Bankų vaidmuo didinant pinigų pasiūlą
5 (100%) 1 vote

Bankų vaidmuo didinant pinigų pasiūlą

TURINYS

ĮVADAS 3

1. PINIGAI 4

1.1 PINIGŲ PASIŪLA 4

1.2 PINIGŲ PASIŪLOS KONTROLĖ 7

1.3 PINIGŲ MULTIPLIKATORIUS 8

1.4 PINIGŲ POLITIKOS PRIEMONĖS 9

2. CENTRINIS BANKAS. PINIGŲ PASIŪLOS REGULIAVIMAS 11

2.1 TIKSLAS IR FUNKCIJOS 11

2.2 KANALAI, KURIAIS VEIKIA CENTRINIAI BANKAI 14

2.3 ATVIROS RINKOS OPERACIJOS 16

2.4 PINIGŲ ESAMOJI VERTĖ. DISKONTAS. DISKONTAVIMAS 19

2.5 REIKALAVIMAI REZERVAMS 23

2.6 PINIGŲ POLITIKOS IR TARPINIAI TIKSLAI 25

2.7 KITOS PINIGŲ KIEKIO REGULIAVIMO PRIEMONĖS 27

2.8 MONETARINĖS POLITIKOS PROBLEMOS IR ALTERNATYVOS 28

IŠVADOS 30

LITERATŪRA 32

1 PINIGAI

1.1 Pinigų pasiūla

Pinigai – atsiskaitymo už prekes ar paslaugas priemonė. Pinigai gali būti natūraliai reti (kaip brangieji metalai) ar dirbtinai reti (kaip valstybės spausdinami pinigai). Šiuolaikiniai pinigai yra abstraktūs – tik žymi sutartinę vertę. Didžioji dalis konkrečios šalies pinigų neturi materialios formos – jie egzistuoja kaip buhalteriniai apskaitos įrašai.

Šiais laikais taip pat svarbi pinigų savybė yra tai, kad jie konkrečioje šalyje yra įstatymiškai privalomi priimti kaip atsiskaitymo priemonė, todėl pinigais nelaikomi kiti mainams naudojami daiktai.

Pinigų kiekis (pasiūla)(Ms)- tai ūkyje vartojamų pinigų kiekis, kurį sudaro : 1) pinigai apyvartoje ir 2 ) indėliai taupomosiose bei einamosiose sąskaitose.

Pinigų elementai- tai sudėtiniai pinigū rodikliai, kurie vartojami kaip pinigų kiekio matas, priklausomai nuo jų apibrėžimo apima įvairias likvidaus turto grupes.

Žemiau pateikiame apibūdintus pinigų elementus:

1. Sandėrio pinigus, arba pinigus siaurąja prasme, -M1 – sudaro:

1.1. Valiuta arba visi popieriniai ir metaliniai (grynieji) pinigai, esantys cirkuliacijoje- C;

1.2. Komerciniuose bankuose laikomi čekiniai indėliai, neduodantys palūkanų;

1.3. Komerciniuose bankuose laikomi čekiniai indėliai, duodantys palūkanų;

1.4. Kelionės čekiai.

2. Pinigus plačiąja prasme –M2 – sudaro:

2.1. M1- sandėrio pinigai;

2.2. Taupymo indėliai;

2.3. Smulkūs terminuoti indėliai;

2.4. Pinigų rinkos indėliai;

2.5. Pinigų rinkos savitarpio fondai.

3. Pusiau pinigus arba netikrus pinigus- M3- sudaro:

3.1. M2- pinigai plačiąja prasme;

3.2. Satmbūs terminuoti indėliai;

3.3. Vidaus ir užsienio indėlininkų indėliai, kurie banke laikomi valiuta;

4. Likvidžius aktyvus –L- sudaro:

4.1. M3- pusiau pinigai arba netikripinigai;

4.2. Valstybės vertybiniai popieriai;

4.3. Taupomosios obligacijos.

Pinigų elementų Lietuvoje dinamika (mln. Lt) 1 lentelė

Metai Pinigai P1 Kvazpinigiai Pinigai P2

pinigai apyvartoje indėliai iki pareikalvimo iš viso (2+3) terminuotieji ir taupomieji indėliai indėliai užsienio valiutomis iš viso(5+6) (4+7)1 2 3 4 5 6 7 8

1992 183,9 506,1 690 20 625,4 645,4 1335,4

1993 791,2 955,3 1746,5 245,4 681,4 936,8 2673,3

1994 1334,3 1141,4 2675,7 711,9 1169,6 1881,5 4357,2

1995 1907 1581,4 3488,4 667,1 1462,9 2130 5618,4

1996 1899,3 1711,6 3610,9 487,7 1325,5 1813,2 5424,1

1997 2535,5 2574,4 5109,9 623 1539 2162 7271,8

1998 2800,4 2770,3 5570,7 749,7 2006,7 2756,4 8327,1

1999 2738,7 2536,1 5274,8 972,4 2724,6 3697 8971,8

2000 2658,3 3014,2 5672,5 1228,4 3554,5 4782,9 10455,4

Šaltinis: Lietuvos bankas. Ketvirtinis biuletenis, 2001, Nr. 3, p.63.

Lietuvoje dabartiniu laikotarpiu yra naudojama dviejų pinigų elementų sistema: 1) P1- indėliai iki pareikalavimo ir pinigai apyvartoje; 2) P2- P1 ir kvazpinigai.

Pinigai apyvartoje – tai banknotai, monetos, esantys už banko sistemos ribų. Norint išsiaiškinti bankų vaidmenį didinant pinigų pasiūlą yra svarbu suvokti tai, kaip pinigų kiekis apyvartoje priklauso nuo palūkanų normos dydžio, o jis didėja didėjant palūkanų normai. Taigi 1 paveikslėlyje yra pateikta faktiška palūkanų normos ir pinigų kiekio apyvartoje priklausomybė.

1 pav. Pinigų kiekio priklausomybė nuo palūkanų normos

Kaip žinome iš praktikos, pinigų masės M1 elastingumas palūkanų normai yra mažas, taigi kylant palūkanų normai, bankai stengiasi išplėsti paskolų ir indėlių apimtį, nes jų veiklos tikslas yra pelno maksimizavimas.

Pinigų pasiūloje išskiriamos nominalioji ir realioji pinigų pasiūlos:

Nominalioji pinigų pasiūla – banknotų ir monetų kiekis, esantis pas gyventojus;

Realioji pinigų pasiūla – tai nominalioji pinigų pasiūla, padalyta iš bendrojo kainų lygio;

M = Ms / P

M – realioji pinigų pasiūla, Ms – nominalioji pinigų pasiūla, P – bendrasis kainų lygis.

PUSIAUSVYRA PINIGŲ RINKOJE

Pusiausvyra pinigų rinkoje – situacija, kai paklausa realiųjų pinigų kiekiui yra lygi pasiūlos kiekiui.

2 pav. Pinigų rinkos pusiausvyra

Centrinis bankas , reguliuodamas pinigų pasiūlą, veikia palūkanų normą. Jei palūkanų norma arba alternatyviniai pinigų laikymo kaštai (r) didėja, atsiranda žemesnė paklausa realių pinigų kiekiui. Tai parodyta grafike. Pinigų paklausos ir pasiūlos kreivių susikirtimo taškas E parodo pusiausvyrą pinigų rinkoje, kuri galima esant palūkanų normai “ro”. Žemyn nuo pusiausvyros taško E yra paklausos pinigams perteklius, – tai
atstumas AB.

Pinigų rinkos pusiausvyros pokyčiai:

1. Pinigų pasiųlos kitimas. Jei šalies centrinis bankas sumažina nominaliąją pinigų pasiūlą, o bendrasis kainų lygis yra pastovus, tai sumažės realioji pinigų pasiūla, kartu padidės palūkanų norma. Vadinasi, norint sumažinti pinigų paklausos kiekį, reikia padidinti palūkanų normą, o norint padidinti pinigų paklausos kiekį,- reikia sumažinti palūkanų normą.

2. Pinigų paklausos kitimas. Realiojo bendrojo nacionalinio produkto augimas didina pinigų paklausą, o sumažėjus realiam bendram nacionaliniam produktui,- sumažės reali pinigų paklausa, o kartu ir pusiausvyros palūkanų norma.

1.2 Pinigų pasiūlos kontrolė

Kaip minėta, centriniai bankai, įskaitant ir Federalinę rezervų sistemą (FRS), atlieka nemažai svarbių funkcijų. Pirmoji ir pati svarbiausia funkcija yra pinigų pasiūlos kontrolė. Pinigai, visų pirma, yra mainų priemonė, naudojama perkant prekes ir paslaugas. Pinigai, kaip žinoma, atlieka ir kitas svarbias, vertės išsaugojimo ir pan., funkcijas. Pinigai yra finansinis turtas, išsaugojantis perkamąją galią tiek laiko, kiek reikia jų savininkui. Jei apibrėžtume pinigus tik kaip mainų priemonę, tai pinigų pasiūlą sudarytų visuomenės turima valiuta ir monetos, čekinės sąskaitos ir įsakomieji indėliai.

Jei, kita vertus, pinigus apibrėžtume kaip vertės išsaugojimo priemonę, svarbiausiu pinigų pasiūlos komponentu būtų galima laikyti taupomuosius indėlius ir terminuotąsias sąskaitas komerciniuose bankuose ir kitose nebankinėse finansų institucijose, tokiose kaip kreditų sąjungos ir taupomieji bankai. Pagal pinigų pasiūlos supratimą, keičiasi ir centrinio banko elgsena, vykdant minėtą jo funkciją.

Teisę reguliuoti pinigų kiekį ir vertę šio šimtmečio pradžioje Kongresas suteikė FRS. FRS tapo ne tik pagrindiniu visuomenės naudojamų grynųjų pinigų ir monetų šaltiniu, bet ir pagrindine vyriausybės institucija, atsakinga už dolerio vertės stabilizavimą ir jo integraciją į tarptautinę valiutų rinką. Kodėl pinigų pasiūlos kontrolė yra tokia svarbi? Viena iš priežasčių yra tai, kad piniginių atsargų kiekio pakitimai yra artimai susiję su ekonomikos pakitimais. Tyrimai parodė reikšmingą statistinį priklausomumą tarp pinigų pasiūlos pokyčių ir BNP augimo. Šie tyrimai įrodė, kad jei centrinis bankas kontroliuoja pinigų augimą, tai gali turėti įtakos visai šalies ekonomikai.

Kita svarbi pinigų kontrolės priežastis yra ta, kad pinigų masė banknotų ir bankų depozitų pavidalu gali nelimituotai padidėti. Naujų piniginių vienetų pagaminimo ir išleidimo į apyvartą ribiniai kaštai yra artimi nuliui. Tokiu būdu, vyriausybė gali nesunkiai padidinti grynųjų pinigų pasiūlą, neatsižvelgdama į ekonomikos galimybes gaminti prekes ir teikti paslaugas. Kadangi tai sukeltų infliaciją, suardytų mokėjimų mechanizmą ir stabdytų viso verslo veiklą, suprantama, kad šiuolaikinėms vyriausybėms centriniai bankai reikalingi kaip pinigų kiekio bei vertės reguliatoriai ir saugotojai. FRS nuolatos veikia šalies vidaus finansų rinkas, siekdama palaikyti dolerio perkamąją galią šalyje, o laikas nuo laiko įsiterpia į užsienio valiutų rinkas.

1.3 Pinigų multiplikatorius

Išsivysčiusių rinkos ekonomikos valstybių komerciniuose bankuose gryni pinigai sudaro tik 1/3 M1 pinigų pasiūlos. Bankų sukurti čekiniai indėliai yra svarbiausias pinigų pasiūlos elementas. Bankų sukurtų čekinių pinigų apimtis priklauso nuo grynų pinigų privalomųjų rezervų normos bankinėje sistemoje. Todėl centrinis bankas pinigų kiekio kitimą cirkuliacijoje reguliuoja, keisdamas privalomųjų rezervų normą.

Gyventojai ne visus pinigus laiko bankų sąskaitose, o dalį pinigų laiko grynais. Dalis gyventojų išvis nelaiko pinigų bankuose. Norą pinigus laikyti grynųjų pinigų forma skatina šėšėlinė ekonomika. Sukurtų čekinių indėlių apimtį nulemia privalomųjų rezervų norma, kurią komerciniai bankai privalo laikyti centriniame banke. Kuo privalomųjų rezervų norma mažesnė, tuo sukuriami čekiniai indėliai didesni. Bankų rezervai sukuria didesnę pinigų sumą, t.y. čekinius indėlius, negu jie patys yra. Tiksliau, koks yra M1 pinigų pasiūlos pasikeitimas, palyginti su pinigų pagrindu, nurodo pinigų multiplikatorius.

Pinigų multiplikatorius – parodo pinigų masės M1 pokytį, pinigų pagrindui pasikeitus vienu vienetu.

Pinigų multiplikatorius yra didesnis už 1 vienetą, todėl cirkuliuojant pinigų suma yra didesnė, negu pinigų pagrindas, kurį sudaro grynieji pinigai pas gyventojus ir bankų rezervai.



Pinigų pasiūlą galima nagrinėti siaurąja ir plačiąja prasme. M-1 pinigus sudaro apyvartoje esantys grynieji pinigai ir čekiniai indėliai, todėl pinigų pasiūlą galima užrašyti taip:

Ms = CU + D (1)

CU – grynieji pinigai, D – čekiniai indėliai.

MB = CU + RR + ER,

MB – pinigų bazė. Ją sudaro grynieji pinigai (CU), privalomosios atsargos (RR), perteklinės atsargos (ER). Centrinis bankas pinigų pasiūlą gali geriau kontroliuoti ne tiesiogiai, o per pinigų bazę. Tarkime, kad

CU/D = c; CU = c*D;

RR = rd*D; ER = er*D;

er – perteklinė atsargų norma. Iš čia seka:

Ms = c*D + D; Ms = D(1+c) (3)

MB = c*D + rd*D + er*D

MB = D (c+rd+er)
pasiūlą padalinę iš MB gauname, kad reali pinigų pasiūla yra:

(5)

m – pinigų multiplikatorius.

Ms = m*MB

Tačiau iš tikrųjų pinigų bazę (MB) sudaro ne tik grynieji pinigai (CU) ir čekiniai indėliai (D), (neskoliname pinigų bazės MB), bet ir diskonto paskolos. Todėl:

MB = MBn + DL,

DL – diskonto paskolos.Pinigų pasiūlą lemia šie veiksniai (5 lygtyje):

1. Pinigų bazė (MB). Kuo ji didesnė esant ceteris paribus, tuo didesnė pinigų pasiūla.

2. Grynųjų pinigų ir čekinių indėlių santykiai (c).

3. Privalomųjų atsargų norma (rd): kuo ji didesnė, tuo pinigų pasiūla mažesnė.

4. Perteklinė atsargų norma (er). Kuo ji didesnė, tuo mažesnė pinigų pasiūla.

Galima išreikšti ir pinigų M2 multiplikatorių. Atsižvelgiama į tai, kad visi indėliai įeina į pinigų bazę (MB)

M-2s = D + C + T + MMF,

D – čekiniai indėliai, C – grynieji pinigai esantys apyvartoje, T – terminuotieji ir taupomieji indėliai, MMF – apima pinigų rinkos savitarpio fondų dalį + pinigų rinkos indėlių sąskaitos + išvakarių pirkimo susitarimai + išvakarių Eurodoleriai.

C = c*D,

T = t*D,

MMF = f*D,

taigi

M-2s = D + c*D + t*D + f*D

M-2s = D*(1 + c + t + f)

M2s padalinę iš pinigų bazės (MB) gauname:

m – M2 multiplikatorius.

1.4 Pinigų politikos priemonės

Centrinis bankas kontroliuodamas pinigų pasiūlą naudoja kai kurias priemones, iš kurių svarbiausios:

1. Atviros rinkos operacijos (ARO).

2. Diskonto paskolų palūkanų norma.

3. Privalomosios atsargos (i).

Centrinio banko naudojamos pinigų pasiūlos kontrolės priemonės turi tiesioginį poveikį ekonomikos aktyvumui, todėl svarbu išsiaiškinti kaip centrinis bankas praktiškai naudoja minėtas priemones ir kokiu būdu kiekviena iš jų veikia pinigų pasiūlos šalyje.

Finansinės rinkos, priklausomai nuo požymių skirstomos į:

1. Rinkos skirstomos į atvirą ir derybų. Atvira yra tokia, kurioje skoliniai įsipareigojimai parduodami pirkėjams, pasiūliusiems aukščiausią kainą. Priešingai derybiniai, bendrovės savo vertybinius popierius parduoda vienam ar keliems pirkėjams, sudarydami kontraktą.

2. Rinkos taip pat skirstomos į pirmine ir antrines. Pirminėje rinkoje prekiaujama naujai išleistais vertybiniais popieriais. Šie vertybiniai popieriai parduodami bendrovėms, bankams, vyriausybės agentams ir gyventojams. Pirminės rinkos būtinybė kyla iš verslo firmų ir vyriausybės finansinio kapitalo būtinumo investicijas, vyriausybės išlaidoms finansuoti. Priešingai antrinėje rinkoje, perpardavinėjami ankščiau išleisti vertybiniai popieriai. Šios rinkos paskirtis – užtikrinti investitorių vertybinių popierių likvidumą, t.y. sudaryti galimybę ankščiau pirktus vertybinius popierius pakeisti į grynus pinigus.

Atviros rinkos operacijos

Atviros rinkos operacijos, kurias vykdo centriniai bankai gali būti kelių rūšių:

a. Centriniai bankai gali dalyvauti antrinėje vyriausybės vertybinių popierių rinkoje, pirkdami vyriausybės vertybinius popierius jie padidina pinigų pasiūlą. Be to sumažina iždo vekselių pasiūlą kitiems vartotojams, o tuo pačiu padidina jų kainą, bei sumažina palūkanas. Parduodami vyriausybės vertybinius popierius centriniai bankai sumažina pinigų pasiūlą. Kitaip tariant, centrinių bankų dalyvavimas atviroje rinkoje keičia pinigų pasiūlą LR. (Lietuvos bankas kol kas antrinėje rinkoje nedalyvauja).

b. Atpirkimo sandoriai (REPO). Centriniai bankai trumpam laikotarpiui, dažniausiai 7 dienom perka iš komercinių bankų vyriausybės vertybinius popierius, o šie įsipareigoja po 7 dienų juos atpirkti. Tokie atpirkimo sandoriai gali būti vykdomi arba nuolatos, arba atsiradus būtinybei, kai komerciniams bankams trūksta atsargų. Centriniai bankai taip pat gali vykdyti atvirkštinius atpirkimo sandorius (reverse REPO). Šiuo atveju centrinis bankas parduoda komerciniams bankams, siekdamas sumažinti komercinių bankų perteklinę atsargą, o po to vyriausybės vertybinius popierius atperka.

c. Centrinis bankas gali pirkti ir parduoti vyriausybės vertybinius popierius užsienio centriniams bankams ir kitoms finansinėms institucijoms, turinčioms sąskaitas savo šalies centriniuose bankuose. Užsienio pirkėjai perveda atitinkamą sumą į tos šalies centrinį banką.

d. Besivystančiose šalyse centriniai bankai tiesiogiai perka vyriausybės vertybinius popierius iš iždo, o suėjus mokėjimo terminui grąžina juos arba keičia į naujus vertybinius popierius. Tačiau demokratinėse šalyse, kuriose centriniams bankams garantuojama ekonominė nepriklausomybė, jie paprastai nedalyvauja VVP pirminėje rinkoje.

Taigi atviros rinkos operacijos – tai centrinių bankų operacijos perkant ir parduodant vyriausybės vertybinius popierius atviroje antrinėje rinkoje, t.y. perkant ne tiesiogiai iš vyriausybės ir parduodant ne tiesiogiai vyriausybei. Atviros rinkos operacijos yra svarbiausia pinigų politikos priemonė, nes jis yra svarbiausias veiksnys, lemiantis pinigų pokyčius, o dėl to ir palūkanų normos svyravimus.

Centrinis bankas, norėdamas pristabdyti ekonominę recesiją ir padidinti Ms , paspartinti ekonominio augimo tempus, perka vertybinius popierius iš komercinių bankų ar kitų juridinių asmenų.

Abiem atvejais rezultatas bus tas pats, nes pinigai atsidurs komercinių bankų sąskaitose. Jeigu centrinis
bankas nori sumažinti infliacinius tempus, tada parduoda vertybinius popierius ir taip vykdo ribojančią, restrikcinę pinigų politiką.

Pagal funkcinę paskirtį atviros rinkos operacijos skirstomos į dinamines ir gynybines. Tokios atviros rinkos operacijos, kurių pagalba centrinis bankas siekia paveikti komercinių bankų atsargų dydį ir pinigų bazę, vadinamos dinaminėmis atviros rinkos pinigų operacijomis. Gynybinės atviros rinkos pinigų operacijos yra siekimas kompensuoti kitų veiksnių, turinčių poveikį CB kitimui, pvz. iždo indėlių pokytis centriniame banke.

Centrinis bankas atviros rinkos operacijas vykdo pirkdamas ir parduodamas trumpalaikius iždo vekselius, nes jie yra pakankamai likvidūs ir jų prekybos apimtys yra pakankamai didelės.

Atviros rinkos operacijos yra veiksmingiausia priemonė, kontroliuojant pinigų bazę, nes ji padidėja tiek, už kiek centrinis bankas perka iš komercinių bankų vyriausybės vertybinių popierių (reikia padauginti iš multiplikatoriaus įtakos).

2 CENTRINIS BANKAS. PINIGU PASIŪLOS REGULIAVIMAS

2.1 Tikslas ir funkcijos

Centrinis bankas yra viena iš pagrindinių šiuolaikinės ekonomikos institucijų. Tai vyriausybės institucija, palaikanti finansų sistemos veikimą ir kontroliuojanti pinigų pasiūlą. Tai greičiau “bankų bankas”, dirbantis su komerciniais bankais bei vertybinių popierių dileriais palaikant savo vykdoma politika. Centrinis Jungtinių Amerikos Valstijų bankas yra Kongreso sukurta Federalinė rezervų sistema, atsakinga už pinigų emisiją, bankininkystės reguliavimą, dolerio vertės palaikymą bei padedanti spręsti gyventojų užimtumo klausimus.

Svarbiausia šalies centrinio banko veiklos sritis – pinigų politika, kuri yra centrinio banko pagrįstos akcijos, keičiant pinigų pasiūlą šalyje, siekiant užtikrinti sparčią ekonomikos plėtrą, aukštą užimtumo lygį esant minimaliems infliacijos tempams.

Centrinis bankas negali vykdyti diskretinės monetarinės politikos ir jo sprendimai priimami nebūtinai atsižvelgiant į ekonominę naudą ir nuostolius.Tipinio centrinio banko veikla nėra ribojama nei griežtomis taisyklėmis, nei pelno ir nuostolių principu. Taigi centrinis bankas yra monetarinė valdžia, turinti diskretinę monopolinę teisę kontroliuoti komercinių bankų rezervus, dažniausiai ir monopolinę teisę leisti banknotus ir monetas.Tipinis centrinis bankas kontroliuoja komercinius bankus, yra jiems paskutinysis skolintojas, duoda ekonominius patarimus vyriausybei ir padeda valdyti mokėjimų sistemą. Bet šios centrinio banko funkcijos yra antrinės, lyginant su piniginio pagrindo palaikymu( ‘’pinigų pagrindas – banknotai ir monetos, esantys cirkuliacijoje, plius turimas jų kiekis bankinėje sistemoje’’

Pats svarbiausias centrinio banko tikslas- užtikrinti nacionalinės valiutos vertę šalies viduje ir santykiuose su kitomis valiutomis.Pinigų politika siekia sudaryti sąlygas neinfliaciniam ekonomikos augimui, o pagrindinis svertas daugelyje išsivysčiusių šalių – palūkanų norma. Dažniausiai pinigų politikos nustatymas yra centrinio banko ir Finansų ministerijos reikalas.

Šalies centrinis bankas yra vienintelis popierinių pinigų leidėjas.Svarbiausi centrinio banko efektyvaus darbo tikslai yra :nacionalinės valiutos stabilumo ir vertės palaikymas, finansų sistemos stabilumo užtikrinimas, finansų sistemos efektyvumo didinimas.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2607 žodžiai iš 8670 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.