilgą laiką moteriškas dievybės egzistavo greta vyriškųjų, bet buvo netekusios savo reikšmės.

Seniausios žinios apie baltų mitologiją.

Žinių apie baltų mitologiją turime nuo V a. pr. Kr. – graikų istorikas Herodotas mini šiauriečius, garbinančius savo dievus.

I a. (_98 m.) romėnų istorikas Tacitas veikale “Germania” pasakoja apie aisčius (prūsų gentis), garbinančius Dievų motiną, kaip talismaną nešiojančius šerno atvaizdą, saugantį nuo nelaimių.

IX a. (_890 m.) anglosaksų keliautojas Vulfstanas aprašė laidotuvių papročius ir apeigas. Aisčiai mirusiuosius laiko namuose mėnesį, o įžymesnius žmones – net pusmetį laiko užšaldytus (net vasarą), kol pasiruošia sudeginimo apeigoms. Giminaičiai prie mirusiojo geria ir linksminasi. Laidojimo dieną artimieji padalija mirusiojo turtą į keletą dalių ir išneša toli nuo gyvenvietės. Turintys gerus žirgus lenktyniauja, kad įgytų teisę į mirusiojo turtą. Po to mirusysis dedamas ant laužo ir sudeginamas draugia su papuošalais, ginklais, drabužiais.

Žinių apie baltų mitologiją randame rusų metraščiuose. Volynės ir Malalos kronikos (abi – XIII a.) rašo, kad Mindaugo krikštas (1252 m.) apgaulingas, nes jis slapta aukodavo miškų deivei Medeinai ir Namų deivei; minima deivė Žvėrinė, dievas Perkūnas, dievas Kalvelis, nukalęs saulę ir pakabinęs ją danguje.

Žinių apie baltus padaugėja padažnėjus Vakarų Europos pirklių kelionėms ir sustiprėjus vokiečių ordino agresijai.

Iš lenkų minėtinas J.Dlugošas (XV a.). Jis rašė apie lietuvių garbintą amžinąją ugnį, apie Vilniaus centrinio židinio žynį, medžių kultą, šventus miškus, kuriuose neliečiami nei žvėrys, nei medžiai. Jei kas į tokį mišką įžengdavo, jį imdavo smaugti dvasios ar jis išsisukdavo ranką, koją, netekdavo akies. Tik paaukojęs aviną ir jautį galėdavo susigrąžinti sveikatą. Aprašomas žalčių bei gyvačių kultas, mirusių vėlių garbinimas, mirusiųjų deginimas su pabalnotais žirgais, ginklais, drabužiais, papuošalais, minimos lietuvių garbintos deivės – Didžioji Lada ir Didžioji Lela.

J.Dlugošas pirmasis pateikia žinių apie rudens šventes, švenčiamas alkuose spalio pradžioje, nusiėmus derlių. Ten aukodavę jaučius ir avinus, 3 dienas puotaudavę, gerdavę, šokdavę, žaisdavę. Kildindamas lietuvius iš romėnų, J.Dlugošas Perkūną lygina su romėnų Jupiteriu, ugnies kultą – su Vulkanu, žalčių ir gyvačių kultą – su Eskulapu, medžių įdvasinimą – su Diana ir t.t.

XVI a. lenkas M.Strijkovskis aprašė rudens, žiemos, pavasario švenčių apeigas, šventyklas, šeimos švenčių apeigas, nurodė garbintus dievus, jiems aukojamas aukas.

XVI a. Prūsijos kronikas Simonas Grunau “Prūsijos kronikoje” aprašė prūsų pagoniškąją religiją, pateikė žinių apie krivių krivaičius, vaidilas, vaidilutes, Romovę, dievų trejybę (Perkūnas, Patrimpas, Pikuolis); užrašė legendų, burtų, aukojimo apeigų.

Žinių apie mitologiją yra ir pirmose lietuviškose knygose. M.Mažvydas “Katekizmo” (1547 m.) lotyniškoje prakalboje rašo, kad yra daug tokių, kurie išpažįsta stabmedystę: garbina medžius, upes, žalčius, aukoja perkūnui: prašydami gero javų derliaus, garbina Lukosargą, pasisekimo su gyvuliais prašo Žemėpačio. Kurie linkę į piktus darbus, dievais laiko aitvarus ir kaukus.

Šiek tiek mitologijos žinių pateikia J.Bretkūnas, M.Daukša, M.Pretorijus. XIX a. – J.Lelevelis, J.Jaroševičius, S.Stanevičius, L.A.Jucevičius, D.Poška, S.Daukantas ir kiti.

Visi šie žmonės savo veikaluose įrodė, kad lietuviai turėjo turtingą mitologiją, religiją, artimą indų, graikų, romėnų mitologijai. Deja, lietuvių (apskritai visų baltų) mitologija nebuvo užrašyta. Galime remtis tik negausiais kitataučių užrašais, tautosaka (ypač mitologinėmis kalendorinėmis dainomis, pasakomis, sakmėmis), etnografiniais radinias…

BALTŲ PASAULIO SAMPRATA. PASAULIO MEDIS

Senieji žmonės jautėsi glaudžiai susiję su kosmoso ritmais. Jiems būdingas ciklinis laiko suvokimas: gimimas – augimas – brendimas – nykimas – mirtis – atgimimas. Laikas tarsi eina spirale, vis sugrįždamas į tą patį tašką, prie mitologinės visa ko pradžios. Pasaulį suvokė lyg pakartojimą. Žmogaus veiksmai reikšmingi tuo, kad pakartoja tam tikrą mitinį pavyzdį. Pavasarį pasaulis gimsta, auga, vasarą – subręstą, rudenį ima nykti, o šalčio ir tamsos periodu tarsi degraduoja, patiria krizę. Žiemos saulėgrąžos laikotarpiu (apie Naujuosius metus) pasaulis vėl simboliškai atnaujinamas.

Žmogus
pasyvus pasaulio kaitos stebėtojas, stengėsi dalyvauti toje kaitoje, t.y. pakartoti pasaulio kūrimo mitą.

Senasis žmogus nepripažino konkretaus istorinio laiko, kurį įvedė krikščionybė. Krikščionių laikas linijinis, tęstinis. Krikščionys tiki, kad aukso amžius, buvęs žmonijos pradžioje, gali būti sugrąžintas tik vieną vienintelį kartą. Mitologijoje tikima, kad į tą “švarųjį” laiką galima sugrįžti begalę kartų. Pvz., bent akimirkai jį galima susigrąžinti per Naujuosius metus, apsivalius, t.y. ištaisius klaidas, įveikus nuodėmes, piktąsias dvasias, ligas. Tas “švarusis” laikas buvo pasaulio kūrimo momentu.

Iš pradžių nebuvo nei dangaus, nei žemės, nei dienos, nei nakties, nei šviesos, nei tamsos. Buvo arba absoliuti nebūtis, arba chaosas – įvairių elementų mišinys, arba nedalijama vienovė, neapibrėžta, neskaidoma masė (pvz., tik vanduo).

Ugnis, vanduo, žemė, oras (chaoso stadijoje jie buvo sumaišyti) yra tie elementai, iš kurių kuriamas kosmosas. Kosmosas – tai jau sukurta Visata, organizuota realybė. Kuriant kosmosą, t.y. formuojant Visatą, atliekami pagrindiniai veiksmai:

– dangaus ir žemės atskyrimas;

– pasaulio padalijimas į 3 zonas;

– kosminės atramos sukūrimas;

– tarpininkavimas tarp kosminių zonų (dievai nulipa į žemę ar požemio karalystę; žyniai patenka į dangų ar požemį);

– kosmoso užpildymas konkrečiais ir abstrakčiais objektais.

Mitai sako, kad iš pradžių buvęs tik vanduo, kuriame plūduriavo gyvybės sėkla. Iš dugno pakilo grumstas, ėmė augti, tapo kalnu. Tame kalne slypėjo gyvybės jėgos – vanduo ir ugnis. Iš jų sukurtas dangus ir žemė. Kalnai – kosmoso centras, jie atskiria pagrindines sferas, t.y. dangų ir žemę.

Mitiniame mąstyme labai svarbus centras, nes čia kadaise vyko pasaulio kūrimo aktas. Miestai buvo kuriami ant kalnų, pilys, šventovės (net krikščionių bažnyčios) statytos ant kalno, t.y. vietoje, reiškusioje pasaulio ašį, centrą. Miesto centras – aikštė, kurioje vyksta švenčių ceremonijos. Ritualai vykdavo sakralioje erdvėje (centre) ir sakraliu laiku (per šventę).

Ritualinių aukojimų metu ypatingas vaidmuo teko žyniams, kriviams, vaidiloms, nes jie žino paslaptį, kaip pasiekti kitą lygmenį, pereiti iš žemės į dangų ar požemį. Tai įmanoma dėl tam tikros pasaulio sandaros.

Pasaulis įsivaizduojamas susidedantis iš trijų aukštų (dangaus, žemės, požemio), tarpusavyje sujungtų centrine ašimi. Ašis eina per angą. Per šią angą dievai nusileidžia į žemę, o mirusieji – į požeminį pasaulį. Pasaulio ašį gali žymėti stulpas, medis, kalnas, tiltas, laiptai, lazda, ietis, aukštyn kylantys dūmai, kolona… Prie šių objektų vykdavo aukojimo ritualai.

Universalus, visoms tautoms būdingas pasaulio modelis – PASAULIO MEDIS.

Pasaulio medis kartais suvokiamas kaip pasaulio atrama, bet dažniausiai – kaip pasaulio ašies įsikūnijimas, reiškiantis pasaulio harmoniją, tvarką. Visame pasaulyje ir visais laikai egzistavo medžio kultas. Lapuočiai simbolizuoja vis iš naujo mirtį nugalinčią gyvybę, spygliuočiai – nemirtingumą. Dėl savo pavidalo – žemę surakinusios šaknys, galingas vertikaliai kylantis kamienas, dangų remiantis vainikas – medis simbolizuoja ryšį tarp kosmoso ir požeminės erdvės, tarp gyvenimo ir dangaus.

Pirmykštėje pasaulėjautoje dangus suvokiamas kaip stogas, kurį remia medis ar stulpas, jungiantis jį su žeme.

Pasaulio medis įsivaizduojamas stovintis pasaulio centre. Jo trys dalys – šaknys, kamienas, šakos – atitinka tris pasaulio sferas: žemutinioji – požemio, vidurinioji – žemės, viršutinioji – dangaus. Viršus susijęs su ugnimi, vidurys – su žeme, apačia – su vandeniu.

Pasaulio medžio įvaizdis žymi ir visatos turinį. Jis padėjo senovės žmonėms atskirti kosminį pasaulį nuo chaoso, suteikti jam sistemą, suvokti žmogaus ir jį supančių daiktų vietą šioje sistemoje. Mitinio pasaulio žmogus suprato, kad jis – žemės pagimdyta kosmoso dalelė, kad jis susijęs su visata.

Pažindamas pasaulio medį, žmogus mokėsi abstrakčiai mąstyti, suvokti tridales sąvokas: laiko (praeitis, dabartis, ateitis), geneologijos (protėviai, dabartinė karta, ainiai), anatomijos (galva, liemuo, kojos), stichijos elementų (ugnis, žemė, vanduo) ir t.t. Vertikali medžio padėtis padėjo suvokti ir priešybių sistemą (aukštai – žemai, dangus – žemė, ugnis – vanduo, sausa – šlapia).

Horizontaliąją pasaulio struktūrą sudarė medžio dalys su simetriškais šalia jų išsidėsčiusiais objektais: šakose – dangaus šviesuliai, paukščiai (dažniausiai vaizduoti ereliai, sakalai, vanagai), prie kamieno – gyvuliai (dažniausiai ožiai, arkliai), žvėrys (elniai, briedžiai), žmonės, prie šakų – gyvatės, ropliai, žuvys, pelės, bebrai. Kartais pasaulio medžio viršūnėje vaizduotas griaustinio dievas, o prie medžio šaknų – jo priešininkas velnias.

Horizontalioji pasaulio medžio struktūra – kvadratas ar apskritimas. Kvadrato kraštinės simbolizuoja 4 pasaulio šalis, 4 krypčių vėjus, 4 metų laikus, 4 paros laikus. Kvadrato centre vaizduojamas pagrindinis pasaulio medis, šonuose ar kampuose – daliniai pasaulio medžiai (gali būti ir mitinės būtybės).

Pasaulio medžio schema susijusi su tam tikrais skaičiais: 3, kuris

absoliučią tobulybę ir yra bet kurio dinaminio proceso įvaizdis (atsiradimas, raida, pabaiga), vandens skaičius, vyriškasis pradas; 4 – statinis vientisumas, harmonija, moteriškasis pradas, 7 (3+4) – statinės ir dinaminės pasaulio pusių sintezės įvaizdis; 12 – pilnatvės simbolis, ugnies skaičius.

Taigi pasaulio medis – kosmosą vienijanti ašis, centras, kuriame telkiasi gyvybė, koncentruojasi augimo, sveikatos, turto, išminties, nemirtingumo galios. Pasaulio medis – simbolis, rodantis, kad visos žmogui žinomos kosmoso plotmės yra susijusios ir pavaldžios vienam centrui.

Pasaulio (kosminio) medžio variantai: gyvybės medis, mirties medis, pažinimo medis.

Gyvybės medžio šerdyje slypi gyvybė ir jos aukščiausias tikslas – nemirtingumas. Kiekvienas atskiras gyvenimas apima 4 stadijas: gimimas, augimas, degradacija ir mirtis (po jos – atgimimas), todėl tas pats gyvybės medis gali būti mirties medis. Gyvybės šaltinis yra pats medis, jo vaisiai (amžinas gyvenimas pasiekiamas mirtimi) arba gyvybės vanduo po medžiu. Kai kurios tautos gyvybės medį įsivaizdavo kaip kryžių, ant kurio auga lapai, žiedai (tai mirties nugalėjimas). Kartais gyvybės medis įsivaizduotas kaip moteriška dievybė, moteriškas pradas, su kuriuo poruojasi gyvūnai.

Pažinimo medis augęs rojuje. Jo vaisių paragavęs žmogus pažino gėrį ir blogį.

Pagrindinė baltų religijos idėja – kova dėl gyvybės ir gėrio. Svarbiausias religijos bruožas – tiesioginė žmogaus sąsaja su gamta. Svarbiausi baltų mitinio pasaulėvaizdžio poliai – dangus (vyriškasis) ir žemė (moteriškasis) bei jiems būdingi reiškiniai. Dangaus polius dinamiškas, siejamas su šviesa, ugnimi, garsu, dangaus kūnais, žemės – statiškas, siejamas su augalais, laukais, kalnais, akmenimis, vandenimis. Šių polių ryšys skatina gyvybę, jos ugdymą ir apsaugą.

Mirties, blogio jėgos – paslaptingos galios, labiausiai jaučiamos įvairių anomalijų, nederliaus, nevaisingumo, netikėtos mirties atvejais.

Pasaulis amžinas, šventas, jame nėra mirties. Žmogaus siela – amžinos gyvybės jėga, tęsianti gyvenimą kitame kūne, o mirusiojo kūnas gyvena pomirtinį vėlės gyvenimą, panašų į žemėje gyventą.

BALTŲ SIMBOLIAI MENE

Baltų pasaulėjautą padeda paaiškinti vaizduojamasis menas (keramika, papuošalai, medžio, akmens raižiniai). Lietuvių tautodailėje geometriniai, gyvuliniai, augaliniai ornamentų motyvai išliko mažai pakitę. Geometriniai ornamentai įkūnija gamtos ritmą, simboliai perteikė gyvybės jėgą. Menas turėjo padėti gamtai atgimti, javams derėti, gyvuliams ir žmonėms daugintis.

Dangaus skliautas buvo laikomas dinamišku. Tikėta, kad dangus sukasi aplink žemę. Dangaus kūnus simbolizavo apskritimai, ratai, kryžiai apskritimuose, spiralės, turėję skatinti amžinąjį dangaus judėjimą. Saulės, mėnulio simboliai siekia neolito laikus.

Ide laikus siekiantis simbolis yra SVASTIKA. Tai Saulės, Perkūno ir Dievo (t.y. Dangaus ir šviesos dievybių) simbolis. Šaltiniai mini prūsų garbintą saulės ir šviesos dievą Svaikstiką, Švaitestiką ir pan. Sanskrito kalboje žodis svasti reiškia laimę, gausybę, posakį “tegul bus taip.”

Svastika – priemonė gyvybės klestėjimui. Jai būdingas sukimasis ratu (iš kairės į dešinę), tad ji virto apskritimu. Baltai buvo įsitikinę, kad kovoti su blogiu padeda judesys, sukimasis ratu, ratas. Iš pradžių ratas negalėjo turėti nieko bendro su vežimo ratu, nes žmogus jį išrado tik bronzos amžiuje, o vaizduoti imtas paleolite. Tad ratą, apskritimą reikėtų aiškinti kaip įsuktą figūrą.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2932 žodžiai iš 9657 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.