Bankų veikla ir vaidmuo rinkos ekonomikoje
5 (100%) 1 vote

Bankų veikla ir vaidmuo rinkos ekonomikoje

TURINYS

ĮŽANGA 3

1. BANKŲ ATSIRADIMAS, FUNKCIJOS IR RŪŠYS 4

1.1 Bankų funkcijos 4

1.2 Bankų rūšys 5

2. BANKŲ VEIKLOS APLINKA IR PRINCIPAI 8

2.1 Bankų veiklos aplinka 8

2.2 Bankų veiklos principai 10

3. BANKO PROCESŲ ORGANIZAVIMAS 12

3.1 Banko procesų charakteristika 12

3.2 Banko pasyvai 12

3.2.1 Sandėrių indėliai 12

3.2.2 Santaupos ir kiti terminuoti indėliai 13

3.2.3 Skolinimasis, kiti pasyvai ir kapitalas 13

4. BANKO AKTYVAI 15

4.1 Pirminiai rezervai 15

4.2 Kapitalo atskyrimas nuo rezervų 16

4.3 Vertybiniai popieriai ir paskolos 17

4.4 Kiti aktyvai 24

5. AKTYVŲ IR PASYVŲ VALDYMAS 24

5.1 Aktyvų ir pasyvų skolinių įsipareigojimų terminų derinimas 26

6. BANKŲ VVAIDMUO IR NAUDINGUMAS VISUOEMENEI 26

7. ŠIUOLAIKINĖS BANKININKYSTES PERTVARKOS KRYPTYS 28

IŠVADOS 32

LITERATŪRA 34

ĮŽANGA

Bankai yra neaciejama šiuolaikinės visuomenės dalis. Sunku būtų įsivaizduoti mūsų gyvenimą be bankų, be to bankai teikia didelę naudą rinkos ekonomokai. Bankų veikla yra labai aktuali rinkos ekonomikai bei visuomenei.

Pastaraisiais metais atsiranda naujos bankinės operacijos ir naujos ryšių su klientais formos, labai padidėjo taupymo, vartotojų kredito vaidmuo. Komercinių bankų veikla darosi universalesnė. Jais naudojasi ir fiziniai, ir juridiniai asmenys. Vyriausybės naudojasi bankų kreditais, skatindamos ir kontroliuodamos ekonomikos raidą. Bankai yra svarbiausi šalies ūkio centrai, kurie leidžia pinigus į “ekonominį gamybos darbą”, jie yra tie šalies ūkio smegenys, kurie, leisdami pinigus, žiūri, kad jie dirbtų planingą, šalies ūkiui naudingą kūrybinį darbą. Tad vartojantys bankinius pinigus prisideda prie šalies ūkio kūrybinio darbo. Taigi bankai, V. Jurgučio žodžiais tariant, yra ne tik mūsų ūkio širdis, bet ir jo smegenys.

Taigi bankai yra indėlių įstaigos, įkurtos su didesniu finansinius kapitalu, kurių pagrindinės funkcijos – saugoti indėlius ir lėšas, bei jas skolinti.

Toliau aptarsime pagrindines bankų funkcijas, rūšis, bankines operacijas, bei jų svarbą šiuolaikiniame gyvenime.

1. BANKŲ ATSIRADIMAS, FUNKCIJOS IR RŪŠYS

Terminas bankas yra kilęs iš italų kalbos žodžio “banco” – tai stalas už, kurio viduramžiais sėdėdavo pinigų keitėjai. Bankų istorija siekia tolimą praeitį. Kai kurios bankinės operacijos buvo žinomos senovės civilizacijose, Graikijoje, Senojoje Romoje. Dažniausiai tuo užsimmdavo šventyklos, valstyinės žinybos, stambūs pirkliai, kurie priimdavo saugoti tauriuosius metalus, pinigus, brangenybes, už lupikiškas palūkanas duodavo paskolas. Tikroji bankininkystės pradžia yra Renesanso laikai. Pirmieji bankai atsirado Lombardijoje, nuo tada vartojama lombardo sąvoka. Labai plačiai ji išplito Italijoje, kur bankininkai ne tik pirkdavo ir parduodavo užsienio valiutą, bet dar ir priimdavo indėlius iki pareikalavimo ir terminuotus indėlius.

Plečiantis pramoninei gamybai, bankinių operacijų mąstai labai išaugo. Pramoninio kapitalo koncentracija reikalavo ir bankinio kapitalo koncentracijos, atsirado pirmieji akciniai bankai: Didžiojoje Britanijoje, Vokietioje, Prncūzijoje. Bankų koncentracija ir centralizacija skatino įmonių stambinimo procesą, stiprino monopolistines tendencijas.

1.1 Bankų funkcijos

Bankas – tai finanų isntitucija, turinti spacialią valstybės licenziją, kuri leidžia priimti pinigus ir suteikti paskolas.

Bankų funkcijos:

· Telkia laikinai laisvas lėšas ir santaupas;

· Iš sukauptų lėšų bankai teikia kreditus ir dažnai tampa pamonės įmonių akcininkais. Banko paskola – tai komercinis pasitikėjimas, kurį bankas išreiškia, skolindamas pinigus nustatytam laikotarpiui už a tikras palūkanas;

· Vykdant ūkinius sandėrius, bankai tarpininkauja piniginiuose atsiskaitymuose ir mokėjimuose;

· Leidžia apyvarton pinigus, vertybinius popierius ir atlieka su jais susijusias operacijas;

· Konsultuoja klientus, suteikdami jiems reikiamą ekonominę bei finansinę informaciją.

Atlikdami šias funkcijas, bankai veikia tam tikrus ūkio procesus ir net juos kontroliuoja. Bankai gali perkelti pinigines lešas į tas veiklos sritis, kur jų trūksta.

1.2 Bankų rūšys

Pagal nuosavybės formas bankai skirstomi į:

· Akcinius bankus – bankus, kurių įstatinis banko kapitalas sukauptas iš atskirų dalininkų lėšų;

· Kooperatinius bankus – bankus, apimančius smulkaus kredito draugijas, jungiančias savo narių – miesto ar kaimo gyventojų – indėlius ir iš sukauptų lėšų teikiančius jiems trumpalaikes paskolas;

· Minicipalinius bankus – miestų savivaldos organų nuosavybę; jie teikia miesto ūkio finansavimui ilgalaikius kreditus;

· Valstybinius bankus – valstybės nuosavybę; jie atlieka emisijos ir komercijos bankų funkcijas;

· Mišriuosius bankus – bankus, kurių akcijų dalį turi namų ūkiai, firmos bei valstybė;

· Tarptautinius bankus – bankus, atstovaujančius tarpvalstybiniams interesams.

Pagal veiklos pobūdį bankai skirstomi į:

1. Centrinį banką – vadinamąjį pirmos eilės banką;

2. Komercinius bankus;

2.1 Komercinius universalius bankus;

2.2 Komercinius specializuotus
hipotekos.

3. Nebankiniuis finansinius tarpininkus:

– kreditines sąjungas;

– taupymo ir paskolų asociacijas;

Šiuolaikiniai bankai – tai finansiniaia tarpininkai, iš savo veiklos gaunantys pelną. Finansinis tarpininkas – tai institucija, esanti tarp kreditoriaus ir besiskolinančiojo. Finansinis tarpininkas pinigus pasiskolina savo vardu, o vėliau juos skolina savo skolininkams. Todėl komerciniai bankai ir nebankiniai finansiniai tarpininkai yra:

a) finansiniai tarpininkai tarp skolintojų ir besiskolinančiųjų, t.y. paskolų tiekėjai;

b) finansiniai tarpininkai mainuose tarp prekių savininkų ir pinigų savininkų, nes dalis bankų pasyvų, būtente čekiniai indėliai, plačiai naudojami kaip mokėjimo priemonė ir yra pagrindinė pinigų kiekio šalyje dalis.

Dažniausiai, nebankiniai finansiniai tarpininkai ir komerciniai bankai yra vadinami komerciniai bankais, nes jų veikla yra labai panaši. Komerciniai bankai, tiesiogaiai negamindami materialinių vertybių, o tik aprūpindami ūkio subjektus finansiniais ištekliais ir organizuodami jų srautus, siekia visoms įmonės būdingo tikslo – pelno maksimizavimo. Banko pelno maksimizavimą apima du etapai:

1. reikia įtikinti žmones teikti jiems pinigus, atidarant indėlių sąskaitas. Pradedantis bankas turi konkuruoti su jau esančiais rinkoje bankais, todėl jis turi sudaryti palankesnes sąlygas indėlininkams.

Jei bankas turi kokių nors privalumų, paluginti su kitais bankais, tai jis taps patraukliu, ir žmonės noriai laikys savo indėlius.

2. pelningiausių kredito suteikimo variantų paieškos. Jei banko vadovybė optimaliai pasirenka savo skolininkus, tai bankas gaus dideles pajamas.

Universalūs komerciniai bankai atlieka finansinį – kreditinį klientų aptarnavimą komerciniais pagrindais. Universalūs bankai vykdo visas pagrindines banko pajamų apyvartos ir kreditavimo funkcijas. Jiems galima priskirti ir didžiuosius Lietuvos bankus. Tačiau bankai gali daugiau specializuotis vienoje ar kitoje srityje. Taip susiformuoja specializuoti bankai. Bankai gali specializuotis pagal viena ar kelis kriterijus.

1. pav. Bankų specializavimosi kriterijai.

Investiciniai ir inovaciniai bankai sukaupia ilgalaikes lėšas. Investiciniai bankai aktyviai dalyvauja pramonės emisiniuose steigiamuosiuose procesuose. Jie dažniausiai organizuoja trečiųjų asmenų vertybinių popierių pirminę ir antrinę apyvartą, būna emisijos garantais ir kredituoja fondines operacijas. Kai kuriose šalyse investiciniams bankams draudžiama priimti indėlius, jų pasyvai formuojami iš savos emisinės veiklos (vertybinių popierių leidmo) ir tarpbankinių kreditų. Inovaciniai bankai daugiau orientuoti į veiklą, kuri atsiperka negreitai ir dažnai būna rizikinga. Tai, pavyzdžiui, naujų veiklos sričių skatinimas, naujos technikos, naujos technologijos diegimas.

Atsiskaitymų ir depozito bankai specializuojasi tiekti trumpalaikius kreditus. Yra bankų, kurie specializuojasi vykdyti specifinius atsiskaitymus, pvz., organizuoja atsiskaitymą su buvusiomis Sovietų Sąjungos įmonėmis.

Taupomieji bankai pritraukia smulkius indėlius. Jie dažniausiai orientuojasi į gyventojų kreditavimą – įdėjimus į gyvenamąją statybą, smulkų verslą.

Hipotekos (žemės bankai) išduoda paskolas už įkeistą nekilnojamąjį turtą, dažniausiai žemę.

Be funkcinės galima ir regioninė specializacija. Dažnai tokie yra taupomieji bankai, regioniniai, kurie aptarnauja regioną. Regionus gali aptarnauti ir didžiųjų bankų regioniniai filiali. Šakinės specializacijos bankai orientuojasi į tam tikrą ūkio šaką ar klientų grupę. Pvz: Vilniaus bankas daugiau dėmesio skiria prekybos įmonėms (kredituoja eksporto ir importo operacijas). Bankas “Snoras” stengiasi būti patrauklesnis gyventojams. Kartais stambios finansinės grupuotės kuria bankus savo įmonėms aptarnauti; tuo atveju turime pagal klientus specializuotą banką. Prie tokių bankų būtų galima priskirti AB “Achema” įkurtą “Industrijos” banką, kuris aptarnaudavo pramonės įmones, bet nepriiminėdavo indėlių, t.y. atlikdavo ne visas banko funkcijas. Tačiau šis bankas jau nebeegzistuoja.

2. BANKŲ VEIKLOS APLINKA IR PRINCIPAI

2.1 Bankų veiklos aplinka

Bankų veikla yra specifinė veikla. Jos specifiką lemia tai, kad dirbama su vienu iš sudėtingiausių objektų – pinigais, kurie yra kiekvieno asmens gyvenimo lygio, pasisekimo matas ir kurių apyvaros procese susiduria labai skirtingi įvairių žmonių grupių interesai. Bankų politiką nemažai lemia išorinė aplinka. Svarbiausi jos elementai yra šie:

· bankų veiklos dalyviai;

· ekonominė ir socialinė situacija;

· politinė situacija;

· vyraujančių vadybos teorijų ir proceso humanizavimo lygis;

· teisinės bankinės veiklos reglamentavimas.

Pagrindinius bankų veiklos dalyvius ir jų interesus galima pavaizduoti taip:

kreditai kapitalas

pakūkanos

palūkanos

indėliai

dividendai

2. pav. Bankų veiklos dalyviai

Bankų veiklos dalyvių nomenklatūra labai įvairi. Banko kilientai yra tiek stambios akcinės bendrovės, smulkios indvidualios įmonės, valstybinės įstaios, tiek fiziniai asmenys. Klientai yra indėlininkai, laikantys bankuose savo lėšas bei atsiskaitomąsias sąskaitas turinčios įmonės, kurių pinigai nuolat yra apyvatoje. Bankų paslaugomis naudojasi ir smulkūs (pvz: pensininkai) ir
stambūs indėlininkai. Indėlininkai yra suinteresuoti didesnemis palūkanomis ir savo indėlių saugumu, bet didesnės palūkanos mokamos už didesnę riziką. Banko klientai siekia pasinaudoti bankais, kad kiek galima mažesnėmis palūkanomis gautų iš jų kreditus. Banko klientas gali būti ir užsienietis, ir tos šalies pilietis. Visai kitokius interesus turi banko akcininkai: jie už įdėta kapitalą nori gauti didesnius dividendus, padidinti jų turimų akcijų vertę. Šių grupių interesai yra skirtingi, tačiau jos formuluoja bankų veiklai ir bendrus reikalavimus, tai turi būti įvertinta bankininkystės veikloje. Efektyvus banko darbas visada yra susijęs su rizika. Bankas turi rizikuoti, tačiau tuo pačiu jis turi užtikrinti indėliųir kapitalo saugumą. Nerizikuojant neįmanoma užtikrinti banko sėkmės ir saugumo. Rizikuojant tikimybė gauti didelį pelną yra susijusi su didele bankroto tikimybe, bet ir nerizikuojant galima patirti nuostolių, nes padidėjusios konkurencijos sąlygomis toks bankas užleidžia savo pozicijas rinkoje, praranda klientus.

Bankų veiklos sėkmė nemažai priklauso nuo ekonominės ir socialinės situacijos. Didelė infliacija, kapitalo trūkumas, aukštas spekuliacijos, šešėlinės ekonomikos lygis lemia aukštus kreditų palūkanų procentus ir apriboja kreditais naudojančiųsi klientų ratą. Esant tokiai situacijai, praktiškai nekeredituojamos ilgalaikės investicijos. Gyventojų nuskurdimas riboja galimybes taupyti ir mažina bankų finansinį pajėgumą.

Kita vertus, labai svarbu suvokti bankų vaidmenį intensyvinant ekonominius ir socialinius procesus. Bankai yra komercinės, pelno siekiančios įmonės. Bankų vaidmuo ekonomikos plėtrai yra didelis, tačiau bankas teigiamai vertinamas tik tada, kai jo duodama nauda ūkio subjektams suderinama su už teikiamas paslaugas gaunama ar numatoma gauti nauda. Todėl vyriausybė visada sprendžia dilemą: ar nepamėginus panaudoti bankų veiklą kaip priemonę savo “efektyviai” ekonominei politikai įgyvendinti? Bet taip pat negalima iš banko reikalauti, kad butų atsisakoma realaus šiandieninio pelno dėl neapibrėžtų ateities laimėjimų.

Politinė situacija turi įtakos bankų veiklos reglamentavimo lygiui, veiklos, kapitalo formavimo prioritetams, atvirumo ar uždarumo laipsniui, valstybės ir bankų sistemos patikimumo lygiui. Labai svarbi bankų veikloje vyraujanti vadybos teorija ir jos humanizavimo lygis. Siekiama padaryti žmogaus darbą įdomų, o darbuotoją suinteresuoti panaudoti savo potenciją banko tikslams pasiekti. Šios tendencijos labai aiškiai atsispindi dabartinėse valdymo teorijose. Vietoje klasikinių valdymo teorijų šiandien vis labiau orientuojamasi į elgesio valdymo teorijas.

Bankus ir jų persionalą veikia ir tarptautinė aplinka. Mūsų laikais nėra izoliuotų šalių, formuojasi bendra rinka, gyvenimas ir darbinė veikla intensyviai internacionalizuojasi, todėl labai padidėja konkurencijos mąstai. Teisinis bankų veiklos reglamentavimas yra anksčiau minėtų aplinkos veiksnių kaip visumos išraiška. Vyriausybės bankų veiklai skiria ypatingą dėmesį, nes jos sutrikimai tiesiogiai veikia ekonominę situaciją.

2.2 Bankų veiklos principai

Pagrindinis rinkos ekonominės sistemos veiklos principas yra ekonomiškumas. Bankuose jis reiškiasi siekimu maksimizuoti pelną, kapitalo rentabilumą. Ekonomiškumo principas yra derinamas su saugumo principu, kuris traktuojamas tiek siaurąją prasme (saugus pinigų transportavimas, vertybių ir bendra banko apsauga, negalimumas suklastoti dokumentus ir pan.), tiek plačiąja prasme, priimant principinius banko kūrimo ir veiklos sprendimus. Banko saugumas apima klientų indėlių ir akcininkų kapitalo išsaugojimą, laikantis bankui nustatytų saugumo normatyvų. Bankų veikloje ypatingą vaidmenį atlieka klientų pasitikėjimas banku.

Ekonomiškumas ir saugumas realizuojmas įgyvendinus dalinius principus.

1.Operatyvumas būtinas kiekvienai bankų veiklos sričiai. Spartus aptarnavimas prie kasos langelio, operatyvus piniginių indėlių išmokėjimas, mokamo pavedimo atlikimas formuoja teigiamą kliento nuomonę apie banką, didina pasitikėjimą juo. Darbo procesą galima spartinti labai įvairiomis priemonėmis: perkialant darbutojus į siauras vietas, didinant darbo našumą ir intensyvumą, keliant darbuotojų kvalifikaciją, mechanizuojant ir automatizuojant darbo procesus.

2. Bankų veiklos vidinė ir išorinė kontrolė. Skiriama nuolatinė operatyvioji kontrolė ir vidinė bei išorinė revizija. Nuolatinę operatyviąją kontrolę atlieka tiesioginiai vadovai, bet dažniausiai jos nepakanka. Todėl labai svarbų vaidmenį vaidina vidinė revizija, kuri turi ne tik išsiaiškinti trūkumus, piknaudžiavimus, bet ir numatyti priemones, kaip užkirsti jiems kelią. Iš to išplaukia reikalavimas, kad revizijos tarnyba būtu savarankiška, pavaldi tik paties aukščiausio lygio vadovybei. Tai labai svarbu Lietuvoje. Lirtuvos bankai yra jauni, neturi darbo rinkos sąlygomis patyrimo, reikiamo įvaidžio užsienio partnerių akyse, todėl vidinės revizijos rezultatais ne visada patikima. Todėl labai svarbus išorinis revizijos vaidmuo, kurią atlieka Lietuvos bankas bei tarptautinės audito organizacijos.

3. Kaip savarankišką principą reikia skirti ir visuomenės bei savų darbuotojų informavimą. Rinkos sąlygomis visada yra pasirinkimas, kurį lemia realios banko
padėties žinojimas. Visuomenė turi žinoti tikslią padėtį; tai savotiškai mobilzuoja ir banką, nes jis, norėdamas gerai atrodyti visuomenės, klientų akyse, turi formuoti stabilaus ir patikimo banko įvaizdį.

4. Minėti bankų veiklos principai yra susiję su bankų veiklos techniniu aprūpinimu. Taigi techninis aprūpinimas yra šiuolaikinės bankų veiklos principas. Techninisaprūpinimas leidžia patenkinti ir operatyvumo bei saugumo reiklavimus, gerokai padidinti darbo efektyvumą, todėl yra neatsiejamas nuo ekonomiškumo principo. Techninės priemonės išeina už banko ribų: pinigų automatai, kompiuterių panaudojimas tiesioginiam kontaktui su banku – tai tik dalis galimybių šioje srityje.

5. Atskirų padalinių ir darbuotojų darbo ekonomiškumo principas yra neatsiejamas nuo jų motyvavimo, darbo rezultatų įvertinimo sistemos sukūrimo. Norint suinteresuoti darbuotojus ir padalinius reikia žinoti jų darbo rezultatus ir numanyti juos atitinkančias skatinimo priemones.

3. BANKO PROCESŲ ORGANIZAVIMAS

3.1 Banko procesų charakteristika

Banko procesų klasifikavimo pagrindas gali būti banko balansinė ataskaita, kurioje atsispindi pagrindinių banko operacijų rezultatai. Skiriamos aktyvinės, pasyvinės ir nebalansinės banko operacijos. Aktyvuose parodomos lėšų panaudojimo kryptys – turtas, pasyvuose – lėšų šaltiniai nebalansinėse sąskaitose atsispindi balanse neparodomos operacijos.

3.2 BANKO PASYVAI

3.2.1 Sandėrių indėliai

Pirmutinė pozicija pasyvų pusėje yra sandėrių indėliai. Sandėrių indėlis paprasčiausiai yra sąskaita, iš kurios jūs galite išrašyti čekį. Tokios sąskaitos vadinamos čekiniais indėliais; jos būna kelių rūšių. Pirma, indėliai iki pareikalavimo, už kuriuos bankui neleidžiama mokėti palūkanų. Tačiau, kaip dažnai būna, įstatymas nėra pakankamas barjeras, kad apsaugotų nuo ekonomikos spaudimo. Kadangi bankai negali mokėti aiškių palūkanų, t.y. palūkanų išreikštų pinigais, jie moka numanomas palūkanas, teikdami paslaugas. Daugelio bankų duomenys tą aiškiai rodo; numatydami tam tikras palūkanas savo verslo indėlininkams, jie vėliau suteikia jiems kokias nors nemokamas paslaugas, pavyzdžiui, sudaro algalapius, perka užsienio valiutąir pan. Be to, bankas dažnai už savo paskolas ima mažesnes palūkanas iš tų firmų, kurios laiko tame banke indėlius iki pareikalavimo.

Antrijo pozicija yra perleidžiamojo pavedimo sąskaitos, kurios iš tikrųjų yra čekinės sąskaitos duodančios palūkanas. Trečioji pozicija yra pinigų rinkos indėlių sąskaitos, duodančios didesnias palūkanas nei perleidžiamojo pavedimo sąskaitos; mat skirtingai nuo perleidžiamojo pavedimo sąskaitų, bankai neprivalo laikyti rezervų joms atsverti. Žinoma, yra tam tikrų apribojimų dėl čekių, rašomų išpinigų rinkos sąskaitų, skaičiaus. Korporacijoms neleidžiama turėti tokių sąskaitų; jos privalo savo čekinius indėlius laikyti, kaip indėlius iki pareikalavimo.

3.2.2 Santaupos ir kiti terminuoti indėliai

Santaupos – tai grynųjų pajamų dalis, kuri laikinai neskiriama vartojimui. Kitaip tariant tai neišleistos pajamos ir jos apskaičiuojamaos ir grynųjų pajamų atėmus vartojimo išlaidas. Santaupos gali būti laikomos pagal rašytinį indėlininko ir banko susitarimą. Indėlių sertifikatai, taikomi indėlių sumai. Gyventojai gali paimti pinigus iš sąskaitos pagal indėlių srtifikatą iki nustatytos mokėjimo datos, bet tuo atveju kaikurioms Federalinės rezervų taisyklės yra numačiusios palūkanų baudas.

Didieji indėlininkai gali įsigyti perleidžiamųjų indėlių srtifikatų, kuriuos leidžia tik gerai žinomi bankai. Jie yra perleižiamieji, o tai reiškia, kad kas nors, įsigijęs tokį srtifikatą, gali pareikalauti savo lėšų dar nesuėjus mokėjimo terminui. Tokius perleidžiamuosius sertifikatus daygiausia perka verslininkai ir vyriausybės įstaigos, nes mažiasuias jų niminalas yra 100000, o paprastai – milijonas dolerių ir daugiau. Tai labai likvidūs aktyvai, nes jų rinka labai aktyvi.perleidžiamųjų indėlių srtifikatų terminas paprastai yra metai arba mažiau; dažnai jie leidžiami taip, kaip patogiau pirkėjui.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2745 žodžiai iš 9011 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.