Bausmių ir skatinimo šeimoje teoriniai pagrindai
5 (100%) 1 vote

Bausmių ir skatinimo šeimoje teoriniai pagrindai

TURINYS

ĮVADAS 3

1. BAUSMIŲ IR SKATINIMO ŠEIMOJE TEORINIAI PAGRINDAI 6

1.1. Bausmių naudojimo šeimoje ypatumai 8

1.2. Skatinimo šeimoje aspektai 15

2. BAUSMIŲ IR SKATINIMŲ ŠEIMOJE BEI JŲ SPRENDIMO BŪDŲ EMPIRINIS TYRIMAS 18

2.1. Tyrimo eiga ir metodika 18

2.2. Tyrimo rezultatų analizė 20

2.2.1. Tėvų požiūrio į bausmes ir skatinimą rezultatų vertinimas 20

2.2.2. Vaikų požiūrio į bausmes ir skatinimą rezultatų interpretacija 27

3. TYRIMO REZULTATŲ APIBENDRINIMAS 32

IŠVADOS 34

LITERATŪRA 35

SANTRAUKA 37

SUMMARY 39

PRIEDAI 41

ĮVADAS

Temos aktualumas.

Šeima – ypatinga socialinė institucija, kurioje prasideda kiekvieno vaiko pasaulis. Šeimos ryšiai, tėvų santykiai su vaiku pastarajam yra pirmasis ir įtaigiausias bendravimo modelis. Vaikas siekia priklausyti šeimai ir drauge tapti savarankišku. (G. Navaitis, 2001). Tėvai yra pirmieji vaiko ugdytojai. Jie atsako už vaiko augimą, auklėjimą bei lavinimą. Šeimos pagrindas yra jos narių bendravimas ir bendradarbiavimas, grindžiamas meile, tarpusavio supratimu, pagarba, parama. Svarbu, kad tėvų ir jam artimų žmonių elgesys ir tarpusavio santykiai būtų teigiami. Vaikas turi jausti psichologinį komfortą.

Žodis šeima kiekvienam siejasi su savais prisiminimais. Mažam – tai saugi tvirtovė, augusiam – bendravimo mokykla, o pagyvenusiam – ramus užtakis (A. Mockus, 1987). Šeimos pagrindas turėtų būtų meilė. Mylėti – reiškia rizikuoti padėti savo vaikams išsiugdyti tvirtą moralę, išmokyti gerai elgtis, kad tuo visi galėtume didžiuotis. Tai svarbiausia sąlyga, kad vaikas gerbtų save. Mylėti – reiškia pasakyti savo vaikui, ko negalima. Tai yra geras auklėjimas. Jeigu vaikas auga nebaudžiamas arba tik kartais apibaramas, dažniausiai neišmoksta įveikti nemalonių situacijų savo gyvenime. Tačiau problema yra ir tokia, kad kartais vaikas šeimoje baudžiamas netinkamai ir skatinamas negerai.

Šeimose labai skirtingai žiūrima į vaikų auklėjimą ir susidūrus su vaikų nepaklusnumu dauguma tėvų pasimeta ir nebežino, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Rūpestingi tėvai dažniausiai nori duoti savo vaikui viską, ką gali, be jokių sąlygų. Maža to, jie dažnai nepelnytai apdovanoja, taip bandydami išvengti konfliktų. Daugumai tėvų nepatinka veltis į ginčus su vaikais, todėl jie renkasi lengviausią būdą – nemotyvuotą skatinimą. Nuoseklūs, valingi tėvai gali išsaugoti drausmingą, savimi pasitikintį, gerą, pagarbų, suprantantį kitus žmogų.

Vaikų ugdymo šeimose klausimus (aišku, ir bausmes, ir skatinimą) nagrinėjo ir nagrinėja nemažai Lietuvos ir pasaulio mokslininkų, įvairių sričių specialistų. Rengiant šį darbą teko nemažai skaityti ir plačiau susipažinti su G. Navaičio (2001, 2002), J. Litvinienės (2003), D. Gailienės (1996), U. Mielke (1997), K. Miškinio (1985, 2003), R. Žukauskienės (1996, 2001) ir kitų darbais. Straipsniai spaudoje, įvairūs rezonansiniai įvykiai tik patvirtina, jog darbo pasirinkta tema yra labai aktuali, vis dar būtinas visuomenės švietimas šiuo klausimu.

Ne visada šeimoje vyrauja teigiama atmosfera. Dažnai dėl netinkamo vaikų elgesio ir tėvų piktumo įsigali priešiškumas. Pasiekti, kad vaikas tinkamai elgtųsi, nedarant vaikui nei fizinės, nei emocinės žalos, nelengva. Vienas labiausiai paplitusių elgesio taisymo būdų yra bausmės. Įprotis mušti vaikus įvairiais būdais yra nuo seno plačiai paplitęs reiškinys visame pasaulyje. Ir dabar šio būdo griebiamasi, nes stokojama kantrybės, kartkartėmis nežinoma, ką daryti, arba tikimasi labai greito teigiamo rezultato.

Iš tikrųjų kartais iš kartos į kartą perduodamas klaidingas ir žalingas įsitikinimas, kad tik pliekiant vaiką rykšte ar diržu galima užauginti dorą žmogų. Fizinės bausmės nepadeda auklėti vaiko. Prievarta neskatina pagarbos, tolerancijos, noro elgtis taip, kaip iš jo reikalaujama. Vaiką gerai elgtis galima išmokyti ne smūgiais, o žodžiais, įtikinėjimais, gerais pačių tėvų pavyzdžiais šeimoje ir visuomenėje ir, aišku, tinkamu skatinimu. Taigi koks turi būti vaiko baudimas (ar turi būti) ir koks turi būti skatinimas.

Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, patvirtintame 1996 m. kovo 14 d., kalbama apie vaikų teisinę apsaugą šalyje. Įstatymas suderintas su Lietuvos Respublikos Konstitucija ir vaiko teisių ir laisvių gynimo pagrindais, Jungtinių Tautų Organizacijos 1959 metų Vaiko teisių deklaracija, 1989 metų Vaiko teisių konvencija, kitomis tarptautinės teisės normomis bei principais, atsižvelgiant į specifinę vaiko padėtį šeimoje ir visuomenėje, nacionalinės teisės tradicijas. Nustatytos pagrindinės vaiko teisės, laisvės bei pareigos.

10-ame minėto įstatymo straipsnyje (25) kalbama apie vaiko teisę į asmeninį gyvenimą, asmens neliečiamybę ir laisvę:

1. Vaikas turi teisę į asmeninį gyvenimą, bendravimą, susirašinėjimo slaptumą, į asmens neliečiamybę ir laisvę. Šias teises bei laisves saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis ir kiti įstatymai bei teisės aktai.

2. Draudžiama vaiką kankinti, žaloti, žeminti jo garbę ir orumą, žiauriai su juo elgtis.

Vadinasi, elgesiui su vaikais egzistuoja konkretus teisinis pagrindas, belieka įsitikinti, kaip jis įveikia šimtmečius Lietuvoje besiklosčiusią tradiciją griežtai auklėti
vaikus (P. Dundulienė, 1999).

Darbo tikslas – atskleisti bausmių ir skatinimo sprendimo būdų taikymo šeimoje ypatumus.

Darbo uždaviniai:

1. Pateikti bausmių ir skatinimo sprendimų taikymo šeimoje teorinius aspektus.

2. Išnagrinėti tėvų požiūrio į bausmes ir skatinimo tendencijas.

3. Nustatyti vaikų požiūrį į bausmes ir skatinimo būdus.

Darbo objektas – bausmių ir skatinimo šeimoje sprendimo būdai.

Darbo metodai:

• Mokslinės literatūros analizė.

• Dokumentų analizė.

• Anketinė apklausa.

• Pokalbis – interviu.

• Kiekybinė ir kokybinė rezultatų analizė.

1. BAUSMIŲ IR SKATINIMO ŠEIMOJE TEORINIAI PAGRINDAI

Bausmės – senos kaip pati žmonija. Žmonėms visada reikėdavo koreguoti elgesį tų žmonių, kurie nepaklusdavo numatytai tvarkai, nesilaikė bendravimo taisyklių, buvo tinginiai ar egoistai. Seniausi istorijos šaltiniai rodo, kad auklėjant jaunąją kartą, buvo vartojamos fizinės bausmės. Vis dėlto pirmykščių žmonių ugdymo vyksme griežtumo, o juolab žiaurumo buvo nedaug, ugdymas buvo „švelnus“. Tėvai taip brangino savo vaikus, kad kūno bausmes laikė kažkuo „nenatūraliu, neprotingu,, nedoru“(K. Miškinis, 2003).

Vergovinėje visuomenėje vaikai buvo žiauriai mušami. Kinijoje fizinėmis bausmėmis buvo siekiama griežtos drausmės, paklusnumo ir nuolankumo vyresniesiems. Senovės Egipto raštininkų mokyklose griežtos kūno bausmės buvo įprastas dalykas. Ant mokyklos sienos didelis užrašas skelbė, kad mokinio „ausis – jo nugaroje“. Rykštė turėjo įkvėpti norą mokytis. Labai negailestingai su vaikais buvo elgiamasi senovės Romoje: nepaklusę tėvams vaikai buvo skaudžiai plakami, baudžiami, o kartais net nužudomi. Dviejų tūkstančių senumo Romos kapavietėse rasta daugybė berniukų, tėvų nužudytų už nepaklusnumą, palaikų. Tai liudija nuo senų laikų išlikęs bauginimas: „Jeigu neklausysi – užmušiu“.

Spartoje vaikai buvo plakami siekiant kitų tikslų. Spartiečiai sakydavo, kad „kūno skausmas skatina protinę ir dorinę energiją“, kad „nėra išauklėtas tas, kuris nėra muštas“. Todėl graikai jaunimą bausdavo, norėdami užgrūdinti charakterį, valią, parengti gerą karį. Spartoje prieš deivės altorių vaikai buvo kruvinai plakami (kartais iki mirties). Tokia savotiška buvo religinė-kultinė skausmo auka.

Suklestėjus Renesansui (XIV – XVI a.), požiūris į vaikų auklėjimą ir baudimą pamažu keitėsi. Pedagogai humanistai pagarbiau pradėjo žiūrėti į vaiką, pasisakė prieš fizinių bausmių praktikavimą. Pavyzdžiui, J. A. Komenskis (1986), iškeldamas didžiulę drausmės svarbą ( Mokykla be drausmės – tai malūnas be vandens“), kartu reikalavo, kad būtų atsisakyta lazdos ir rykštės – vergijos įrankių mokykloje. Įrodinėjo, kad šiurkštumu, prievarta, mušimu negalima pasiekti teigiamų auklėjimo rezultatų. Kūno bausmėmis jis pataria bausti tik tada, kai susiduriama su dideliu užsispyrimu ir atviru nepaklusnumu. Prancūzų švietėjas Ž. Ž. Ruso (1979) teigė, kad vaikai turi būti auklėjami natūraliai, atsižvelgiant į jų prigimtį.

Prieš bausmes pasisakė J. H. Pestalocis (1989). Jis teigė, kad bausmės gali slopinti augančio žmogaus vystymąsi, todėl „vaiką reikia auklėti kantrumu ir savo dorybėmis“.

Lietuvių liaudies pedagogika taip pat nebuvo labai liberali bausmių požiūriu. Ypač daug liaudies išminties, įprasmintos pedagoginiuose reikalavimuose, slypi patarlėse ir priežodžiuose:„Lenk medį, kol jaunas“, „Lenk medį, kol dar prilenki, bausk vaiką, kol dar priveiki“, „Nebaudžiamam vaikui ragai dygsta“, „Kas nedirba, miela vaike, tam ir duonos duot nereikia“ ir pan.

P. Dundulienė (1999) teigia, jog tradicinėje lietuvių šeimoje visuotinė vaiko bausmė buvo mušimas, dažniausiai plaštaka per užpakalį. Didesnė bausmė buvo mušti beržine rykšte, vadinamoji „beržinė rykštė“. Paprastai buvo baudžiama ta kūno dalis, kuri nusikalsta. Už spardymąsi mušama per koją, už graibstymą – per rankas, už kitus nusižengimus – per užpakalį. Motinos vaikus bausdavo įvairiais pamokymais, net ir baisių nuotykių pasakojimais, gąsdinimais. Išdykaujantį prie stalo bausdavo barimu ar net suduodant šaukštu per kaktą.

Kiti tėvai seniau už nusižengimus vaikus klupdydavo ir liepdavo nesidairyti. Pasijuokus iš klūpojančio kitam vaikui, ir tą paklupdydavo. Diržas, rykštė buvo laikomi viešoje vietoje, kad visi matytų. Tramdyti, drausminti vaikus piktais žodžiais, keiksmais buvo laikoma nedoru dalyku, žmonės to vengdavo. „Ilgapirščiams“ vaikams tėvai būdavo labai griežti, smarkiai bausdavo. Už melavimą bausdavo ne tik rykšte, bet ir įvairiais gąsdinimais.

Tačiau tėvai vaikus mokydavo geraširdiškumo, rėmėsi aiškinimais, ieškodavo sąsajų su gamta, iš mažens buvo diegiama pagarba vyresniesiems. Buvo sakoma nesityčioti iš luošo ar aklo ir daug kitų dabar naudojamų dalykų (P. Dundulienė, 1999).

Ir dabartinio Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 49 straipsnyje „Drausmės bei priverčiamųjų auklėjamojo poveikio priemonių vaikui taikymas“ (26) teigiama:

1. Vaiką, vengiantį atlikti savo pareigas, už drausmės pažeidimus tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai gali atitinkamai drausminti savo nuožiūra, išskyrus fizinį ar
kankinimą, kitokį žiaurų elgesį, vaiko garbės ir orumo žeminimą.

2. Vaikui už mokymo, auklėjimo (globos) įstaigos vidaus tvarkos taisyklių ir mokinio elgesio normų pažeidimus gali būti taikomos drausminės auklėjamojo poveikio priemonės: pastaba, papeikimas, griežtas papeikimas, atitinkamas elgesio įvertinimas, kitos įstatymų nustatytos poveikio priemonės.

3. Vaikui už nuolatinius ir piktybinius teisėtvarkos pažeidimus, taip pat už pavojingos (nusikalstamos) veikos padarymą, jeigu dėl jo amžiaus, sveikatos būklės ar kitų aplinkybių negalima taikyti administracinės ar baudžiamosios atsakomybės, gali būti taikomos šios priverčiamosios auklėjamojo poveikio (drausminimo) priemonės:

1) įspėjimas;

2) įpareigojimas viešai ar kitokia forma atsiprašyti nukentėjusįjį;

3) atidavimas tėvų ar kitų asmenų priežiūrai pagal laidavimą;

4) namų priežiūra (laisvalaikio apribojimas);

5) atidavimas į specialiąją auklėjimo ir drausmės įstaigą;

6) kitos įstatymų numatytos priemonės (atsižvelgiant į vaiko amžių, jo padaryto pažeidimo pobūdį, kitas aplinkybes).

Kokiu saiku seikėti bausmes? Kaip skatinti vaiką? Kaip dažnai bausmė tėra mūsų kantrybės, tiksliau – nekantrumo – matas?

Tėvai sutelkia savo rūpinimąsi į tai, kad vaikai būtų tinkamai aprengti ir pamaitinti. Ne visiems šiandien tai yra lengva. Vaikui dažniausiai visai vis tiek , švariai ar ne iššluotas kambarys, jis kenčia tik dėl glamonių, švelnumo trūkumo. Teigiamų emocijų (ir, aišku, įvairiausių skatinimų) trūkumas yra vaikų neurozių, dvasinių traumų priežastis (A. J. S. Mieliauskienė, 1998).

Todėl laimingas tas vaikas, kurio mamai, pešančiai ausį, skauda labiau nei prasikaltusiam vaikui. O vaikas – kaip paukštelis:nesibraus pro uždarus langus. Jis beldžia meilumo snapeliu tik ten, kur nujaučia šviesą. Jeigu šeimos bendravimo landai užsklęsti tik juodomis barnių langinėmis, vaikas įpranta visa, kas vyksta jo gyvenime, ypač visa skaudžiausia ir sunkiausia pergyventi pats. Vaikas nori būti mylimas, nori būti geriausias, nuostabiausias.

1.1. Bausmių naudojimo šeimoje ypatumai

Bausmė – tai griežta pedagoginio poveikio priemonė. Bausmės turi padėti vaikams suprasti savo kaltę ir jausti atsakomybę už savo veiksmus, padėti suvokti, kad jis turi paisyti ne tik savo, bet ir kitų interesų. Nuomonė, kad„ gerose šeimose“ nevartotinos bausmės, yra neteisinga. Šeimoje turi vyrauti tėvų autoritetas, jis negali prarasti savo pozicijų. Vaikai privalo jausti kaltę už savo netikusį elgesį ir pažinti bausmės skonį. Vaikas, kuriam nenustatytos elgesio taisyklės, kuris nepažįsta bausmės skonio, visada pasuks klystkeliais. Todėl ir bausmės negali aplenkti vaiko gyvenimo (K. Miškinis, 2003).

Viena didžiausių auklėjimo ir disciplinos („disciplinare“ – mokyti, instruktuoti – auklėjimo sistema, kuri ugdo vaiko savikontrolę, elgesio kompetenciją) palaikymo priemonių yra baudimas. Svarbu savęs paklausti: o koks disciplinos tikslas? Padėti vaikui organizuoti savo gyvenimą? Apsaugoti jį nuo pervargimo? Išmokyti sėkmingai bendrauti?.. Dažnai vaikus pradedama auklėti laikantis tų pačių nuostatų, kurių laikėsi mūsų tėvai. Tačiau esame skirtingi žmonės ir gyvename skirtingais laikais. Disciplina turi būti pritaikyta šiam vaikui, šiems tėvams, šiai aplinkai. Kartais nurodinėjama dėl tėvų ambicijų, noro pasirodyti prieš kitus suaugusiuosius. Mušama iš nevilties ir bejėgiškumo. (V. J. Černius, 1997)

Baudimas yra apibrėžiamas kaip negatyviu stimulu pateikimas siekiant sumažinti ar panaikinti tam tikrą elgesį. Dažniausiai yra išskiriamos dvi baudimo arba bausmių formos:

• Žodinės bausmės, apimančios žodinius papeikimus, nepritarimą;

• Fizinės bausmės, vadinamos kūno bausmėmis.

Bausmė turi būti pelninga ir teisinga. „Bausti reikia be erzinimosi, be pykčio ir be neapykantos, bet atvira ir gryna širdimi, kad baudžiamasis matytų, jog bausmė skiriama jo paties naudai iš tėviškos jo globėjų meilės“. (J. A. Komenskis, 1986). Vaikas visada turi žinoti, kad jis baudžiamas už nevykdymą tam tikrų reikalavimų, nurodymų, už taisyklių nesilaikymą. Vaikas negali būti baudžiamas už nežinojimą, o bausmė negali būti didesnė už nusižengimą.

Bausmė turi turėti auklėjamąjį poveikį. Bausti reikia tada, kai prasižengusiems vaikams bausmė padės suprasti poelgio žalingumą. Baudžiamas vaikas turi suvokti, kad tėvai bausti yra priversti, kad jiems kitaip pasielgti negalima, kad jiems patiems dėl to skaudu ir nemalonu. (K. Miškinis, 2003).

Baudžiant vaiką reikia įsigilinti į pražangos esmę. Būtina suprasti priežastis, kodėl buvo prasižengta. Visada reikia atskirti vaiko amoralius poelgius nuo neutralių, nedarančių žalos vaiko dorovinei brandai. Vaiko godumą, egoizmą, žiaurumą, tingėjimą ar norą kitiems pakenkti reikia vertinti vienaip, o nenorą valgyti – kitaip. Taip pat ir mokymosi pasiekimus, atsižvelgiant į vaiko gabumus.

Bausmė turi atitikti vaiko amžių, individualius ypatumus ir padarytos pražangos dydį. Tėvams negalima vaikų bausti įsikarščiavus ir įpykus. Bausmė – ne keršto priemonė, o tik kraštutinė auklėjimo priemonė. (K. Miškinis, 2003).

Visada: kuo mažesnė bausmė, tuo subtiliau vaikas pradeda jausti niuansus. Šitaip
gali apsaugoti vaikus nuo bereikalingų kentėjimų.

Nors vaikai nepripažįsta, jie nori apribojimų, nes kaip tik dėl to namuose gali jaustis saugūs. Vaikai nori žinoti, kas jų laukia – kokie apdovanojimai, jei labai stengsis, ir kokie nemalonumai, jei elgsis priešingai (R. Peters, 1999).

Vaiką bausti reikia ne prie visų, o individualiai. Tai apsaugos vaiko savigarbą ir turės didesnį poveikį. Bausmės neturi slopinti saugumo jausmo, jo praradimas sukelia vaiko agresyvų elgesį. Negalima bausti už kitų padarytus nusižengimus I r vien dėl to, kad būtų įvykdytas „teisingumo aktas“. Negalima kaupti vaiko nusižengimų ir paskui bausti už visus iš karto. Tokiais atvejais vaikas baudžiamas net už tai, ko pats neprisimena. Tai jau ne bausmė už konkretų nusižengimą, o profilaktiška bausmė, kad vaikas nenusižengtų ateityje. Atidėti bausmę reikia rimtų motyvų. Bausdami vaiką suaugę šeimos nariai turi būti vieningi. Negerai, kad vieni šeimos nariai nepritaria kitiems dėl bausmės skyrimo ar jos dydžio. Tada vaikai išmoksta prisitaikyti, išsisukti nuo pačios bausmės, ieškoti „užtarimo“. Bausmė visada turi būti įvykdyta. Ją galima panaikinti tik tada, kai paaiškėja naujos aplinkybės arba kai jos vykdymas nustoja prasmės.

Vis dėlto bausmės – labai abejotinas vaistas. Padeda nedaug, užtat šalutinis poveikis didelis. Niekam tai nepatinka, bet dalia bausti tenka beveik visiems vaikus auginantiems tėvams. Dažnai bausmes pasitelkiantys vaikai rizikuoja užauginti agresyvų vaiką.

Ne fizinės bausmės:

Natūrali bausmė – tai tokia bausmė, kai vaikas, neįvykdęs tam tikrų sąlygų, nubaudžia pats save: išėjo į kiemą neapsirengęs – persišaldė ir susirgo, pavėlavo pietų – negavo valgyti ir pan.

Pastaba – tai žvilgsniu ar žodžiu parodoma reakcija: darydami pastaba tėvai turi paaiškinti, kodėl vaiko elgesys yra smerkiamas, netoleruotinas, ir nurodyti, kaip ištaisyti blogą veiksmą.

Smarkus subarimas, paprasčiausias aprėkimas ar balso pakėlimas, kaip priemonė, veikia efektyviai tol, kol nevirsta bambėjimu. Tai padeda suaugusiam išlieti emocijas, bet vaikui viskas per vieną ausį įeina, per kitą išeina.

Kita priemonė – paveikti vaiką žaislų atėmimu. Šios bausmės prasmę suvokia net patys mažiausi, mat pašalinus kilusio konflikto priežastį nebelieka prasmės pyktis.

Namų areštas – neišleidimas iš namų – tai tinkama bausmė vyresniam vaikui, kuris nesilaiko susitarimo. Tarpusavio ryšį įžvelgs kiekvienas vaikas, jei tėvai dieną kitą niekur neišleis.

Dar viena pedagoginio poveikio priemonė – televizoriaus ar kompiuterio uždraudimas. Ši bausmė turi teigiamą poveikį tik tada, jei vaikas nesilaiko susitarimo ir per daug laiko praleidžia prie jų.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2818 žodžiai iš 9375 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.