Bendroji psichologoja
5 (100%) 1 vote

Bendroji psichologoja

1121314151617181

I. PSICHOLOGIJOS MOKSLO APIBŪDINIMAS

Psichologijos dalykas ir objektas

Psichologija tiria psichiką ir jos reiškinius (psichologijos objektas)

Disciplinos (mokslo) bruožai:

1. kiekybiškas arba kokybiškas faktų užfiksavimas (kaupimas)

2. esant tam tikroms sąlygoms, ištinka tam tikri faktai (dėsniai)

3. teorinės sistemos (mokslo teorijos)

Psichologija – mokslas, tiriantis psichikos faktus, nustatantis dėsnius ir kuriantis jų aiškinimo sistemas.

Psichologijos objektas – psichika, arba psichiniai reiškiniai.

T.Kuhn iškėlė savitą mokslų raidos hipotezę: kiekviena mokslų sistema pereina 3 raidos stadijas:

1. ikiparadigminė raida (kol kas nesutariama, kaip interpretuoti faktus)

2. paradigminė raida (susiformuoja bendroji mokslo teorija – paradigma. Bruožai: pažiūrų, įsitikinimų, susijusių su tyrimų objektu, vienovė, mokslinės veiklos pavyzdžiai, atitinkantys tuometinius moksliškumo reikalavimus)

3. mokslo adekvačios (normalios) raidos stadija (atrandami nauji faktai, kurių esama paradingama negali paaiškinti)

T.Kuhn taip pat suskirstė mokslus į subrendusius (tutinčius paradigmą) ir nesubrendusius.

Subrendę: fizika, chemija, matematika, biologija

Nesubrendę (nesuformavę vieningos paradigmos): etika, estetika, istorija, psichologija.

Psichologijos šakos:

Teorinės šakos (pagr. sąvokos, svarbiausios hipotezės, teorijos)

Taikomosios psichologijos šakos (susijusios su praktiniu taikymu)

Teorinės psichologijos šakos Taikomosios psichologijos šakos

* bendroji psichologija – tiria vaiko, suaugusio žmogaus psichikos dėsningumus, nagrinėja pagrindines psichologijos sąvokas, sudaro pagrindą kitoms šakoms. * pedagoginė psichologija

* darbo

* klinikinė

* medicininė

* juridinė

* sporto

* meno

* reklamos

* valdymo

* kūrybos

* prekybos

* kosmoso



* amžiaus tarpsnių (raidos) psichologija tiria žmogaus psichikos vystymąsi įvairiais amžiaus periodais.

* socialinė psichologija nagrinėja ne vieno individo, o grupių sąlygotus psichikos reiškinius.

* patopsichologijos objektas – psichikos sutrikimai, jų dėsningumai. Tai – tarpinė tarp psichiatrijos ir psichologijos šaka.

* zoopsichologija tiria gyvūnų psichiką, jos apraiškas ir dėsningumus.



II. PSICHOLOGIJOS ISTORIJOS SANTRAUKA

Tai teorinės psichologijos šaka

Skiriamos 2 stadijos:

1. psichologija filosofijos ir gamtos mokslų sudėtyje (nuo seniausių laikų iki XIX a. II p.):

a) Senovės Rytų tautų psichologinės pažiūros. Senovės indų literatūra – seniausi rašytiniai šaltiniai, kuriuose rasta psichologinių žinių: vedos (Rigveda, Samaveda, Jadžurveda, Atharvaveda) – vedos dalys: himnai, brahmanai (brahmanų reikalams skirti tekstai); aranjakai (gėrio tekstai atsiskyrėliams); upanišados (psichofiziologiniai, filosofiniai), sutros (pamokymai). Upanišadose gausu psichofiziologinių bei psichologinių žinių (kokią įtaką kūnas daro sielai), išsakyta neįsisąmonintų psichinių reiškinių idėja, sprendžoami egzistencijos klausimai, išsakyta žmogaus individualybės koncepcija (kažkas panašaus į asmenybės teoriją)

b) Antikos psichologinės pažiūros prasidėjo 7 išminčių tyrinėjimais, svarbiausias iš kurių Talis (Pitakas, Solonas, Kleobulas, Biasas, Chilonas, Misonas – VII a. pr. Kr.). „Pažink pats save“ – pasakė Chilonas.

Moralinė psichologija: Sokratas (entelechija), Platonas (diskursyvus mąstymas), Aristotelis (intelektinė intuicija). Jie susistemino ir apibendrino tyrinėjimus, pateikė psichologinių žinių sistemą veikale „Apie animą (sielą)“. Iki XVII a. – animastika.

Siela – gamtos kūno, potencialiai turinčio gyvybę, forma. Galima samprotauti apie maitinančiąją (augalai), juntančiąją (gyvūnai), mąstančiąją (žmohus) sielą. Sielos paskirtis – vesti individą entelechijos (svarbiausio tikslo siekimo) kelyje.

c) Viduramžiais žinių raida sulėtėjo Minėtini arabų mąstytojai, kurie išsaugojo Antikos palikimą (Avicena, Ibn Sina, Averojus, Ibn Ruždas): gausu psichofiziologinių žinių. Avicena tyrinėjo emocinius išgyvenimus, įrodė neigiamų emocijų žalą organizmui.

d) Renesanso psichologinės pažiūros. Aristotelio paradigmą pakeitė asociacinė paradigma. Rene Dekartas sukūrė asociacinės psichologijos išvadas. Disciplinos objektas iš sielos pakito į sąmonę. Sąmonę aiškino refleksologijos kategorijomis.

B.Spinoza tyrinėjo emocijas.

G.Leibnicas tyrinėjo neįsisąmonintus psichinius reiškinius.

Dž.Lokas sakė: „Naujagimio siela – it švarus baltas popieriaus lapas.

1575 m. pirmą kartą paminėta psichologija. (J.T.Freigiusas „Bendrų vietų sąrašas).

e) XIX a. pr. paradigma kito – sąmonės faktus mėginta įvertinti kiekybiškai (vokiečių fiziologai H.Helmholcas, E.Vėberis, G.Fechneris).

Filosofas-psichologas W.Wundt 1879 m. Leipcige įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratotiją – psichologijos kaip savarankiško mokslo pradžia.

Voliuntarizmas – W.Vunto plėtojama psichologijos kryptis – svarbiausia sąmonės dėmenys, struktūra. Pabrėžiamas sąmonės vieningumas. Nauja teorija – sąmonės srautas. Vunto psichologiniai metodai: inrospekcija, tautų psichologija.

Introspekcinė psichologija (eksperimentinė): tyrinėtos mintys, dėmesys, emocijos, mąstymas, vaizduotė ir valia.

2. Psichologijos – savaraniško mokslo – raida:

XIX
– XX a. sandūroje – psichologijos krizė.

XX I p. susiformavo naujos psichologijos kryptys (mokyklos):

– XX a. pr. JAV atsirado biheiviorizmas (objektas nuo sąmonės persikėlė į elgesį). 1913 m. J.Vatsono straipsnis „Psichologija biheivioristo požiūriu“ – biheivioristų manifestas:

a) D → A (dirgiklis → atsakas). Psichologijos obejektas – elgesys.

b) Elgesį sudaro raumenų ir liaukų reakcijos, kurias veikia išoriniai poveikiai.

c) Elgesio tyrimai turi apsiriboti išoriniu stebėjimu.

– Neobiheiviorizmas: D → y → A

y – ganėtinai skirtingi dalykai (organizmas, ketinimai, įgūdžiai…)

Biheivioristai ištobulino stebėjimo metodą. Neobiheivioristai daug dėmesio skyrė mokymosi procesui. Neigiamas biheiviorizmo bruožas – redukcionistinė psichologijos kryptis (supaprastinama žmogaus sąmonė).

– Vokietijoje susiformavo geštaltinė (pavidalo) psichologija. Pradininkai: M.Verthaimeris, W.Kioleris, K.Kafka.

Jutimas – „regėjimo lauko pavertimas gera forma“ (supaprastinimas).

– Psicoanalizė (sielos skaidymas) – žmogaus neįsisąmonintų veiksmų, išgyvenimų pažinimo psichoterapiniais tikslais visuma.

1900 m. Z.Froidas paskelbė „Sapnų aiškinimą“, kuriame pirmą kartą paminėta psichoanalitinė sistema.

Postulatai:

1. Determinizmo psichikoje dėsnis (nieko atsitiktinio psichikoje neįvyksta).

2. Vyraujančių neįsisąmonintų (pasąmonės) psichinių reiškinių vaidmens postulatas (svarbiausi psichikoje neįsisąmoninti reiškiniai).

3. Dviejų motyvacinių jegų dėsnis (viską lemia meilės (Eros) ir mirties (Thanatos) instinktai).

4 psichoanalizės metodai:

1. Laisvųjų asociacijų metodas (išsipasakojimas, jausmų, minčių, pojčių nusakymas): sudaromos sąlygos išsakyti viską, ką žmogus galvoja. Taip atsiskleidžia žmogaus pasąmonės turinys. Žmogaus emocijos atskleidžia Eros ir Thanatos poveikį žmogaus elgesiui.

2. Sapnų aiškinimas (akivaizdusis → latentinis sapnų turinys): užrašomas akivaizdusis sapno turinys, kuriame interpretacijos pagalba surandamas latantinis sapno turinys.

3. Perkėlimo (transfero) aiškinimas (brandos išgyvenimų atpažinimas anktyvosios vaikystės terapinėje (pedagoginėje aplinkoje): išgyvenimai iš vaikystės perkeliami į terapinę situaciją. Išreiškia emocinius išgyvenimus, patirtus, bet neišreikštus vaikystėje. Netikri išgyvenimai idealiomis terapinėmis sąlygomis.

4. Klaidų (apsirikimų) aiškinimas: viskas turi savas priežastis, kurios gali būti paaiškintos.

Z.Froidas „Kasdieninio gyvenimo psichopatologija“.

Jei metodai taikomi teisingai, pacientas patiria katarsį ir taip apsivalo nuo neigiamų emocinių išgyvenimų.

– Postfroidizmas paneigė vieną ar visus psichoanalizės postulatus.

C.G.Jungas – analitinės psichologijos pradininkas

E.Fromas – išplėtojo humanistinę psichoanalizę

A.Adleris – išplėtojo individualiąją psichologiją

Dažnai postfroidizmui priskiriamas H.Salivanas – tarpasmeninių santykių psichiatrija

K.Horney – sociokultūrinė psichoanalizė

– Po II pasaulio karo radosi humanistinė psichologija (netapatinti su egzistencine). Pradininkai: amerikiečiai K.Rodžersas, A.Maslow. Visą dėmesį skyrė pavienio individo saviaktualizacijai. (galių realizacijai).

5 A.Maslow poreikių grupės:saviaktualizacija

savigarba

meilė ir priklausomybė

saugumo poreikiai

fiziologiniai poreikiai

Žmogus iš esmės nepatenkinęs žemesnės poreikių grupės, nesusiduria su aukštesne.

– Kognityvinė psichologija – populiariausia kryptis, susiformavusi 5 deš. pab. Naujų technologijų sukūrimo psekoje. 1967 m. amerikietis U.Neiseris išspausdino darbą „Kognityvinė psichologija“. Pritaikyta „kompiuterio metafora“. Kognityvinis mokslas: aiškinant psichiką, pastangas apjungia daug specialistų.

– Konekcionizmas taiko „smegenų metaforą“ (smegenų fiziologiniai modeliai).

Galima samprotauti apie aprašomąją ir dėsnius nustatančiąją (ideografinę, homotetinę) psichologiją.

III. PSICHOLOGIJOS METODAI

E.Rimkutė „Eksperimentinės psichologijos įvadas“, V.Martišius „Psichologijos metodai“

Visus psichologijos metodus priimta skirstyti į 3 lygmenis:

1. Psichologijos tyrimo strategija: pirmiausia iškeliami klausimai, metodai, teorija, kaip aiškinami rezultatai.

2. Psichologinio tyrimo technika: empirinių duomenų rinkimo būdas (stebėjimas, apklausa, eksperimentas, testavimas).

3. Psichologinio tyrimo metodika (pavienė priemonė)

STEBĖJIMAS – tai tikslingas ir planingas empirinių duomenų rinkimo būdas, kuomet stebėtojas nekeičia stebimų reiškinių tėkmės ir kaupia tokius faktus, kokius jam pateikia aplinka.

1. Išorinis (objektyvusis) stebėjimas:

a) – stebėjimas natūraliomis sąlygomis

– klinikinis stebėjimas(stebėjimo ir pokalbio derinys)

b) stebėjimas kontroliuojamomis sąlygomis: vaizdo garso įrašai, fiziologiniai organizmo parametrai

c) veiklos produktų analizė kartais priskiriama išoriniam stebėjimui (piešiniai, raštas – bet kokia produkcija, kurią sukuria žmogus).

2. Savistaba (subjektyvusis stebėjimas): principas, grindžiantis savistabos techniką – refleksijos gebėjimas (išsakyti, ką patiri, ką mąstai).

TIRIAMOJI APKLAUSA – tai toks empirinių duomenų rinkimo būdas, kai tiriamajam žodžiu arba raštu laisvai arba iš anksto
numatyta tvarka pateikiami klausimai, į kuriuos jis privalo žodžiu arba raštu atsakyti (paremta savistabos duomenimis). Šie duomenys vertinami faktiškai (interpretuojami):

a) pokalbis;

b) anketos bei klausimynai.

EKSPERIMENTAVIMAS. Eksperimentas – psichologinis tyrimas pagal tam tikras sąlygas.

Sąlygos, leidžiančios tyrimą vadinti eksperimentu:

1. Tyrėjas savo akryviu poveikiu sukelia norimą tirti reiškinį.

2. Tyrėjas keičia tam tikras tyrimo sąlygas ir stebi, kokią įtaką tiriamam reiškiniui daro tos manipuliacijos.

3. Tyrėjas izoliuoja tiriamą reiškinį nuo kitų su juo susijusių reiškinių.

4. Tyrėjas kontroliuoja tyrimo sąlygas (jos turi išlikti vienodos).

5. Tyrėjas matuoja tiriamus reiškinius ir išreiškia rezultatus kiekybiškai.

6. Tyrėjas sudaro galimybes kitiems mokslininkams pakartoti eksperimentą tomis pačiomis sąlygomis.

Pirmieji psichologiniai eksperimentai buvo laboratoriniai. Vėliau išpopuliarėjo natūralusis eksperimentas (gatvėje, paskaitoje)

1) Klasikiniai laboratoriniai eksperimentai

2) Natūralusis eksperimentas

TESTAVIMAS – tai tokia prsichologinio tyrimo technika, kai tiriamajam pateikiamos standartinės užduotys ir iš tų užduočių atlikimo rezultatų sprendžiama apie individo psichinių reiškinių ypatybes.

Testavimas skirtas jau žinomų faktų įvertinimui, o ne naujų dalykų tyrinėjimui.

1) Testai – standartizuotos metodikos (vienai ar kitai grupei adaptuotos užduotys). Užduotys turi būti pateiktos tomis pačiomis sąlygomis.

2) Kiekvienas testas turi normas, kurių atžvilgiu įvertinami atskiro individo rezultatai. Normos gaunamos susumavus reprezentacinės grupės rezultatus.

IV. PSICHIKOS AIŠKINIMAS. SĄMONĖ IR JOS BŪSENOS

BENDRAS PSICHIKOS SUPRATIMAS

Psichikos materialusis pagrindas – nervų sistema. Psichika yra nervų sistemos savybė. Nervų sistema įgalina psichikos funkcionavimą.

Psichikos funkcijos:

1. Atspindėjimas – organizmas gali pažinti jį supantį pasaulį, susidaryti daugiau ar mažiau objektyvų jo vaizdą.

2. Elgesio reguliavimas – individas geba reguliuoti savo elgesį, remdamasis susidarytu aplinkos vaizdu. Ši funkcija užtikrina individui išlikimą.

PSICHIKA – tai sudėtingos sandaros materijos savybė atspindėti tikrovę ir to atspindžio dėka reguliuoti organizmo elgesį.

Organizmas turi psichiką, jei jis turi nervų sistemą. A.Leontjevas savo darbe “Psichikos raidos klausimai” išsakė savitą psichikos raidos hipotezę. Kiekvienam organizmui būdingas dirglumas. Evoliucijos eigoje atsiranda gebėjimas reaguoti į dirgiklius, kurie numato kitus dirgiklius (jaudrumas, juslumas – gebėjimas reaguoti į dirgiklius) – tai psichikos buvimo pagrindas.

Žmogaus psichikai būdinga:

1) sąmonė

2) mąstymas

3) kalba

Sąmonė – aukščiausia psichikos raidos forma, funkcionuojanti kalbos dėka, pasireiškianti gebėjimu žinoti, numatyti, valdyti savo elgesį, pažinti tikrovę ir save joje.

G.Leibniz grąžino idėją apie neįsisąmonintus reiškinius.

Psichikos reiškiniai:

• sąmonė

• savimonė

• neįsisąmonintų psichinių reiškinių sritis

Savimonė – savo asmenybės ir jos santykio su aplinka atspindėjimas, savojo “aš” pažinimas.

Savimonė yra asmenybės buvimo kriterijus. Savimonė nefunkcionuoja naujagimiams (iki 2,3 m amžiaus) bei psichikos ligoniams.

Neįsisąmoninti psichikos reiškiniai (pagal Froidą):

• priešsąmonė

• pasąmonė

Priešsąmonėje slypi tie neįsisąmoninti psichikos reiškiniai, kuriuos žmogus gali įsisąmoninti, vos atkreipęs į juos dėmesį, ir suvokti.

Pasąmonėje slypi tie neįsisąmoninti psichikos reiškiniai, kurių žmogus be psichoanalitiko pagalbos įsisąmoninti, pažinti ir suvokti negali.

Psichinių reiškinių pastovumas ir jų vaidmuo kasdienėje veikloje (psichinių reiškinių skyrimas pagal trukmę):

1. psichikos procesai – itin dinamiški, besikeičiantyd psichikos reiškiniai, kurių tėkmė priklauso nuo individą veikiančių dirgiklių – trunka tol, kol veikia dirgiklis (pv. smeigtuko dūrio sukeltas skausmas);

2. psichikos būsenos – pastovesni, ilgiau trunkantys reiškiniai: priklauso nuo fiziologinių, psichosomatinių pakitimų, (pvz. nerimas, jo sukeltos pasekmės);

3. psichikos savybės: nepriklauso nuo atskirų dirgiklių – nekintančios, išliekančios pastovios per visą individo gyvenimą (temperamentas, charakteris, gabumai).

Sąmonės srautas – tam tikra išgyvenimų tėkmė mūsų psichikoje (“Pokalbiai su mokytoju”, James)

MIEGAS

Žmogus pramiega apie 1/3 savo gyvenimo. Poreikis miegoti susijęs su biologiniu laikrodžiu.

Tyrinėjamas miego stiprumas (gilumas), fiksuojant elektroencefonograma (EEG)

Miego gilumo stadijos:

1. Lengviausio miego – būdingi žemos amplitudės ir didelio dažnio EEG (vis užmigus).

2. Gilaus miego – maža amplitudė ir ypatingai didelio dažnio virpesiai (“miego kilpos”)

3. Labai gilaus miego – didelės amplitudės, mažo dažnio EEG (Delta bangos)

4. Giliausio miego – Delta bangos pastovios

1950 m. E.Aserinsky tyrė sapnų fazę, nustatė, kas vyksta, kai žmogus miegodamas varto akių vokus.

REM (rapid-eye-movement) – greitų akių judesių miegas – paradoksalus miegas. Šiuo metu žmogaus organizmas labai aktyvus, bet santykis su aplinka sumažėja iki minimumo. Žmogus vartosi, kalba per miegus.

Nor REM – NREM – ramus miegas.

Jei žmogus pabunda
REM5 – išsimiegojęs.

Jei pabunda iš labai gilaus miego – neišsimiegojęs.

Giliausias miegas – pirmoje nakties pusėje.

Daugiausia sapnuojama – antroje nakties pusėje.

Miego poreikis susijęs su biologiniu laikrodžiu.

Miego sutrikimai:

* Nemiga

Būdinga:

1. reikalingas ilgas laikotarpis (2-3 val) užmigti;

2. dažnas atsibudimas naktį;

3. ankstyvas atsibudimas ryte (t.y anksčiau nei norėtųsi).

Nemiga susijusi su perdėtu nerimastingumu.

* Somnabulizmas=vaikščiojimas miegant=lunatizmas – miego metu pasireiškia koks nors kompleksinis elgesys. Būdinga dažniausiai vaikams. Neraguojama į bendravimą įprasta forma. Sąmonėje atsiranda tam tikras kodas, kurį smegenys stengiasi išpildyti, dėl to žmogus nereaguoja į “nenumatytus” atvejus (pvz. Žmogus, eidamas stogu, somnabulizme nenukris). Somnabulizmas vyksta NREM stadijoje (3-4 stadijoje). Žmogus nesapnuoja. Somnabulizmą sukelia perdėtas stretiškumas, nervingumas.

* Narkolepsija – ūmus užmigimas įprasto budrumo valandomis. Narkolepsija (lengvesnė stadija) gali atsirasti, atsidūrus monotoniškose sąlygoe (pvz. autobuse). Vyksta REM stadijoje. Gydoma stimuliatoriais.

Kt. sutrikimai vadovėlyje.

Sapnai susideda iš vaizdinių, jie yra fantastiniai laiko bei erdvės kategorijos prasme. Žmogus sapnuodamas dažnai išgyvena emocijas. Iliuziniai – mūsų nervų sistemos, psichikos, vaizduotės padarinys. Įvykius suvokiame ir reaguojame kaip į iš tikro egzistuojančius (sapno metu).

Įmanoma atsiriboti nuo sapno turinio, priverčiant save pabusti.

Žmogus turi poreikį sapnuoti. Jei žmogui neleidi sapnuoti, jis “atsapnuoja savo”, t. y. Kitą naktį sapnuoja daug daugiau.

Sapnus aiškinančios teorijos:

1) Psichoanalitinė (Z.Freud): sapnai susiję su neįsisąmonintomis motyvacinėmis jėgomis. Neįsisąmoninti troškimai kyla iš asmenybės dalies ID, nes Superego draudžia reikšti savo “eros” ir “thanatos”. Miegant Superego atsipalaiduoja ir prasiveržia iškraipyti norai, troškimai. Tiesioginis sapno turinys – iškraipyta “eros” ir “thanatos” veikla

2) Biopsichologinė (R.McCarley, J.A.Hobson) – aktyvacijos sintezės teorija: miegant REM miegu, ypač aktyviai veikia smegenų tiltas (pous). Kai kurie tilto impulsai patenka į smegenų žievę, kur yra sintezuojami. Sapnai randasi dėl atskirų smegenų dalių veiklos. Sapnai visiškai nesusiję nei su asmenybe, nei su psichika

Krameris – nauja sapnų aiškinimo teorija “Selektyvi nuotaikos reguliavimo sapnų teorija”: sapnuodami mes išgyvename emocijų, nuotaikų spektrą, kuris kinta teigimaų emocijų link (t. y. sapnuojant vaizdiniai tolygiai gerėja) – geriname sau nuotaiką.

HIPNOZĖ – žmonėms ar aukštesniems gyvūnams psichiniu poveikiu sukeliama psichikos būsena, kai pakinta psichinių reiškinių pobūdis bei psichikos lygių tarpusavio santykis.

Hipnozės metu pirmiausia funkcionuoja priešsąmonė.

F.A.Mesmer – hipnozės pradininkas: mūsų organizmas sklidinas daugybės fluidų – magnetinių srovių. Visos ligos dukeltos fluidų disbalansų, tad jas galima išgydyti, atstačius fluidų balansą.

Mesmer metodai:

• betarpiško poveikio – tiesioginis fizinis kontaktas su pacientu;

• tarpiško poveikio – “Mesmerio kubilas”.

Mesmerizmas tapopopuliariu saloniniu žaidimu. Mesmerizmo “gydymas” buvo paaiškintas įtaiga bei saviįtaiga.

Hipnozės indukcija (sukėlimas):

1. dėmesio sutelkimas į vieną dirgiklį;

2. santykio su aplinka redukcija (sumažinimas);

3. vaizduotės išplėtojimas

Hipnotinė įtaiga:

– jutimas: galima iškraipyti (pvz. gali justi rožių aromatą, uostydamas popierių). Sukeliamos teigiamos haliucinacijos – jutimas, kai nėra objektyvaus dirgiklio; neigiamos haliucinacijos – nesugebėjimas suvokti tikrovėje egzistuojančių dirgiklių (pvz. medicinoje – nejautrumas skausmui).

– atmintis: galima iš esmės pakeisti žmogaus atmintį. Po hipnozės žmogus patiria spontanišką amneziją – neprisimena, kas vyko seanso metu. Tikslinė amnezija: hipnozės metu galima įteigti, kad žmogus kažko neatsimena, t. y. Ištrinti dalį patyrimo iš atminties. Palikti pohipnotines įtaigas yra rizikinga. Hiperamnezija: ženkliai pagerinti atminties gebėjimus. Konfabuliacijos efektas: žmogui iš hiperamnezijos naudos nėra, nes pasireiškia konfabuliacijos dėsnis, t. y. Žmogus gali pasakyti daug, bet dauguma tos informacijos bus neteisinga (išgalvota, įsivaizduojama, bet vertinama kaip reali, objektyvi). Žmogui galima palikti pohipnotinių įtaigų, kurias jis vykdys, bet aiškins jas racionaliai, nes nežinos tikrųjų savo elgesio priežasčių. Žmogus vykdo ne visas pohipnotines įtaigas: nevykdo, jei tai prieštarauja jo vertybių sistemai, bendrai asmenybės struktūrai.

Ne visus žmones galima užhipnotizuoti.

10–20% lengvai pasiduoda hipnozei;

5–10% negalima užhipnotizuoti apskritai;

kiti – įvairaus įtaigumo lygio.

Įtaigumas – gebėjimas būti užhipnotizuotam.

Žmogaus įtaigumas nustatomas įtaigumo testais, kurie gali būti:

• grupiniai

• individualūs

• verbaliniai

• neverbaliniai

Hipnozę aiškinančių teorijų grupės:

1) Hipnozė nėra kokia nors ypatinga psichikos ar sąmonės būsena (T.Barber). hipnozė – noras pagelbėti hipnotizuotojui bei aukštesni vaizduotės gebėjimai.

2) Hipnozė yra iš esmės skirtinga nuo įprasto budrumo sąmonės būsena. Visas žmogaus
vykdomas automatizmo principu.

T.Barber 1969 m. Kilo idėja palyginti žmogaus, esančio budrioje būsenoje bei hipnozėje, EEG. Jos nesiskyrė.

MEDITACIJA – valingai sukelta pakitusi sąmonės būsena, kuriai būdingas trikdančių dėmesio patvarumą veiksnių eliminavimas.

Svarbiausoas meditacijos požymis – meditacinis dėmesys: žmogaus bandymas sutelkti dėmesį į vieną vaizdinį, garsą ar kt.H.Benson (pradininkas) priėjo išvados, kad dauguma religijų naudoja tuos pačius psichologinius metodus, mokydamos meditacijos.

Meditacinis dėmesys:

1. tyli aplinka;

2. komfortiška kūno padėtis;

3. psichologinių priemonių rinkinys, skatinantis meditacinį dėmesį;

4. pasyvi nuostata į šalutinius dirgiklius.

Meditacijos padariniai:

1) Fiziologiniai:

• smegenų EEG pakeitimas (aktyvaus žmogaus –  ritmai, medituojančio –  ritmai),

• sulėtėjęs širdies ritmas, sumažėjęs kvėpavimo dažnis,

• sumažėjęs fiziologinis organizmo aktyvumas;

2) Psichologiniai:

• suteikia atsipalaidavimo, ramybės ar net skrydžio pojūtį,

• neigiami padariniai: į sąmonę grįžta vaikystėje išgyventi neigiami emociniai išgyvenimai, atsiranda neriastingumo jausmas.

Autogeninės treniruotės (pradininkas J.Schultz) pakopos:

1) mokomasi įvaldyti fiziologinius procesus:

• sunkumo – raumenų atpalaidavimas,

• šilumos – išplėsti kraujagysles,

• širdies,

• saulės rezginio – reguliuoti vidaus organų veiklą,

• galvos – atpalaiduoti veido raumenis;

2) Užmegzti kontaktą su giluminiais psichikos klodais (pasąmone)

V. JUTIMAS IR SUVOKIMAS

5 skyrius Jutimas 147 – 183 psl.

6 skyrius Suvokimas 184 – 211 psl.

Jutimas – psichinis procesas, atspindintis daiktų bei reiškinių savybes, organizmo vidinius būvius, jiems tiesiogiai veikiant jusles.

Jutimo rezultatas – pojūtis (adekvatus dirgiklio atspindys psichikoje).

Dirgiklis – bet koks energijos pavidalas, galintis paveikti nervų sistemą. Jį galima parašyti kokybiškai ir kiekybiškai. Kokybinės charakteristikos: rūšis, tipas, modalumas. Kiekybinės charakteristikos: kiekis, stiprumas.

Pojūčių slensčiai:

• absoliutus:

a) absoliutus žemutinis pojūčio slekstis – mažiausias dirgiklio stiprumas, reikalingas pojūčiui sukelti

b) absoliutus aukštutinis pojūčio slenkstis – didžiausias dirgiklio stiprumas, sukeliantis adekvatų dirgiklio atspindį

• skiriamasis – kokį mažiausią skirtumą galime pajusti

Subjektyvi motyvacija – noras ką nors pajusti.

Žmogus gali justi ikislenkstinius dirgiklius

VI. MĄSTYMAS

Nepilnai

R.Sternberg – įžvalgą lemia:

1. selektyvus (atrenkamasis) informacijos kodavimas: žmogus įžvalgos metu suvokia esminius, bet neakivaizdžius faktus;

2. selektyvus dirgiklių derinimas: žmogus susieja dirgiklius, kurių ryšiai nėra akivaizdūs;

3. selektyvus informacijos palyginimas – ryšių tarp naujos ir senos iformacijos aptikimas.

Sąlygos, kuriomis įvyksta įžvalga:

1) turimos žinios;

2) sprendimo veiksmai

3) motyvacija – pastabgų įdėjimas, noras išpręsti;

4) inkubacinis laikotarpis – tam tikras laiko tarpas, kurio metu sprendėjas uždavinio sąmoningai nesprendžia (jį sprendžia pasąmonė); jis trunka nuo kelių minučių iki kelių metų.

Uždavinio sprendimo strategijos:

1) Algoritminis uždavinio sprendimas – naudojant algoritmą. Privalumas – uždavinys visada bus išspręstas; trūkumas – galima sugaišti daug laiko.

2) Euristinis uždavinio sprendimas – dėsnio, hipotezės, taisyklės pritaikymas. Uždavinys bus išspręstas ne visada, bet galima greitai įsitikinti, kad to padaryti negalima, nes nežinome dėsnių, taisyklių, sugaištama mažai laiko ir išeikvojama mažai energijos.

3) Dalinių tikslų metodas – suskaidant uždavinį į mažesnius segmentus. Reikia stengtis neprarasti uždavinio visumos vaizdo.

Kliūtys uždavinių sprendime:

1) Turimos žinios (uždavinukas su dviratininkais ir muse);

2) Nuostata – tai dėl patyrimo sukurta nervinė ar psichinė pasirengimo būsena, lemainti individo reagavimą į visas situacijas ir objektus, su kuriais jis susiduria (A.Luchins klasikinis eksperimentas: nurodomos 3 indų talpos ir vandens kiekis kurį reikia atmatuoti.);

3) Funkcinė fiksacija– polinkis naudoti daiktus pagal tiesioginę jų paskirtį (K.Dunker: žvakutė degtukų dėžutė, knopkės)

MĄSTYMAS KAIP PRIEŽASTINGUMO NUSTATYMAS

Mąstydami mes nieko kito neveikiame, kaip tik ieškome priežastinių ryšių.

Deduktyvus priežastingumo nustatymas

Dedukcija (išvedimas) – mąstymo veiksmas, kai išvados gaunamos iš prielaidų pagal logikos dėsnius bei taisykles. Geriausias pavyzdys – silogizmas – dedukcinis samprotavimas, kuriuo nustatomas ryšys tarp patvirtinamų prielaidų ir išvados. Klasikinis silogizmo pavyzdys:

Visi A yra B. Visi žmonės yra dori.

Visi C yra B. Sokratas yra žmogus.

Vadinasi, visi A yra C. Vadinasi, Sokratas yra doras.

Klaida:

Visais lengvaisiais automobiliais galima vežti žmones.

Visais mersedesais galima vežti žmones.

Vadinasi, visi mersedesai yra lengvieji automobiliai.

Induktyvus priežastingumo nustatymas

Indukcija (įvedimas) – samprotavimas, kuriame, remiantis atskirais faktais, daromos bendrinės išvados. Pvz: sekos pabaigimo uždaviniai: obuolys – vaisius; plaktukas – įrankis.

Sprendimų priėmimas (intensyviausiai tyrinėjamas organizacinėje
psichologijoje):

1) Racionalus sprendimų priėmimas:

a) išnagrinėjami svarbiausi situacijos dėmenys,

b) bustatomi tikslai ir priemonės tikslui pasiekti,

c) ieškoma tikslo pasiekimo alternatyvų,

d) alternatyvos įvertinamos,

e) priimamas sprendimas – pasirenkama alternatyva, labiausiai atitinkanti situaciją,

f) sprendimas įvertinamas;

2) Intuityvus sprendimo priėmimas – sprendimus lemia neįsisąmoninti psichikos reiškiniai;

3) Saimono riboto racionalumo kelias – pirmenybė alternatyvų skaičiui, o ne kokybei;

4) Sprendimo priėmimas, atmetant alternatyvas;

5) Kūrybiškas sprendimo priėmimas – susitelkiama ties originalių alternatyvų, sprendimų pasirinkimu.

Sprendimų priėmimo gerinimo būdai:

1) “Smegenų audra” (“Brainstorm”): sudaromos sąlygos išsakyti visus sprendimo būdus. Tai atliekama grupėje. Išplėtojamos kitų pasakytos idėjos.

2) Vardinės grupės technika – naudojant “smegenų audrą” priimami sprendimai.

3) Pakartotina nuomonių, į kurias nebuvo atsižvelgta, analizė.

Kasdieninius sprendimus lemia:

• naudos kriterijai,

• tikimybė, kad pasirinkta alternatyva bus įgyvendinta,

• euristika.

VII. KALBA IR KALBĖJIMAS

Ar kalba paveldėta?

Ar kalba lemia mūsų mąstymą, asmenybę? Taip

Ar kalba būdinga tik žmogui? Taip

Kalba itin artimai susijusi su mąstymu.

Kalba –bendravimui skirta ženklų sistema, turinti tam tikrus lygmenis (garsus, skiemenis, žodžius).

Kalbėjimas – bendravimas, vartojant tą ženklų sistemą.

Skiriamosios kalbos ypatybės:

• Prasmingumas (semantiškumas): pagrindinė kalbos ypatybė. Jei ženklų sistema neturi prasmės, ji nėra kalba. Gyvūnų ženklų sistema yra ribota.

• Generatyvumas – tai gebėjimas, naudojant baigtinį ženklų, taisyklių skaičių, sukurti neribotą teiginių skaičių.

• Perkėlimo galimybė – kalbos ypatybė, sudaranti galimybę perduoti informaciją apie įvykius ar objektus, vykstančius kitoje erdvėje ar kitame laike.

Kalba – komunikacijos forma, kuriai būdingas prasmingumas, generatyvumas ir perkėlimo galimybė.

Gyvūnų “kalba” nežymi konkrečių objektų.

Gardneriai mėgino gestų kalbos išmokyti šimpanzes. Daugiausia pasiekė beždžionė Vašau. Tačiau rezultatas prastesnis nei 3 metų vaiko ir neatspindi gyvūnų intelekto.

Kalbos funkcijos:

1) Komunikacinė: kontakto užmezgimas, informacijos perdavimas žmonėms ar žmonių grupėms.

2) Intelekto, mąstymo, sąmonės egzistavimo forma.

3) Visuomeninės patirties egzistavimo forma.

Komunikacijos aktas. Etapai:

Siuntėjas  info užkodavimas  kalbos padargai (siuntimo kanalas)  priėmimo kanalas 

info dekodavimas (iškodavimas)  priėmėjas

A.Leontjevo kalbos tyrinėjimai (info užkodavimas).

Ikikalbinis ketinimas – atsiranda noras kažką pasakyti. Siejamas su asmenybinėmis prasmėmis – tik su knkrečiu individu bei jo patirtimi susijusios sąvokos bei prasmės. Vyksta vidinės kalbos pagrindu; procesas panėšėja į telegramą – sutauktas, supaprastintas tekstas. Asmenybinės prasmės ne visada sutampa su verbaline išraiška. Kad komunikacijos procesas nenutrūktų reikia užfiksuoti, apie ką norime kalbėti, ką konkrečiai norime pasakyti. Jei vienas iš šių elementų išnyksta iš trumposios atminties, “pametame” mintį.

Info dekodavimas:

1) kalbos suvokimas – struktūravimas (išskiriami garsai, žodžiai)

2) kalbos įprasminimas:

a) kai žinome, apie ką kalbama (žinomas kontekstas) – “iš viršaus į apačią”;

b) kai nežinome, apie ką kalbama – “iš apačios į viršų”: iš pradžių suvokiamas, atkoduojamas garsas, o po to bandomas suvokti visas kalbinis vienetas.

Labai svarbi nekalbinė, bet garsinė info: loginiai kirčiai, intonacija. Svarbi suvokiant pranešimą yra neverbalinė kalba.

Kalbos raida –kaip žmogus išmoksta kalbą?

Per pirmuosius 5-6 gyvenimo metus.

Kalbos raidos etapai:

1) Gugavimas arba čiauškėjimas (babbling): pirmi išgauti garsai nesusiję su gimtąja kalba. Išgaunami per pirmuosiuos 5-6 gyvenimo mėnesius. Šis etapas dar vadinamas spontaniško gugavimo etapu, nes nereikalauja valios pastangų. Ryšys su gimtąja kalba išryškėja, artėjant pirmajam gimtadieniui.

2) Pavienių žodžių stadija (6-12 mėn): ištariamas pirmasis žodis (dažniausiai daiktavardis), kuris žymi itin dinamiškus ir spalvingus objektus. Svarbi tampa aplinka. Pirmų žodžių tarimas dažnai būna klaidingas, nes neišlavėję kalbos padargai.

3) Žodžių derinių etapas (1-2 m.): vaikas gali įvardinti tik tai, ką mato.

4) Sakinių ir sudėtinių junginių kalbos etapas (2-3 m.): pasakomas pirmas (dažnai dviejų žodžių) sakinys. Sudėtingiausias ir sparčiausias kalbos raidos etapas, nes įvyksta staigus šuolis, sparčiai gerėja kalba. Vidutinis išsireiškimo ilgis iliustruoja ženklius pokyčius vaiko kalbos raidoje.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4198 žodžiai iš 8335 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.