Bernardas Brazdžionis- peotas neoromantikas. Nepriklausomos Lietuvos metais kūręs ir leidęs eilėraščius tėvyneje. Apie B. Brazdžionį to meto kritika atsiliepė gana prieštaringai: ir peikė, kritikavo, ir gyrė, dievino. Galbūt tokios prieštaringos nuomonės rodo tikrą talentą, kokiu, be abejo, apdovanotas B. Brazdžionis. Jo kūryba- tai versmė, iš kurios dvasinio peno semtis gali bet kas ir bet kokiu laiku, nes poeto eilėraščiuose įkūnyti amžinieji gyvenimo ir žmogiškumo dėsniai niekada nesensta. B. Brazdžionis savo poezija skelbia tėvynės meilę, žmogaus ir Dievo vienybe, kalba apie mažo žmogaus didelę sielą.
B.Brazdžionis gimė 1907m. vasario 2d. Steibekėlių kaime netoli Pumpėnų, Biržų apskrityje. 1908m. šeima emigravo į JAV, bet 1914m. vėl grįžo į Lietuvą. Pradžios mokyklą B.Brazdžionis lankė Žadeikiuose ir Pasvalyje. 1921-1929m. mokėsi Biržų gimnazijoje. Nuo 1924m. B.Brazdžionis pradėjo rašyti ir spausdinti savo eilėraščius. 1929-1934m. studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, taip pat pedagogiką Kauno Vytauto Didžiojo universitete, Humanitarinių mokslų fakultete. Čia B.Brazdžioniui atsivėrė plati dirva literatūriniam darbui ir interesams. Jis dalyvavo studentų ateitininkų „Šatrijos“ meno draugijoje, studentų humanitarų draugijos literatūros sekcijoje, kuriai 1931m. vadovavo. 1933m. redagavo laikraštį “Lietuvos studentas”. Baigęs universitetą, B.Brazdžionis dėstė lietuvių kalbą įvairiuose kursuose ir mokyklose, 1937-1939m. dirbo „Sakalo“ leidykloje Kaune, o 1940 – 1944m. buvo Maironio literatūros muziejaus kuratorius. Jis redagavo daugelį visuomeninių ir literatūrinių žurnalų – “Ateities spinduliai” (1932-1940), “Pradalgės” (1934-1935), “Dienovidis” (1938-1939), skelbė kritikos straipsnius ir knygų recenzijas, išleido vaikams skirtas poezijos knygas. B.Brazdžionio rinkinys “Ženklai ir stebuklai” (1936) pelnė „Sakalo“ leidyklos premiją, o “Kunigaikščių miestas” (1939) Valstybinę literatūros premiją.
1944m. B.Brazdžionis pasitraukė į Vakarus. 1944-1949m. poetas gyveno Ravensburge (Vokietijoje), dalyvavo lietuvių tremtinių kultūriniame gyvenime, išleido poezijos rinkinių. 1949m. B.Brazdžionis persikėlė į JAV. Kurį laiką gyveno Bostone, dirbo Lietuvių enciklopedijos visuotinės literatūros skyriaus redaktoriumi ir linotipininku. Persikėlęs iš Bostono į Los Angeles, 1955-1972m. redagavo žurnalą “Lietuvių dienos”. Amerikoje B.Brazdžionis išleido daug poezijos rinkinių.
Šiandien B.Brazdžionis tebėra produktyvus ir populiarus poetas
Bernardas Brazdžionis gimė 1907 m. vasario 2 d. Biržų apskrityje (dabar pasvalio rajonas), Trumpėnų valsčiuje, Stebeikėlių kaime. Brazdžionių šeima iki 1914 m. gyveno Amerikoje, o grįžusi į Lietuvą įsikūrė Žadeikių dvare. Bernardas nuo 1921 m. lankė Biržų gimnaziją. Jau mokantis gimnazijoje, išryškėjo jo literatūriniai gabumai. 1926 m. išejo pirmasis B. Brazdžionio poezijos rinkinys “Baltosios dienos”. Poetas 1929-1934 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijavo lituanistiką. Studijų metais priklausė ateitininkų draugijai “Šatrija”. Baigęs universitetą, kurį laiką mokytojavo. 1937 m. pradėjo dirbti “Sakalo” leidykloje, o nuo 1940 m. vadovavo Maironio literatūros muziejui.
B. Brazdžioniui nebuvo priimtinos bolševizmo idėjos. Negalėjo jis dirbti ir kurti tokioje atmosferoje, kuri vyravo 1940 m. užgrobus Lietuvą. Todėl, karui baigiantis, poetas pasitraukė į Vakarus: iš pradžių į Austriją, Vokietiją, vėliau į Ameriką. 1949 m. dirbo Bostone, “Lietuvių enciklopedijos” leidykloje. Dabar gyvena Kalifornijoje, Los Angele. 1989 m. pirmą kartą po karo, lankėsi Lietuvoje.
Lietuvoje B. Brazdžionis išleido šiuos eilėraščių rinkinius: “Baltosios dienos” (1926 m.), “Verkiantis vergas” (1928 m.), “Amžinas žydas” (1931 m. Labiausiai išgarsino poetą), “Ženklai ir stebuklai” (1936 m.), “Kunigaikščių miestas” (1939 m. Už šį rinkinį poetas gavo valstybinę premiją), “Šaukiu aš tautą” (1941 m.), “Iš sudužusio laivo” (1943 m.), “Per pasaulį keliauja žmogus” (1943 m.), “Viešpaties žingsniai” (1943 m.). Vytės Nemunėlio slapyvardžiu parašė apie dvidešimt knygų vaikams (“Mažųjų pasaulis’, “Drugeliai”, “Kiškio kopūstai”, “Vyrai pipirai”, “Meškiukas Rudnosiukas’ ir kt.). Išeivijoje išėjo šie rinkiniai: “Svetimi kalnai” (1945 m.), “Šiaurės pašvaistė” (1947 m.), “Didžioji kryžkelė” (1952 m.), “Vidudienio sodai” (1961 m.), “Vaidila Viliūnas “ (1982 m.), “Po aukštaisiais skliautais” (1989m.), 1989 m. metais Lietuvoje pirmą kartą po karo išleista didelė poezijos rinktinė “Poezijos pilnatis”.
B. Brazdžionio poezijos pasaulis- didžiulė erdvė, talpinantį visą žmogaus būtį ir pakylanti iki Dievo. Kad ir ką kalbėtų eilėraščiuose- ar apie nesudėtingą pavasario paukščio giesmę, ar apie žmogaus dienų nepaprastai greitą tėkmę, ar apie tėvynės nepakartojamą grožį ir nesulyginamą vertę,- visur jaučiama poeto dvasinė harmonija su Dievu.
Užaugęs ir susiformavęs katalikiškoje aplinkoje, B. Brazdžionis poezijoje remiasi Šventojo Rašto temomis, Senojo Testamento pranašystėmis ir psalmių poetika. Jo poezijos žmogus- tai Dievo žmogus, gyvenantis Didžiojo Kūrėjo
sutvertame pasaulyje. B. Brazdžionio poezijos Dievas- visagalis, kurio rankose- ir trapus žmogaus gyvenimas, ir istorija, tūkstantmečiais nusitęsusi į praeitį, ir įvairios religijos su jų dievais.
Poetas, apžvelgdamas žmogaus ir pasaulio istoriją, nuolat sugrįžta prie Viešpaties, Jėzaus Kristaus, gyvenimo, mirties ir prisikėlimo apmąstymų. Dievo sūnaus vardas, atlikta dieviško žmoniškumo misija- amžių amžiais neišsemiamas šaltinis menininkų kūryboje.
Štai ir B. Brazdžionis mato Kristų užgimstantį ir einantį į žmogų meilės bei atsidavimo kupina širdimi, ir nešantį sunkų kryžių, ant to kryžiaus skausmingai, bet su didelia meile net savo kankintojams, mirštantį, ir prisikeliantį, bet svarbiausia- kiekvieną akimirką būnantį kartu su žmogumi. B. Brazdžionio poezijoje Viešpaties suvokimas labai lietuviškas. Iš čia kyla kita svarbi poeto kūrybos gelmė greta Dievo- tai tautiškumas. Lietuva- brangus ir kartu skausmingas žodis, ji neatsiejama nuo Dievo. Lietuva- tai kraštas kryžių ir rūpintojėlių, bylojančių neapsakomą kantrybę, skausmą ir viltį.
Tėvynės meilė išsakoma ne džiaugsmingai, ne skambant linksmoms dainoms, o aidint sopulio raudoms, raginant kovoti už teisę turėti gimtąją kalbą, matyti laisvą tautą, nesuteptą melo tautos istoriją. Tėvynė B. Brazdžionio poezijoje- visa ko pradžia ir prasmė.
Eilėraščiai, kuriuose tarsi priešprieša aidi žmogaus trapumas, laikinumas ir nemarumas, Dievo vardo bei kelio šviesa ir žmogaus nuodemės sunkumas, poeto, kaip pranašo, malda ir rūstūs grūmojimai, įtikina gyvenimo ir žmogiškosios būties pilnatve.
Kiekvieną kartą skaitydami B. Brazdžionio poeziją, atrandame ką nors nauja. Poeto tikėjimas, nepakartojama savęs ir pasaulio analizė neleidžia likti abejingiems. B. Brazdžionio poezija lyg amžinas šviesos kelias, prasiskverbęs iki dabarties pro ne vieną dešimtmetį trukusią tamsą, veda ir ves į tikėjima, meilę, tiesą.
Lietuvių literatūros klasiko, vieno pačių iškiliausių poetų B.Brazdžionio kūrybos rinktinėjė Per pasaulį keliauja žmogus pateikiami geriausieji, charakteringiausieji autoriui turinio ar formos atžvilgiu Nepriklausomoje Lietuvoje parašyti eilėraščiai. Šie eilėraščiai atliko tokį pat nacionalinio pasipriešinimo vaidmenį, koks XIXa. pabaigoje – XXa. pradžioje buvo atitekęs Maironio „Pavasario balsams“. Nepaisant draudimų, B.Brazdžionio kūryba buvo skaitoma ir mėgiama.