Baudziamoji teise
5 (100%) 1 vote

Baudziamoji teise

1121

TURINYS

I.Baudžiamosios teisės sąvoka 3

II.Baudžiamosios teisės esmė 5

III.Baudžiamoji teisė kaip valstybės teisės sistemos dalis 6

IV.Baudžiamoji teisė ir kitos socialinės normos 7

V.Baudžiamosios teisės funkcijos 8

VI.Baudžiamosios teisės sistema 10

VII.Baudžiamosios teisės mokslas 12

Naudota literatūra 13

I. BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS SĄVOKA

Baudžiamosios teisės sąvoka vartojama keliais aspektais:

a) Kaip teisės šaka;

b) Kaip įstatymų leidybos sritis;

c) Kaip mokslo sritis.

Šiuos aspektus atskleisime plačiau. Nusikalstama veikla kaip teisinis reiškinys yra susijusi su dviem labai svarbiais išeities momentais. Žmonių ar valstybės interesams apginti baudžiamaisiais įstatymais ar kitomis normomis yra nustatomas draudžiamų veiklų ratas. Asmuo, savo veiksmais pažeisdamas vieną ar kelis nustatytus draudimus, padaro žalą teisės saugomiems gėriams – t.y. nusikaltimą. Suprantama, kad dėl to neišvengiama teisinė pasekmė – bausmė. Taigi nusikaltimas ir bausmė – tai tos dvi pagrindinės kategorijos, kurių pagrindu formuojama visa teisės šaka – baudžiamoji teisė.

Atsižvelgiant į tai, kuriam iš šių dviejų elementų atiduodama pirmenybė, baudžiamosios teisės sąvoka gali būti konstruojama dvejopai. Jeigu į pirmą vietą iškeliamas nusikaltimas, tai bausmė bus logiška jo pasekmė. Tačiau svarbiausia gali būti laikoma nubaudimas už padarytą nusikaltimą. Tuomet nubaudimo pagrindas yra nusikaltimo padarymas. Iš čia dvejopai ir kildinama šios teisės šakos sąvoka: Penal Law arba Criminal Law. Lietuvių kalboje yra prigijusi tik viena sąvoka, kurios ištaka yra nubaudimas – baudžiamoji teisė.

Baudžiamoji teisė, kuri numato, kokios veikos yra draudžiamos ir kokios taikomos bausmės už nusikaltimų padarymą, paprastai vadinama materialiąją teise, skirtingai nuo baudžiamojo proceso ir bausmių vykdymo teisės, kurios laikomos formaliomis teisės šakomis.

Materialinė baudžiamoji teisė trumpai gali būti apibūdinta taip: tai teisės normų visuma, kuri uždraudžia veikas kaip nusikalstamas ir numato atitinkamas kriminalines bausmes kaip tokio draudimo nesilaikymo pasekmes.

Lietuvos teisės normos paprastai yra priimamos aukščiausiųjų valdžios organų įstatymų ar juos atitinkančių kitų aktų forma.

Žymiai sudėtingesnė yra kita problema. Šiuolaikinė baudžiamoji teisė daugelyje šalių ne kiekvieną baudžiamajame įstatyme uždraustą veiką sieja su kriminalinės bausmės skyrimu. Yra nemažai atvejų, kai baudžiamoji atsakomybė realizuojama be kriminalinės bausmės. Lietuvos Baudžiamasis kodeksas (BK), kaip ir daugelio kitų šalių baudžiamieji įstatymai, numato, kad pilnamečiui, padariusiam nusikalstamą veiką, kuri nėra labai pavojinga, yra galimybė pritaikyti nekriminalinio pobūdžio poveikio priemones. Asmenims, kurie padarė nusikalstamas veikas būdami nepakaltinami dėl psichinės ligos ar kito psichikos sutrikimo, BK numato tvarką, kuria jiems taikomos medicinos priemonės.

Taigi šiuolaikinės baudžiamoji teisė nebeišsitenka tradiciniuose rėmuose, “nusikaltimas – bausmė”, o reglamentuoja kitus, su nusikalstamomis veikomis susijusius klausimus. Todėl tiksliau baudžiamąją teisę galima būtų apibrėžti taip: tai teisės normų visuma, kuri uždraudžia veikas kaip nusikalstamas ir numato už šių draudimų pažeidimą atitinkamas bausmes arba kitas poveikio priemones kaip šios veikos pasekmes, taip pat atleidimą nuo bausmės ar bausmės palengvinimą.

Aptariant baudžiamosios teisės sąvoką kartais jos turinys yra skirstomas į dvi dalis: baudžiamąją teisę objektyviąją prasme ir baudžiamąją teisę subjektyviąją prasme. Baudžiamoji teisė objektyviąją prasme – tai vi(suma įstatymo numatytų draudimų ar įpareigojimų, kurie išdėstyti baudžiamosios teisės normose. Šios baudžiamosios teisės normos apibrėžia saugomų teisinių gėrių apimtį ir jiems padaromos žalos pobūdį.

Tuo tarpu teisė subjektyviąja prasme iš esmės turi atsakyti į klausimą dėl valstybės teisės nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą. Iš pirmo žvilgsnio toks klausimo kėlimas gali pasirodyti ne visai korektiškas. Jeigu yra nustatyti draudimai, tai savaime egzistuoja teisė nubausti tokius asmenis, kurie šiuos draudimus pažeidė. Juk kiek gyvuoja valstybė – tiek nusikaltėliai yra baudžiami.

Valstybės teisė nubausti pirmiausiai atsiranda todėl, kad ji teisės normų pagrindu imasi reguliuoti tvarką visuomenėje. Todėl kiekvienas visuomenės narys turi teisę reikaluti, kad būtų užtikrintas saugumas, suprantama, jeigu jis pats elgiasi teisėtai.

Valstybės pareiga užkirsti kelią nusikaltimams yra atsiradusi ne iš kažkur, o betarpiškai iš jos pačios paskirties. Teisės nustatytai tvarkai užtikrinti valstybės panaudoja įvairias priemones, tarp jų ir teisės pažeidėjų nubaudimą bei taisymą.

II. BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS ESMĖ

Visų pirma reikia pabrėžti, kad nusikaltimas kaip socialinis reiškinys neatsiranda iš niekur. Tam, kad šis juridinis faktas atsirastų, baudžiamoji teisė iki jo padarymo privalo nustatyti atitinkamus draudimus nedaryti kokių nors veiksmų ar, atvirkščiai, įpareigoti visuomenės labui tam tikru būdu elgtis (pvz., nevogti, nežudyti arba mokėti lėšas savo vaikams išlaikyti, tinkamai atlikti
tarnybos pareigas).

Baudžiamoji teisė gina, už kokių draudimų ar įpareigojimų nevykdymą nustatoma baudžiamoji atsakomybė. Baudžiamoji teisė gina iš tikrųjų tokias svarbias vertybes kaip gyvybę, sveikatą, orumą, lytinę laisvę, nuosavybę, pačios valstybės egzistavimo sąlygas ir daugelį kitų.

Baudžiamoji teisė yra paskutinė priemonė padarius teisės pažeidimą. Tik kai kitomis teisės normomis negalima užtikrinti šių gėrių apsaugos, gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Toks visuomeninių santykių apsaugos diferencijavimas yra visapusiškai naudingas: pirma, didinama galimybė spręsti klausimus dėl žalos atlyginimo kitose teisės šakose nustatytomis normomis, antra, siaurinamas pačių griežčiausių baudžiamosios teisės represinių priemonių panaudojimas.

Taigi baudžiamosios teisės esmė yra ta, kad jos normomis nustatoma svarbiausių visuomenės gėrių apsauga, o už padarytus pažeidimus grasinama atitinkamomis sankcijomis.

Baudžiamosios teisės esmei atskleisti turi reikšmės ir jos normų pobūdis. Baudžiamosios normos yra priskiriamos prie apsauginių. Tai reiškia, kad jų paskirtis – apsaugoti nuo kėsinimųsi tam tikrą visuomeninių santykių grupę, o tai apsaugai realizuoti jos turi nustatytas sankcijas, kurios taikomos už padarytą nusikaltimą. Baudžiamosios teisės normų ypatumas taip pat pasireiškia tuo, kad jos nukreipiamos į teisės pažeidėją, kuriam padarius nusikaltimą numatomi tam tikri asmeninio ar turtinio pobūdžio suvaržymai.

Pagaliau atskleidžiant baudžiamosios teisės esmę būtina atkreipti dėmesį į jos reguliavimo metodą. Kaip žinoma, baudžiamosios teisės normos realizuojamos panaudojant imperatyvinį metodą. Tai reiškia, kad jas reikia taikyti ne tik tiksliai laikantis baudžiamosios teisės normose apibrėžimų reikalavimų, bet panaudojant valstybės prievartą.

Taigi baudžiamosios teisės esmė yra ta, kad jos normos yra nukreiptos apsaugoti tam tikrus žmonių interesus, mūsų vadinamus teisiniais gėriais, jos sankcijos yra nukreiptos į asmenis, padariusius nusikaltimą, kuriems dėl padarytų nusikaltimų remiantis šiomis sankcijomis yra taikomi asmeninio ar turtinio pobūdžio suvaržymai. Šie suvaržymai yra tiksliai apibrėžti, negali būti pakeičiami šalių tarpusavio susitarimu ir yra privalomi ir taikyti, ir vykdyti.

III. BAUDŽIAMOJI TEISĖ KAIP VALSTYBĖS TEISĖS SISTEMOS DALIS

Kiekvienoje valstybėje visuomeniniams santykiams sureguliuoti yra susiformavusios įvairios teisės šakos, kurių visuma sudaro teisės sistemą. Teisės šakų buvimą lemia visuomeninių santykių sudėtingumas, taip pat šių santykių apsaugos ypatumai. Pačių visuomeninių santykių įvairovė ir kartu glaudus jų tarpusavio ryšys lemia teisės sistemos struktūrizaciją ir kartu neišvengiamą vieningumą.

Baudžiamosios teisės vieta teisės sistemoje gali būti aptariama dvejopai: ji gali būti analizuojama kitų baudžiamojo pobūdžio teisės šakų ir teisės sistemos apskritai požiūriu.

Baudžiamoji teisė dar vadinama materialine teise, o baudžiamasis procesas ir bausmių įvykdymo teisė – formaliąja. Tai reiškia, kad tarp šių teisės šakų yra tiesioginis ryšys.

Taigi asmens, padariusio nusikaltimą, kaltės įrodinėjimas turi būti atliktas taip, kad nebūtų pažeistos pagrindinės žmogaus teisės ir viena svarbiausiųjų šiuo atveju – teisė apginti savo nekaltumą. Be to, visas įrodinėjimo procesas yra pagrįstas tuo, kad būtų išvengta klaidos, t.y. kad nebūtų patrauktas atsakomybėn ir nubaustas nekaltas žmogus. Kvotos, tardymo organų bei visų instancijų teismų veikla traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn ir galutinėje išvadoje paskiriant bausme sureguliuota baudžiamojo proceso teisės.

Baudžiamoji teisė taip pat neišsprendžia klausimo, kaip praktiškai turi būti įvykdyta teismo paskirta bausmė už padarytą nusikaltimą. Tai sureguliuoja bausmių vykdymo teisė. Paprastai svarbią vietą bausmių vykdymo teisėje užima laisvės atėmimo bausmės vykdymas ir su tuo susiję nuteistųjų teisinės padėties, mokymo, auklėjimo, darbinės veiklos sureguliavimo ir kiti klausimai. Ši teisės šaka numato ir kitų bausmių vykdymo tvarką ir juos vykdančių institucijų teises ir pareigas.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1454 žodžiai iš 2802 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.