Bendrosios asmenybės
5 (100%) 1 vote

Bendrosios asmenybės

ASMENYBĖS IR DIFERENCIACINĖ PSICHOLOGIJA

ĮVADAS

G. Allport surado apie 50 asmenybės apibrėžimų, kuriuos suskirstė į keletą kategorijų:

1. biosocialiniai apibrėžimai – jie sutapatina asmenybę su „individo, kaip socialinio stimulo, vertingumu“. Būtent kitų reakcija nulemia žmogaus asmenybę. Galima sakyti, kad individas neturi jokios asmenybės, išskyrus tą, kuri egzistuoja aplinkinių reakcijose.

2. biofizikiniai apibrėžimai – pagal juos asmenybėje egzistuoja ir suvokiama pusė ir organinė pusė.

3. „Omnibuso“ apibrėžimai – terminas „asmenybė“ naudojamas viskame, kas liečia individą.

4. Asmenybė yra tai, kas sutvarko ir derina skirtingas individualaus elgesio rūšis

5. Asmenybė yra įsivaizduojama kaip skirtingi ir tipiški reguliavimo mėginimai

6. asmenybę tapatina su unikaliais arba individualiais elgesio aspektais

7. asmenybė sudaro žmogaus esmę

Nors ir labai skirtingi ir įvairūs yra asmenybės apibrėžimai, vis tiek juose galima įžvelgti tam tikrų bendrumų:

 pabrėžiama individualumo ir individualių skirtumų reikšmė

 asmenybė yra pristatoma kaip tam tikra hipotetinė struktūra ar organizacija

 pabrėžiama, kad asmenybę reikia tirti jos gyvenimo eigoje arba kartu su vystymosi perspektyvomis

 asmenybė yra apibūdinama tomis charakteristikomis, kurios „atsako“ už pastovias elgesio formas

Asmenybės teorijos sudėtinės dalys. Kiekviena asmenybės teorija, tai rūpestingai patikrinti teiginiai ir hipotezės apie tai, kas žmonės iš tiesų yra,kaip jie elgiasi ir kodėl jie elgiasi būtent taip. Paprastai manoma, kad išsami asmenybės teorija turi išspręsti 6 klausimus:

1. asmenybės struktūra – kokios santykinai pastovios charakteristikos egzistuoja žmoguje, kas išlieka žmoguje pastoviausia skirtingose sąlygose.

2. motyvacija – turi paaiškinti kodėl žmonės elgiasi taip, o ne kitaip. Kokie specifiniai motyvai verčia žmogų veikti ir kreipia jo elgesį

3. asmenybės vystymasis – kaip asmenybės motyvaciniai aspektai kinta nuo kūdikystės iki senatvės

4. psichopatologija – kodėl kai kurie žmonės nesugeba prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų ir efektyviai joje funkcionuoti

5. psichinė sveikata – turi pasiūlyti kriterijus sveikos asmenybės įvertinimui ir atsakyti į klausimus – kokia turėtų būti asmenybė, jei vystymasis vyktų idealiai palankiai

6. asmenybės keitimas terapinio poveikio pagalba – kaip padėti žmonėms padidinti savo kompetenciją, pasiekti pozityvių asmenybės pokyčių

Dažniausiai yra skiriami 9 teiginiai apie žmogaus prigimtį, kurie yra bipoliarinės skalės:

 laisvė – determinizmas. Jis kelia problemą, kokiu laipsniu žmogaus elgesys yra nulemtas faktorių, kurie visiškai ar bent dalinai yra už sąmonės ribų ir kiek žmogus turi vidinės laisvės kontroliuoti savo mintis ir elgesį pats. Kiek žmogus yra laisvas rinkdamasis savo elgesį, o kiek jo elgesį nulemia nuo jo nepriklausantys arba neįsisąmoninti veiksniai

 racionalumas – iracionalumas. Kokiu laipsniu mūsų sąmoningas protas veikia kasdienį elgesį

 holizmas – elementarizmas. Holizmo šalininkai teigia, kad žmogaus prigimtis yra tokia, kad elgesį galima paaiškinti tik analizuojant asmenybę kaip vieningą nedalomą visumą. Analitinio požiūrio atstovai teigia, kad elgesys gali būti paaiškintas tik analizuojant kiekvieną elgesio aspektą atskirai, nepriklausomai nuo visų kitų

 paveldimumas – aplinka.

 kintamumas – nekintamumas. Kiek žmogus gali fundamentaliai keistis gyvenimo eigoje.

 subjektyvumas – objektyvumas. Ar žmonės gyvena subjektyviam asmeniniam patirties pasaulyje ar elgesį labiau veikia objektyvūs, išoriniai faktoriai

 proaktyvumas – reaktyvumas. Kur yra žmogaus elgesio, aktyvumo priežastys. Proaktyvaus požiūrio šalininkai teigia, kad visokių elgesio formų šaltiniai yra asmenybės viduje. Reaktyvaus požiūrio atstovai teigia, kad asmens elgesio priežastys yra aplinka ir elgesys interpretuojamas kaip reakcija į išorinio pasaulio stimulus

 homeostazė – heterostazė. Ar žmogus siekia įtampos sumažinimo ir vidinės būsenos išsaugojimo ar pagrindinė jo motyvacija yra nukreipta į vystymąsi, naujų stimulų paiešką ir savirealizaciją

 pažintumas – nepažintumas.

PSICHOANALIZĖ: Z. FREUD

Froidas sukūrė pirmąją, visą asmenybę bei jos elgesį paaiškinančią teoriją. Teorijos pagrindas – neįsisąmoninti seksualiniai bei agresyvūs instinktai.

METODOLOGINIAI PAGRINDAI

Psichologinis determinizmas. Žmogaus psichikoje, kaip ir materialiame pasaulyje, viskas turi savo priežastis ir paklūsta priežastingumo principui. Žmogaus psichikoje nėra tokio reiškinio, kaip laisva valia, o žmogaus gyvenime nėra tokio fenomeno, kaip atsitiktinumas. Suprasti žmogaus elgesį, reiškia pažinti šio elgesio vidines priežastis, t.y., jį sukėlusias mintis, norus ar jausmus. Kiekvienas žmogaus poelgis ir išgyvenimas turi savo priežastis, šios, savo ruožtu, yra sąlygotos ankstesnių išgyvenimų ir poelgių, todėl žmogaus praeitis tampa labai svarbi jo dabarties supratimui. Tačiau kiekvienas žmogus iš savo patirties žino, kad daug įvykių jo gyvenime įvyksta “savaime”, atsitiktinai, be jo valios ar net prieš valią; kita vertus, daugelis žmogaus poelgių atrodo nepriklausantys nuo jokių priežasčių, susiję tik su
sąmoningu apsisprendimu ir laisva valia. Šiais atvejais nei pats asmuo, nei pašalinis stebėtojas negali rasti jokių priežasčių. Freud’as tvirtino, kad priežasčių nežinojimas nereiškia jų nebuvimo. Jei asmuo nežino savo elgesio priežasčių, tai reiškia, kad jis paprasčiausiai jų neįsisąmonina; jeigu jų nėra sąmonėje – reiškia, jos slypi pasąmonėje.

Lemiamas pasąmonės vaidmuo. Freud’o nuomone, žmogaus gyvenime svarbiausią vaidmenį vaidina ne sąmonė, bet pasąmonė. Žmogus yra iš esmės iracionali būtybė ir didžioji jo elgesio priežasčių dalis slypi už sąmonės ribų. Tikrosios mūsų elgesio priežastys yra mums patiems nežinomos.

ASMENYBĖS AKTYVUMO ŠALTINIAI

Elgesio motyvacija. Žmogus yra sudėtinga energetinė sistema. Energija gali transformuotis iš vienos būsenos į kitą, bet negali niekur išnykti. Psichinės energijos šaltinis yra neurofiziologinė sujaudinimo būsena, atsirandanti nepatenkinus kūno poreikių. Freud‘o teigimu, kūno poreikių psichinis vaizdinys yra instinktas.

Bet kokio elgesio tikslas yra sumažinti įtampą, atsirandančią dėl energijos susikaupimo. Freud‘as išskyrė 2 pagrindines instinktų grupes:

1. eros – instinktai, reikalingi gyvybiniams procesams palaikyti ir rūšies dauginimuisi.

2. tamatos – mirties instinktas. Žiaurumo ir agresijos pagrindas.

Biologiniai skatuliai. Būtent biologinę žmogaus prigimtį, pasąmonėje slypinčius instinktus Freud’as laikė pagrindiniu asmenybės aktyvumo šaltiniu. Psichoanalizėje šie žmogaus psichikoje slypintys instinktai yra vadinami potraukiais. Žmogaus atveju biologinius jo poreikius patenkinantis elgesys gali būti įvairus, priklausantis nuo individualaus patyrimo. Todėl potraukis reiškia tik vidinę genetiškai užprogramuotą psichikos būseną, kuriai esant, atsiranda psichinė įtampa, skatinanti individo aktyvumą, kuris, nors ir turi bendrą, genetiškai sąlygotą kryptingumą, gali pasireikšti labai įvairiu individualiu elgesiu. Potraukiai, pasireiškiantys psichikoje poreikiais ir troškimais sąmonėje, yra nepaprastai galingi, niekuomet neišsenkantys psichinės energijos šaltiniai. Jie glūdi asmenybės motyvacijos pagrinduose, jais remiantis, formuojasi kiti motyvai, ir visą žmogaus gyvenimą šie biologiniai įgimti potraukiai vaidina lemiamą vaidmenį sukeliant ir nukreipiant žmogaus elgesį. Potraukiams, Freud’o nuomone, būdingos 4 savybės:

1. šaltinis; 2.tikslas;3. objektas;4.galia.

Visų potraukių šaltinis slypi kūniškuose biofiziniuose procesuose. Kiekvienas potraukis turi savo bendrą tikslą, turi savo objektus, į kuriuos jie nukreipia individo aktyvumą ir kurių pagalba šis potraukiai yra patenkinami. Potraukio energijos kiekį, kuris tenka konkrečiam objektui, Freud’as vadino kateksiu, o pačius objektus – katektuotais objektais.

Seksualumas ir agresyvumas. Reikšmingiausias šioje teorijoje yra seksualinis potraukis, seksualumas paprastai laikomas visos psichoanalitinės asmenybės teorijos kertiniu akmeniu. Terminas “libido” – reiškia specifinę, su seksualiniu potraukiu susijusią psichinę energiją. Seksualinis potraukis yra įgimtas kiekvienam žmogui, jis išlieka aktyvus didžiąją gyvenimo dalį, ir, nepriklausomai nuo tų individualių prasmių, kurias jam suteikia atskiri individai, jis tarnauja vienam universaliam biologiniams tikslui – giminės pratęsimui ir rūšies išsaugojimui.

Vėliau Freud’as iškelia kitą fundamentalų žmogaus potraukį – agresyvumą. Agresyvumas, griovimo instinktas slypi giliai kiekvieno žmogaus pasąmonėje. Žmogus negali atsikratyti agresyvumo, slypinčio jo prigimtyje. Daugiausia, aks įmanoma, tai nukreipti jį taip, kad žala būtų minimali.

ASMENYBĖS VYSTYMASIS

Vaikystės išgyvenimai turi lemiamą reikšmę suaugusiojo asmenybės formavimuisi. Pagrindinis faktorius, nulemiantis asmenybės vystymąsi yra seksualinis instinktas. Psichoseksualinio vystymosi stadijos pavadintos pagal kūno dalį, kurią toje stadijoje stimuliuojant galima pasiekti pasitenkinimą.

Asmenybės vystymesi akcentuojama 2 faktorių reikšmė: frustracijos ir per didelio rūpinimosi. Frustracija – psichoseksualiniai vaiko poreikiai yra tėvų nutraukiami ir todėl nebūna patenkinami. Per didelis rūpestis – vaikui suteikiama per mažai galimybių pačiam valdyti savo vidines funkcijas, todėl atsiranda jo priklausomybė.

Vaikiškasis seksualumas. Seksualinis potraukis turi lemiamą reikšmę asmenybės vystymuisi. Šis potraukis pasireiškia pačiais pirmaisiais gyvenimo metais. Pirmaisiais gyvenimo metais seksualinio potraukio objektas yra paties vaiko kūnas, atskiros jo dalys. Šis reiškinys vadinamas autoritarizmu arba narcisizmu.

Psichoseksualinio vystymosi stadijos. Freud’as žmogaus seksualinio potraukio vystymesi išskyrė keletą dėsningų genetiškai sąlygotų stadijų, būdingų visiems žmonėms. Skirtingose seksualumo stadijose skirtingos kūno dalys tampa pagrindiniais seksualinio pasitenkinimo šaltiniais:

 oralinė fazė. Pirmuosius pusantrų gyvenimo metų pagrindinis seksualinio pasitenkinimo organas yra burna, liežuvis ir lūpos. Šioje fazėje skiriami 2 periodai:

o oralinio priėmimo periodas – susijęs su malonumu, kurį patiria kūdikis žįsdamas;

o oralinės agresijos periodas – susijęs su dantų dygimu.

 analinė fazė. Nuo pusantrų iki 3 metų pagrindiniu pasitenkinimo
šaltiniu tampa tiesiosios žarnos galas. Vaikas patiria pasitenkinimą tuštindamasis arba jį sulaikydamas, be to patys tuštinimosi rezultatai tampa vaiko intensyvaus domėjimosi objektu.

 falinė stadija. Trečiųjų metų pabaigoje pagrindiniu seksualinio potraukio organu tampa lytiniai organai. Freud’o nuomone, šioje fazėje vaikai išgyvena stiprius jausmus susijusius su vyrišku lyties organu. Mergaitės, suvokę, kad neturi to, ką turi berniukai, jaučia pavydą ir tai yra gana stipraus menkavertiškumo jausmo priežastis. Berniukai, savo ruožtu, jaučia savo anatominio išskirtinumo netekimo grėsmę – kastracijos baimę.

 latentinė fazė. Apima laikotarpį nuo 5 – 7 iki paauglystės, pasižymi tuo, kad seksualinis potraukis tarsi visai išnyksta.

 genitalinė fazė. Apima laikotarpį nuo vėlyvos paauglystės iki vėlyvosios brandos, kuomet seksualinis potraukis normaliai yra patenkinamas.

Realiame asmenybės vystymesi šios stadijos nėra griežtai atskirtos viena nuo kitos, jos tolydžiai pereina viena į kitą.

Fiksacija ir regresija. Psichoseksualinio vystymosi metu seksualinė energija – libido palaipsniui nukreipiama nuo vieno objekto arba patenkinimo būdo į kitą objektą arba patenkinimo būdą. Tačiau ir naujoje vystymosi fazėje dalis libido lieka “pririšta” prie ankstesniųjų patenkinimo objektų ar būdų. Tai vadinama fiksacija. Esant nepalankioms vystymosi sąlygoms ši fiksacija gali būti labai stipri ir apsunkinanti tolimesnį vystymąsi.

Regresija reiškia priešingą normaliam vystymuisi eigą – grįžimą į ankstesnę vystymosi fazę. Ji gali būti susijusi su objektais arba patenkinimo būdais. Regresija į ankstesnę fazę įvyksta, kuomet vėlesnėje fazėje nėra galimybių pakankamai patenkinti seksualinį potraukį toje fazėje tinkamais objektais ar būdais.

Fiksacija ir regresija yra tampriai tarpusavyje susiję – regresija paprastai įvyksta į tą fazę, kurioje yra įvykusi fiksacija. Galima teigti, jog tam, kad įvyktų regresija, būtina ne tik trauma dabartyje, bet ir fiksacija praeityje.

Edipo kompleksas. 3 – 6 gyvenimo metais psichoseksualiniame asmenybės vystymesi įvyksta esminis pokytis – libido nukrypsta į išorės objektus. Pirmuoju tokiu objektu žmogaus gyvenime tampa priešingos lyties gimdytojas. Vaikas išgyvena labai stiprius, seksualinį atspalvį turinčius jausmus priešingos lyties gimdytojui. Kartu atsiranda konkurencijos, priešiškumo jausmai tos pačios lyties gimdytojui. Žinoma, tokie vaikų jausmai ir menkiausios jų apraiškos yra netoleruojami, todėl šie jausmai nuslopinami ir išstumiami pasąmonėn, kur jie gali išlikti visą gyvenimą kaip gilių vidinių konfliktų šaltiniai. Negalėdamas konkuruoti su savo tėvu ir jo pašalinti, berniukas siekia užimti jo vietą bent simboliškai, įsivaizduodamas save jo vietoje. Taip jo psichikoje pradeda veikti labai stiprus ir labai reikšmingas asmenybės vystymesi identifikacijos mechanizmas – susitapatindamas su savo tėvu, berniukas siekia būti toks, kaip jo tėvas, ir perima jo asmenybės savybes.

ASMENYBĖS STRUKTŪRA

Sąmonė, priešsąmonė ir pasąmonė. Sąmonė yra tai, kas betarpiškai suvokiama ir pergyvenama, visi tie psichikos reiškiniai, kurie egzistuoja individui dabartyje. Priešsąmonės turinį sudaro visi psichiniai reiškiniai, kurie dabartyje betarpiškai nesuvokiami ir neįsisąmoninami, tačiau kažkada yra buvę sąmonėje ir gali lengvai sugrįžti į ją. Tarp sąmonės ir priešsąmonės vyksta nuolatinė sąveika – tai, kas vieną akimirką yra sąmonėje, sekančią gali atsidurti priešsąmonėje. Priešsąmonė, gali būti įsivaizduojama kaip didžiulė individo suvokinių, įspūdžių, minčių, prisiminimų, sukauptų gyvenimo eigoje, saugykla. Pasąmonė kokybiškai skiriasi nuo sąmonės ir priešsąmonės. Jos turinys negali patekti sąmonėn savaime arba valinių pastangų dėka, nes yra sulaikomas aktyvių psichikos jėgų. Pasąmonės turinį sudaro nerealizuoti individo potraukiai, kuriems pareikšti trukdo visuomenės normos. Pasąmonėje slypi ir visa asmens individuali patirtis, kurios prisiminimai turėtų traumuojantį poveikį individui. Pasąmonės turinio neveikia laiko tėkmė, jis nesikeičia asmens gyvenimo eigoje. Tačiau būtent pasąmonėje slypi daugelis reikšmingiausių asmenybės savybių ir patirčių.

Sąmonė susideda iš pojūčių ir išgyvenimų, kuriuos žmogus išgyvena tam tikru metu.

Priešsąmonė susideda iš visos patirties, kuri tam tikru momentu nesuvokiama, bet gali lengvai grįžti į sąmonę spontaniškai ar valingai.

Pasąmonė yra primityvių instinktų, emocijų ir atsiminimų, kurie yra baisūs sąmonei ir todėl buvo išstumti į pasąmonę, talpykla. Pasąmonės medžiaga daug kuo lemia mūsų kasdienį gyvenimą ir gali reikštis užmaskuota. Simboline forma.

Id, Ego ir Superego. Šis asmenybės struktūros modelis vadinamas struktūrine hipoteze. Išskiriamos 3 pagrindinės asmenybės struktūros dalys, kurios esmingai skiriasi viena nuo kitos, tiek savo kilme tiek savo funkcionavimo ypatybėmis.

Id yra pati archaiškiausia asmenybės dalis, tai – biologinė prigimtis. Id turinį sudaro įgimti potraukiai. Kitos asmenybės dalys atsiranda iš Id diferenciacijos būdu. Id struktūra asmenybėje vadovaujasi malonumo principu – siekia besąlygiško, momentinio potraukių, poreikių patenkinimo ir
įtampos sumažinimo. Id funkcionavimui būdingi pirminiai procesai, kurie tarnauja malonumo principui – tiesioginiam potraukių patenkinimui ir jų funkcionavimas turi mažai ką bendro su realybe. Pirminiams procesams būdingos 2 ypatybės:

 betarpiškas potraukio patenkinimas ir energijos iškrova

 lengvas psichinės energijos – kateksio perkėlimas nuo vienų objektų ar patenkinimo būdų į kitus

Id veikia pagal malonumo principą – energiją stengiasi iškrauti čia ir dabar, nežiūrint aplinkos sąlygų ar saugumo. Energijai kaupiantis didėja įtampa, nuo kurios Id išsilaisvina:

1. reflektoriniai veiksniai – Id automatiškai atsako į sujaudinimą ir iš karto pašalina įtampą

2. pirminis procesas – instinktyvių poreikių patenkinimas fantazijoje

Ego labiausiai atitiktų sąmoningąjį “Aš”, kuriam būdinga savimonė ir savikūra. Gali būti laikomas centrine asmenybės dalimi, jei ne kelios išlygos. Ego atsiranda vystantis asmenybei būtent iš Id. Ego atsiradimas vėlgi tarnauja Id – kuomet tiesioginis potraukių patenkinimas tampa neįmanomas ir yra būtina atsižvelgti į aplinką, atsiranda Ego, kaip tarpininkas tarp Id ir aplinkos, kaip Id pagalbininkas, padedantis šiam gauti maksimalų pasitenkinimą konkrečioje aplinkoje. Ego, skirtingai nuo Id, vadovaujasi realybės principu. Ego funkcionavimui būdingi antriniai procesai, kurie pasižymi šiomis savybėmis:

 patenkinimo arba energijos iškrovos sulaikymui ir atidėjimui

 stipresniu psichinės energijos – kateksio prisirišimu prie konkrečių patenkinimo objektų arba būdų.

Svarbiausia Ego funkcija yra realybės tyrimas, t.y., tikrovės pažinimas ir prisitaikymas prie jos.

Superego yra “visuomenės balsas”, verčiantis individą paklūsti visuomenės reikalavimams. Superego turinį sudaro moralinės normos ir reikalavimai. Šie Superego reikalavimai yra labai griežti ir besąlygiški, jie retai kada būna suderinami su realybės principu. Nors Superego padeda individui kovoti su Id impulsais, verčia jį prisitaikyti prie visuomenės normų, dažnai Superego tampa vidiniu tironu, reikalaujančiu iš Ego besąlygiško paklusnumo. Freud’as skyrė 2 atskiras Superego dalis: sąžinę ir Ego idealą, turinčias didelę taką asmenybės funkcionavimui. Sąžinė baudžia asmenį kaltės jausmu už elgesį, prieštaraujantį moralės normoms, o Ego idealas verčia jį siekti tobulumo. Superego priskiriamos šios bendriausios moralinės funkcijos:

 pritarimas arba nepritarimas savo veiksmams ir norams

 kritiška savistaba

 savęs baudimas

 reikalavimai ištaisyti savo elgesio klaidas

 savęs pagyrimas už “gerus” priimtinus poelgius ir mintis.

Vidiniai asmenybės konfliktai. Asmenybė šioje teorijoje yra giliai prieštaringa, visos jos dalys kovoja tarpusavyje ir yra nesuderinamos. Kiekvienas žmogus yra pasmerktas amžiam vidiniam konfliktui tarp besąlygiškų moralinių Superego reikalavimų ir tiek pat besąlygiškų Id troškimų. Šio vidinio konflikto negali išvengti nė vienas žmogus, jo neįmanoma pašalinti, geriausiu atveju jį galima tik sumažinti.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2752 žodžiai iš 9104 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.