Baltų priešistorinis geolingvistinis paplitimas
5 (100%) 1 vote

Baltų priešistorinis geolingvistinis paplitimas

Nėra jokių abejonių, kad baltų priešistorinis geolingvistinis paplitimas gerokai pažengė į priekį, susidomėjus hidronimų studijomis. Atlikti tyrimai Dnepro aukštupio baseine XX amžiaus pirmojoje pusėje turėjo įtakos šiai specifinei sričiai. Šie tyrimai sukėlė daug įvairių atsiliepimų:kritiškų ir palankių. Išryškėjusios nuomonės leidžia kalbėti apie baltiškų hidronimų gajumą ir apie jų paplitimo arealą. Apie baltų hidronimų gajumą kalbama tuose regionuose, kuriuose jie buvo aptinkami tik sporadiškai arba būdavo tik suponuojamas jų buvimas. Atgarsiai leidžia išplėsti baltiškų hidronimų paplitimo arealą tuose regionuose, kurie anksčiau nebuvo minėti. Dnepro aukštupio tyrimai atskleidė dar vieną labai svarbų dalyką – tai baltiško prado plitimą šiaurės ir vakarų kryptimis. Būtent plitimas vakarų kryptimi leido įsivyrauti nuostatai, kad tradicinė Vyslos riba turėtų būti peržengta. Tačiau iki šiol tebevyksta diskusija, kiek Vyslos ribą reiktų kilstelėti vakarų kryptimi. Beje, vakarinė riba baltų filologijai atveria naujas ieškojimų perspektyvas, kadangi ji dar neištirta. Vis dėlto, nors baltiško prado atradimas didelėje teritorijų hidronimijoje išskiria dvi pagrindines baltiško paribio sritis (vok. Randgebiete), nusidriekusias į priešingas puses nuo tikrojo baltų arealo. Šis baltiškojo prado paplitimo arealas iškelia į pirmą vietą aiškų ir griežtą hidronimų analizės metodą, idant neatsirastų nauja, viską paaiškinanti panacėja: panbaltizmas. Toks perspėjimas bus naudingas, rengiant hidronimijos baltizmų dialektinės priklausomybės piešinį, kadangi vos žengus žingsnelį galima surasti tradicinį baltų skirstymą į dvi atšakas – vakarinę ir rytinę.

Trumpa archeologinių tyrimų sintezė

Pirmieji archeologiniai tyrinėjimai atlikti XVI-XVII amžiuje, tačiau tik XIX amžiaus viduryje, susikūrus istorikų draugijoms ir komitetams Baltijos regiono sostinėse1, tyrimai šioje srityje pastebimai pažengė į priekį. Tiškevičius vadovavo keliolikai kasinėjimų Lietuvoje ir Gudijoje. Kasinėjimų rezultatai akivaizdūs – paskatinimas įvairių publikacijų pasirodymo bei Archeologijos komisijos ir muziejaus įkūrimas Vilniuje. Dideliu leidybos bei kasinėjimų aktyvumu pasižymėjo prūsų muziejus Karaliaučiuje. Baltų kraštuose, caro provincijose, jokių iniciatyvų nebuvo galima imtis savarankiškai. XIX amžiaus pabaigoje susikūrusi Archeologų draugija (įkurta 1864 metais Maskvoje), vadovavo įvairiems archeologų kongresams visoje imperijoje ir atkreipė dėmesį į baltų arealo archajiškumą. Pirmieji šios srities darbai pasirodė 1876 metais (O. Montelius,C. Grewingk). Tačiau kasinėjimų, suformavusių dabartinį vaizdą, epocha buvo tarpukaris, vadinamosios antrosios Baltijos respublikų nepriklausomybės metai. Tuo metu Rytų Prūsijos vakarinę ir pietinę zoną, Mozūriją bei jotvingių žemes ėmėsi tirti lenkų archeologai; vėlesniais metais Tarybų Sąjungos mokslininkai buvo susidomėję Kaliningrado (buvęs Königsberg, Karaliaučiaus) zona. Po Antrojo pasaulinio karo daug naujų svarbių atradimų šioje srityje padarė lietuvių ir amerikiečių archeologė Marija Gimbutienė.

i) Ankstyvosios kultūros. Remdamiese ankstyviausios (mezolito ir neolito) epochos baltų tyrimais kai kurie mokslininkai iškėlė į dienos šviesą daugybę klodų, susidariusių per ilgą laikotarpį nuo 7000 iki 2500 metų pr. Kr. Jie išskyrė vadinamąją Kundos kultūrą, kuri klestėjo rytų baltų areale, pagerėjus klimato bei aplinkos sąlygoms mezolito epochoje. Vėliau Kundos kultūra

3

perėjo į neolitinę Narvos kultūrą. Šias kultūras, kurių svarbiausi radiniai, greta Kundos ir Narvos, apibūdina durpių telkiniai. Radiniai yra iš Šventosios Lietuvoje, Sarnatės Latvijoje iki Kaliningrado zonos. Čia gerai paliudyti medžio dirbiniai, gintaro papuošalai, augalinio pluošto apdotojimas. Kultūra ėmė kisti, pasirodžius kitų dviejų kultūrų vartotojams. Pirmiausia vadinamoji šukinės keramikos kultūra buvo išplitusi plačioje Šiaurės Rytų Europos teritorijoje, o jos atšakų buvo galima rasti ir Vakarų Lietuvoje. Ši kultūra atsirado neolite. Jos vartotojai buvo nomadų gentys, kurios vertėsi medžiokle ir žvejyba. Spėjama, kad tai yra (ugro) finų genčių pirmatakės. Šios gentys pasitraukė į šiaurę, kai ėmė plūsti nauja banga, atnešusi į minėtas teritorijas virvelinę keramikos kultūrą. Ji buvo išplitusi nuo Reino vakaruose iki Volgos rytuose. Manoma, kad šios kultūros vartotojai buvę indoeuropiečiai, kadangi jų kultūros įsitvirtinimas Vidurio bei Rytų Europoje sutampa su visuotinai priimtu indoeuropiečių kalbų paplitimu šioje teritorijoje datavimu. Tyrimų objektas lieka centro nustatymas, iš kurio ši kultūra plito po Europą. Tyrinėtojai ginčijasi, iš kurios vietos indoeuropiečiai sklido po Europą, t.y. kur buvo šios kultūros centras. Vieni mano, kad šios kultūros centras buvo Centrinėje Europoje, kiti – Pietų Rusijoje, dar kiti teigia, kad
indoeuropiečiai atkeliavo į Europą per Pietų Rusiją iš Azijos.

Daroma išvada, kad III tūkst.pr. Kr. pabaigoje iš pietų ir pietryčių prie Baltijos jūros atkeliavę baltai, rado čia nuo seno gyvenančias finougrų gentis. Pietuose, kur baltų buvo daugiau už finougrus, baltai asimiliavo retai čia gyvenusius finougrus, o tie baltai, kurie atsidūrė toliau į šiaurę, patys buvę asimiliuoti finougrų.

Tačiau pastaruoju metu visa tai mėginama aiškinti kitaip. Finougrai esą nebuvę senieji Baltijos jūros pakrantės gyventojai. Jie pasirodė šiose vietose apie III tūkst. pr.m.e. Pradėjus keltis į čia virvelinės kultūros atstovams, jie iš dabartinės Lietuvos teritorijos traukėsi į Latviją, o visai įsikūrė dabartinėje Estijoje.

Tuo tarpu III tūkst. pr.m. e. pabaigoje prie Baltijos jūros atsikraustę indoeuropiečiai-virvelinės kultūros atstovai ir radę čia gyvenančius nuo senų senovės Narvos-Nemuno kultūros ir Nemuno – Aukštupio atstovus. Šie atstovai savo kilme buvo artimi europidams. Taigi, indoeuropiečiai susimaišę su Narvos – Nemuno kultūros ir Nemuno aukštupio atstovais sukūrė Pamario kultūrą. Šiai kultūrai būdingos virvelinės kultūros ypatybės bei saviti puodai, laivinių kovos kirvių tipai, tam tikros formos.

Laikoma, kad baltai, kaip atskira indoeuropiečių etninė kalbinė grupė, susiformavę II tūkst. pr.m.e. tada jie išplitę Pietryčių ir Rytų Europos plotuose – Pabaltijyje, Padeneprėje, Volgos – Okos aukštupio srityje. Jų kaimynai buvę finougrai iš šiaurės, o iš pietų iranėnai ir slavai ( dar vadinami skitais).

Didžiausiu paplitimo virvelinės kultūros arealu reikėtų laikyti neolito pabaigą (apie 2000 – 1800 m.pr. Kr.). Jau tada ši kultūra buvo ne vienalytė. Ją sudarė keletą grupių: Pamarių kultūra (it. Cultura del litorale, vok. Haffküstenkultur), kurią vakaruose juosia Vyslos upė, pietuose – Pripetė, iš rytų – Dnepro baseinas, o šiaurėje – Dauguva ir net toliau; beveik visi šios kultūros bruožai buvo aptikti ruože tarp Helio pusiasalio (dabartinė Gdansko įlanka) ir Nemuno prie Aismarių (vok. Frisches Haff), Kuršių marių (vok. Kurisches Haff) ir ypač kai kuriuose prie Baltijos jūros esančiuose kaimuose (Rzucewo, Suchacz, Tolkemit). Tyrinėtojai baltų indoeoropietiškuosius protėvius tapatina su šios kultūros vartotojais. Be to, mokslininkai mano, kad atrasti radiniai Dnepro aukštupyje ir vidurupyje, Volgos aukštupyje (Fatjatono) ir rytinėje

4

Rusijoje (Balanovo) turi panašių bruožų. Įdomu tai, kad šiose teritorijose aptikta izoliuotų ir turtingų kapaviečių liekanų (galbūt tai vadinamosios kovos kirvių kultūros palikimas). Priešingai, mažiau yra patikimi minėtų teritorijų vietinių gyventojų ištakos. Manoma, kad iš šių teritorijų ir ateivių indoeuropiečių kilo baltai. Česnio tyrimai rodo, kad baltų antropologiniame substrate Prūsijoje ir Lietuvoje esama problemiško rytų elemento.

ii) Gimbutienės hipotezės. Grįžtant prie lietuvių ir amerikiečių archeologės Gimbutienės originalių tyrimų lobyno, galima būtų išskirti penkis pačius svarbiausius jos atradimus, kurie taip pat naudingi klabotyrai.

a) Kalbantieji vienu indoeuropiečių dialektu, iš kurio išsiplėtos vadinamoji

prabaltiška kalbinė sistema , veikiausiai slinko nuo per dabartinės Ukrainos žemes išilgai Dnepro iki vakarinės Rusijos ir dabartinės Gudijos; kiti, priešingai perkirto Lenkiją ir įsikūrė palei Baltijos pajūrį į rytus nuo Oderio ir į pietvakarius nuo šiaurėje esančios Suomijos.

b) Baltų skilimas į dvi grupes – vakarų ir rytų – turėjęs prasidėti bonzos amžiuje. Pirmoji grupė (ją lietuvių ir amerikiečių mokslininkė vadina ir pajūrio baltais). Iš šios grupės kilo kuršiai ir prūsai. Jie atstovavo kultūrai, susijusiai su Centrinės Europos iliryškąja, o ankstyvajame amžiuje – ir su keltais bei germanais.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1349 žodžiai iš 4230 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.