Balys sruoga
5 (100%) 1 vote

Balys sruoga

Referatas

Balys Sruoga



Turinys

1. Biografija

2. Balio Sruogos kūryba

3. Kūrinio „Dievų miškas“ analizė

4. Naudota literatūra

Balys Sruoga ( Gimė 1896 m. vasario 2 d. Baibokų k. (netoli Vabalninko, Biržų apskr.) – mirė 1947 m. spalio 16 d. Vilniuje) – poetas, prozininkas, dramaturgas, teatrologas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas.

Biografija

Mokėsi Panevėžio realinėje gimnazijoje. 1912 m. pradėjo spausdinti savo kūrinius „Aušrinėje“, „Rygos Naujienose“, „Lietuvos žiniose“, „Naujam Take“, Amerikos lietuvių spaudoje, literatūros žurnale „Vaivorykštė“.1914 m. įstojo į Peterburgo Miškų institutą. 1915 m. perėjo į Peterburgo universiteto Istorijos – filologijos fakultetą. 1916 m. perėjo į Maskvos universitetą studijuoti literatūros.1918 m. grįžo į Lietuvą, kurį laiką dirbo mokytoju Vilniuje. Persikėlęs į Kauną, dirbo Spaudos biure, „Lietuvos“ dienraščio redakcijoje, rašė daug publicistinių straipsnių.1921 m. išvyko į Miuncheno universitetą studijuoti slavistiką, teatro ir meno istorijas. 1924 m. apgynė disertaciją iš lietuvių tautosakos ir gavo filosofijos daktaro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą, dėstė Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete rusų literatūrą, pasaulinio teatro kursą, įsteigė teatro Seminarą, o kiek vėliau ir akademinę dramos studiją. Greta universitetinio darbo skelbė spaudoje daug literatūros ir teatro kritikos straipsnių. Nuo 1930 m. pasireiškė kaip dramų kūrėjas.1939 m. Humanitarinių mokslų fakultetui persikėlus į Vilnių, B. Sruoga tęsė universitetinį darbą. Per 15 darbo metų paskelbė 14 grožinės ir mokslinės literatūros knygų.1943 m. jis, kaip įkaitas, buvo vokiečių suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą prie Gdansko. Įspūdžiai stovykloje jį įkvėpė parašyti smarkiai nuo ankstesnių kūrinių besiskiriantį, ištisai juodojo humoro persmelktą „Dievų mišką“. Iš stovyklos 1945 m. jį išlaisvino tarybinė armija ir parskraidino į Lietuvą. Čia jis dėstė Vilniaus universitete. Palaidotas Rasų kapinėse.

Balio Sruogos kūryba

1916 m. Įstojęs į Maskvos universitetą studijuoti literatūros, pasidarė nuolatinis svečias J.Baltrušaičio literatūriniame salone, kur rinkdavosi garsiausios simbolistinio meno žvaigždės. Dar neseniai pajukęs „modernizmą, simbolizmą“, dabar pradedantis poetas ir kritikas apsisprendė žengti modernaus meno keliu.

Rusų simbolizmo poetinė kalba, sukūrusi savo autonomiją iš dematerializuotos tikrovės vaizdinių ir virtuoziškos melodingumo žaismės, B.Sruogai buvo fundamentalus atradimas savo eilėraščių rinkiniuose „Saulė ir smiltys“ (1920), „Dievų takais“ (1923) jis taip pat stengėsi sukurti tokią uždarą poetinio įstabumo erdvę iš nudaiktintų gamtos elementų, laisvai vartomų šėlstančios vaizduotės, kuri nujaučia nežinomus dydžius už regimumo ribos ir tikisi kažkokio stebuklo.

B.Sruoga atvėrė eilėraštyje tekančias, neužsibaigusias jausmines situacijas, kurios nesidavė aiškiai suvokiamos ir logiškai apibrėžiamos. Jos egzistavo be jokių išorinių įvykių ar buitinės aplinkos rėmų, neturėjo jokios nuoseklesnės raidos, jokių siužetiškumo pėdsakų ir nieko neišspręsdavo. Tai vidinis monologas, galįs prasidėti nuo bet kurios išgyvenimo akimirkos, pilnas staigių pauzių ir peršokimų, subtilių psichinių niuansų, kurios pagauti poetui labiausiai rūpi:

„Kartą ėjom ankstų rytą, kai dar saulė netekėjo.

Liūdnas sodas. Liūdnos godos. Liūdnas rytas rudeninis.

Gūdžios pušys, margos liepos it sustingusios merdėjo.

Kartą ėjom ankstų rytą, kai dar saulė netekėjo.

Veltui siekė ranka ranką, sielos siela negirdėjo.

Veltui kūrėm sieloj laužą, tąryt saulė netekėjo.

Liūdnas sodas. Liūdnos godos. Liūdnas rytas rudeninis.“

Lietuvių lyrikoje B.Sruoga įteisino nepastovią, nuolat besikeičiančią sąmonės tėkmę, iš kurios kilo laki, lengva pustonių, asociacijų, nutylėjimų ir melodingų pakartojimų struktūra, būdinga naujųjų laikų moderniajai lyrikai.

Ekspresionizmo meno aplinka, kurioje atsidūrė B.Sruoga 1921 m., atvykęs į Miuncheną tęsti literatūros studijų, atšaldė nuo perdėm gležnos, sensualistinio tono lyrikos, ir jis net supykdavo pavadintas simbolistu.

Nuo 1924 m. Kauno universitete pradėjęs skaityti rusų literatūros istorijos kursus, išleido dviejų tomų veikalą „Rusų literatūros istorija“ (1931 – 1933). Įsteigęs teatro seminarą, savotišką diskusijų klubą, brandinusį būsimuosius teatro kritikus ir aktorius, paruošė monografiją „Lietuvių teatras Peterburge“ (1930). Pripažinęs tautinių, socialinių, moralinių vertybių pozityvų vaidmenį literatūros raidoje ir susitaikęs su realizmu, kurio ištobulinta charakterio ir aplinkos determinizmo analizė yra būtina pamoka kiekvienam kūrėjui, jis tuo pačiu metu griežtai neigė tikrovės kopijavimo užduotis.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 706 žodžiai iš 2135 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.