Bendros žinios apie kompiuterius
5 (100%) 1 vote

Bendros žinios apie kompiuterius

1. Bendros žinios apie kompiuterius1.1 Kompiuterių raida

Nūdienis kompiuteris dar labai jaunas – jam vos pusšimtis metų. Tačiau žmogus nuo seno stengėsi kurti įvairias priemones, kurios palengvintų jo intelektinę veiklą – pirmiausia skaičiavimus.

Pirmoji skaičiavimo priemonė rankų ir kojų pirštai. Vėliau imta naudoti įvairius daiktus: lazdas su įpjovomis, virves su mazgais. Pagaliau atsirado abakas ( Va. pr.Kr. ) – lenta su skirsniais. Abakas buvo naudojamas ilgai – beveik visa žmonijos istorija mini jį. Kiekviena šalis ką nors tobulindavo, keisdavo. Tik daug vėliau ėmė rastis mechaninės mašinos.

Vieną iš tobulesnių skaičiavimo mašinų, išlikusių iki šių dienų ir turėjusių didelę įtaką kitiems mokslininkams, 1642m. sukūrė prancūzų mokslininkas Blezas Paskalis. Amžininkai šį įrenginį pavadino „ Paskalina “. Jį sudarė ratukai ant kurių buvo užrašyti skaičiai nuo 0 iki 9. Ratukai turėjo dantračius. Apsisukęs vieną kartą, ratukas užkabindavo gretimą ratuką ir pasukdavo jį per vieną skaitmenį. B. Paskalio taikytas „ surištų ratukų “ principas buvo naudojamas visuose vėliau sukurtose mechaniniuose skaičiuotuvuose.

Prancūzas Žozefas Žakardas ( Joseph – Marie Jacquard, 1752-1834m.) 1801m. sukūrė visiškai automatizuotas stakles. Jos buvo valdomos perforuotomis kortomis ( perfokortomis ) – kartono stačiakampiais.

Šiuolaikinių kompiuterių konstravimo ir darbo principus sukūrė anglų mokslininkas Čarlzas Babidžas ( Charles Babbage, 1791-1871m). 1822m.mašina pavadinta skirtumine, nes jos veikimas buvo pagrįstas baigtinių skirtumų metodu. Trūkumas: atlikdavo tik vieną užduotį, todėl Č.Babidžas nutarė sukurti skaičiavimo mašiną pavadintą analitine. Dėl lėšų stokos mašina nebuvo sukurta. Tačiau nedidelė jos veikianti dalis ir keletas brėžinių buvo atiduoti saugoti Karališkojo koledžo muziejui Londone. Ši mašina turėjo visas modernaus kompiuterio dalis (įvesties ir išvesties įrenginius, atmintinę ir t.t.).

Su analitinės mašinos istorija susijęs Ados Augustos Lavleis (matematikė) vardu. Ledi Ada susidomėjo Č.Babidžo mašinomis ir išvertė iš prancūzų į anglų kalbą straipsnį apie analitinės mašinos veikimą. Be to, šiam vertimui parašė komentarus, kurie apimtimi 3 kartus pranoko straipsnį. Šis kūrinys išspausdintas 1843m. jame pirmą kartą panaudotos programos ciklo ir mašinos ląstelės sąvokos, nurodoma, kad galima dirbti ne tik su skaičiais bet ir su simboliais. Ada laikoma pirmąja programuotoja pasaulyje.

Po Č.Babidžo viena ryškiausių asmenybių buvo amerikietis Hermanas Holeritas (1860-1929). Jis suprojektavo surašymo duomenų apdorojimo mašiną, vadinamą tabuliatoriumi. Žinios buvo įvedamos perfokortomis. Tai pirmoji skaičiavimo mašina, veikianti ne vien mechaniniu principu. Ji pasirodė efektyvi, todėl buvo įsteigta šių mašinų gamybos firma. Nuo 1924m. ji pradėta vadinti IBM ir dabar yra viena stambiausių kompiuterius gaminančių firmų.

Elektronines skaičiavimo mašinas – nuo šiol pradėsime vadinti kompiuteriais – projektą pirmasis sukūrė bulgarų kilmės amerikiečių fizikas Džonas Atanasovas 1939m. Šis kompiuteris buvo pavadintas ABC. Jis buvo pagrįstas 2 naujovėmis: 1) naudojamos elektroninės lempos, 2)duomenys koduojami dvejetaine skaičiavimo sistema.

Paprastai pirmuoju elektroniniu kompiuteriu laikomas „ENIAC“ pasirodęs 1945m. Prie jo kūrėjų (Džonas Moučlis ir Džonas Presperas) prisijungė vengrų kilmes amerikietis matematikas Džonas fon Noimanas. Jo pagrindinė architektūros idėja: programa ir duomenys kompiuteryje neatsiejami, todėl programą galima laikyti kompiuterio atmintinėje, iš atmintinės perskaityti ir vykdyti komandas, atlikti komandas, atlikti veiksmus su programos komandomis (t.y. jas modifikuoti).

Iš tikrųjų kompiuteris atsirado tada, kai jame buvo panaudotos elektroninės lempos.elektronines lempas pakeitė tranzistoriai, juos mikroschemos, jas-integrinės schemos. Dėl šių pokyčių mažėjo kompiuterių dydis, didėjo atliekamų operacijų skaičius. Pagal naudojamus elektroninius įtaisus kompiuteriai skirstomi į kartas.

I karta: 1951 – 1958m. didelių matmenų, galingų aušinimo įrenginių reikalaujantys lempiniai kompiuteriai. Programuojama mašinine kalba. Darbo greitis – kelios dešimtys tūkstančių operacijų per sekundę.

II karta: 1959 – 1964m. tranzistoriniai, jau gerokai mažesni kompiuteriai. Išorinė atmintinė realizuota magnetiniuose diskuose, rezultatams rodyti panaudojami vaizduokliai. Programuojama algoritminėmis kalbomis. Darbo greitis – iki 1 mln. operacijų per sekundę.

III karta: 1965 – 1970m. pradėtos naudoti integrinės mikroschemos. Darbo greitis – iki 100mln. operacijų per sekundę.

IV karta: 1971. Kompiuteriuose naudojamos didžiosios ir superdidžiosios integrinės mikroschemos, atsiranda tinklai, naudojami kompaktinės plokštelės, daugialypė įranga (multimedia).

V kartos kompiuteriai kuriami grindžiant nauja architektūra: atsisakoma Džono fon Noimano komandų srauto principo ir pereinama prie duomenų srauto principo – manipuliuojančio su keliais šimtais lygiagrečiai veikiančių procesorių. Darbo greitis – daugiau nei 1 mlrd. operacijų per sekundę.

1.2 Kompiuterio įranga

Kompiuteris – tai elektroninių ir elektromechaninių įtaisų
sistema, kuri gali dekoduoti ir vykdyti įvairias programas. Kompiuterį sudaro dviejų tipų įranga: techninė ir programinė.

Techninė įranga. Kompiuterio techninė įranga skirstoma į keturias grupes: įvedimo, išvedimo, saugojimo ir apdorojimo.

Įvesties įrenginiais žmogus perduoda informaciją kompiuteriui, o išvesties įrenginiais – kompiuteris pateikia apdorotą informaciją žmogui. Įvesties ir išvesties įrenginių yra daug ir įvairių, jie nuolat tobulinami, atsiranda naujų. Aptarsime dažniausiai naudojamus: klaviatūrą, pelę, skaitytuvą, vaizduoklį, spausdintuvą, vertiklį.

Klaviatūra tai pagrindinis įvesties įrenginys skirtas raidėms, skaitmenims ir kitokiems ženklams įvesti į kompiuterį bei jam valdyti.

Klaviatūra turi analogą – rašomąją mašinėlę, tačiau pirmoji pranašesnė, nes turi daugiau papildomų klavišų. Klavišai skirstomi į kelias grupes: 1) ženklų (rašomosios mašinėlės) sritis ; 2) valdymo sritis; 3) redagavimo sritis; 4) skaitmeninė sritis.

Didžiausia sritis – ženklų. Joje išdėstytos visos raidės, skaitmenys, skyrybos ženklai, kai kurie specialūs simboliai bei valdymo klavišai (Shift, Ctrl, Alt, Enter).

Tarp ženklų srities ir skaitmeninės sritie yra redagavimo sritis iš dviejų dalių: krypčių klavišai ir atliekantys žymeklio perkėlimo veiksmus (Home, End, Page Up, Page Down). Klaviatūros viršutinė kairioji sritis – valdymo. Tai funkciniai klavišai, atliekantys įvairias programų kūrėjų numatytas funkcijas, pvz. F1 iškviečia žinyną, F5 kopijuoja, F8 šalina. Prie jų priskiriami Shift, Ctrl, Alt, Enter.

Klaviatūras sutarta vadinti pagal jų viršutines raidžių eilės pirmutines iš kairės raides. Pvz.: Q, W, E, R, T, Y, jos vadinamos QWERTY. Analogiškai vadinamos ir kompiuterių klaviatūros. Šiuo metu sukurtos lietuviškos ĄŽERTY klaviatūros standartų projektas, pagal kurį mūsų kalbai reikalingi ženklai išdėstyti patogiau – dviem lygiais.

Svarbus įvesties įrenginys – pelė. Ji su kompiuteriu sujungta plonu laidu, primenančiu tikros pelės uodegą… pelės viduje – rutuliukas. Stumdant pelę, tas rutuliukas sukioja vienas kitam statmenus ritinėlius, kurių galuose įtaisyti diskeliai su plyšiais. Vienoje diskelio pusėje – spinduolis, o kitoje – fotoelementas. Sukantis diskeliui, spinduolio skleidžiama šviesa pro plyšelius pasieka fotoelementą. Pagal jo signalus nustatoma rutuliuko judesio kryptis bei pelės nueitas kelias. Rutuliuko judėjimas susietas su žymekliu ekrane. Paspaudus pelės klavišą, perduodamas kompiuteriui nurodytas veiksmas. Pelės analogas – valdymo rutulys. Ji s sukiojamas pirštais. Šis įtaisas vis populiaresnis nešiojamuose kompiuteriuose, nes jam nereikia vietos stumdyti.

Skaitytuvas – įrenginys, perkeliantis vaizdą iš popieriaus į kompiuterį. Jo veikimas pagrįstas dokumento kopijavimu į kompiuterio atmintinę, naudojantis stipriai apšviesto dokumento atspindėta ir fotoelementų surinkta šviesa.

Skaitytuvų esti įvairių, dažniausiai skiriamos dvi grupės: staliniai ir rankiniai. Staliniai panašūs į kopijavimo aparatus: kopijuojamas dokumentas dedamas į jų vidų ant stiklo. Rankiniu skaitytuvų braukiamas kopijuojamų dokumentų paviršius. Skaitytuvai būna spalviniai ir nespalviniai. Skaitytuvų kokybė priklauso nuo gebėjimo skirti taškus. Pakankamai geras skaitytuvas skiria apie 300 taškų viename colyje ( 1 colis ≈ 25,4mm ).

Yra daug ir kitų įvesties įrenginių – svirtis, šviesos pieštukas, sensorinis ekranas. Jie esti brangūs, be to jiem reikia specialios programinės įrangos, todėl nėra itin populiarūs.

Išvedimo įrangos paskirtis – suteikti vartotojui galimybę peržiūrėti informaciją , kuria sukuria kompiuterinė sistema.

Vaizduokliai (monitorius, displėjus) – kompiuterio įrenginys, turintis ekraną, skirtą tekstiniai bei grafiniai informacijai rodyti ir veikiantis panašiais kaip ir televizorius principais.

Vaizdo kokybė vaizduoklio ekrane priklauso nuo jo skiriamosios gebos (eilučių ir stulpelių skaičiaus ekrane), povyčio spalvos, kadrų kitimo dažnio ir t.t.

Vaizduoklių būna įvairiausių: skirtingo dydžio, formos, vaizdo kokybės. Vaizduoklio, kaip ir televizoriaus ekrane, vaizdą piešia švytintis ir nuolat keičiantis savo padėtį taškas. Tas taškas , tai pėdsakas,kurį palieka elektronų pluoštas, pasiekęs elektrono vidinę pusę dengiantį liuminoforą. Taškas piešia vaizdą nuo viršutiniojo kairiojo ekrano kampo. Jis vienodu greičiu perbėga ekraną iki dešiniojo krašto, staiga grįžta prie kairiojo krašto ir pradeda piešti kitą vaizdo eilutę.

Vaizduoklio ekrano dydis (įstrižainė) matuojama coliais. Dažniausiai būna 15 ir 17 colių.

Spausdintuvas – išorinis kompiuterio įrenginys, skirtas kompiuterio informacijai išspausdinti ant popieriaus.

Pagal veikimo principą spausdintuvus galima suskirstyti į tris pagrindines grupes: adatinius, lazeriniu ir rašalinius. Adatinio spausdintuvo mechanizmą adatos, kurios iš taškų suformuoja tekstinį ar grafinį vaizdą. Trūkumai: lėtai spausdina, triukšmingi, prastesnė spausdinimo kokybė.

Rašaliniai spausdintuvai veikia tolydžiai, impulsais purkšdami rašalą į reikiamą popieriaus vietą.

Lazerinių spausdintuvų veikimo principas pagrįstas lazerinio įtaiso (lazerio spindulio ir daugiabriaunio veidrodžio) galimybe suformuoti ant apvalaus
dokumento atvaizdą. Padengus būgną specialiais milteliais (toneriu) įelektrinto būgno vietos pritraukia dažų miltelius, ir vėliau popieriuje, besisukančiame kartu su būgnu, milteliai suformuoja kokybišką dokumento vaizdą.

Vertiklis – kompiuterio įrenginys, kuris per telefono liniją perduoda informaciją iš vieno kompiuterio į kitą. Tai išvesties ir įvesties įrenginiai. Taigi naudojantis vertikliu ir telefono linijomis galima gauti ar perduoti informaciją iš vieno kompiuterio į kitą. Vertiklis dar vadinamas modemu. Jo darbo kokybę nusako informacijos perdavimo (priėmimo) greitis.

Apdorojimo įrangos paskirtis – surasti reikiamus duomenis ir įvykdyti programas. Apdorojimo įrenginys – sisteminis blokas. Kiekvienas kompiuteris turi sisteminį bloką, kuriame yra procesorius bei vidinė atmintinė. Informacija tvarkoma, apdorojama, keičiama sisteminiame bloke, taigi ši kompiuterio dalis yra svarbiausia. Sisteminį bloką sudaro pagr. Plokštė, ant kurios montuojamos kitos plokštės, o šiose įvairios mikroschemos (vienas ar keli procesoriai, vidinės atmintinės); mikroschemos gamyba: miniatiūrinėje silicio plokštelėje išėsdinami laidūs takeliai (pats silicis nelaidus) kiekviena tokia schema gali atlikti pagrindines kompiuterio funkcijas. Taigi mikroprocesorius – pagrindinė kompiuterio dalis, tai jo „smegenys“ (dažniausiai mikroprocesorius vadinamas tiesiog procesoriumi).

Procesorius – pagr. Kompiuterio įtaisas, atliekantis įvairius veiksmus, bei apdorojantis duomenis. Jį sudaro valdymo bei operacijų atlikimo įtaisai. Procesorius aritmetinius veiksmus atlieka su dvejetainės skaičiavimo sistemos skaičiais. Pagrindinis procesorius, valdantis viso kompiuterio darbą, dažnai vadinamas centriniu procesoriumi.Papildomai procesoriai paprastai vadinami pagal jų atliekamas funkcijas, pavyzdžiui, matematikos, grafikos, garsų sintezės, signalų procesoriais.

Procesorius atlieka įvairiausius veiksmus su duomenimis. Duomenis reikia kur nors pasidėti – įsiminti, įrašyti. Tam kompiuteris turi atmintinę.taigi svarbiausi apdorojimo įrangos komponentai – centrinis procesorius ir atmintinė.

Saugojimo įrangos paskirtis – išsaugoti kompiuterio programas ir duomenis santykinai pastovia forma, kad išjungus kompiuterį jie nedingtų.visa vartotojo informacija kompiuteryje saugoma diske arba kasetėje elektromagnetine forma.

Taigi visi duomenys saugojami atmintinėje. Ji skirstoma į 2 dalis: vidinė ir išorinė.vidinės atmintinės skaitymas ir rašymas daug greitesnis, negu išorinės. Tačiau išorinės atmintinės talpa didesnė ir mažesnė informacijos laikymo kaina.

Vidinės atmintinės gamyba brangi, todėl ji kompiuteryje nėra didelė.Į vidinę atmintinę įkeliama tik ta informacija, kurios reikia konkrečiu momentu.

Vidinė atmintinė būna kompiuterio sisteminiame bloke.Jos 4 rūšių:pastovioji, pagrindinė, sparčioji, vaizdo.

Pastoviojoje atmintinėje saugoma būtiniausia informacija, iš jos galima tik skaityti, o įrašyti į ją nieko neleidžiama.ji vadinama ROM, t.y. „tik skaityti iš atmintinės“. Šioje atmintinėje būna įrašyta pagrindinė įvesties ir išvesties sistema (BIOS). Informacija į šią atmintinę įrašoma gaminant kompiuterį, vartotojas negali jos pakeisti. Sutrikus pastoviajai atmintinei, sutrinka ir viso kompiuterio darbas.

Svarbiausioji vidinės atmintinės dalis – pagrindinė atmintinė.nuo jos priklauso viso kompiuterio darbas.joje laikoma informacija, su kuria konkrečiu metu dirba centrinis procesorius.. ji vadinama tiesioginės kreipties atmintine (RAM). Jos svarbi savybė – informacija joje randama daug greičiau, negu išorinėje atmintinėje, todėl ji dažnai vadinama operatyviąja.šiuolaikinių kompiuterių pagrindinės atmintinės talpa – 64 ir daugiau Mbaitų.

Sparčioji atmintinė – tai tarpininkė tarp pagrindinės atmintinės ir procesoriaus. Joje laikoma aktualiausia informacija, kurios dažniausiai prireikia pracesoriui – jis ją gauna greičiau ir todėl paspartėja viso kompiuterio darbas.šios rūšies atmintinė susijusi su mikroschemų gamyba.

Vaizdo atmintinė (VRAM) aptarnauja vaizduoklio procesorių ir skiriama grafinei informacijai, kuri turi būti vaizduojama ekrane, laikyti.

Vidinė atmintinė su procesoriumi yra sujungiama magistrale (linijos, laidai) jungiančios kompiuterio įrenginius į vieningą visumą.

Išorinė atmintinė – diskai, diskeliai, kompaktinės plokštelės (tai informacijos kaupikliai). Jų yra įvairių rūšių. Juose sukauptai informacijai skaityti reikalingi specialūs įtaisai, dažniausiai vadinami diskasukiais.

Diskeliai esti skirtingų matmenų ir talpos.anksčiau buvo naudojami didesni, vadinamieji 5,25 colio skersmens diskeliai, dabar 3,5 colio skersmens.jie turi kietą plastikinį apvalkalą – voką, kurio viršuje metalinė sklendė: ją truktelėję matome diskelį – ploną apskritą blizgančią plokštelę.dabartiniai 3,5 colio diskeliai dvejopos talpos: 1,44 Mbaitų ir 2,88 Mbaitų.

Diskai svarbūs norint apdoroti vis didesnius informacijos kiekius. Nors jis įmontuojamas sisteminiame bloke, tačiau priskiriamas išorinei atmintinei. Jų savybės gana artimos lankstiesiems diskeliams.kietųjų diskų talpa siekia net keletą gigabaitų.tokiuose diskuose galima sukaupt nemažai informacijos.

Kompaktinės plokštelės tampa vis populiaresnės dėl savo didelės talpos (apie 600 Mbaitų
informacijos) ir gana neblogos apsaugos nuo išorinio poveikio.kompaktinių plokštelių (vadinamų diskais, diskeliais) skaitymo įrenginys įmontuotas sisteminiame bloke.

Kompaktinės plokštelės paviršius metalinis, blizgantis padengtas labai tvirtu skaidriu plastiku.informacija įrašoma blizgančiame metalo paviršiuje spirale,kaip muzikos plokštelėje.informaciją skaito lazerio spindulys spirale nuo centro.

Jos naudojamos kompiuterio programinei įrangai, kompiuterinėms enciklopedijoms, informacijos archyvams, mokomosioms programoms, telefonų knygoms saugoti. Nemaža jų dalis skiriama žaidimams. Angliškai vadinamos CD – ROM. Dar vadinamos optiniais diskais (jie esti 3,5 ir 5,25 colio dydžio).

Skaitmeniniai diskeliai, kaip ir kompaktinės plokštelės esti įvairių rūšių: muzikos įrašams, skaitmeniniams filmams, duomenims skaityti (pastarieji vadinami DVD – ROM), dar kiti duomenims skaityti ir įrašyti (vadinami DVD – RAM).

Nuo kompaktinių plokštelių skaitmeninius diskelius galima atskirti tik pagal užrašus.informacija į skaitmeninius diskelius įrašoma glausčiau, mat esama daugiau takelių. Informacija skaitoma daug sparčiau palyginus su kompaktinėmis plokštelėmis.

Programinė įranga – tai visuma programų, naudojamų kompiuteriui valdyti arba jame esančiai informacijai apdoroti.Ji skirstoma į 2 dalis: sisteminė programinė įranga (operacinės sistemos) ir taikomoji programinė įranga.

Operacinė sistema – tai programų rinkinys, skirtas organizuoti vartotojo darbui kompiuteriu: valdyti įvairius kompiuterio įrenginius, kontroliuoti programų vykdymą. Daugelyje asmeninių kompiuterių seniau buvo vartojama operacinė sistema DOS. Tačiau jos vartotojas turi žinoti nemažai įvairių komandų. Todėl buvo sukurtos patogesnės, vaizdesnės sąsajos. Ypač šiuo metu mėgstamos grafinės sąsajos, pvz.: “Windows“.

Operacinė sistema – tai tarpininkė tarp žmogaus ir kompiuterio. Tai kompiuterio programinės įrangos dalis, valdanti programų vykdymą.

Žmogus tiesiogiai dirba ne su kompiuteriu, o su operacine sistema. Kai norim atlikti konkretų darbą taip pat naudodamiesi OS iškviečiame reikiamą programą.

Viena iš seniausių OS IBM tipo asmeniniuose kompiuteriuose – DOS. Dažniausiai vartojama „Microsoft“ firmos sistema MS – DOS.

Įjungus kompiuterį techninė įranga ieško nurodymų pastoviojoje atmintinėje – tiksliau, joje esančioje pagrindinėje, įvesties ir išvesties sistemoje BIOS. Tai dalis DOS operacinės sistemos. Ji priklauso nuo kompiuterio techninės įrangos. Pagal BIOS programos nurodymus toliau išorinėje kompiuterio atmintinėje ieškoma įkėlos programos. Joje nurodyta, kur toliau kompiuteris turi kreiptis. Tada iš disko (išorinės atmintinės) į pagrindinę atmintinę perkeliama likusi OS dalis.

DOS komandos: vidinės ir išorinės.

Vidinės komandos laikomos kompiuterio pagrindinėje atmintinėje, jų nereikia įkėlinėti, todėl jos atliekamos greičiau.

Išorinės DOS komandos aprašytos atskirose programose, laikomose kompiuterio išorinėje atmintinėje. Išorinės komandos paprastai atlieka pagalbinius veiksmus.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2626 žodžiai iš 8695 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.