Baltų religija ir mitologija
5 (100%) 1 vote

Baltų religija ir mitologija

11

Baltų religija ir mitologija

Libertas Klimka

Kokius dievus garbino tolimi lietuvių protėviai, kaip juos įsivaizduodavo, kokias aukas jiems atnašaudavo, kokios pagalbos iš jų tikėdavosi? Kitaip tariant, koks buvo dvasinis mūsų krašto senovės žmonių gyvenimas?

Baltai nesukūrė savo rašto, tad nepaliko ir šventųjų tekstų. Apie jų religiją ir kultus galime spręsti tik iš nedidelių žinučių kaimyninių kraštų kronikose ir metraščiuose, keliautojų pasakojimuose. Pagoniškoji praeitis dar tebebuvo gyva žmonių atmintyje ir XVI a., kai buvo rašomos pirmosios Lietuvos ir Prūsijos istorijos. Po Lietuvos krikšto daug senosios religijos dalykų virto liaudiškais tikėjimais ir papročiais. Tad sakmėse ir pasakose galima atpažinti mitų nuotrupas. Apie religines praktikas kartais prabyla ir archeologiniai radiniai. O pagal legendas bei padavimus apie įvairias vietoves galima atsekti senovės šventvietes.

Atskirų baltų genčių religinėms sistemoms rekonstruoti trūksta duomenų. Tyrinėtojai žino tik pagrindinius skirtumus tarp lietuvių, latvių ir prūsų tikėjimo. Tačiau bendrumų čia gerokai daugiau, juolab, kad kitados būta ir bendro indoeuropietiškojo pagrindo. Šios kilties tautų religijoms būdinga aukščiausių dievų trejybė. Taip yra ir lietuvių dievų panteone. Žyniai ir genčių vadai savo globėju laikydavo pasaulio kūrėją Dievą, kariai – griausmavaldį Perkūną, žemdirbiai – požemio valdovą Veliną. Dievai perspėja žmogų apie pavojus ir nelaimes, saugo ir gina jį, moko gyvenimo tiesų ir išminties. Tada žmogus pasijunta saugus, esąs tarsi pasaulio centre, jo gyvenimas žemėje – tai būtis tarp gimimo ir mirties, žemės ir dangaus, pasaulio ir dausų.

Dievas laiko pradžioje sukūrė pasaulį – tai, kas yra „po saule“. Dabar jis gyvena dausose, ant akmeninio dangaus skliauto. Jo dvare žaliuoja amžinosios vasaros sodas. Čia žiemoja paukščiai, kurie, sugrįždami iš dausų į gimtinę, parneša pavasario šilumą. Dievas į pasaulį nusileidžia retai. Tik kartais kaip žilas senelis pasibeldžia į kieno nors trobos duris, kad patikrintų, ar žmonės dar nepamiršo jo sukurtų teisybės, gailestingumo, tarpusavio meilės priesakų. Teisuolius jis priglobia po mirties savo dangiškajame sode. Žmogus nebuvo Dievo kūrybos viršūne – jis pasaulyje atsirado atsitiktinai, kažkaip keistai – kūrėjui nusispjovus.

Kasdienius rūpesčius Dievas yra pavedęs tvarkyti savo sūnui Perkūnui. Tai rūstus raudonbarzdis vyras, ginkluotas žaibais ir kirviu, važinėjantis ožiais pakinkytu dviračiu vežimaičiu. Kai griaudžia, sakoma, kad darda Perkūno ratai. Perkūno pagalbos šaukdavosi kariai puldami priešą. Pavasarį, sugrumėjus pirmajam griaustiniu, sužaliuoja žolė, išsprogsta medžių pumpurai. Šiltąjį pusmetį žmonės Perkūno garbei ruošdavę devynias šventes. Tačiau rudeniop šios dievybės galios silpsta. Gamtoje vis labiau įsivyrauja Perkūno priešininkas Velinas. Jis sutrumpina dieną, sunaikina augmeniją ir galop gruodu surakina žemę. Žiema – jo viešpatavimo metas. Žmonės tuomet nelengvai pragyvendavo iš sukauptų atsargų ir laikomo gyvulių ūkio. Velinas buvo gyvulininkystės globėjas – štai iš kur jo ragai, kanopos, uodega. Velino galios išsenka pavasariop; tada Perkūnas žaibais priverčia jį atrakinti žemę ir išleisti žolę. Nuolatinė Perkūno ir Velino kova suka gamtos ratą. Vieno iš jų pergalė reiškia šiltojo ar šaltojo pusmečio pradžią. Dievybių priešiškumas atspindi tam tikrą socialinę įtampą visuomenėje tarp karių ir žemdirbių, ypač paaštrėjančią, kai ateina duoklių surinkimo metas.

Žemdirbystei tapus pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu tikėta, kad pasėlius globojančios ir protėvių dvasios. Rugio grūdas susieja kartų kartas. Vėlės būdavo pagerbiamos, pamaitinamos per visas šaltojo pusmečio šventes – pradedant rudens sambariais bei Vėlinėmis. Į dievus baltai kreipdavosi alkavietėse. Tai būdavo šventosios giraitės, keistai nuaugę pavieniai medžiai, dideli akmenys, šaltiniai ir versmės, alkakalniai. Per gyvąją gamtą – medžius, vandenis, gyvūnus ir paukščius – žmogus kalbėdavosi su dievais ir gaudavo iš jų patarimus. Ypač tą gebėję tapdavo žyniais, kriviais, vaidilomis. Vyriausieji šventikai apeiginius laužus kurdavo pagrindinėse genčių šventvietėse, tokiose kaip prūsų Ramovė, lietuvių Šventaragio slėnis. Žyniams skirdavo trečdalį karuose laimėto grobio. Jie pranešdavo dievų ištarmę svarbiausiais genties gyvenimo atvejais: ar pasiseks karo žygis, sumanyta tolima kelionė, ar užderės derlius, ar tinkama vieta pilies statybai… Dievams būdavo aukojama ir pradedant pagrindinius žemės ūkio darbus – sėją, ganiavą. Rudenį padėkojama už išaugintą derlių. Aukojimo laužo ugnis susiedavo visas kosmoso dalis, pavaldžias skirtingiems dievams.

Žemesniųjų dievybių paskirtis yra dvejopa: tai žmogaus gyvenimą lydinčios ir likimą sprendžiančios dievybės bei jo metų darbus globojančios mitinės būtybės. Skirtingos ir jų pasireiškimo erdvės; pirmosios – namų, antrosios – sodybos ir laukų dievybės. Dažnai dievybės sudaro poras, arba papildančias viena kitą, arba visiškai priešingas. Taip jos surašytos ir lentelėje. Ten nurodytos dievybių veiklos sritys ir globojami darbai, jas atspindintys įvaizdžiai
bei simboliai. Suprantama, pateiktąją baltų dievų sistemą nereikia laikyti absoliučia tiesa. Tai yra tik tai, ką dabar pavyksta rekonstruoti.

Baltų dievybės

Aukščiausios dievybės

Dievas

Prakorimas, Aukštėjas, Andojas, Nunadievis, Praamžius, Sutvaras, Okopirmas – aukščiausioji baltų dievybė, pasaulio ir dorovės bei moralės principų kūrėjas.

Perkūnas

Diviriksas, Dundulis – griaustinio ir žaibų dievas, karių globėjas. Jo nesantaika su požemio valdovu Velinu sukuria gamtos sezonų kaitą. Tautosakoje vaizduojamas kaip galingas rudabarzdis vyras, važinėjantis dangumi ožiais pakinkytu vežimaičiu.

Velinas

Patolas – gyvulininkystės globėjas, požemio valdovas, tarpininkas tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Po Lietuvos krikšto Velinas tapo folkloriniu velniu. Jo kova su Perkūnu išreiškia socialinę įtampą tarp karių ir žemdirbių.

Baltų dievybės

Žmogaus gyvenimą lydinčios ir likimą sprendžiančios dievybės

Laima

Dalia – likimo deivė, prie kūdikio lopšio verpianti likimo siūlą. Jos ištarmes skelbia gegutė, antelė, gulbė. Rašytiniuose šaltiniuose 1666 m. pirmą kartą paminėjo D. Kleinas.

Giltinė

mirties deivė, balta būtybė su gyvatės liežuviu. Jos pasirodymo pranašai – pelėda ir svetimas šuo. Apsaugai nuo giltinės siautėjimo epidemijų metu užtiesdavo kelią į kaimą rankšluosčiu, išaustu per vieną naktį.

Aitvaras

mitinė būtybė, nešanti namų šeimininkui vogtus grūdus ir pinigus. Įskaudintas ar įžeistas gali sudeginti namus. Aitvarą esą galima išsiperinti iš juodo gaidžio kiaušinio, prisivilioti grabnyčių žvake arba nusipirkti Rygos turguje. Įvaizdis – skrendantis ugninis žaltys. Ši mitinė būtybė – tarsi alternatyva doru būdu įgytam turtui.

Kaukas

Pagirnis – mitinė būtybė, nešanti namams skalsą ir ūkio sėkmę. Kauką gali prisipratinti šeimininkė, pasiuvusi jam lininius marškinėlius. Kaukas ateinąs iš miško; jo įvaizdis – mažas žmogutis, galintis pasiversti žemės grumstu.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1135 žodžiai iš 2222 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.