Bendra žemės ūkio politika
5 (100%) 1 vote

Bendra žemės ūkio politika

TURINYS

ĮVADAS 3

1. BŽŪP ESMĖ IR TIKSLAI 4

2. BENDRA ŽEMĖS ŪKIO POLITOKOS BENDRAS VYSTYMASIS: 6

2.1 Pradinės stadijos 6

2.2 Ekonominės ir monetarinės aplinkybės 8

2.3 Agromonetarinės priemonės 11

2.4 Kainos, perprodukcija ir biudžetiniai kaštai 13

2.5 Pajamos iš žemės ūkio 14

2.6 BŽŪP reforma 14

2.7 Ankstesni EB/ES išsiplėtimai 16

2.8 Tolesnis Sąjungos plėtimas ir “Darbotvarkė 2000” 17

IŠVADOS 19

LITERATŪRA: 20

ĮVADAS

Europos Sąjunga vykdo įvairias politikas, iš kurių bene viena svarbiausių yra Bendra žemės ūkio politika (angl.common agricultural policy). Tai – nuosekliai išplėtota perskirstomojo pobūdžio Europos Bendrijos politika, kurios svarbiausia paskirtis – iš Bendrijos biudžeto subsidijuoti žemės ūkio sektorių.

Žemės ūkis apskritai yra gana specifiška ekonomikos sritis, ypač pramoninėse šalyse. Nuo XIX a. pabaigos ji iš pradžių dėl saugumo, o vėliau dėl socialinių motyvų buvo atribota nuo laisvosios rinkos jėgų. Tokia padėtį galima aiškinti atsižvelgiant į kelis veiksnius, iš kurių bene svarbiausias yra politinis. Vykstant industrializacijai ir dėl šio proceso atsiradusiai urbanizacijai žemės ūkis prarado savo anksčiau turėtą ekonominę reikšmę. Tačiau XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje daugelyje Vakarų Europos šalių įvedus visuotinę rinkimų teisę politiškai buvo pavojinga palikti žemdirbius rinkos jėgų valiai. Kurdamos specialų žemės ūkio reguliavimo rėžimą daugelis Vakarų Europos valstybių rūpinosi, kad žemdirbiai būtų integruoti į politinę valstybės bendruomenę. Panašūs giluminiai tikslai skatino kurti ir specialų Bendrijos žemės ūkio rėžimą.Bendrijos kūrėjams reikėjo užsitikrinti politinę įtakingos žemdirbių klasės paramą.

Kaip gerovės politikos dalis BŽŪP plėtojosi tik pagal tik jai vienai būdingą logiką. Ji tapo tam tikru rezervatu, kuriame gyvenimas vyko kitaip nei kituose ekonomikos sektoriuose – jis rėmėsi kitomis taisyklėmis ir kita veiksmų logika, būtent žemės ūkio produktų kainų nustatymu ir pajamų žemdirbiams garantavimu.

Šiame darbe bandyta atskleisti BŽŪP esmė ir tikslai. Taip pat paliesta jos raida ir 1992 m. bendrosios žemės ūkio politikos reforma.

1. BŽŪP ESMĖ IR TIKSLAI

Bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) pagrindas yra sudėtingas daugelio žemės ūkio produktų rinkos reguliavimo mechanizmas, palaikantis kainas, didesnes nei pasaulinės žemės ūkio produktų kainos. Tai sukelia nuolatines perprodukcijos krizes ir labai daug kainuoja. Šiai politikai iki šiol tenka didžiausia EB biudžeto dalis. Po nuoseklių reformų ji mažėja, tačiau iki šiol vis dar sudaro apie pusę visų ES išlaidų.Šaltinis: Eurostat

Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutartyje buvo nurodyti tokie penki žemės ūkio politikos tikslai:

· padidinti žemės ūkio gamybą;

· užtikrinti pakankamą žemdirbių gyvenimo lygį;

· stabilizuoti rinkas;

· užtikrinti žemės ūkio produktų tiekimą;

· užtikrinti, kad vartotoją pasiekusių žemės ūkio produktų kainos nebūtų pernelyg didelės.

Kaip matyti, geriausiu atveju tik du iš penkių politikos tikslų tikrai yra ekonominiai, o kiti siejasi su valstybių narių saugumu ir socialinėmis gerovės valstybės tikslai. Žemės ūkio politika yra gerovės politika. Šitai išsiaiškinus galima pateisinti akivaizdžius ekonominius šios politikos trūkumus.(2, 51- 52p.)

Klasikinės BŽŪP problemos:

· Kainų rėmimas padidino produkcijos gamybą: metinis augimas 1,5 proc. viršijo suvartojimą.

· Išaugusi gamyba padidino išlaidas produkcijos pertekliaus eksportui.

· Padidėjęs eksportas įtakojo ES prekybinius santykius.

· Intensyvios gamybos rėmimas sukėlė aplinkosaugos problemas.

· Parama privilegijavo stambius ir intensyvios gamybos ūkius, kai nedarbas kaimuose smuko.

· 80 proc. visų subsidijų atiteko 20 proc. ūkininkų.

Europos Bendrijai pavyko įgyvendinti ir daugelį paminėtų šios politikos tikslų, tačiau kaip tik dėl to ir kilo šiuo metu aktualiausiomis vadinamos problemos: žemės ūkio gaminių produkcija ir žemdirbių perprodukcija ir žemdirbių pasipriešinimas bet kokiems tos politikos pokyčiams. Iš pradžių, XX a. šeštajame dešimtmetyje, kuriant Europos ekonominę bendriją jos valstybės narės importavo žemės ūkio produktus. Vis dėl to Bendrija tokia žemės ūkio politika labai greitai išsprendė šią problemą ir tapo žemės ūkio produktų eksportuotoja, bet drauge patyrė ir pirmąsias perprodukcijos krizes.

1962 m. po legendiniu tarpusavio derybų maratono buvo pasiektas susitarimas dėl BŽŪP principų ir konkrečių jos priemonių.Buvo suformuluoti trys pagrindiniai BŽŪP principai:

· bendra žemės ūkio produktų rinka;

· Bendrijos preferencija, t.y.pirmenybė ir privilegijos, teikiamos EB gamintojams;

· Finansinis solidarumas – BŽŪP finansuojama bendromis lėšomis per EB biudžetą.

Kadangi šiuo metu pagrindiniai tikslai jau pasiekti , pradėta jos reforma. Reforma siekiama:

· liberalizuoti žemės ūkio gamybą;

· daugiau dėmesio skirti aplinkos apsaugai;

· reguliuoti žemės ūkio produktų perteklių;

· sudaryti galimybes mažiau išsivysčiusioms valstybėms plėtoti savo ūkius;

· sumažinti išlaidas žemės ūkio produktams.

Nuo 2000 m.
palaipsniui yra mažinamos išmokos, kurios garantuoja aukštas žemės ūkio produktų supirkimo kainas. Taip pat bus atsisakoma griežtos, muitais ir kvotomis pagrįstos, rinkos apsaugos sistemos. Nauja žemės ūkio politika daugiau dėmesio skiria struktūrinėms reformoms (žemės ūkio šakų pertvarkymui), kaimo plėtrai (alternatyvių darbo vietų kūrimui kaimo vietovėse) bei aplinkos apsaugai (skatinama ekologiškai švarios produkcijos gamybai).

BŽŪP tikslai ateityje:

· Išvengti gyventojų kaimo regionuose mažėjimo, remiant pakankamą ūkininkų skaičių.

· Ūkininkų ūkiai liks pagrindiniu elementu remiančiu agrarinę aplinkosaugą žemės ūkyje.

· Ūkininkai yra produkcijos gamintojai, ir aplinkosaugos saugotojai.

· Žemės ūkio politika privalo išlaikyti rinkų balansą.

2. BENDRA ŽEMĖS ŪKIO POLITOKOS BENDRAS VYSTYMASIS:

2.1 Pradinės stadijos

Romos sutartyje, kuria remiantis šešios šalys sukūrė Europos ekonominę bendriją (EEB) ir kuri įsigaliojo 1958 m. sausio 1 d., žemės ūkis buvo specialiai įtrauktas į “bendrąją rinką”, kurioje kiekybiniai apribojimai ir muitai, nustatyti prekybai tarp šalių narių, būtų pašalinti ir būtų nustatytas bendras išorinis tarifas.

Tai buvo laimėjimas.Pastangos įtraukti žemės ūkį į ankstesnes muitų sąjungas tarp Belgijos ir Liuksemburgo, o vėliau tarp šių dviejų valstybių ir Nyderlandų nebuvo sėkmingos.Be to, Jungtinė Karalystė tvirtai atsisakė įtraukti žemės ūkį į bet kuriuos bendrus projektus, ir tai buvo svarbi priežastis, dėl kurios Jungtinė Karalystė pasitraukė iš derybų, skirtų suformuluoti EEB.

Žemės ūkio įtraukimas Prancūzijai buvo esminis momentas, siekiant užtikrinti išplėstą rinką žemės ūkio eksportui.Ypač buvo tikimasi pasinaudoti pranašumais pramonės srityje su Vokietija.

Žemės ūkis liko sudėtingas objektas integracijos atžvilgiu.Nacionalinė žemės ūkio politika minimose šalyse skyrėsi savo metodais ir gaunama parama.Romos sutartis numatė BŽŪP sukūrimą: 39 straipsnyje buvo nustatyti tikslai, kuriais siekiama subalansuoti interesus tarp gamintojų ir vartotojų; 40 straipsnyje buvo numatytos bendros rinkų organizavimo priemonės, tačiau detalės liko neaiškios; 43 straipsnyje yra išdėstytos procedūros, pagal kurias reglamentus, direktyvas ir sprendimus, susijusius su BŽŪP, priimtų Ministrų Taryba, remiantis Komisijos pasiūlymais ir pasikonsultavusi su Europos parlamentu.

Sutarties antrame priede yra išvardyti žemės ūkio produktai, kurie yra priklausomi nuo BŽŪP.Tai yra “pirmos stadijos”perdirbimo produktai.

Po intensyvių derybų Ministrų Taryba galiausiai (1962 m. sausio mėn.) priėmė sprendimą dėl grūdinių kultūrų pagrindinės bendros rinkos organizacijos priemonės (BROP). Buvo nustatyti šie pagrindiniai komponentai:

· Tikslinės kainos. Praktikoje tikslinės kainos greitai prarado savo reikšmę, išskyrus tuos atvejus, kai tam tikrame etape jos yra naudojamos apskaičiuoti kitus elementus.

· Intervencinės kainos yra tokios kainos, už kurias intervencinės agentūros gali pirkti produkciją ir kurios tokiu būdu nustato minimalų kainų lygį vietos rinkai. Minimos agentūros yra nacionalinės institucijos, veikiančios pagal ES įstatymus. Grūdinių kultūrų atveju intervencinės kainos yra siejamos su mėnesiniais padidėjimais, tenkančiais metų daliai, siekiant skatinti gamintojus ir prekybininkus patiems sandėliuoti produkciją intervencijai sezono pradžioje.

· Slenkstine kaina ties bendrąją siena: yra minimalios importo kainos su kintančiais importo mokesčiais, kurios neleidžia įvežti importuojamų prekių už mažesnę negu slenkstine kaina. ”Bendruomenės pirmenybė” buvo užtikrinta, nustatant slenkstinę kainą virš tarpinės kainos. Pagal Urugvajaus susitikimo sutartį (USS), kuri įsigaliojo 1995 m.liepos 1 d., slenkstinės kainos išnyko, o kintantys mokesčiai buvo konvertuoti į tarifus.

· Eksporto subsidijos (oficialiai vadinamos “kompensacijos”) sumažina eksportuojamų prekių kainas nuo vidaus rinkos lygio iki eksporto rinkų lygių. Importo kvota buvo taikoma visus metus, o eksporto subsidijos yra suteikiamos remiantis situacija rinkoje. Jei pasaulinė kaina pakiltų virš vidaus rinkos, gali būti taikomas eksporto mokestis.

Mokesčiai (dabar tarifai) ir eksporto subsidijos taip pat taikomi perdirbtų produktų žemės ūkio elementams.

Grūdinių kultūrų režimas buvo modelis keletui kitų BROP. BROP trims grūdų pagrindu gaunamiems produktams – kiaulienai, paukštienai ir kiaušiniams – buvo patvirtintos tuo pačiu metu kaip ir reglamentas dėl grūdinių kultūrų. Kitos BROP buvo patvirtintos per kitus kelerius metus. Daugeliu atvejų joms buvo būdingi pagrindiniai bazinio modelio požymiai – importo mokesčiai, intervencija ir eksporto subsidijos.Skirtumai priklausė nuo produkto pobūdžio ir rinkos:tokiu būdu gamintojų pajamos daugiausia buvo užtikrinamos apsaugant sieną ir remiant kainas. Keletui produktų – aliejinėms sėkloms, Provanso aliejui, kviečiams – parama buvo teikiama tiesiogiai mokant gamintojams ar perdirbėjams, taip mažinant vidaus rinkos kainas.

Taigi iki 1996 m. pabaigos EB daugeliui produktų patvirtino apsaugos ir rėmimo sistemą, kuri efektyviai izoliavo vidaus rinką. Kainoms esant virš pasaulinės rinkos lygių, rėmimo išlaidas daugiausia dengė vartotojai.Iš šios sistemos
tiesioginių pajamų:politikos kūrėjai neatsižvelgė į prognozes, kad eksporto “kompensacijų” išlaidos viršys pajamas iš importo mokesčių.

Išimtis, kuri pasirodė esanti svarbi, buvo taikoma visai gyvuliams skirto maisto sričiai: tai apėmė aliejines sėklas (ypač sojų) ir kitą baltyminį maistą, kas buvo pradėta vadinti “grūdinių kultūrų pakaitalais”(daugiausia kasavą ar moniaką ir ”kukurūzų glitimo maistą” – šalutinį produktą, gaunamą perdirbant kukurūzus į cukraus pakaitalą izogliukozę). Jiems buvo tik taikomi nulinis arba maži importo mokesčiai, kurie daugeliu atvejų buvo “privalomi” pagal VSPT taisykles (t.y. negalėjo būti pakeičiami, nepasiūlant kompensacijos suinteresuotiems prekybos partneriams). Šis liberalus importo režimas prisidėjo prie to, kad importuojami pašarai pakeitė EB auginamus pašarinius grūdus ir kitą pašarą: Urugvajaus susitikime EB nesėkmingai mėgino įvesti kokią nors apsaugos priemonę.

1962 m. sutartis taip pat apėmė finansines nuostatas. Taryba priėmė reglamentą, pagal kurį buvo įsteigtas Europos žemės ūkio “Vadovavimo” ir “Garantijų” fondas (plačiau žinomas pagal prancūzų sutrumpinimą FEOGA): jo “Vadovavimo” dalis buvo skirta struktūrinėms priemonėms finansuoti, o ”Garantijų” dalis rėmė eksporto kompensacijas ir intervenciją į rinką. Priemonės, pagal kurias pats FEOGA turėjo būti finansuojamas iš bendrojo Bendrijos biudžeto, buvo nustatytos tik 1969 metais.

Trys principai, kurie nuolat buvo minimi vėlesnėse diskusijose – rinkos vienybė, Bendrijos privilegija ir finansinis solidarumas – buvo įkūnyti šiuose ankstyvuose reglamentuose. Prancūzai ypač daug reikšmės teikė šiems principams.

Klausimas liko tik, kokio dydžio paramos ir apsaugos turėjo būti siekiama. Dideli kainų skirtumai šešetuke padarė tai neišsprendžiama problema. Ypač Vokietijos vyriausybę smarkiai spaudė savi ūkininkai, siekdami priversti atsisakyti bet kokio drastiško Vokietijos žemės ūkio produkcijos kainų sumažinimo. Tik 1964 m. pabaigos galiausiai buvo priimti sprendimai, pagal kuriuos bendros grūdinių kultūrų kainos buvo įvestos 1967 metais. Jos turėjo būti šiek tiek didesnės už vidutinį kainų lygį šešetuke ir gerokai didesnės už pasaulines kainas. Kompensacija už kainų sumažinimą turėjo būti duodama ūkininkams Vokietijoje, Italijoje ir Liuksemburge. (1, 158 – 161p.)

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1908 žodžiai iš 6182 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.