Bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse
5 (100%) 1 vote

Bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse

Turinys

Tikslas 3

Įvadas 3

Bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse 4

I. Bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityse atsiradimas 5

II. Institucinė „Laisvės, saugumo ir teisingumo srities“ sąranga 7

1. Teisė laisvai judėti 7

2. Bendra prieglobsčio ir migracijos politika 8

3. Saugumas 9

4. Europos teismų erdvės kūrimas 9

III. Ar reikalingas bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse 10

IV. Lietuva ir Bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse 12

Išvados 13

Panaudota literatūra 14

Tikslas

Manau, kad mus visus domina Europos Sąjungos veikla bei vykdoma politika, nes juk ir Lietuva yra ES nare, o mes esame Europos piliečiai, turintys teisę gyventi laisvai, be persekiojimo ir smurto baimės visoje Europos Sąjungoje. Šio referato tikslas ir buvo – susipažinti su Europos Sąjungos valstybių narių veikla, kaip jos bendradarbiauja teisingumo ir vidaus reikalų srityse, ir susipažinti su „Šengeno“ erdvės problemomis.

Tačiau tarptautinis nusikalstamumas ir terorizmas šiandien kelia daugiausia rūpesčių europiečiams. Todėl ir nusprendžiau pasidomėti ES valstybių bendradarbiavimu teisingumo ir vidaus reikalų srityse.Be to per artimiausius keletą metų teisingumas ir vidaus reikalų dalykai taps dar svarbesni, nes vis daugiau europiečių yra linkę pasinaudoti savo teise nevaržomai judėti ES teritorijoje darbo ar asmeniniais reikalais, todėl valstybių narių policijos pajėgoms, muitinės tarnyboms bei teisinių sistemų atstovams reikės kur kas labiau bendradarbiauti.

Įvadas

Šiandien Europos Sąjunga yra didžiausia pasaulyje tarptautinė organizacija, apimanti 3,9mln. kv. kilometrų ir vienijanti 25 valstybes. Tai ne vien ūkio subjektas – tai sykiu ir namai daugiau nei 455 milijonams žmonių, kurie yra ne tik didžiulės bendros rinkos vartotojai, bet ir Europos Sąjungos piliečiai. Visi jie nori turėti galimybę gyventi bet kurioje ES teritorijos vietoje ir nesibaiminti baudžiamojo persekiojimo ar smurto.

Narkotikai, terorizmas, tarptautinis sukčiavimas, prekyba žmonėmis ir seksualinis vaikų išnaudojimas – visos šios problemos Europos piliečiams kelia didelį nerimą. Tai yra valstybių sienas peržengianti nusikalstama veikla ir tik valstybių sienas peržengiantis bendradarbiavimas gali padėti jas veiksmingai spręsti. Jei Europa yra pasiryžusi veikti ir visiems savo piliečiams visoje ES sudaryti vienodas galimybes naudotis pilietiniu teisingumu, visų ES valstybių narių teismai, policija, muitinių pareigūnai ir migracijos tarnybos turi dirbti išvien. Šiam tikslui pasiekti ir buvo sukurta bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityse politika.

Teisingumo ir vidaus reikalų klausimai, trečiasis ES ramstis, tradiciškai buvo laikomi valstybių vidaus reikalu ir ilgą laiką koordinuoto Europos valstybių bendradarbiavimo šioje srityje nebuvo. Tačiau laipsniškai kuriant bendrąją rinką, lengvinant sąlygas laisvam asmenų, prekių, paslaugų bei kapitalo judėjimui susidarė palankesnės sąlygos ne tik ekonominei plėtrai, bet ir tarptautinio nusikalstamumo augimui. Pastarasis reiškinys įgavo vis platesnį mąstą ir Europos valstybės nebegalėjo jo pažaboti pavieniui. Taip kilo poreikis padėti pamatus bendrai Europos valstybių politikai teisingumo ir vadaus reikalų srityje.

Jei anksčiau bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityje tradiciškai buvo laikomas valstybių tarpusavio susitarimo reikalu ir iki Europos Sąjungos sutarties įsigaliojimo vyko už Europos bendrijos ribų, bei šiam klausimui nebuvo skiriama daug dėmesio, tai dabar tai galima būtų priskirti prie vienos iš labiausiai reformuojamų sričių.

Bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse

„Šengenas“ yra Europos Sąjungos teisingumo ir vidaus reikalų integravimo eksperimentinis projektas. Tarptautinėje praktikoje teisingumo ir vidaus reikalų politikos formavimas tradiciškai pripažįstamas kaip nacionalinės valstybės prerogatyva. Žinoma, ši politika tiesiogiai veikia ir tarptautinius santykius, bet nacionalinio suverenumo principas lemia jos objektą ir turinį. Antrojoje XXa. pusėje ši tradicija pakito. Mintis, kad nacionalinės valstybės teisingumo ir vidaus politika nėra tik jos pačios reikalas, o reikalauja tarptautinės bendrijos vertinimo, atsirado tuomet, kai per beveik keturis dešimtmečius žmonija pergyveno du pasaulinius karus. Po Antrojo pasaulinio karo JTO priimta Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija nustatė pagrindinius teisingumo ir vidaus reikalų tvarkymo standartus. Viena iš priežasčių, lėmusių Deklaracijos paskelbimą, įvardijamas ir faktas, kad „…žmogaus teisių visiškas nepaisymas ir niekinimas pastūmėjo vykdyti barbariškus aktus, piktinančius žmonijos sąžinę…“, todėl Deklaracija yra visuotinis idealas, „…kurio turi siekti visos tautos ir visos valstybės dėl to, kad kiekvienas žmogus ir kiekvienas visuomenės organas, nuolat turėdami šią Deklaraciją, pasitelkę švietimą ir mokslą, stengtųsi prisidėti prie to, kad šios teisės ir laisvės būtų gerbiamos ir kad būtų garantuota, imantis pažangių nacionalinių ir tarptautinių priemonių, kad jos bus visuotinai ir tikrai pripažįstamos ir taikomos tiek valstybių narių gyventojams, tiek gyventojams teritorijų, esančių jų
laracija sudarė prielaidas šiuolaikinės valstybės teisingumo ir vidaus reikalų politikos laisvę riboti remiantis tarptautine teise.

Žmogaus teisių apsaugos požiūriu, teisingumo ir vidaus reikalų politikos tikslai formuojami atsižvelgiant į asmens saugumo pojūtį. Pojūčiai lemia ir asmens požiūrio į valstybę formavimą. Todėl kiekviena valstybė, siekdama užtikrinti savo piliečiams kuo palankiausias gyvenimo sąlygas, aktyviai reaguoja į visuomenės nuomonę, kuri pripažintina vidiniu teisingumo ir vidaus reikalų politikos formavimo ir funkcionavimo imperatyvu. Antra vertus, vidinę valstybės politiką lemia taip pat ir tarptautinės valstybės pozicijos diktuojami veiksniai, o jų visumos poveikis traktuojamas kaip išorinis imperatyvas. Todėl teisingumo ir vidaus reikalų politika yra erdvė, kurioje siekiama savotiško kompromiso tarp valstybės funkcijas lemiančių vidinių ir išorinių veiksnių.Šių veiksnių variacijos kiekvienoje Europos valstybėje yra skirtingos ir jų tarpusavio proporcija nevienoda.

Nors visas Europos valstybes vienija vadinamoji „Europos kultūra“ ir krikščioniškosios vertybės, tautinis identitetas turi lemiamą reikšmę, todėl kiekvienos valstybės teisėtvarkos sistema yra unikali. Mes galime įžvelgti panašumus tik pagal priklausomumą žinomoms pasaulinėms teisinėms sistemoms. Pažymėtina, kad absoliučiai „Grynų“ teisinių sistemų jau nebėra, tačiau pagal jų tradicijas funkcionuojančių teisėtvarkos institucijų panašumai ar skirtumai vis dar pastebimi. Išskirtinos dvi valstybių grupės, kuriose teisėtvarkos institucijos suformuotos pagal romėnų – germanų ir anglo – saksų teisinių sistemų principus.

I. Bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityse atsiradimas

Europos valstybių bendradarbiavimas, kovojant su nusikalstamumu, prasidėjo po to, kai 1898m. niekam nežinomas anarchistas Ženevoje nužudė Austrijos imperatorienę Elžbietą. Dėl šio įvykio buvo sušaukta tarptautinė konferencija, kurioje buvo nustatytos elementarios policijos bendradarbiavimo, kovojant su anarchizmu Europoje, procedūros, ypač policijos žvalgybos srityje.

1923m. Vienoje buvo įkurta Tarptautinė kriminalinės policijos komisija. Ši organizacija buvo nepolitinė, nepriklausoma policijos vadovų asociacija. Po antrojo pasaulinio karo ji buvo revizuota ir sukurta Tarptautinė kriminalinės policijos organizacija (Interpolas). Organizacijos būstinė buvo Sant Klode, o vėliau parsikėlė į Lioną. Šios organizacijos veiklos pagrindą sudaro informacijos apie tarptautinio pobūdžio nusikaltimus kaupimas ir perdavimas nacionaliniams biurams. Tačiau Interpolo organizacija, Europos politikų akimis žiūrint, buvo nelanksti ir biurokratiška. Tuo pačiu Interpole buvo aiškiai pastebimas JAV dominavimas, ir Europos, siekiančios sukurti Sąjungą kaip pasaulinį geopolitinį bloką, tokia padėtis netenkino. Todėl buvo orientuojamasi į bendradarbiavimo plėtrą, kuria turėjo būti sukurta Europos policijos įstaiga. Tačiau Interpolas nėra ignoruojamas, jo kanalai naudojami tais atvejais, kai reikia gauti informaciją arba ja keistis su valstybėmis, neįtrauktomis į Šengeno ir kitas Europos informacines sistemas, taip pat ir su kitų pasaulio regionų valstybėmis. Štai Didžioji Britanija nedalyvauja Šengeno informacinėje ir toliau naudojasi Interpolo informaciniais kanalais taupumo sumetimais.

Europos Sąjungos valstybių poreikis koordinuoti ir teisėtvarkos institucijų operacijas atsirado 7 – 8 dešimtmetyje. Teroristiniai aktai Vokietijoje (pavyzdžiui, pasaulį šokiravusios islamo teroristų surengtos Izraelio sportininkų žudynės 1972m. Miuncheno olimpiados metu), Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje vertė ieškoti naujų policijos bendradarbiavimo formų. Terorizmas, radikalizmas, ekstremizmas paprastai yra tarptautiniai reiškiniai, nusikaltėliai migruoja iš vienos valstybės į kitą, todėl vienos kurios nors valstybės pastangų užkirsti kelią šių nusikaltimų plitimui nepakanka. Dėl šių priežasčių, 1975m. laipsniškai buvo pradėta bendradarbiauti tarpvyriausybiniu lygmeniu sprendžiant klausimus, susijusius su migracija, pabėgėliais, policijos ir teisėsaugos institucijų bendradarbiavimu. Vienas iš ryškiausių tokio bendradarbiavimo pavyzdžių – Trevi grupė, kur rinkosi šalių narių vidaus reikalų ministrai, kad kartu aptartų klausimus, susijusius su policijos ir teisėsaugos institucijų bendradarbiavimu bei kova su terorizmu. Tai buvo neformalūs susitikimai, ir ši Trevi grupė nebuvo atskaitinga jokiai Bendrijos institucijai ar pareigūnui. Bendrijos institucijos tuo metu nedalyvavo bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reiklų srityse procese – visi sprendimai buvo priimti tarpvyriausybiniu lygmeniu. Taigi tai buvo politinis bendradarbiavimas, kuris vyko ne Europos bendrijos rėmuose.

1986m. liepos 1d. įsigaliojo Bendrasis Europos aktas (BEA). Šio Akto III antraštinė dalis Europos politiniam bendradarbiavimui suteikė teisinį pripažinimą, numatydama, kad Komisijos veikla turi būti „visiškai susieta su politinio bendradarbiavimo procedūromis“, o Europos Parlamento veikla turi būti su tuo „artimai susieta“. Akto 8 straipsnis apibrėžė laisvą asmenų judėjimą kaip vieną iš keturių pagrindinių sudedamųjų bendrosios rinkos elementų ir perkėlė šią sritį į Bendrijos jurisdikcijos
sferą. Įsigaliojus BEA naujai sukurtos darbo grupės turėjo atsižvelgti į šiuos pasikeitimus – jų darbe ėmė dalyvauti Komisijos stebėtojai. 1986m. sukurtam ad hoc darbo grupė migracijos, vizų politikos, išorinių sienų kontrolės stiprinimo bei prieglobsčio klausimams spręsti, ją sudarė ministrai, atsakingi už šią sritį, o Europos Komitetas kovai su narkotikais (CELAD) įkūrė savo sekretoriatus kartu su Europos Sąjungos Tarybos sekretoriatu. Taryba susidedanti iš šalių narių teisingumo ministrų, ėmė rengti reguliarius susitikimus, kuriuose buvo ( ir iki šiol yra) aptariami klausimai, susiję su teismų bendradarbiavimu baudžiamosiose ir civilinėse bylose, bei Europos politinio bendradarbiavimo sferos klausimai.Deja, nepaisant šių pasikeitimų bei rekomendacijų dėl laisvo asmenų judėjimo reguliavimo, 1985metų Komisijos Baltojoje knygoje teisingumo ir vidaus reikalų sritis vis dar buvo priskirta tarpvyriausybiniam reguliavimui.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1609 žodžiai iš 5070 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.