Bendroji viduramžių mąstymo ir filosofinės kultūros charakteristika
5 (100%) 1 vote

Bendroji viduramžių mąstymo ir filosofinės kultūros charakteristika

BENDROJI VIDURAMŽIŲ MĄSTYMO IR FILOSOFINĖS KULTŪROS CHARAKTERISTIKA

Viduramžių filosofijos savitumą visų pirma žymi tai, jog filosofija šioje epochoje yra pajungiama monoteistinei religijai, atsirandančiai iš vienokio ar kitokio tipo apreiškimo tekstų. Krikščionybėje tokiais šventaisiais Dievo apreikštų tiesų sąvadais yra laikoma Biblija, Islame – Koranas, Judaizme – Penkknygė (Tora).

Viduramžių kultūra surinko ir išsaugojo antikos filosofijos, atsiradusios iš grynai teorinių paskatų, tekstus, tačiau viduramžių mąstymo plėtotėje antikoje sukaupta filosofavimo technika buvo panaudota apreiškimo tiesų išskleidimui, komentavimui. Taigi kalbant apie Vakarų kultūros viduramžius, galima sakyti, jog viduramžių mąstysena savo esme yra antikos filosofijos ir Biblijos postulatų didžioji sintezė.

Viduramžių filosofija prasideda nuo to momento, kai filosofija yra pajungiama apreiškimo teologijai, o baigiasi, kai tokia filosofijos ir teologijos sąjunga išyra. Taigi viduramžių filosofija prasideda pirmaisiais amžiais po Kristaus, o baigiasi XIVa.

Filosofijos dalyvavimas tikėjimo tiesų pagrindime, ypač aktualia visai viduramžių kultūrai, daro tikėjimo ir žinojimo santykio problemą. Vienu atveju, pasitikint filosofija įrodinėjama, jog tikėjimo ir žinojimo apimtys visiškai sutampa ir mėginama visas tikėjimo tikėjimo tiesas išreikšti logiškai neprieštaringais teiginiais. Tokia pozicija yra išsakoma teiginiu credo, ut intelligam (Origenas, Klemensas Aleksandrietis). Tokiu būdu yra intelektualizuojama tikėjimo misterija. Kitu atveju įrodinėjama, jog loginės konstrukcijos užtemdo gyvąja Dievo esmę ir teigiama, jog pats tikėjimas yra savotiškai viršnatūralus pažinimo būdas, praaugantis logizavimo galimybes. Tokią poziciją labai griežtai išsako Tertulianas, teigdamas credo, quia absurdum est (tikiu į tai, kas absurdiška, kas praauga mano sugebėjimą suprasti).

Senovės graikai turėjo išminties meilę, t.y. filosofiją, tuo tarpu krikščionys siekia įgyti meilės išmintį. Tuo tarpu žymiausias viduramžių filosofas Tomas Akvinietis sako, jog žinojimo it tikėjimo apimtys iš dalies sutampa, o iš dalies išsiskiria.

Vertinant Viduramžių mąstyseną reikia skirti kas yra tos mąstysenos istorinės stilistikos, t.y. manieros ypatybės ir kuo ta mąstysena yra perspektyvi turinio požiūriu kaip pateikusi ir išreiškusi antikai nežinomas. Tačiau tolesnei kultūros raidai ypač svarbias idėjas.Viduramžių mąstysena savo išorine stilistika yra didaktinė ir retrospektyvinė (gr. retro – atgal). Viduramžių didaktizmas, tai šios epochos autorių siekimas bet kokiu būdu pelnyti pamokomojo pobūdžio išvadą, pamokslavimas, moralistinis patosas. Viduramžių retrospektyvumas – tai orientacija į pirmapradiškumą, pasireiškiantį praeities sureikšminimu, tikint, jog istorinės praeities autoriai yra nepalyginamai vertingesni nei po jų, t.y. vėliau atsiradę komentatoriai. Taigi viduramžių mąstysenos dogminis pobūdis ir pasitikėjimas autoritetu kyla ne iš bažnyčios kokios nors prievartos ir reglamentacijos, bet yra praeities sureikšminimo padarinys. Turinio požiūriu, Viduramžių mąstymas yra naujas: 1) transcendencijos idėja; 2) kreacionistinė pasaulio samprata; 3) istorinio mąstymo; 4) asmens sampratos atsiradimu (lot. creatio – kurti). Taigi Dievas krikščioniškoje mąstysenoje yra suprantamas kaip transcendencija, t.y. kaip anapusinė neišmatuojama būtis. Vienu iš svarbiausių Dievo įrodymų čia laikomas pats pasaulis, kurį esą sukūrė Dievas iš nieko. Sekančiu požiūriu, pasaulio proceso tikslingumas, tvarka ir darna rodo esant protingo kūrėjo.šitokia samprotavimo eiga yra vadinama kosmologiniu Dievo įrodymu.šalia kosmologinio Viduramžiais buvo suformuluotas dar ontologinis Dievo įrodymas, kai Dievo egzistavimo faktas yra grindžiamas pačia Dievo kaip aukščiausios tobulybės sąvoka. Dievui kaip tobuliausiai esybei esą priklauso egzistavimas, nes egzistavimas yra tobulumas (Anzelmas Kenterberietis).dieviškoji kūryba čia yra suprantama kaip laisvas Dievo valios išsiliejimas, kuriame nėra nieko būtino. Ypač verta pažymėti tai, jog būtent Dievo kaip transcendencijos idėja išvedė Viduramžių mąstyseną į visuomenės kitimo istorinį supratimą, apsprendė istorijos idėjos iškėlimą. Visuomenės kitimo istorinis supratimas užsimezga tik Viduramžiais, yra antikai visiškai nežinoma visuomenės apmąstymo perspektyva. Vardan palyginimo būtina pastebėti, jog antika visuomenės kitimą įsivaizdavo remdamasi cikline laiko samprata, susiformavusią stebint dangaus kūnų judėjimą. Todėl visuomenės kitimas čia yra suprantamas kaip vyksmas ratu, t.y. kaip toks vyksmas, kuris pastoviai kartoja savo jau buvusias būsenas ir kurio ritmikoje neįmanomas joks naujumas.

Taip, pavyzdžiui, Platonas yra kėlęs visuomenės pertvarkos užduotį, kurios pagrindime mėgino žmogaus idėją susieti su viso kosmoso idėja, pateikdamas kažką panašaus į visuminės kosmologijos konstrukcijos žmogus-valstybė-kosmosas projektą. Tačiau tas pats Platonas pastebi, jog čia randama valstybės ideali apibrėžtis yra realiai neįgyvendinamas pageidavimas. Taip Platonas buvo priverstas manyti dėl savo kultūrinio sąlygotumo, nes antikos kultūra neturėjo istorinės perspektyvos vizijų ir galimybės įsivaizduoti, jog socialinis
idealas gali būti įgyvendintas, pavyzdžiui, ateityje. Tuo tarpu vienas iš Viduramžių filosofijos pradininkų, krikščionių filosofas Augustinas (IV – V a. sandūroje) daug kur sekęs Platonu, vis tik skirtingai nei pastarasis įkvėptai prabyla apie istorinį progresą, leidžiantį įgyvendinti visuotinės pertvarkos idėjas. Tam jį įgalina nauja, o būtent krikščioniškosios pasaulėžiūros situacija, įpareigojusi aktualizuoti laiko klausimą ir rasti naują tokio klausimo sprendimą. Krikščionių religija ypač radikaliai atskyrė anapusinės amžinosios būties, suprantamos kaip transcendentinis Dievas, ir šio laikinojo pasaulio sferas. Tai buvo nauja, nes antikoje laikas dauguma atvejų yra aiškinamas per panašumą su amžinybe, antikoje dominavo Platono išvada, jog: “laikas yra kintantis amžinybės pavidalas”. Tuo tarpu Augustinas amžinybei ir laikui suteikė demetreliai priešingas reikšmes. Toks supriešinimas buvo perspektyvus tiek pačios amžinybės temos apmąstymui, tiek laiko esmės įžvalgai. Kritikuodamas antikoje dominavusią ciklinę laiko sampratą, Augustinas sako, jog laikas yra sukurtas su laikinu pasauliu, t.y. turi pradžią ir pabaigą, yra ribotas. Taip formuojasi linijinė laiko samprata, įgalinanti visuomenės kitimo istorinį supratimą. Kiekvienas visuomenės įvykis, apmąstomas tokios linijinės laiko sampratos pagrindu įgyja vienkartiškumą, yra unikalizuojamas praeities, dabarties, ateities vaizdinių kontekste. Taigi tiktai išmontuojant antikinį laiko ratą, yra atrandama istorijos problema. Tokio išmontavimo pagrindu tapo transcendencijos idėja. Kita vertus, ta pati transcendencijos idėja išvedė Viduramžių mąstyseną į naują žmogaus apmąstymo strategiją, lyginant su antikoje dominavusia žmogaus kaip mikrokosmo samprata. Tarpininkaujant minėtajai Platono konstrukcijai, antikos kultūroje išbaigtu pavidalu įsivyravo kosmistinė žmogaus mąstysena, apibrėžusi žmogų kaip mikrokosmą, įpareigojusi manyti, jog visą savo turiningumą žmogus įgyja iš bendrosios kosmoso struktūros, kosmoso raiškos tendencijų pagrindu. Kosmosas čia suprantamas kaip ta visuma, kuri nulemia, apsprendžia, formuoja žmogų. Tuo tarpu Viduramžių antropologija remiasi biblijiniu postulatu, jog žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą. Kita vertus, Dievas čia suprantamas kaip transcendencija, t.y. anapusinė, neišmatuojama, užkosminė būtis. Taigi žmogus čia pradedamas įsivaizduoti kaip toks, kuris savo vidujiškumu tarsi pradygsta kosmoso vidujiškumo paviršiuje. Taip pirmą kartą yra atrandama nauja žmogaus, kaip vidujiškumo terotorija, kurią pats Augustinas vadina bedugniškumu. Tokiu būdu antikoje edominavusią kosmistinę mąstyseną keičia psichologistinė mąstysena, žmogaus kaip mikrokosmo sampratą keičia žmogaus kaip asmens samprata.

RENESANSAS KAIP ANTROPOCENTRINIS MĄSTYMAS

Renesanso kultūra formavosi radikaliai neigiant Viduramžius kaip nuosmukio epochą ir priešpastatant pastarajai antikos kultūrinės patirties idealizavimą. Taigi savo priešiškumą viduramžiams renesanso mąstytojai visų pirma išreiškė orientuodamiesi į antikos kultūros atgaivinimo uždavinį. Kiti renesanso autoriai savo nusiteikimą prieš religinę dogminę viduramžių mąstyseną iškeldami kaip svarbiausią dalyką mokslinio-filosofinio gamtos tyrimo uždavinį.orientacija į antikos kultūros studijavimą iš vienos pusės ir mokslinį gamtos pažinimą iš kitos, sukūrė prielaidas humanitarinio ir gamtamokslinio pažinimo išsiskyrimui renesanso autorių tarpe. Tačiau tiek vienų, tiek kitų mąstymas šioje epochoje grindė nepaprastą žmogaus išaukštinimą, pasitarnavo savotiško žmogaus kulto atsiradimui. Todėl renesansas ir yra vadinamas kultūriniu perversmu todėl, jog viduramžių teocentrizmą šioje epochoje keičia antropocentrizmas, arba kitaip tariant renesanse pasaulėžiūriniai svorio centrai nuo Dievo persistumia į žmogų. Todėl renesanso kultūra dažnai yra vadinama humanizmo kultūra, o renesanso kultūros veikėjai – humanistais. (lot. humanus – žmogiškas) Humanizmas – tai pasaulėžiūra, kuri svarbiausia vertybe laiko žmogų, tai savotiška žmogaus orumo ideologija. Kita vertus, žmogaus garbinimas renesanse pasiekia kraštinę, faktiškai karikatūrinę ribą , tapdamas pseudoreliginiu garbinimu. Tokio besaikio žmogaus garbinimo pagrindu šioje epochoje yra naujos gamtos apmąstymo perspektyvos.

Šiuo metu Jūs matote 35% šio straipsnio.
Matomi 1438 žodžiai iš 4117 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.