Bendruomenės prevencija
5 (100%) 1 vote

Bendruomenės prevencija

11

Bendruomenės prevencija

Nusikalstamumas – socialinis reiškinys, kurio nepavyksta išvengti nei vienai valstybei. Tačiau jo būklė ir prevencijos metodai atskirose šalyse yra skirtingi. Tai priklauso nuo įvairiausių socialinių, ekonominių, teisinių, religinių ir kitokių priežasčių. Lietuvoje nusikalstamumas auga, keičiasi ir jo kokybė – jis “sunkėja”. Kaip viena iš nepalankių tendencijų pastebimas ir nusikaltimų, padarytų nepilnamečių arba jiems dalyvaujant, skaičiaus didėjimas.

Nepilnamečių nusikalstamumas yra specifinė bendrojo nusikalstamumo dalis. Nusikalstamumo statistika ir kriminologijos teorija liudija, kad kas trečias recidyvistas pirmą nusikaltimą yra padaręs dar paauglystėje. Kuo jaunesnis yra žmogus, pirmą kartą padaręs nusikaltimą, tuo didesnė tikimybė, kad ateityje jis vėl nusikals. Kuo ankstesniame amžiuje bus užkirstas kelias nepilnamečių nusikaltimams, tuo didesnė bus galimybė sumažinti nusikalstamumą ateityje.

Bendruomenė – tai nedidelis teritorinis vienetas: kaimas, nedidelis miestas, miesto mikrorajonas, namų grupė. Jos gyventojai mažesniu ar didesniu mastu jaučiasi bendruomene, yra išsiugdę atitinkamą bendrumo ir priklausomybės bendruomenei („mes“) jausmą. Šis jausmas gali atsirasti iš bendruomenės teritorinio vientisumo, jį gali skatinti vietinės įstaigos – mokykla, ligoninė, kitos aptarnavimo įstaigos. Bendruomenės gyventojai gali plėtoti įvairias bendruomenės savivaldos organizacijas, planuoti ir vykdyti veiklą bendruomenės teritorijoje. Viena svarbiausių tos veiklos krypčių gali būti nusikaltimų prevencija. Bendruomenė gali vienyti visų jos teritorijoje veikiančių institucijų (policijos, mokyklos, kultūros įstaigų ir t.t.) ir gyventojų pastangas užtikrinant gyventojų saugumą, gerinant kriminalinę padėtį. Tai yra bendruomenės prevencija.

Bendruomenės prevencija objektyviai užima strateginę vietą visoje nusikaltimų prevencijos sistemoje. Ji yra tarpinė grandis tarp makroprevencijos objektų (valstybės, šalies, regiono) ir mikroprevencijos (individo, mažos grupės, šeimos, įstaigos). Kita vertus, bendruomenė – tai visiškai savarankiškas, vientisas, sudėtingas prevencijos subjektas, jis integruoja socialinius makro- ir mikroprocesus į vieną visumą, vadinamą bendruomenės gyvenimu. Dėl visų šių priežasčių bendruomenė yra geriausias jos priemonių sukonkretinimo lygis. Būtent bendruomenėje galima tiksliausiai nustatyti, ar veiksmingos bus bendros prevencijos priemonės. Tikrinant jų veiksmingumą bendruomenėje, gali paaiškėti, kad prevencijos priemonė ar programa, efektyvi šalies ar regiono mastu, yra neefektyvi atskiroje bendruomenėje, kad būtinos papildomos priemonės.

Bendruomenė visada turi įtakos ir nusikalstamumo dinamikai. Pažvelgus į šalies nusikalstamumo žemėlapį, matosi, kaip skiriasi nusikalstamumas atskirose vietovėse, regionuose ir kaip jis priklauso nuo vietos sąlygų. Bendruomenės prevencijos koncepcija dabartinėje kriminologijoje ir prevencijos moksle – tai tik šio bendruomenės ir jos prevencijos stateginio vaidmens pripažinimas, t.y. pripažinimas, kad nusikalstamumas atsiranda tam tikroje vietoje ir kad būtent ten, kur jis atsiranda, turi būti nusikalstamumo prevencijos strateginis centras.

Nusikaltimų prevencija vadinama veikla, kuria siekiama pašalinti nusikalstamumą skatinančius veiksnius ir taip užkirsti kelią nusikaltimams. Kaip jau minėta, kalbant apie bendruomenės prevenciją, pirmiausia omenyje turima, kad nusikaltimų prevencija vyksta tam tikroje bendruomenėje.

Bendruomenės prevencijos modelis – tam tikras prevencinės veiklos bendruomenėje organizavimo būdas, kai pasitelkiami bendruomenės nariai. Tai pirmiausia gali būti bendruomenės gyventojų neformalių kaimynystės, asmeninių, visuomeninių ryšių pagrindu plėtojama prevencinė veikla. Prie bendruomenės prevencijos priskiriamos ir priemonės, kurių imamasi norint tuos ryšius užmegzti, t.y. suburti bendruomenę, kad ji pajėgtų imtis bendrų priemonių. Svarbu pabrėžti, kad kalbant apie bendruomenę ir jos narių ryšius omenyje turimi ne formalūs administraciniai, o gyvi, žmogiški santykiai. Antra vertus, tai įvairiausių bendruomenės organizacijų, institucijų, grupių, judėjimų būrimas bendriems veiksmams prieš nusikalstamumą. Pagaliau tai veikla, vienijanti bendruomenės teritorijoje veikiančias valstybės institucijas (pvz., policiją, mokyklą, medicinos, kultūros ir kt. įstaigas).

Bendruomenė nėra valstybės tikslų vykdytoja. Vykdydama nusikaltimų prevenciją, ji siekia savo, bendruomenės, tikslų. Bendruomenės nusikalstamumo prevencijos tikslai yra siejami su kitais bendruomenės tikslais (pvz., bendruomenės narių laisvalaikio organizavimo, bendravimo, visuomeninių ryšių stiprinimo ir kt.).

Bendruomenės prevencijai vadovauja kolektyvinis organas, kurį dažniausiai sudaro svarbiausių bendruomenės prevencijos subjektų – policijos, švietimo įstaigų, verslo, svarbiausių religinių konfesijų, visuomenės informavimo priemonių, socialinio aprūpinimo, visuomeninių organizacijų atstovai. Šio kolektyvinio organo vadovas dažniausiai yra bendruomenės savivaldybės vadovas (pvz., meras). Šie aukščiausieji ir įtakingiausieji bendruomenės asmenys įvertina kriminalinę situaciją bendruomenėje, numato ir
patvirtina bendruomenės prevencinės veiklos tikslus ir strategiją, priima svarbiausius sprendimus juos įgyvendinant, įvertina prevencijos programos ir atskirų priemonių vykdymo sėkmę, koordinuoja bendruomenės nusikaltimų prevencijos subjektų veiklą. Kasdieniams uždaviniams vykdyti sukuriama viena arba keletas darbo grupių. Jų skaičius, tikslai ir struktūra priklauso nuo bendruomenės prevencinės veiklos tikslų ir pobūdžio.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 768 žodžiai iš 1518 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.