Bankų raida ir funkcijos
5 (100%) 1 vote

Bankų raida ir funkcijos

TURINYS

1. BANKŲ ISTORIJOS APŽVALGA 3

1.1 Bankų kūrimasis 6

1.2 Pirmieji JAV bankai 9

1.3 Pirmasis bankas Lietuvoje 13

2. BANKŲ PAGRINDINĖS FUNKCIJOS 16

2.1 Bankų klasifikavimas pagal nuosavybės formas 17

2.2 Bankų klasifikacija pagal veiklos pobūdį 18

2.3 Banko pelno maksimizavimą apimantys etapai 19

3. KOMERCINIAI BANKAI IR TAUPOMOSIOS ORGANIZACIJOS 19

4. BANKAI LIETUVOJE 20

4.1 Bankai prieš Lietuvos okupaciją 22

4.2 Lietuvos bankas 26

4.2.1 Pagrindiniai Lietuvos banko uždaviniai 38

4.2.2 Lietuvos banko funkcijos 38

IŠVADOS 42

LITERATŪRA 43

1. BANKŲ ISTORIJOS APŽVALGA

Bankai yra svarbiausia stambiausių kredito įmonių rūšis. Pats žodis “bankas” yra kilęs iš italų kalbos žodžio “banko”, reiškusio stalą, prie kurio viduramžiais prekymečiuose sėdėdavo žmonės, versdavęsi pinigų mainymu ir panašiomis operacijomis. Senovės Graikijos rinkoje šie stalai (graikų kalba – trappeza), ties kuriais sėdėdavo pinigų keitėjai, duoda ir jiems patiems vardą, kuris amžiams prigijo: trppezitai, t.y. stalininkai, arba mūsų laikais bankininkai. Šių laikų bankas – tai speciali finansinė institucija, kuri telkia laikinai laisvas lėšas, teikia kreditą, tarpininkauja atliekantiems piniginius atsiskaitymus, reguliuoja pinigų cirkuliaciją, leidžia į apyvartą pinigus, vertybinius popierius, atlieka su jais susijusias operacijas ir kitas funkcijas. Kitaip tariant, bankai yra specialios firmos, kurių veikla finansų sistemoje yra susijusi su tarpininkavimu. Todėl, norint geriau išsiaiškinti, kaip atsirado šiuolaikiniai bankai – finansų tarpininkai, reikia pažvelgti į bankininkystės istoriją.

Bankininkystė yra sena veiklos rūšis. Paskolas teikiantys bei užsienio valiutas keičiantys bankai egzistavo jau žilos senovės Babilonijoje ir antikinėse civilizacijose, ypač Romoje. Atsiradus mainams, pati paprasčiausia jų forma buvo tiesioginiai mainai, kuriuose pinigai nenaudojami. Jų trūkumas tas, kad turi sutapti norai. Mainai tampa daug paprastesni, patogesni ir efektyvesni tarpininkaujant pinigams, nes nebūtina, kad norai sutaptų. Mainų plitimas, o kartu su tuo ir piniginės apyvartos augimas sąlygojo tam tikrą verslą, kurio tikslas iš pradžių buvo vykdyti kai kurias techniško pobūdžio operacijas, susijusias su pinigų vartojimu, t.y. jų saugojimas, keitimas, persiuntimas, o vėliau atsirado ir kredito operacijos. Senovės piemenų tautos, pavyzdžiui, hebrajai, nors ir turėjo pinigų skolintojus (kreditorius), bet dar neturėjo bankų sistemos, kiek panašesnės į mūsų laikus. Pirmosios mūsų laikų bankų užuomazgos atsirado tik centralizuotose Rytų valstybėse. Pavyzdžiui, Babilonijos bažnyčios buvo kartu ir bankai – saugiausia tais laikais brangenybių saugojimo vieta. Graikijoje, kaip ir Babilonijoje ir Egipte, iš pradžių bažnyčios ir panašios šventvietės buvo svarbiausios vietos pinigams ir vertybėms saugoti, todėl ir privatūs bankai ilgą laiką sekė bažnytiniais bankais. Romos imperijos žlugimas ir ankstyvasis viduramžiais įsigalėjęs natūralinis ūkis beveik visiškai panaikino bankų verslą. Bankui plėstis labiausiai kliudė administracinė decentralizacija bei valdžios autoriteto susilpnėjimas ir dėl to atsiradęs komercinis netikrumas. Bažnyčios ir vienuolynai vėl tampa svarbiausia vieta brangenybėms saugoti.

Prekybinių santykių intensyvėjimas sudaro sąlygas atsirasti pinigų mainytojams. Monetų įvairumas ir netikrų monetų gausumas iš tų asmenų, kurie versdavosi pinigų mainymu, reikalavo didelio patyrimo, todėl pinigų mainytojai viduramžiais turėjo ypatingą reikšmę. Iš tokių pinigų mainytojų XII – XIII amžiuose pirmiausia Italijoje, kadangi prekyba buvo daugiausia italų rankose, atsirado bankininkai, kurie ne tik mainė pinigus, bet ir priėminėjo indėlius saugoti, imdavosi pinigų persiuntimo kartu išplėsdami ir kredito operacijas – skolino pinigus kitiems mainytojams. Iš pradžių tų Italijos bankų pagrindinis tikslas buvo priimti klientų indėlius ir juos neliečiant saugoti. Už šį patarnavimą klientas turėjo sumokėti tam tikrą atlyginimą. Pinigų sumos, įteiktos saugoti, buvo įrišamos į tam tikras knygas, kuriose kiekvienas indėlininkas turėdavo savo sąskaitą. Jei atsiskaitymai vykdavo tarp pačių indėlininkų, tai reikėdavo tik nurašyti iš vienos sąskaitos į kitą, neperduodant pačių pinigų. Taip atsirado vadinamoji žiro operacija ir dėl to patys tokie bankai buvo pavadinti žiro (ital. giro – apyvarta, cirkuliacija) bankais. Tokios finansinės operacijos mūsų laikais labai paplitusios ir atliekamos dažniausiai čekiais. Ž i r a s (endorsement)– raštiškas kliento pavedimas bankui pervesti tam sumą iš jo einamosios sąskaitos į kurio nors kito asmens einamąją sąskaitą.

Taigi šiuolaikinė bankininkystė prasidėjo Renesanso laikų Italijoje, kur bankininkai ne tik pirkdavo ir parduodavo užsienio valiutą, bet dar ir priimdavo indėlius iki pareikalavimo ir terminuotuosius indėlius. Indėlių pervedimo nurodymas būdavo duodamas žodžiu savininkui užėjus pas sėdintį prie savo darbo stalo bankininką; tai buvo net ir vėliau, kai jau buvo žinomi čekiai. Žymiausi Italijos bankininkai buvo Medičiai(Medici); šeima kuri vienu metu valdė Florenciją ir teikė paskolas valdovams ir pirkliams Italijoje ir visoje Europoje. B a n k r o t a s
(bancruptcy) – tai situacija, kai korporacija ar asmuo juridiškai pasiskelbia negalintys sumokėti savo skolų.

Platesne prasme bankrotas1 yra tokia situacija, kai juridinis ar fizinis asmuo nesugeba sumokėti savo skolų ir patiria finansinį krachą. Tokios sąlygos susidaro, kai asmens ar firmos įsipareigojimai kreditoriams pranoksta kapitalą. Dėl to jie, parduodami pagrindinį kapitalą, negali atsiskaityti už visus susikaupusius įsipareigojimus ir skelbia bankrotą. Kai kuriose šalyse bankrutuojančioms firmoms suteikiama galimybė, teisiškai prižiūrimoms, pertvarkyti savo struktūrą ir mėginti tęsti veiklą, kad grąžintų skolas. Tai panašu į automobilio taisymą, užuot vežus ją į sąvartyną. Panašiai ir verslas gali atsigauti ją reorganizuojant teismo nustatyta tvarka. Toks būtinas firmos pertvarkymas t.y. sanavimas (lot. Sanatio- gydymas), yra numatytas JAV bankroto įstatymo vienuoliktuoju straipsniu (shlapter eleven ), o kitose šalyse, pavyzdžiui Anglijoje,- administravimo (administration), paskiriant įgaliotinį ir suteikiant jam teisę tvarkyti bankrutuojančios firmos turtą. Tai suteikia firmoms galimybę reorganizuotis bei tapti pelningomis. Priešingu atveju, jei firma negali rasti kito sprendimo, tai ji bankrutuoja, ir įstatymas pasirūpina turimo pagrindinio kapitalo likvidavimo. JAV tai apibūdinama 7-uoju straipsniu (chapter seven), o Anglijoje- atgavimu (receivership). Tada jos turtas yra parduodamas ir gautomis pajamomis bandoma apmokėti kreditoriams kuo daugiau skolų.

Lietuvoje bankroto procedūrą nustato Įmonių bankroto įstatymas, priimtas 1992m. rugsėjo 15d. Įstatymo numatyta teismo procedūra leidžia patenkinti kreditorių reikalavimus keliais būdais (taikos sutartis, įmonės pertvarkymas arba sanavimas). Jei šios priemonės nesėkmingos, įmonė panaikinama. Naujas bankroto įstatymas, priimtas 1995m. liepos 20d., įgalino valstybinį Lietuvos banką pradėti bankų ir kitų finansų institucijų bankroto procedūrą. Bankroto bylą gali iškelti vietovės, kurioje yra įmonės buveinė, teismas arba gali būti taikoma neteisminė bankroto procedūra. Kreditoriams pateikus pareiškimą, teismas gali pradėti įmonės bankroto procedūrą, bet reikia, kad būtų bent viena šių aplinkybių: įmonė negali grąžinti paskolos arba grąžinti kredito sutartyje numatytais terminais; jos turo nepakanka esamiems finansiniams įsipareigojimams įvykdyti; įmonės turtas netinkamai naudojamas. Jei teismas nusprendžia pradėti bankroto procedūrą, skolininkas ir žinomi kreditoriai turi būti įspėti ir paskirtas įmonės administratorius, kuris proceso metu eina įmonės valdytojo pareigas. Turi būti sušauktas kreditorių susirinkimas, jame parinktos tinkamiausios jų ieškinio patenkinimo priemonės (pvz., taikos sutarties sudarymas, įmonės pertvarkymas, sanavimas ir t.t.) ir sutvarkyti kiti su procesu susiję reikalai (pvz., naujo administratoriaus paskyrimas, atsiskaitymų patvirtinimas). Jei įmonė pertvarkoma, turi būti parengtas planas ir per tris mėnesius nuo bankroto bylos pradžios įteiktas teismui. Teismas gali atmesti įmonės pertvarkymo planą, jei jis pažeidžia kreditorių interesus arba kaip nors kitaip neatitinka keliamų tikslų. Sanavimas vykdomas prisidėjus valstybei arba trečiajai šaliai, pvz., investuotojui, kurie imasi priemonių, kad būtų išvengta bankroto (antai paremiant finansiškai arba pakeičiant valdybą). Sanavimą atlikti skiriama 18 mėnesių (teismas gali pratęsti šį laikotarpį 6 mėnesiams). Jei kreditorių reikalavimai negali būti patenkinti nė vienu iš šių būdų, teismas nusprendžia įmonę panaikinti.

1.1 Bankų kūrimasis

XVII a. jau ir kitose Europos valstybėse pradedama steigti didesnius bankus. Pavyzdžiui, pirmasis stambus akcinis bankas, kuris vedė komercines kredito operacijas šiuolaikine žodžio prasme, buvo Anglijos bankas (Bank of England), įkurtas 1694m. su teise leisti (emituoti) bankrotus. Juo pasekė daugelis akcinių bankų kitose šalyse, kurie iš pradžių savo operacijas grindė banknotų emisija. Anglijoje bankininkystė išsirutuliojo iš viduramžių auksakalių – bankininkų protėvių – tradicijų. Kaip sako jų pavadinimas, auksakaliai kalė brangųjį metalą. Tačiau jie užsiėmė ir kita veikla – priimdavo iš klientų saugoti jų aukso ir sidabro brangenybes. Priimdamas vertybę, auksakalys išrašydavo klientui sandėlio kvitą – pasižadėjimą grąžinti vertybę, kai savininkas jos tik pareikalaus. Taigi auksakaliai teikdavo paslaugas turtingajam elitui ir jos buvo labai panašios į paslaugas, kurias šiandieną mums suteikia bagažo saugojimo kamera. Auksakaliai saugojo auksinius ir sidabrinius vertingus dirbinius už mokestį ir grąžindavo juos savininkui. Kai šis pareikalaudavo. Bet auksakaliai saugojo ne vien unikalius dirbinius. Buvo saugojamos ir auksinės bei sidabrinės monetos. Todėl reikėdavo grąžinti ne būtinai tas pačias monetas, kurios buvo paliktos. Jie jau tad suprato, kad gali skolinti tiek pinigų, kad tam tikra jų dalis liktų kaip atsarga, mat tikimybė, kad visi klientai gali pareikalauti pinigus grąžinti tuo pačiu metu yra maža. Jie išduodavo indėlininkams pakvitavimus, kuriuos šie galėdavo perleisti kitiems žmonėms. Kad tokias operacijas būtų patogiau atlikti, pakvitavimuose būdavo rašomos apvalios sumos. Taip tie pakvitavimai tapo privačiais banknotais, t.y.
išleistais ir pareikalavus apmokamais piniginiais ženklais. šitaip prasidėjo bankų era (B. Martinkus, V. Žilinskas EKONOMIKOS PAGRINDAI, 1997m., 529 – 532 psl.)

Tolesnis bankų evoliucijos etapas buvo atsiradimas stambių finansinių akcinių firmų, remiančių savo veiklą ne banknotų emisija, bet depozitais (indėliais). Ši bankų raidos stadija, kaip ir su tuo susijęs darbo pasidalijimas tarp atskirų bankinių firmų, baigėsi jau XIX a. Būdingas naujausios bankų evoliucijos požymis yra bankų koncentracija ir privačių bankų išstūmimas. Toji tendencija ryškiausiai pareiškė Anglijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pavyzdžiui, 1980 m. Anglijoje buvo 123 akciniai bankai, o 1927m. jau tik 35, iš kurių tik 5 didieji. Bankų koncentracija reiškiasi ir kitose šalyse ir priklauso nuo bendrų koncentracijos dėsningumų bei bankų akcinės formos, kuri formaliai tą koncentraciją palengvina

Ilgoje bankininkystės istorijoje yra ir kitų būdingų jos evoliucijos bruožų. Privatus bankų tinklas, vadinamoji korespondentinė bankininkystė (korrespondent banking), sujungė bankus ir pašalino daugelį trūkumų, atsirandančių, kai yra daug mažų, vienas nuo kito nepriklausomų bankų. Bankai turi plačius korespondentinius ryšius, kad smulkūs bankai galėtų naudotis didelių bankų paslaugomis. Pagal šią sistemą provincijų arba kiti smulkesnieji korespondentiniai bankai laiko indėlius, daugiausia indėlius iki pareikalavimo, dideliuose miesto, finansų centro, korespondentiniuose bankuose, dažnai keliuose. Šie indėliai būna nedideli, paprastai jų suma, pvz., JAV, neviršija 3 procentų visų indėlių sumos. Miesto bankai atsilygina už tuos indėlius teikdami provincijų korespondentiniams bankams daug paslaugų, kurias centrinio didelio banko būstinė teikia savo filialams. Kitas bruožas yra susijęs su bankų organizavimo forma – holdingo bendrovės. H o l d i n g o b e n d r o v ė (holding corporation company) – akcinė korporacija, superkanti vienos ar keleto kitų bendrovių akcijų kontrolinius paketus tam, kad galėtų jas valdyti ir kontroliuoti.

Holdingo bendrovių aktyvus sudaro vienos arba kelių kitų korporacijų kontroliniai akcijų paketai. Bankininkystėje kartais tai padeda griežtus bankininkystę reglamentuojančius įstatymus. Nors bankininkystė yra šaka, turinti daug firmų ir žemą koncentracijos lygį, tačiau ir toliau lieka nepakankamos konkurencijos problema. Filialų steigimo suvaržymai bankininkystėje nyksta, nes keičiasi įstatymai, tačiau ir bankai randa galimybių aplenkti įstatymus. Pvz., JAV daugelyje valstijų, kur bankams neleidžiama turėti filialų, galima organizuoti holdingo bendrovę, turinčią kontrolinius keleto bankų akcijų paketus. Todėl dažnai bankas gali naudoti holdingo bendrovę, pavesdamas jai veikti kai bankų filialui kitoje valstijoje. Holdingo bendrove bankininkystėje galima pasinaudoti, norint aplenkti įstatymus, draudžiančius bankams skverbtis į kitas pramonės šakas, ir taip padidinti kapitalą, nes kitais būdais bankas šito padaryti negalėtų. Bet bankų holdingo bendrovės gali gauti leidimus turėti filialus tokiose pramonės šakose, kurios yra “glaudžiai susijusios” su bankininkyste2, pvz., tokiose kaip finansų firmos, bendrovės, teikiančios kompiuterių paslaugas; kredito kortelių bendrovės ir kt.

Holdingo bendrovė naudinga dar ir tuo požiūriu, kad ji gali kaupti lėšas tokiu būdu, kokiu bankui kaupti neleidžiama. Pvz., bankui neleidžiama pačiam leisti komercinius vertybinius popierius ir taip skolintis lėšų, o banko holdingo bendrovė gali tai daryti savo vardu ir vėliau perduoti lėšas savo bankui. Taigi nieko nuostabaus, kad beveik visus JAV šalies didžiausius bankus valdo holdingo bendrovės ir kad daugiau nei trys ketvirtadaliai visų komercinių bankų aktyvų priklauso bankams, susijusiems su holdingo bendrovėmis. Nors holdingo bendrovė teisiškai valdo banką, iš tikrųjų ji pati yra banko įsteigta ir jo valdoma. Ne bankiniai holdingo bendrovės aktyvai paprastai yra labai nedideli.

Ryškus šio amžiaus 8 ir 9 dešimtmečio bruožas buvo komercinės bankininkystės internacionalizavimas, nes JAV, Vakarų Europos ir Japonijos bankai įsteigė kitose šalyse savo filialų sistemas. Pagrindiniai JAV komerciniai bankai įvairiose šalyse įsteigė beveik tūkstantį skyrių; Londone tokių skyrių įsteigta daugiau negu bet kuriame kitame užsienio centre. Didžiausi konkurentai Londono užsieninėje rinkoje yra 50 tarptautinių bankų – pagrindiniai kiekvienos pramoninės valstybės bankai; be to, dalyvauja dar 300 bankų iš įvairių šalių. Beveik 500 užsienio bankų įsteigė savo skyrius Jungtinėse Amerikos Valstijose. Daugiausia jų yra Manhatane. Vienas iš tokio komercinės bankininkystės internacionalizavimo padarinių yra tai, kad dabar yra daug didesnė konkurencija nacionaliniuose finansų centruose. Mat atsiradę užsienio bankai stengiasi pasididinti savo paskolų teikimo bei indėlių priėmimo rinkos dalį ir todėl gana agresyviai konkuruoja vienas kito vidaus rinkoje.

Tarptautinės bankininkystės stiprėjimas sąlygojo užsieninės bankininkystės paplitimą – įsteigta bankų skyrių, veikiančių įvairiuose finansų centruose ir priimančių indėlius kita, o ne tos šalies, kur jie veikia valiuta ( eurovaliuta). Bankai, pvz., Londone, įskaitant JAV bankų filialus priima indėlius JAV
doleriais, Vokietijos markėmis, Šveicarijos frankais ar kitomis valiutomis. U ž s i e n i n ė b a n k i n i n- k y s t ė (foreign- owned banks), dar vadinama išorine bankininkyste (offshore banking), – tai bankininkystė kuriai netaikomas nacionalinis reguliavimas.

Užsieninė bankininkystė susitelkia finansinių lengvatų rajonuose, tokiuose kaip Londonas, Liuksemburgas, Honkongas, Singapūras,Panama, Bahamų ir Kaimanų salos. Taip pat užsieninę bankininkystę veikia palankaus apmokestinimo rajonai. Firmos ir investuotojai perkelia savo pajamas į palankaus apmokestinimo rajonus, norėdami pasinaudoti žemesnių mokesčių privalumais. Ir krovininių laivų savininkai dažnai registruoja savo laivus Liberijoje arba Panamoje, norėdami pasinaudoti švelnesniais įstatymais. Taip ir investuotojai užsieninius indėlius įgyja pirmiausiai todėl, kad už juos mokamos didesnės palūkanos negu už vietinius indėlius; ir jų visiškai pakanka papildomoms išlaidoms, nepatogumams ir rizikai kompensuoti. Užsienio bankai gali mokėti didesnes palūkanas negu vietiniai bankai todėl, kad jiems netaikomas palūkanų normų aukščiausios leistinos ribos ir privalomųjų rezervų apribojimai ir reguliavimai, bankinė veikla. Kad konkuruotų su ofšoriniais, pavyzdžiui, Bahamų salų bankais, tokie tradiciniai bankininkystės centrai kaip Niujorko imasi priemonių tenkinti poreikius klientų, kurie savo pinigus nori laikyti neapmokestinamosiose sąskaitose. Paminėti ri Londono, Liuksemburgo, Singapūro bei Honkongo bankai, kuriems netaikomas nacionalinis reguliavimas.(B. Martinkus, V. Žilinskas EKONOMIKOS PAGRINDAI, 1997 m., 532 – 534 psl.).

1.2 Pirmieji JAV bankai

Kolonijinio laikotarpio Amerikoje pirmasis atitinkantis šiuolaikinį supratimą bankas buvo Šiaurės Amerikos bankas, įkurtas 1782 metais. Vėliau bankininkystė plito, buvo registruojama vis daugiau ir daugiau bankų; kai kurie iš jų buvo valstijų nuosavybė. Tarp 1781 ir 1861 metų buvo įsteigta dagiau kaip 2500, bet daugelis iš jų nebuvo gyvybingi; beveik du penktadaliai aš jų per dešimtį metų nuo įkūrimo dienos turėjo užsidaryti

1791 metais Alexanderio Hamiltono (Alexander Hamilton) reikalavimu Kongresas įsteigė laikinai nacionalinį banką – Jungtinių Valstijų Pirmąjį banką, kuris iš dalies priklausė federacinei vyriausybei. Šis bankas, būdamas daug didesnis už valstijų bankus, laikė federalinės vyriausybės indėlius ir pervesdavo lėšas į įvairias šalies vietas. Jis bandė ir drausminti valstijų bankus, išleidusius per daug banknotų, atsisakydamas priimti jų banknotus mokėjimams arba rinkdamas juos ir paskui nelaimingajam bankui pateikdamas visus iš karto išmokėti auksą.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2689 žodžiai iš 8944 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.