Baltų religija1
5 (100%) 1 vote

Baltų religija1

112131

BALTŲ RELIGIJA

I.Trumpa istorinė apžvalga

Tradiciškai laikoma, kad baltai formuojasi maždaug 2500 m. pr. Kr.autochtoninėmis Narvos ir Nemuno kultūroms liejantis su atvykėliška indoeuropietiška virvelinės keramikos kultūra. Kalbiniai bei arheologiniai duomenys rodo, kad baltų protėvynė užėmė didžiulius Šiaurės Rytų Europos plotus- nuo pietinės Suomijos šiaurėje iki Dniepro vidurupio pietuose ir nuo Vyslos žemupio vakaruose iki Volgos vidurio baseino rytuose. Tačiau rytinis baltų arealas menkai težinomas ir gana anksti užgęsta. V a. pr. Kr. Herodotas mini gelonus, budinius ir neurus – šiaurines skitų periferijos gentis. Tikėtina, kad jos, bent jau budinai ir neurai, galėjo būti baltų gentys. Maždaug tuo laiku baltai ryškiau išsiskiria į rytinius ir vakarinius baltus; pastariesiems priklausytų Tacito I a. pr. Kr. Minimi aisčiai ir Ptolemėjo II a. pr. Kr. Paminėti galindų ir sūduvių protėviai. Iš vakarinių baltų formuojasi istoriniais laikais žinomos prūsų gentys bei jotvingiai, iš rytinių – lietuviai ir latviai, kurių kalbos išsiskyrė maždaug I tūkstm. Po Kr.viduryje.

XIII a. pradžioje prūsai ir latviai susiduria su agresyviais Teutonų ir Livonijos ordinais, kurie netrukus pasiekia ir Lietuvą. Didžiuliam kariniui spaudimui atsispiria tik Lietuva, XIII a. vid. Sudariusi Mindaugo valstybę, gana greitai besiplėčiančią į rytus, buvusias baltų žemes. 1387 m. Lietuva apsikrikštija, tačiau senosios religijos elementai provincijoje klesti iki XVI a. antrosios pusės, kai prasideda intensyvi jėzuitų misijinė veikla, iki XVIII a. pradžios įgyvendinusi realią šalies kristanizaciją.

II. Šaltiniai

Apie baltų religijas šiek tiek užsimena Herodotos, Tacitas; XI a. prabyla – Adomas Bremenietis, tam tikrų užuominų yra pirmosiose hagiografijose. Daugiausia medžiagos pateikia XIII-XIV a. šaltiniai: ordinų kronikos, dokumentai, keliautojų pranešimai, Lietuvos krikštytojų pasakojimai, lenkiški šaltiniai. Lietuvių religijos nagrinėjimui labai svarbūs – tai Malalos kronikos vertinimo intarpas apie mirusiųjų deginimo papročius ir du fragmentai Voluinės metraštyje – minėtieji šaltiniai išvardija lietuvių dievus. Negalime atmesti ir vėlyvesnių šaltinių – ypač vėlyvą baltų tautų kristanizaciją, – Motiejaus Strijkovskio “ Kronikos”, Jono Lasickio žemaičių dievų sąrašo, simono Grunau ir kitų autorių ,, prūsiškųjų’’ kronikų.

Dar vienas svarbus baltų mitologijos šaltinis – tai tautosaka, ypač archajiškos latvių dainos ir lietuvių mitologinės sakmės. Prūsų tautosakos mes nežinome, bet tikėtina, kad XVI a. ir vėlesni šaltiniai perteikia legendinę žodinę prūsų tradiciją, kurioje labai daug senosios religijos realijų. Gausus baltų tautosakos lobynas, gretinamas su istorinių šaltinių duomenimis, leidžia aptarti jei ne baltų religiją, tai bent mitologiją. Istorinius bei folklorinius šaltinius papildo ir kalbotyros bei arheologijos duomenys. Medžiagą rekonstrukcijoms pateikia ir lyginamoji religijotyra, ypač baltų sistemas lyginant su kitomis indoeuropietiškomis sistemomis.

III. Dievai ir didvyriai

Apie baltų protautės religiją kalbėti labai sunku, tačiau, sprendžiant iš prieinamos medžiagos, galima nustatyti, kad ir baltų protautės laikais tam tiktri dievai buvo žinomi visiems baltams.

Visų pirmą tai Dangaus Dievas ir atmosferos, pasaulio tvarkytojas griausmavaldis Perkūnas, chtoninis dievas, esantis opozicijoje dangaus dievams – Velnias, kuriam giminingas prūsų Patolas. Tacito minima Dievų motina tradiciškai priskiriama vakarų baltams, prūsų protėviams ir galėtų būti gimininga vėlyvaisiais laikais žinomai Žemynai – deja, jau specifiškuose prūsiškuose šaltiniuose nėra ne tik deivės motinos, bet ir jokios moteriškos dievybės apskritai. Tacito minėta deivė prieš prasidedant istoriniams laikams buvo išstumta iš panteono. Vis dėlto , nors prūsiška medžiaga to tiesiogiai neparodo, galima manyti, kad kažkokia deivė, skirtingais laikais ir skirtingose gentyse pasirodanti kaip Žemyna, baltų bendrumo laikotarpiu turėjo būti žinoma.

Aukščiauisias baltų panteono asmuo – Dievas. Tai indoeuropietiškos kilmės dievas, vardas, kaip ir kai kuriose Ar timųjų Rytų religijose, išplėstas visiems dievams. Baltuose Dangaus Dievas išlaiko nemažą dalį senųjų indoeuropietiškų reikšmių – jis gyvena danguje, susijęs su šviečiančiais dangaus kūnais, įsivaizduojamas kaip šviesus, spindintis, likimus lemiantis asmuo. Baltų mitologijai būdingas Dievo ir Laimos bendravimas ir kai kurių jų funkcijų susiliejimas. Latvių mitologinėse dainose Dievas ir Laima kartu sprendžia žmogaus gyvenimo ir dienos ilgumą. Joninių išvakarėse Laima ir Dievas pasirodo drauge. Prieškrikščioniškuose baltų šventyklose Dievas buvo garbinamas įvairiais metų laikais, turbūt skirtingo pavidalo.

Jei Dievas aukščiausiais panteono asmuo, tai svarbiausias, be abejo buvo Perkūnas – audros ir griausmo dievas, matyt , Dievo sūnus, atmosferos ir visų padangės reikalų tvarkytojas. Tai teisingumo Dievas, teisus, nekantrus, nepermaldaujams, labai gerbiamas, ir jo bijoma. Be reikalo negalima minėti jo vardo. Kadangi jo vardas buvo tabu, vartojama daug antrinių : Dundulis, Burbulis, Bruzgulis.Perkūnas siejamas su kalnu- lietuviuose būtent jis, o ne Dievas gyvena kalno
viršūnėje, su ąžuolais, augančiais šventvėse.Perkūnui giminingi tokie indoeuropiečių dievai, kaip slavų Perunas, germanų deivė Fjorgyn. Perkūnas išsivaizduojamas kaip vidutinio amžiaus rūstus vyras, ginkluotas kirviu, stėlėmis. Perkūnas priklauso bendram indoeuropiečių ir Artimųjų rytų religijų Griausmavaldžių laukui, lygiai kaip ir Dievas. Perkūnas kartu yra žemės vaisintojas, be to valo nuo jos blogio ir žiemos jėgas. Jėgą atspindi griausmas, jo gyvuliai- bulius, ožys, jo medis – ąžuolas. Perkūno priešas – Velnias( Velinas). Su juo jis daugiausia kovoja, taip pat ir su piktais žmonėmis, svaido žaibus ir kirvį.

Atskirai norėčiau paminėti dievo- Perkūno genetinio santykio problemą. Įtikėtina, kad kadaise indoeuropiečių Dangaus Dievas valdė ir griausmus bei atmosferą, ir tik vėliau griaudžiančio Dangaus Dievo įvaizdis skilo į specifinį Dangaus Dievą ir į Griausmavaldį. Perkūnas genetiškai arba mitologiškai vėlyvesnis už Dangaus Dievą, jis laikomas Dievo sūnumi, kuriam Dievas patiki valdyti pasaulio reikalus.

XVII – XVIII a. šaltiniuose minimas vyriškosios lyties ugnies dievas Gabjaujis arba Jagaubis, kuriam buvo aukojamas gaidys per Gabijaus šventę – kūlimo pabaigoje.

Baltams turėjo būti žinomas chotoniškasis Dievas, opoziciškas dangiškiesiems – Velnias, Velinas. Jo vardus perteikia genėtinai vėlyvi šaltiniai, tačiau visur matome kažkokio chtoniškojo dievo atitikmenis. Tai požemių, galvijų, magijos, turtų Dievas, kuris skirtingose baltų gentyse galėjo pasirodyti skirtingais vardais, tačiau jo archajiškumas nekelia abejonių. Tai vienaakis magikas, visa regintis ir numatantis, galintis keisti savo pavidalą, dažniausiai pasiverčiantis gyvuliais, ypač vilkais ir piktais šunimis.Velnias giminingas indų Varunai, germanų Vodanui, slavų Velesui, tačiau istoriškai jis prarado kadainykštę reikšmę. Baltų gentyse jo likimas susiklostė nevienodai : Prūsijoje Patolas minimas kaip svarbus, kai kuriuose sąrašuose pirmasis, žynių dievas, tuo tarpu Lietuvoje ir Latvijoje Velnias smukteli iki folklorinio personažo.

Greta šių trijų svarbiausių dievų baltams jų bendrumo laikotarpiu turėjo būti žinoma ir kažkokia deivė, pasirodanti kaip Dievų motina. Latviuose ji skilo į gausybę žemės, jūros, krūmų ir t.t., motinų, lietuviuose ji tikriausiai Žvorūna, gal ir Medeina. Prūsuose deivių nebuvo, bet tai atrodytų, vėlyvokų procesų pasekmė; baltams bendru laikotarpiu ir prūsiškojo pirmoje pusėje prūsų deivė tikrai turėjo egzistuoti, – apie tai rašė Tacitas. Neabejojama, kad baltų religijoje gyvavo Dieviškieji Dvyniai, giminingi indų Ašvinams, graikų Dioskurams ir t.t. Latviuose jie pasirodo kaip Dieva deli, lietuviuose – Deivo sūneliai, Jumis, prūsuose- Brutenis ir Videvutis. Jie ypač padeda laukų darbuose: seja, akėja, pjauna, taip pat medžioja, žuvauja, daro alų. Dirba greitai , magiškai. Jų arklas , akėčios, sėtuvėlė – auksiniai, sidabriniai, dieviškos spalvos. Dar dažniau dvyniai pasirodo kaip Dievo žirgai.

Išvardytieji dievai bendri visiems baltams, kiti dievai arba gentiniai, arba jų baltams bendra kilmė ne visai aiški.

IV. Mitologija

Prūsai

Kalbėdamas apie aisčius, tikriausiai vakarų baltus, prūsų protėvius, Tacitas teigė, kad jie garbinę Dievų motiną. Tačiau nei Ordino, nei vėlesni šaltiniai panašios deivės nemini. Saulės šviesos dievu Prūsijoje buvo Svaistikas; taip pat baltai paisė rupužių. Dusburgiečio “griaustiniu” tikriausiai šifruojamas Perkūnas, apsireiškiantis ir per griaudėjimą. Sparnuočių “garbinimas “ galėjo reikšti būrimus ar spėjimus iš paukščių elgesio, su gyvūnais irgi tikriausiai siejami kokie nors prietarai.

Platesni prūsų panteono aprašymai pasirodo XVI a. 1530 m. Prūsijos Pomezanijos ir Sambijos konstitucinio vyskupų sinodo nutarimuose minima 10 prūsų dievų bei jų antikiniai atitikmenys. Tai:

Ockopirmus- pirmasis dangaus šviesulių dievas, atitinkantis lietuvių ir latvių Dangaus Dievą.

Swayxtix – šviesos dievas, būtu artimas latvių Ūsiniui.

Ausschautis – ligonių dievas

Kiti trys dievai Autrimpas, Patrimpas ir Bardoayts, susiję su vandenimis, laivyba, žvejyba.

Pergrubijus ir Pilnitis – ekonominės funkcijos dievai .Parkuns- griausmo, žaibų ir lietaus dievas. Apskritai daug dievų susijusių su ekonomine funkcija, kosminiai dievai menkai atstovaujami. Tačiau manoma , kad taip yra todėl, kad prūsų penteonas užfiksuotas vėlai, kai aukščiausieji dievai siejasi su krikščioniškaisiais , o panteone daugėja ūkio sritis globojančių dievų- šis procesas matomas ir kalbant apie lietuvius.

XVI a. pradžioje rašęs Grunau perteikia legendinę žodinę prūsų tradiciją, kurioje randama mus dominančių religinių ir mitologinių žinių. Grunau “ Prūsijos kronika” iš esmės pateikia legendinę prūsų mitologija. VI a. po Kr. Grunau pateikia tokį “pirmapradį” prūsų panteoną :Patolas, požemių dievas, Perkūnas – audros ir griausmo, Patrimpas- javų, derlingumo ir pasaulietinių reikalų globėjas. Pasak Grunau , šį panteoną įsteigęs prūsų lyderis Brutenis, veikęs drauge su savo broliu Videvučiu.

Tacito liudijimas ir archeologiniai duomenys rodo, kad vakarų baltų teritorijose pirmaisiais amžiais po Kr. gyvavo stiprus ir net gi vyraujantis deivės kultas. XVII –
šaltiniai Rytinėje Prūsijoje mini Žemyną – tačiau jau lietuvių gyvename areale. Panteono griežtumu ir religinio gyvenimo dogmatizavimu prūsai labai išsiskyrė iš kitų baltų genčių.

Latviai

XVI a. viduryje Latvijos šaltiniuose minima, kad garbinami Perkūnas, Ūsinis ir kiti. 1606 m. jėzuitas Stribingijus pastebi , Latgaloje valstiečiai tiki įvairius dangaus ir žemės dievus, be to šiems dievams paklūsta žemesnės- javų, laukų, sodų, žirgų, karvių dievybės. Jėzuitų šaltiniai mini Perkūno, saulės, Mėnesio ir Žvaigždžių garbinimą. Pirmieji trys dažnai minimi latvių dainose, o žvaigždės tikriausiai reiškia latvių Aušrinę. Dažniausiai latvių dainose minimas personažas Dievas, gyvenantis danguje, tačiau pasirodantis ir pasaulyje- jis važiuoja nuo kalno, brenda per rugių lauką, neša žemei derlingumą, palaimą. Dievas dalyvauja Saulės ir mėnulio ginčuose.Dainuose ryškėja tam tikras Perkūno ir kitų dangaus dievų ciklas Perkūnas pasirodo per Saulės dukros vestuves, ir, važiuodamas su jaunosios palyda bei sukdamas pro vartus, suskaldo Saulės medį, žaliąjį arba auksinį ąžuolą; todėl saulė ilgus metus verkia. Saulės dukros galėtų reikšti Rytinę ir vakarinę žvaigždęt.y Venerą.

Mėnulį latviai išsivaizdavo kaip karį, karių globėją Latvių deivė Mora yra svarbi , tačiau vėlyva deivė, atsiradusi liejantis Marijos ir kažkokiems deivių ar deivės įvaizdžiams. Ji rūpinasi moterimis, gimdymais ir šiek tiek primena Laimą, tačiau jos sferon patenka ir gyvulininkystė.

Ūsinis – arklių dievas. Tačiau kartais manoma, kad jis gali būti dangaus šviesos dievas. Jis pasirodo pavasarį saulėgrąžos švenčių cikle. Ūsinis, kaip dangaus dievas gali būti siejamas su prūsų Svaistiksu, su lietuvių užkeikimuose žinomu Švaistiku.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1905 žodžiai iš 3742 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.