Baudziamoji teise butinoji gintis
5 (100%) 1 vote

Baudziamoji teise butinoji gintis

112131415161718191

TURINYS

Įžanga 3

1. Baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių samprata 4

2. Būtinoji gintis 5

2.1. Būtinosios ginties samprata 5

2.2. Sąlygos, kad būtinoji gintis būtų teisėta 7

2.2.1. Kėsinimosi pavojingumas 7

2.2.2. Kėsinimosi akivaizdumas ir realumas 8

3. Tariamoji gintis 10

4. Būtinosios ginties ribų peržengimas 11

5. Ginties provokacija 12

Išvados 13

Naudota literatūra 15

ĮŽANGA

Jau XVI amžiuje suvokta būtinosios ginties kaip prigimtinės žmogaus teisės svarba. Aišku, kur yra žmogui suteikta teisė, laisvė, ten yra ir jos pažeidimų. Žmonės ne visada sugeba nepažeisti kito asmens teisių, taip pat tinkamai pasinaudoti jiems suteiktomis teisėmis. Todėl dažnai atsitinka taip, kad asmuo naudodamasis savo teise į būtinąją gintį, peržengia jos ribas.

Žmogaus galimybę gintis esant tam tikrai situacijai numato ne tik valstybės vidaus norminė ir teorinė bazė, bet ir tarptautinės viešosios teisės papročiai. Čia ji apibrėžiama kaip savigyna santykiuose tarp valstybių, tarptautinės teisės subjektų. Reikia pabrėžti, kad mūsų šalyje, kaip yra išaiškinęs LAT, galimybė žmogui gintis pačiam yra suteikiama nepaisant, ar žmogus galėjo išvengti kreipiantis pagalbos į kitus asmenis ar šalies pareigūnus. Taip yra todėl, kad valstybė negali pati užtikrinti pilnai žmogaus teisių apsaugos. Teisių gynyba nesikreipiant į jokias valdžios institucijas yra nurodyta baudžiamojoje, civilinėje teisėje, taip pat kitas gyvenimo sritis reglamentuojančiuose įstatymuose (pvz.: Lietuvos Respublikos kariuomenės drausmės statute). Gana išsamiai ir aiškiai būtinąją gintį ir jos ribų peržengimą yra išnagrinėję V. Pavilionis ir R. Merkevičius knygoje „Būtinoji gintis“.

Šiuo darbu siekiama atskleisti, kas yra būtinoji gintis ir jos ribų peržengimas, išanalizuoti jų problematiką, taip pat apžvelgti, kaip tai pasireiškia realybėje – t.y. kaip šias situacijas sprendžia teismai. Tai nustatyti svarbu, nes tiksliai žinant būtinosios ginties reikalavimus lengviau užtikrinti besiginančio asmens teises ir teisėtus interesus.

Rašydamas darbą rėmiausi: monografijomis, baudžiamosios teisės vadovėliais, moksliniais straipsniais, norminiais aktais, taip pat rėmiausi pavyzdžiais iš teismų praktikos.

1. BAUDŽIAMĄJĄ ATSAKOMYBĘ ŠALINANČIŲ APLINKYBIŲ SAMPRATA

Būtinoji gintis ( lot. k. se defendere – gintis, teisintis ) – tai viena iš baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių. Todėl pirmiausiai norėčiau aptarti baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių sampratą.

Reikėtų pažymėti, kad baudžiamosios teisės teorijoje iki šiol nėra vieningos nuomonės dėl baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių sampratos ir jų klasifikacijos, nors kaip literatūroje pažymima šis baudžiamosios teisės institutas atsirado jau gana seniai – dar prieškarinėje romėnų teisėje buvo žinomas principas vim vi rapellere licet ( prieš prievartą gali būti naudojama jėga ) .

Baudžiamosios teisės teorijoje aplinkybės, kurioms esant padaryti veiksmai, turintys nusikalstamos veikos požymių, nelaikomi nusikalstama veika, yra apibrėžiamos kaip aplinkybės pašalinančios veikos pavojingumą ir priešingumą teisei .

Baudžiamąją atsakomybę šalinančias aplinkybes sudaro :

• veikos, formaliai atitinkančios baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymius;

• aplinkybės, kurioms esant pašalinama baudžiamoji atsakomybė už padarytą veiką

Kad asmuo galėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, jo veika turi būti ir pavojinga visuomenei ir turi būti priešinga baudžiamajam įstatymui. Vieno iš šių požymių nebuvimas daro baudžiamąją atsakomybę negalimą. Baudžiamąją atsakomybę šalinančiomis aplinkybėmis padaryta veika nėra pavojinga visuomenei ir joje nėra nusikaltimo sudėties, todėl jos negali būti pripažintos nusikalstamomis.

Baudžiamosios teisės teorijoje yra išskiriami šie pagrindiniai, aplinkybių šalinančių baudžiamąją atsakomybę, bruožai:

• šios aplinkybė visuomet pasireiškia kaip veikos, kurioms būdingos visos baudžiamosios teisės teorijoje numatytos nusikalstamų „ veikų“ charakteristikos;

• objektyvūs šių veikų požymiai išoriškai sutampa su tam tikrų nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų sudėties požymiais, reglamentuotais baudžiamajame įstatyme;

• būdingas šių veikų bruožas – jų teisėtumas, arba neprieštaravimas galiojančioms teisės normoms;

• socialinis šių veikų turinys – jų socialinis vertingumas ir priimtinumas;

• veikoms, padarytoms šiomis aplinkybėmis, baudžiamasis įstatymas numato specialų vertinimą.

2. BŪTINOJI GINTIS

2.1. BŪTINOSIOS GINTIES SAMPRATA

Būtinosios ginties institutas, nors ir netiesiogiai yra paminėtas ir 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 2 str., kuris numato, kad gyvybės atėmimas negali būti laikomas neteisėtu, jeigu „ tai įvyko neviršijant tokios jėgos panaudojimo, kai tai
buvo neišvengiamai būtina <…> ginant kiekvieną asmenį nuo neteisėto smurto“.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 19 str. numatyta, kad žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas.

K. Jovaišas pabrėžia, kad žmogus nėra tik objektas, kurį nuo pavojingo užpuolimo gina kompetetingi pareigūnai, žmogus turi teisę gintis ir ginti kitus. Ši teisės yra išvestinė iš konstitucinės žmogaus teisės į gyvybę.

Civiliniuose įstatymuose teisės gintis ir ginti kitus veiksmus yra vadinama savigyna baudžiamuosiuose – būtinoji gintis.

Teisinėje literatūroje būtinoji gintis yra apibrėžiama taip: „ būtinoji gintis – tai baudžiamajame ar kitų teisės šakų įstatymuose numatyta ir formaliai atitinkanti baudžiamajame įstatyme numatytos veikos požymius, visuomenei naudinga ( socialiai vertinga ) ir teisėta veika, kuria asmuo, gindamas save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, padaro užpuolikui žalos ir kuri tokiu būdu šalina tokios veikos pavojingumą ir priešingumą teisei bei suponuoja teisinės atsakomybės už tokią veiką nykimą“ .

LR BK 28 str. 1 d. sakoma, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį, kurią jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Šio straipsnio antrojoje dalyje yra įtvirtinta būtinosios ginties samprata – asmuo neatsako pagal baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Būtinoji gintis gali būti apibrėžiama ir kaip asmens teise į gynybą tokiomis priemonėmis ir būdais, kurie atitinka kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą ir neperžengia būtinosios ginties ribų, nepaisant to, kokia žala padaroma tam , kuris kėsinasi .

Lietuvis Aukščiausiojo Teismo teisėjų senatas 1997 m. nutarime Nr. 4 „ Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ nurodė, kad teisė ginti save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi yra svarbi įstatyminė žmogaus teisių, visuomenės ar valstybės interesų apsaugos garantija. Būtinosios ginties instituto taikymas turi skatinti asmenis plačiau naudotis šia teise.

Būtinosios ginties esmė yra atkirtis užpuolikui. Tai yra aplinkybė šalinanti veikos pavojingumą, jos neteisėtumą ir kartu besiginančiojo baudžiamąją atsakomybę. Ši veika, nors ir formaliai, išoriškai atitinka įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, yra būtina ir visuomenei naudinga. Ją asmuo padaro gindamasis ar gindamas kitą asmenį, būsto neliečiamybę, nuosavybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus.

Manau svarbu pabrėžti, kad būtinoji gintis – tai asmens teisė, bet ne pareiga. Tik tam tikros kategorijos asmenims ( pvz. policininkai ) teisė gintis ir ginti kitus asmenis yra ne tik teisė, bet ir įstatymo įsakmiai nustatyta tarnybinė pareiga.

Reikėtų paminėti, kad būtinoji gintis, kaip absoliuti subjektinė teisė, vertinama specifiškai, kai ja naudojamasi prieš pareigūnus. Būtinoji gintis negalima prieš teisėtus aktus – šiuo atžvilgiu prieš teisėtus pareigūnų aktus, nors ir pažeidžiančius kieno nors interesus. Tačiau galimi atvejai, kai pareigūnai veikia neteisėtai, kėsindamiesi padaryti žalą tam tikriems asmenų interesams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 1997 m. birželio 13 d. nutarime nr. 4 „ Dėl tesimų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ nurodė, kad“ asmuo nepraranda teisės į būtinąją gintį, jeigu pareigūno ar kito asmens veiksmai yra aiškiai neteisėti“.

Neteisėtais pareigūnų veiksmais yra pripažįstami tokie veiksmai :

– apskirtai neįeinančius žinybos ( institucijos ), kuriai priklauso pareigūnas, kompetencija;

– apskritai priklausančius kompetencijai institucijos, kur dirba pareigūnas, tačiau kurių atlikti jis nėra įgaliotas, be to, tai daroma grubiai pažeidžiant procedūros reikalavimus

Literatūroje taip pat yra pabrėžiama, kad pirmuoju atveju prieš pareigūnų veiksmus asmuo gali panaudoti būtinąją gintį visada, kad ir kokioms vertybėms grasina puolantysis; o antruoju atveju nuo neteisėtų veiksmų galima gintis tik tada kai:

• visada, kai kėsinamasi į asmens gyvybę ar sveikatą;

• ginant kitas vertybes – tik kai kėsinimasis grasina ginamoms vertybėms padaryti negrįžtamą, nepataisomą žalą.

2.2. SĄLYGOS, KAD BŪTINOJI GINTIS BŪTŲ TEISĖTA

Būtinoji gintis laikoma teisėtu ir socialiai vertingu aktu tik kai atitinka tam tikras įstatymo keliamas sąlygas. Būtinoji gintis yra teisėta tada, kai kėsinimaisi yra:

• pavojingas;

• akivaizdus;

• realus.

2.2.2. kėsinimosi pavojingumas

Būtinoji gintis galima tik nuo tokių veikų, kurios
pasireiškia pavojingu užpuolimu arba tiesiogine jo grėsme. Tais atvejais, kai abi pusės smurtą vartoja ne gindamosis, bet dėl abipusio konflikto būtinoji gintis yra negalima: „ <…> nuteistasis nužudė nukentėjusįjį ne gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi, o dėl abipusio konflikto muštynių metu. Muštynių metu abi pusės vartojo smurtą ne gynybos, bet puolimo tikslais, todėl teisė į būtinąją gintį nekilo. Muštynių metu teisė į būtinąją gintį neiškyla, išskyrus atvejį, kai vieną iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau “ .

Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad veikos nukreiptos prieš asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę, būsto neliečiamybę ar kitas teises, valstybės arba visuomenės interesus.

Baudžiamosios teisės teorijoje pabrėžiama, kad pavojingu kėsinimusi laikomos tik baudžiamojo įstatymo numatytos veikos .

Pavojingas kėsinimamsis turi pasireikšti aktyviu veikimu, nes būtinosios ginties situacija galima tik prieš tokią žalos grėsmę, kuri pašalinama duodant atkirtį užpuolikui.

Literatūroje yra nurodoma, kad paprastai teisė į būtinąją gintį įgyvendinama ginantis nuo tokios pavojingos veikos, kuri pagal objektyvius požymius suvokiama kaip nusikalstama. Tačiau tai

nereiškia, kad toks kėsinimasis ir pagal baudžiamąjį įstatymą visais atvejais turi būti laikomas nusikaltimu, o asmuo, kuris kėsinosi, turi atsakyti pagal konkretų BK straipsnį., kadangi asmuo gali gintis ir atremdamas mažamečio, psichiškai nesveiko ( nepakaltinamo ) arba suklaidinto žmogaus pasikėsinimą .

Norėčiau pažymėti, kad kėsinimaisi turi būti išoriškai panašūs į nusikalstamą aktą ( turi formaliai jį atitikti ), todėl baudžiamosios teisės teorijoje yra įtvirtinta, kad kėsintis turi žmogus. Tai yra būtinosios ginties situacija nepripažįstama, kai žalą kėsinasi daryti gyvūnas. Nevaldomo gyvūno sukeltas pavojus iš esmės atitinka būtinojo reikalingumo situaciją . Bet reikėtų akcentuoti, kad tais atvejais kai gyvūnas yra tik įrankis užpuoliko rankose, gynyba galima kaip ir tada, kai užpuolikas naudoja mechaninius ar kitus įrankius arba priemones. Sunaikinti užpuolusį gyvūną tokiu atveju reikštų padaryti užpuolikui turtinę žalą.

Apibendrinant pavojingo kėsinimosi sampratą dar būtų galima pasakyti, kad teisė į būtinąją gintį gali būti realizuota nepriklausomai nuo galimybės išvengti pavojingo kėsinimosi pabėgant, pasislepiant ar kreipiantis pagalbos į kitus asmenis ar pareigūnus. Atremiant pavojingą kėsinimąsi, įstatymas leidžia ginti ne tik savo, bet ir kitų asmenų teises, valstybės ar visuomenės interesus. Ginant kitą asmenį ar jo teises, nebūtinas to asmens sutikimas. Bet net ir ginantis nuo pradėto pavojingo kėsinimosi, svarbu kad besiginančiojo pavartotas gynybos būdas ir priemonės atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, priešingu atveju jo veiksmai negalės būti pripažinti būtinąją gintimi.

2.2.3. kėsinimosi akivaizdumas ir realumas

Kėsinimasis turi būti ne tik pavojingas, bet taip pat ir akivaizdus. Šis kėsinimosi požymis reiškia jo egzistavimą laike. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo 1999 m. birželio 13 d. nutarime Nr. 4 „ Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ nurodė: „ Pavojingas kėsinimasis turi būti akivaizdus. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams“.

Gynyba laikoma teisėta, jei kėsinimasis jau yra prasidėjęs arba, nors ir neprasidėjęs, bet kelią realią užpuolimo grėsmę, taip pat kai kėsinimasis dar nėra pasibaigęs. Todėl baudžiamosios teisės teorijoje yra nurodoma, kad kėsinimosi akivaizdumui reikšmingi du dalykai:

– pradinė riba – kada kėsinimasis jau pripažįstamas akivaizdžiu;

– galutinė riba – iki kada kėsinimaisi dar pripažįstamas akivaizdžiu.

Šios dvi kėsinimosi ribos turi įtakos būtinosios ginties teisėtumui, todėl norint juos tiksliai nustatyti reikia gerai išanalizuoti visas bylos aplinkybes.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, jau minėtame nutarime, teismams išaiškino, kad labai kruopščiai turi būti tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą.

Baigtas ir daugiau pavojaus nebekeliantis užpuolimas nelaikomas akivaizdžiu. Pavojingo kėsinimosi pabaiga reiškia, kad tokiu atveju nėra nuo ko gintis, todėl ir nėra pagrindo įgyvendinti teisę į būtinąją gintį. Tokia yra visuotinai pripažįstama nuomonė dėl būtinosios ginties akivaizdumo. Tačiau K. Jovaišas pažymi, kad konkrečių gyvenimiškų situacijų, kuriomis pasireiškė būtinoji gintis, analizė bei naujojo BK nuostata, įteisinusi nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymą, leidžia pagrįstai teigti, jog neatmestina galimybė būtinąją gintį pripažinti teisėta ir tais atvejais, kai pavojingas kėsinimaisi jau yra pasibaigęs .

Teisė į būtinąją gintį išlieka ir tais atvejais, kai yra reali pavojingo kėsinimosi grėsmė. Kaip nurodo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tai gali parodyti išsitraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis ir pan. Tačiau pavojingas kėsinimaisi negali būti laikomas pasibaigusiu,
buvo tik laikinai sustabdytas. Taip pat kėsinimosi pabaigos besąlygiškai nereiškia ginklų ar kitų daiktų, pavartotų pavojingo kėsinimosi metu atitekimas besiginančiajam .

Būtinoji gintis nėra pripažįstama ir tais atvejais, kai iš anksto, siekiant apsaugoti asmenų teises ir interesus, įtaisomi pavojingi gyvybei įrenginiai ( pvz. sprogstamieji įtaisai ir pan. ), jei dar nėra realios kėsinimosi grėsmės .

Apibendrinant kėsinimosi akivaizdumą galima pasakyti, kad kėsinimasis akivaizdžiu pripažįstamas šiais atvejais:

– kai gynybos aktas įvyksta pasibaigus kėsinimuisi, kurio pabaigos momentas besiginančiajam nebuvo aiškus;

– kai kėsinimasis sustabdomas siekiant pagerinti jo sąlygas;

– kai ginklai ar kiti daiktai, panaudoti užpuolimo metu, atitenka besiginančiajam;

Teorijoje taip pat yra pabrėžiama, kad vertinant kėsinimosi akivaizdumo požymį, galutine riba bus laikomi atvejai, kai kėsinimaisi dar realiai egzistuoja :

– besiginančiojo įsitikinimu, kėsinimasis galutinai dar neatremtas;

– kėsinęsis asmuo objektyviai dar nenutraukęs savo kėsinimosi veiksmų;

– kėsinimaisi tik sustabdytas siekiant pagerinti jo sąlygas;

– ginklai ir kiti daiktai, panaudoti užpuolimo metu, atitenka besiginančiajam ( tai nereiškia besąlygiškai kėsinimosi pabaigos);

– kėsinimosi dalykas dar nėra galutinai prarastas.

Kėsinimosi realumas ( jo egzistavimas erdvėje ) – tai trečias būtinosios ginties pripažinimo teisės kriterijus. Tai yra požymis, kuris leidžia atskirti būtinąją gintį nuo tariamosios ginties ( apie tariamąją gintį žiūrėti toliau – 12 psl. ).

Realus kėsinimasis yra toks, kuris egzistuoja objektyvioje tikrovėje, bet ne besiginančiojo vaizduotėje.

Reikėtų paminėti, kad gynyba dar turi atitikti ir šiuos požymius:

– žala padaroma tik besikėsinančiajam;

– žala padaroma atremiant pavojingą kėsinimąsi;

– padaryta žala neperžengia būtinosios ginties ribų.

3. TARIAMOJI GINTIS

Tariamoji gintis – tai yra tokia situacija, kai užpuolimo nebuvo, o besiginantysis klysta, manydamas, įsivaizduodamas jį esant, ir nesuvokia savo prielaidos klaidingumo .

Gynyba nuo įsivaizduojamojo kėsinimosi yra tariamoji gintis. Tuo atveju, kai nebuvo realaus pavojingo kėsinimosi, tačiau susidariusios įvykio aplinkybės pagrįstai leido manyti, jog jis prasidėjo arba realiai gresia, o besiginantysis neturėjo ar negalėjo numatyti, kad įvykio aplinkybes suvokė klaidingai, tariamos ginties metu padaryta žala kitam asmeniui laikoma padaryta būtinosios ginties būklėje. Jeigu esant toms pačioms sąlygoms, besiginantysis turėjo ir galėjo numatyti, kad įvykio aplinkybes suvokia klaidingai, tai jo veiksmai dėl žalos padarymo kitam asmeniui kvalifikuojami kaip padaryti dėl neatsargumo .

Reikėtų pažymėti, kad teorijoje nėra vieningos nuomonės dėl tariamosios ginties. Vieni autoriai tariamąją gintį, kaip tam tikrą būtinosios ginties atmainą, kiti nurodo, kad ji tokia nėra, bet tam tikromis sąlygomis nebaudžiama .

V. Pavilionis ir R. Merkevičius savo knygoje „ Būtinoji gintis“ teigia, kad tariamosios ginties negalima vertinti kaip aplinkybės, tiesiogiai įeinančios į būtinosios ginties instituto turinį, kadangi su būtinosios ginties institutu tariamąją gintį sieja tik tai, kad: tariamoji gintis tam tikru būdu gretinama su būtinosios ginties ribų peržengimu, kai besiginantysis to nesuvokia, nes ir vienu ir kitu atveju realios būtinosios ginties būklės nėra, o asmuo už žalą, padarytą šioje situacijoje, nebaudžiamas, nes jo padarytoje veikoje nelieka kaltės elemento.

Svarbu akcentuoti, kad tariamos ginties atveju, skirtingai nei realios, nebaudimo esmė ta, kad asmens padarytoje veikoje nelieka kaltės elemento. Asmuo neadekvačiai vertina užpuolimą, dėl kurio pradeda gintis nuo nesančio pavojaus – tai yra vadinamoji faktinė klaida.

K. Jovaišas nurodo, kad ši faktinė klaida lemia, tai ar asmuo, kuris gynėsi, yra pripažįstamas kaltu, ir jeigu, taip, jo kaltės formą ir kartu tariamosios ginties teisinį įvertinimą arba jos kvalifikavimą pagal konkrečius BK str., kartu jis išskiria tris tokioje situacijoje galimus variantus :

1. Kai asmuo vertindamas konkrečias aplinkybes, ne tik nesuprato, bet negalėjo ir neturėjo suprasti, kad realaus pavojaus išties nėra. Tokiu atveju laikoma, kad žala padaryta nesant asmens kaltės.

2. Kai žalos tariamajam užpuolikui asmuo padaro klaidingai įvertinęs susidariusią situaciją ir nesuprasdamas, kad kėsinimosi grėsmės iš tikrųjų nėra, nors atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes jis turėjo ir galėjo tai suprasti. Tokiais atvejais jo veika kvalifikuojama kaip neatsargus nusikaltimas.

3. Jeigu asmuo visiškai nepagrįstai vertino įvykius kaip užpuolimą, nors nei nukentėjusiojo elgesys, nei konkreti situacija tokiam vertinimui nedavė jokio realaus pagrindo, jo veika laikoma ne tariamąją gintimi, bet tyčiniu nusikaltimu.4.BŪTINOSIOS GINTIES RIBŲ PERŽENGIMAS

Būtinoji gintis laikoma teisėta, jeigu nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Naujajame BK yra numatytos dvi būtinos ir neatsiejamai susijusios būtinosios ginties ribų peržengimo sąlygos. LR BK 28 str. 3 d. yra numatyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju,
tiesiogiai tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Kaip matyti iš šio straipsnio aiškus gynybos neatitikimas kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo laikomas būtinosios ginties ribų peržengimu tik tuo atveju, jeigu besikėsinančiajam buvo tyčia atimta gyvybė arba sunkiai sutrikdyta sveikata.

Jei asmuo, atremdamas pavojingą pasikėsinimą, padaro besikėsinančiajam žalą dėl neatsargumo, jis neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, neatsižvelgiant į tai, kokia yra padarytoji žala, įskaitant sunkų sveikatos sutrikdymą ar gyvybės atėmimą. Nelaikoma neteisėta, tai pat bet kokia kita besikėsinančiajam tyčiniais veiksmais padaryta žala, išskyrus gyvybės atėmimą ar sunkų sveikatos sutrikdymą.

Vertinant ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos reikia atsižvelgti į kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą bei besikėsinančiajam padarytos žalos dydį: kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms dėl kėsinimosi gresia pavojus ( gyvybė, sveikata, ir pan.), o kėsinimosi pavojingumą lemia kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan.

Norėčiau pažymėti kad būtinosios ginties ribų peržengimas įmanomas tik būtinosios ginties sąlygomis, nesant būtinosios ginties sąlygų, negali būti ir būtinosios ginties ribų peržengimo. Būtinosios ginties ribų peržengimu laikoma tokia gynyba padaryta žala, kuri gerokai didesnė, negu ta, kurios grėsmę kėlė užpuolimas taip pat gynybos priemonių, būdų ir intensyvumo aiškus neatitikimas užpuolimo pobūdžiui ir pavojingumui. Tačiau kartu teisė į būtinąją gintį nėra saistoma reikalavimu, kad gynyba visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kaip pabrėžiama baudžiamosios teisės teorijoje savigynos aktas nėra ir negali būti idealiai proporcingas agresijos aktui .

Svarbu pažymėti, kad baudžiamasis įstatymas numato, jog būtinosios ginties ribų peržengimas yra laikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe ( BK 59 str. 9 p.) arba esant tam tikroms aplinkybėms, pagrindu skirti švelnesnę bausmę, negu yra įstatymo numatyta ( BK 62 str.).

Reikėtų dar paminėti, kad LR BK 28 str. 3 d. yra įtvirtinta jog būtinosios ginties ribų peržengimu nėra laikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika.

5. GINTIES PROVOKACIJA

Lietuvos Aukščiausiasis teismas 1997 m. birželio 13 d. nutarime Nr. 4 „ Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ teismams išaiškino: „Ginties provokacija – tai tokie veiksmai, kai asmuo tyčia provokuoja kito asmens pavojingo kėsinimosi veiksmus, siekdamas tariamos gynybos pretekstu padaryti žalą“.

Baudžiamosios teisės teorija ginties provokaciją apibrėžia kaip žalos padarymą besikėsinančiajam po to, kai užpuolimas buvo sąmoningai sukeltas paties besiginančiojo, siekiančio panaudoti užpuolimą kaip pretekstą savo neteisėtiems veiksmams. Todėl ginties provokacijai negali būti taikomos būtinosios ginties taisyklės, kadangi ji sudaro vieningą tyčinės nusikalstamos veikos planą .

IŠVADOS

• Būtinoji gintis – tai baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė todėl, kad esant šiai sąlygai nyksta pavojingumo ir priešingumo teisei požymiai, o ne todėl, kad joje nebūtų galima rasti nusikaltimo sudėties.

• Valstybė ne tik suteikia asmeniui galimybę gintis (pažeisti užpuoliko teisinį gėrį), bet ir yra teisinis jos garantas, nes šiais veiksmais siekiama apsiginti (ar apginti) nuo neteisėtų ir smerktinų besikėsinančiojo veiksmų ir kartu saugoti teisėtvarką – t.y. ginti socialiai reikšmingas vertybes

• 1903 m. baudžiamojo statuto išdėstytas reglamentavimas yra svarbus tuo, kad jis suformulavo teisininkų požiūrį į būtinosios ginties ribų peržengimą. Reikia pabrėžti, kad jau tada į būtinosios ginties ribų peržengimą buvo žiūrima ir vertinama iš nukentėjusiojo pozicijos.

• Skirtingai nei 1903m. baudžiamajame statute, 1961 m. baudžiamajame kodekse bei dabar galiojančiame baudžiamajame įstatyme gynyba ne laiku (kai pasikėsinimo dar nėra arba jau nebėra) nelaikoma būtina, todėl negali būti būtinosios ginties ribų peržengimo.

• Lyginant būtinąją gintį ir jos ribų peržengimą su kitų šalių baudžiamaisiais įstatymais reiktų pabrėžti, kad būtinajai ginčiai keliami reikalavimai, išskyrus kai kuriuos, analogiški Lietuvos įstatymų numatytiems reikalavimams.

• Reikia pažymėti, kad nustatant, ar asmuo peržengė būtinosios ginties ribas, būtina pirmiausiai nustatyti, ar besiginantysis veikė būtinosios ginties sąlygomis, nes tik taip galima peržengti būtinosios ginties ribas.

• Kad būtų galima konstatuoti veiką kaip būtinosios ginties ribų peržengimą, reikia, kad neatitikimas kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui būtų, pirmiausia, aiškus – t.y. akivaizdus, neginčijamas, ir antra, – būtinosios ginties ribų peržengimas padarytas tyčia.

• Reiktų atkreipti dėmesį ir į tai, kad baudžiamasis įstatymas nevaržo, nenustato tam tikrų priemonių, įrankių, kurie gali būti naudojami ginantis nuo
pavojingo kėsinimosi. Asmuo gali naudotis tiek fizine jėga, tiek nešaunamaisiais bei šaunamaisiais ginklais.

• Atsižvelgiant į BK nuostatas, galima daryti išvadą, kad būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma neteisėta ir bet kokia kita besiginančiajam padaryta žala, nes nurodyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimu laikoma, kai tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata (BK 28 str. 3 d.).

• Detaliau išskiriant būtinosios ginties ribų peržengimo sąlygas galima būtų apibrėžti taip:

1. tai tyčinis veiksmas – tai reiškia, kad asmuo suvokė savo veiksmų pasekmes, jų norėjo arba jei ir nenorėjo, tačiau sąmoningai neužkirto kelio jų atsiradimui.

2. veiksmas vyko esant būtinajai ginčiai – t.y. kai asmuo gynėsi nuo pradėto ar realiai gresiančio akivaizdaus pavojingo kėsinimosi į visuomenės ginamas vertybes.

3. šiuo veiksmu besikėsinantysis nužudytas ar jam padaryta sunkus kūno sužalojimas.

4. gynimasis aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

5. atlikdamas gynybos veiksmą asmuo būna tokios būklės, kurios negalima apibrėžti, kaip didelio sumišimo ar išgąsčio ir tuo veiksmu nebuvo ginamasi nuo įsibrovimo į būstą.

• Nors baudžiamasis įstatymas numato, kad būtinoji gintis – tai teisėtas veiksmas, negalintis užtraukti baudžiamosios atsakomybės, tačiau realiam gyvenime dažnai dėl padarytos žalos fakto keliama baudžiamoji byla ir atsitinka taip, kad asmuo, kuris gynėsi, tampa įtariamuoju ar kaltinamuoju.

• Reikia pasakyti, kad veiksmai, atlikti būtinosios ginties sąlygomis, turi visus nusikalstamos veikos požymius ir remiantis tuo, kad veiksmai atlikti ginantis, negalima teigti, kad tai šalina nusikalstamos veikos sudėtį.

• Teismai dar nepakankamą dėmesį skiria šių bylų nagrinėjimui, ypač tose bylose, kuriose asmenys nuteisti už būtinosios ginties ribų peržengimą.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija.

2. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, 2000 m. .

3. 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Žmogaus teisės: tarptautinių dokumentų rinkinys. Vilnius, 1991.

4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo 1997 m. birželio 13 d. nutarime Nr. 4 „ Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ // www.lat.litlex.lt

5. Baudžiamoji teisė: bendroji dalis. V., 1996.

6. K. Jovaišas Pagrindinių įstatymų, užtikrinančių žmogaus asmens, privataus gyvenimo ir nuosavybės apsaugą komentaras // Verslo ir komercinė teisė, 2003. Nr. 1. P. – 18.

7. P. Kujalis Baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių samprata // Jurisprudencija, 2002. t. 34 ( 26 ).

8. K. Kuzavinis Lotynų – lietuvių kalbų žodynas. V., 1996.

9. V. Pavilionis, R. Merkevičius Būtinoji gintis. V., 1999.

10. Основные концепции современного уголовного права. Дж. Флетчер, А. В. Наумов. Москва. 2000.

11. Уголовное право России. Москва, 2003. С. – 65.

TURINYS

Įžanga 3

1. Baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių samprata 4

2. Būtinoji gintis 5

2.1. Būtinosios ginties samprata 5

2.2. Sąlygos, kad būtinoji gintis būtų teisėta 7

2.2.1. Kėsinimosi pavojingumas 7

2.2.2. Kėsinimosi akivaizdumas ir realumas 8

3. Tariamoji gintis 10

4. Būtinosios ginties ribų peržengimas 11

5. Ginties provokacija 12

Išvados 13

Naudota literatūra 15

ĮŽANGA

Jau XVI amžiuje suvokta būtinosios ginties kaip prigimtinės žmogaus teisės svarba. Aišku, kur yra žmogui suteikta teisė, laisvė, ten yra ir jos pažeidimų. Žmonės ne visada sugeba nepažeisti kito asmens teisių, taip pat tinkamai pasinaudoti jiems suteiktomis teisėmis. Todėl dažnai atsitinka taip, kad asmuo naudodamasis savo teise į būtinąją gintį, peržengia jos ribas.

Žmogaus galimybę gintis esant tam tikrai situacijai numato ne tik valstybės vidaus norminė ir teorinė bazė, bet ir tarptautinės viešosios teisės papročiai. Čia ji apibrėžiama kaip savigyna santykiuose tarp valstybių, tarptautinės teisės subjektų. Reikia pabrėžti, kad mūsų šalyje, kaip yra išaiškinęs LAT, galimybė žmogui gintis pačiam yra suteikiama nepaisant, ar žmogus galėjo išvengti kreipiantis pagalbos į kitus asmenis ar šalies pareigūnus. Taip yra todėl, kad valstybė negali pati užtikrinti pilnai žmogaus teisių apsaugos. Teisių gynyba nesikreipiant į jokias valdžios institucijas yra nurodyta baudžiamojoje, civilinėje teisėje, taip pat kitas gyvenimo sritis reglamentuojančiuose įstatymuose (pvz.: Lietuvos Respublikos kariuomenės drausmės statute). Gana išsamiai ir aiškiai būtinąją gintį ir jos ribų peržengimą yra išnagrinėję V. Pavilionis ir R. Merkevičius knygoje „Būtinoji gintis“.

Šiuo darbu siekiama atskleisti, kas yra būtinoji gintis ir jos ribų peržengimas, išanalizuoti jų problematiką, taip pat apžvelgti, kaip tai pasireiškia realybėje – t.y. kaip šias situacijas sprendžia teismai. Tai nustatyti svarbu, nes tiksliai žinant būtinosios ginties reikalavimus
lengviau užtikrinti besiginančio asmens teises ir teisėtus interesus.

Rašydamas darbą rėmiausi: monografijomis, baudžiamosios teisės vadovėliais, moksliniais straipsniais, norminiais aktais, taip pat rėmiausi pavyzdžiais iš teismų praktikos.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4795 žodžiai iš 9579 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.