TURINYS
ĮVADAS 3
BIOGRAFIJA 4
NAUJA VEIKLA 5
DARBŲ ĮKARŠTYJE 6
FILOLOGIJA – MATEMATIKA 7
IŠVADOS 8
LITERATŪROS SĄRAŠAS 9
ĮVADAS
Kalba yra neatskiriamas žmogaus palydovas. Vien žodis „kalba” yra neatsiejamas nuo žmogaus. Tik ji yra pagrindinis ir vienas iš svarbiausių bruožų, skiriančių žmogų nuo gyvūnų. Ji tartum pagrindinė žmogiškumo ypatybė ir eina drauge su žmogumi nuo pat jo gimimo iki mirties.
Tam tikra kalbos forma yra raštas. Ši kalbos forma yra vienas iš reikšmingiausių žmonijos atradimų, kurį galima vadinti atskaitos tašku žmonijos civilizacijos ir evoliucijos raidoje. Juk tik rašto dėka mes šiandien galime paskaityti ir sužinoti, ką atrado didieji pasaulio mokslininkai, galime grožėtis senų senovėje rašyta grožinės literatūros gausa ir t. t.. Žmonės išmoko tiksliai aprašyti visokiausius kalbos reiškinius, pradėjo sudarinėti žodynus, gramatikas. Pamažu ir tarp lietuvių ėmė atsirasti žmonės, kurie susidomėjo savo gimtąja kalbą, ėmė rinkti duomenis apie gimtąją kalbą, jos kilmę, sandarą. Tačiau dėl susiklosčiusios istorinės padėties, Lietuvoje jų nebuvo daug, todėl tais laikais juos buvo galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Vienas iš nedaugelio buvo Antanas Baranauskas.
Antanas Baranauskas šiuolaikinėje visuomenėje yra labiau žinomas kaip poetas nei kaip kalbotyrininkas ar matematikas(jis užsiiminėjo ir matematine veikla). Taip yra dėl to, kad jo gabumai ir pasiekimai poezijoje užgožė jo kaip kalbotyrininko nuveiktus darbus ir veiklą. Mokyklose yra per mažai akcentuojama jo, kaip kalbos tyrinėtojo, veikla, todėl mano rašto darbo tikslas yra pristatyti skaitytojui Antaną Baranauską kaip kalbos tyrinėtoją išsamiau, panagrinėti aplinkybes, kuriomis šis kalbotyrininkas plėtojo savo veiklą.
Surinkti užtektinai informacijos buvo pakankamai sudėtinga, nes didžiojoje daugumoje knygų apie Baranausko gyvenimą ir veiklą kalbos tyrinėjimo laikotarpis yra trumpiausiai aprašomas(didžiąją dalį užima poetinės veiklos aprašymai), taigi, rašto darbo apimtis nėra didelė.
BIOGRAFIJA
Antanas Baranauskas – žymiausias feodalizmo epochos pabaigos lietuvių poetas. Gimė 1835m. sausio 17d. Anykščiuose didelėje valstiečių šeimoje[4]. Poeto vaikystė nebuvo lengva: jo pečius nuo pat mažens slėgė sunkūs ūkio darbai, teko paragauti ir piemens duonos.
Jaunojo Antano tėvas buvo raštingas, todėl būsimasis poetas savo pirmąsias mokslo, suvokimo žinias iš jo ir perėmė. Vėliau (1845-1848m.) lankė parapinę mokyklą Anykščiuose. Ten Antanui sekėsi gerai. Iš bendraamžių jis išsiskyrė kaip mokslams gabus mokinys[4]. Ypatingai imlus buvo matematikai. Vėliau iškilo sunkumų, nes Baranauskų šeimyna nebeturėjo lėšų gabaus sūnaus mokslui. Tad Antanukui teko nutraukti mokslus ir pradėti tarnauti Gelvonų klebonijoje(1848-1849m.), o paskui vėl dirbti ūkio darbus tėvų sodyboje. Jaunuolis nepasižymėjo gera sveikata. Buvo silpnas ir ligotas. Dėl silpnos sveikatos ir gabumų mokslui, A.Baranauskas buvo išsiųstas į valsčiaus raštininkų mokyklą Rumšiškėse (1851-1853m.)[4]. Čia turėjo progos gerai išmokti rusų kalbą, tačiau gilesnio išsilavinimo negavo. Baigęs Rumšiškių mokyklą, A.Baranauskas kurį laiką raštininkavo Vainute, Raseiniuose, Sedoje, Skuode. Laisvalaikiais mėgino eiliuoti lenkų, o kartais ir lietuvių kalba[1: psl. 8]. Didelę reikšmę turėjo draugystė su K. Praniauskaite, bajoriškos kilmės poete, kuri padėjo A.Baranauskui geriau pažinti lenkų literatūrą, klasikinę lenkų poeziją. Jos tėvai ir brolis kunigas, siekdami nutraukti draugystę, sudarė A.Baranauskui sąlygas 1856m. įstoti į Varnių kunigų seminariją. Ten besimokydamas (1856-1858) poetas parašė visus pagrindinius savo poezijos kūrinius, tame tarpe ir „Anykščių Šilelį”. Bažnytinė vyriausybė A.Baranauską išsiuntė studijuoti į Peterburgo dvasinę akademiją (1858-1862), kurią baigęs įgijo teologijos magistro laipsnį ir gavo stipendiją teologijos mokslams tęsti užsienyje. 1863-1864m. studijavo Miuncheno, Romos, Insbruko, Liuveno katalikiškuose universitetuose. 1865m. buvo Peterburgo Dvasinės akademijos profesoriumi. Tais pačiais metais paskirtas Kauno katedros vikaru, nuo 1867 Kauno kunigų seminarijos profesoriumi, vėliau inspektoriumi[4]. Tuo metu susidomėjo lietuvių kalbos mokslu: tyrinėjo ir aprašinėjo Lietuvos tarmes, rengė lietuvių kalbos gramatiką. Kai kurie filologiniai darbai turėjo svarbesnę reikšmę Lietuvos filologijai. Tapęs Žemaičių pavyskupiu (1884), o vėliau Seinų vyskupu (1897), A.Baranauskas nutolo nuo liaudies ir jos kultūros, atitrūko nuo lietuvių literatūros ir atsidėjo matematikai. Matematiniai jo darbai mokslinės reikšmės neturėjo[4].
Į senatvę A.Baranauskas vėl grįžo prie lietuviškosios raštijos. Parašęs keletą religinių giesmių, paskutiniais gyvenimo metais jis pradėjo versti į lietuvių kalbą bibliją, tačiau suspėjo atlikti tik dalį šio darbo. A.Baranauskas mirė 1902m. lapkričio 26d., Seinuose. Ten ir palaidotas.
NAUJA VEIKLA
Nuo 1865 m. pradžios Baranauskas buvo paskirtas Peterburgo dvasinės akademijos dėstytojų, tačiau dėl jo populiarumo (tam didelė reikšmės turėjo jo parašyta poema „Anykščių
šilelis”) studentų tarpe, jo ryšių su kitais kalbos tyrinėtojais nepatiko po 1863 m. sukilimo pakeistai ir represijų įbaugintai dvasinės akademijos vadovybei. Todėl buvo nuspręsta grąžinti dvasininką atgal į Lietuva. Čia jis pradėjo dirbti pedagoginį darbą. Grįžęs į Lietuvą, dar 1866 m. pabaigoje pradėjo darbą iš Varnių į Kauną perkeltoje kunigų seminarijoje dėstytoju.
1870 m., carinei valdžiai uždraudus Kunigų seminarijoje dėstyti lenku kalba, dvasinei akademijai buvo duotas pasirinkimas: dėstyti tik arba lietuvių, arba rusų kalba. Buvo pasirinkta lietuvių kalba. „Aišku, buvo pasirin¬kta lietuvių kalba, — kaip kitaip Valančius, tų laikų Lietuvos „švietimo ministras“, galėjo pasielgti?“(2:100psl.) Tuo metu nebuvo geresnio kandidato homiletikai(mokslas apie pamokslų sakymą) dėstyti už Baranauską, kuris jau seminarijoje buvo pradėjęs domėtis ir tyrinėti lietuvių kalbą, savo žinias gilino susipažindamas su tuometiniais mokslininkais bei jų teorijomis apie kalbų kilmę bei likimą.
Dar seminarijoje jis parašė referatą „Apie lietuvių ir žemaičių kalbą“. Rėmėsi garsiu K. Bogušo rašiniu. Referate Ba¬ranauskas rašė apie senovės lietuvių kalbos ir valstybės didybę, kilmę, kurią sunaikinusi krikščionybė ir unija su lenkais. Akademijoje labai dažnai keitėsi jo pažiūros, tačiau meilė kalbai ir domėjimasis ja išliko. Savo žinias jis gilino susitikimais su garsiuoju kalbininku Šleicheriu. Be to, buvo gerai žinomas poetas, visad nuolankiai paklusdavo dvasininkų vyresnybei . Todėl jį, grįžusį iš užsienio, Valančius ir iškvietė į Kauną, kad būtų įtrauktas į Lietuvos švietimo ir kul¬tūros darbą, tikėjosi iš jo produktyvaus darbo mokslo labui.