Bethovenas dokumentas
5 (100%) 1 vote

Bethovenas dokumentas

1121314151

Kada Liudvigas van Bethovenas gimė nėra tikslia žinoma, nes tada bažnyčios knygose būdavo pažymima tik krikšto diena. Todėl 1770 metų gruodžio 17-ją, Liudvigo Bethoveno krikšto dieną, laikome ir gimimo diena. Bethovenas nė pats nežinojo. kada gimęs. Ilgą laiką jis manė esąs dviem metais jaunesnis. Taip pat netikslios yra ir kitos pirmosios Bethoveno gyvenimo datos.

Bethovenų namuose būdavo mažai džiaugsmo. Tėvas, grįžęs iš smuklės naktį, keldavo mažąjį Liudvigą iš patalo. Jis turėdavo groti jo išgertuvių draugams. 0 jei dieną sėsdavo prie spineto ir be natų fantazuodavo, gaudavo nuo tėvo antausių. Toks skambinimas, jo nuomone, buvo beprasmis.

Kai Liudvigui visa tai įgrisdavo, jis užlipdavo į savo palėpės kambarėlį. Ten galėjo žvalgytis į Reiną ir jo apylinkes. Turėjo Liudvigas ir mažą žiūrona. Juo buvo ištyrinėjęs visą kitą Reino krantą.

Greit pasklido gandas apie Liudvigo sugebėjimą skambinti, ir jis buvo pakviestas į rūmus. Ten reikėjo gero klavesinisto bei vargonininko. Taip trylikmetis Bethovenas buvo pasamdytas už 150 guldenų per metus. Žinoma, jam reikėjo dėvėti ir rūmų aprangą. Su šviesiai žaliu fraku, trumpomis žaliomis kelnėmis ir baltomis kojinėmis bemiukas gražiai atrodė. Prie visoto, savalme suprantama, reikėjo nešioti ir špagą.

Nuo tada šeimoje bado nebuvo. Tačiau kartu atsirado naujas rūpestis – su tėvu jau beveik negalima buvo susikalbėti, Kone kiekvieną vakarą jis grįždavo girtas. Pagaliau tėvui nustojo mokėti algą, perduodavo ją žmonai. Su savo vyriausiuoju sūnumi ji išlaikė visą šeimą. Juk reikėjo dar ir dviem jaunesmais vaikais pasirūpinti.

Motinos gimimo diena buvo vienintelė puiki metų diena. Jau išvakarėse būdavo viskas išpuošta, nupirkta pakankamai valgio ir gėrimo. Motina sėsdavo po visų gerbiamo senelio portretu. Draugės ir draugai šokdavo. Šią vienintelę metų dieną šeimoje būdavo tikrai džiugu. Tačiau kitą rytą vėl prasidėdavo sena giesmė.

Tėvas troško iš savo Liudvigo padaryti antrąjį Mocartą. Tuo būdu būsią galima užlopyti visas skyles namų kasoje. Kaskart vis daugiau ateidavo muzikos mėgėjų paklausyti, kaip Liudvigas improvizuoja. Matyt, kad tikrai puikiai grojo.

Paskui tėvas suorganizavo koncertą Kelne, o kartą su sūnumi nukako net į Olandiją. Žinoma, žmonės stebėjosi, kad berniukas taip puikiai skambina, tačiau jis nesukėlė tokios sensacijos, kaip Volfgangas Amadėjus Mocartas. Visų pirma tai aplamai buvo nepakartojama, be to, tėvas Bethovenas nebuvo toks žmogus, kuris sugebėtų sumaniai tokius koncertus ir keliones organizuoti.

Liudvigas Bethovends buvo išmintingesnis, negu jo perdaug ambicingas tėvas. Berniukui rūpėjo išeiti gercį muzikos mokykla. Geriausias mokyiojas jam buvo Christijanas Gotlobas Nefė (1748–1798), rūmų muzikos direktorius. Kaip kompozitorius Nefė nebuvo labai kūrybingas, tačiau jis gerai mokėjo savo darbą. 0 kaip tik to Bethovenui ir reikėjo.

Nefė ragino kuo geriau išstudijuoti Bacho ,,Gerai temperuotą klavyrą“. Tai buvo labai teisinga, nes geresnės mokyklos jaunajam kompozitoriui nebuvo. Norėdamas išsilavinti išsilavinti, Bethovenas klausėsi ir kai kurių paskaitų universitete.

Apsiėjimo trūkumų atsikratyti Liudvigui labai padėjo bendravimas su Broiningų šeima. Jei jis iš nežinojimo padarydavo ką nors ne taip, ponia Broining būdavo jam labai gera. Berniu kui pačiam nepastebint, ji vadovavo jam,. Bethovenas visą gyvenimą liko dėkingas jai už tą motinišką gerumą. Trys broiningų sūnūs – Christofas, Stefanas ir Lorencas buvo Liudvigo geriausi draugai; Eleonoia Broining jis buvo susižavėjęs. Gal būt, ji ir buvo jo pirmoji meilė.

Liudvigas Bethovenas kaip pagrindinis boso partijos atlikėjas kunigaikščio kapeloje galėjo aukštai iškilti. Tikriausiai jis būtų tapęs kapelmeisteriu ir aplamai padaręs karjerą Bonoje.

Tačiau tai Liudvigui nerūpėjo. Jis siekė daugiau. Tada Vielioje gyveno Jozefas Haidnas ir Volfgangas Ama.dėjus Mocartas. Pas juos Bethovenas norėjo mokytis, į juos lygiuotis.

Taigi jam reikėjo nuvykti į Vieną.

Taip 1787 metais septyniolikmetis Bethovenas išvyko į Vieną. Iš pradžių keliavo palei Reiną, paskui palei Dunojų. Vienoje jis luoj pat susirado Mocartą, kuris tais metais statė savo ,,Don Žuaną“. Nauji mokiniai Mocartui visada buvo pravartu, nes operos atnešdavo daug garbės, bet mažai pinigų. Iki pat mirties jis buvo priverstas duoti pamokas.

Kas gali žinoti, kaip būtų sutaręs Mocartas su keturiolika metų už jį jaunesniu Bethovenu. Pamokų nedaug teįvyko. Liudvigas gavo žinią iš Bonos, kad jo motina prie mirties. Jei nori dar kartą ją pamatyti, turi skubėti. Motina Bethovenui buvo viskas. Su jokiu kitu žmogumi jįs nebuvo toks artimas. Liudvigass susirišo savo ryšulėlį ir kuo skubiausiai leidosi į tolimą kelią.

Vos jam parvykus, motina mirė. Bethovenas paskyrė jai gražiausius žodžius, kokius sūnus gali pasakyti apie savo motiną:

,;Ji buvo man gera ir švelni motina, mano geriausia bičiule. Nebuvo laimingesmo žmogaus už mane, kai dar galėjau tarti tą puikų žodį ,,mama“, ir jis visada būdavo išgirstas. 0 kam dabar aš jį sakysiu?“

Apie grįžimą į Vieną dabar jau nebebuvo galima ir galvoti. Liudvigas turėjo pasilikti Bonoje ir rūpintis abiem jaunesniais Lroliais ir tėvu. Užuot gyvenęs savo menu ir mokęsis, jis
privalėjo dabar rūpintis namų ūkiu ir saugoti tėvą, kad nepridarytų kvailysčių.

Taip praslinko penkeri metai. Liudvigas van Bethovenas dirbo rūmuose kaip čembalistas ir vargonininkas. Jis fantazuodavo čembalu ir uoliai kūrė. Pirmieji Liudvigu kūriniai jau buvo anksčiau išspausdinti. Ant spausdimų, be abejo, buvo užrašyta ne Liudvigas, bel ,,Louis van Beethoven“. Vardą rašyti prancūziškai tuo metu buvo laikoma geru tonu.

Jozefas haidanas, pirmą kartą grįždamas iš Anglijos, sustojo Bonoje, Bethovenas atliko jam savo kūrinį. Tada ir panoro Liudvigas mokytis pas Haidną. nes Mocartas jau buvo miręs.

Taigi Bethovenas savo senųjų svajų apie Vieną neužmiršo. Jis, matyt, jautė, kad Viena dar ilgai bus muzikos centras. Todėl apie jokį kitą miestą jis negalvojo.

Bethovenas atsisveikino su Bona, kurios daugiau ir nebematė. Su daugybe gerų linkėjimų iškeliavo. Vienas jo rėmėjų patarė ,,uoliai dirbant, perimti iš Haidno rankų Mocarto dvasią“.

Vienoje Liudvigas tuojau prisistatė Jozefui Haidnui ir pamokos prasidėjo. Deja, jos nesuteikė jam didelio džiaugsmo. Haidnas buvo beveik 40 metų vyresnis už Bethoveną. Solidus vyras ir kalnus besiruošiantis nuversti jaunuolis – jie negalėjo būti artirni. Bethovenui galvą ūžė, galvojant apie ateitį, tuo taipu Hcndnas žvalgėsi į laimingą praeitį.

Pastebėjęs, kad Haidnas nemato didelių klaidų, Bethovenas į tuos užsiėmimus ėmė žiūrėti ne taip rimtai. Kai Haidnas iietrukus antrąjį kartą išvyko į Londoną, pamokos nutrūko. Lairnė, Vienoje gyveno nemaža kompozitorių, pas kuriuos buvo galima mokytis. Tai operų kūrėjas Johanas Senkas ir didysis muzikos teoretikas Johanas Georgas Albrechtsbergeris. 0 jei kas norėjo sužinoti, kaip rašomi vokaliniai kūriniai, eidavo pas italą Antoniją Saljerį.

Bethovenas šiuos žmones lankė vieną po kito, atrodo, kar tais dargi paslapčiomis. Jis nenorėjo, kad vienas kuris jų sužinotų apie įo mokymąsi pas kitą. Su Saljeriu Jis konsultavosi ne mazžau kaip dešimt metų. Komponuoti insirumentams Bethovenui sekėsi nepalyginamai lengviau, negu rašyti vokalinius kūrinius. Tikriausiai dėl to šioje srityje jam ir ilgiau reikėjo nuolatinių patarimų.

Praslinko dveji -metai, kai Bethovenas atvyko į Vieną, ir štai 1795 metais jis jau koncertavo. Jis skambino savo fortepijoninį koncertą. Skelbimuose buvo rašoma apie ,,maestro Ludvigą van Bethoveną“, o kritikoje galima buvo paskaityti apie garsųjį poną Liudvigą van Bethoveną“’.

Labiausiai Belhovenas stebino savo improvizacijomis. Jomis jis jau žavėjo meno žinovus Bonoje, jomis pavergė ir Viena. Atlikėjui būdavo pasiūloma tema, kurią jis turėdavo išvystyti į sonatą, fugą ar bet kurią kitą formą. Kartais klausytojai pasiūlydavo menimnkul savo jausmus perleikti laisvai“- improvizuoti.

Taip improvizuoti būdavo galima ir per didžiąją koncerto kadenciją. Orkestras tuo metu ilgam nutyla (fermata) ir solistas pradeda groti tai, ką jaučia. Jis improvizuoja. Žinoma, išeities taškas turėdavo būti atliekamo koncerto melodijos. Jas vystyti čia buvo galima žymiai laisviau, negu pačiame koncerte. Ta pačia proga atlikėjas galėdavo parodyti ir savo virtuoziškumą.

Bethovenas savo koncertų kadencijas paversdavo viso kūrinio kulminacijomis, karlais įis nel, uzsimiršdavo, kad laukia orkestras. Minlyse jis nuskrisdavo į lokius tolius, kad ilgai nesurasdavo kelio atgal Kartą tokia kadencija truko visą valandą.

Nelengva buvo priprašyti Bethoveną, kad paimprovizuotų. Kasmet jis darėsi nepatiklesnis. Jei kompozitorius neturėjo nuotaikos – visos aplinkinių pastangos būdavo veltui.

Paprastai tekdavo griebtis gudrybių. Kas nors tyčia klaidingai paskambindavo klavyru temą. Bethovenas to negalėdavo pakęsti; jis pašokdavo, imdavo taisyti suklydusįjį. 0 jeigu jau kartą prie klavesino atsisėsdavo ir rankomis paliesdavo klavišus – fantazija kaip mat įsiaudrindavo. Karlais kornpozitorius taip improvizuodavo ištisas valandas.

Bėda, jeigu kas tuo metu jį sutrukdydavo, šnipšteldavo tylų žodį ar išeidavo, Bethovenas tuoj pat prabusdavo iš savo svajų, užtrenkdavo instrumento dangtį ir lėkte išlėkdavo. Tik po ilgo laiko jis šiuose namuose vėl pasirodydavo.

Tuo metu buvo labai mėgiamos grojimo varžybos.

Bcthovcnas dalyvaudavo tokioso bcvcik sportinėse varžybose, jis žinojo, kad improvizuojant niekas jo nepralenks. Vienas Europoje pagarsėjęs pianistas gyresi Vienoje “sumalsiąs” Bethoveną. Tačiau, išgirdęs Bethoveną improvizuojant jis darėsi Vis tylesms, o kita dieną vaikščiojo kaip primuštas. Jis visiems skundėsi, kad tame jauname Bethovene slypįs velnias. Niekada nonorėtų su juo susitikti. Vėliau, kviečiamas į kokią nors draugiją, jis visada pirmiausia pasiteiraudavo, ar tasai Bethovenas ten taip pat būsiąs.

Tokių varžybų vieta būdavo kilmingų ponų, Lichnovskio, Valdšteino ir kilų salonai. Turtingesmeji turedavo net nuosavus orkestms. Jie stengdavosi pritraukti jaunus menininkus ir visaip remdavo juos. Būsimam menininkui tokie grojimai didikų salonuose buvo puiki proga pasireikšti.

Keletas aristokralų snsidėio ir mokėjo Belliovenui pastovu atlyginimą. Kai kompozitoriui biivo pasiulyta dirbti Kaselyje kapelmeisteriu, jie šią paramą dar padidino. Bethovenui to pakako gyventi be rūpesčių.

Bethoveno santykiai su aristokratais buvo savotiški. Liudvigui nė motais
jie turėjo skambius vardus, gyveno puošniuose rūmuose, buvo apsupti tarnų, važinėdavo keturkinkėmis karietomis, ruošdavo prabangias puotas ir buvo laikomi ,,dideliais ponais“. Būti ponu ,,fon“, gauti didelį palikimą ir jį pamažu iššvaistyti – menkas daiktas. Tačiau fortepijonines sonatas rašyti vis dėlto niekas taip nesugeba. Tokių ponų daug gimsta, tačiau Bethovenas esąs tik v i e n a s.

Vargas, jei tie kilmingi ponai neparodydavo jam reikiamo dėmesio. Vos tik Bethovenas pajusdavo, kad tikimasi įį priversti skambinti, tuoj pašėldavo.

Kartą, kai kompozitorius gyveno pas vieną savo rėmėją užmiestyje, štai kas atsitiko. Kai Befchovenas nepanoro vienam prancūzui pagroti, kunigaikštis Lichnovskis murmtelėjo kažką apie namų areštą. Tai kornpozitorių baisiai supykino. Jei nebūtų įsikišę draugai, jis būtų su kėde suskaldęs kumgaikščiui galvą. Paskui išlėkė iš kambario, nepaisydamas, kad lauke taip .smarkiai lyja, – visos jo naujosios forlepijoninės sonatos gaidos (tai buvo ,,Apasionata“) tada sumirko. Grįžęs namo, Bethovenas numetė kunigaikščio biuistą nuo postamento), šis subyrėjo į tūkstančius skeveldrų.

Atsitiktinumas lėmė, kad Bethovenas turėjo tokią pat kelionę, kaip ir Mocartas prieš devynerius metus. Vienas jo rėmėjų vyko į Berlyną ir pasiūlė kompozitoriui vietą karietoje. Jie važiavo per Prahą ir Drezdeną. Bethoveną gerbėjai visur sutikdavo kaip mielą svečia. Daug kartų jis grojo Berlyno Dainavimo akademijoje pas Getės draugą Karlą Fridrichą Celterį. Taip pat buvo priimtas rūmuose ir paprašytas parašyti kūrinių Fridrichui Vilhelmui Antrajam, gerai grojančiam violončele. Bethovenas šį pageidavimą noriai išpildė. Taip atsirado jo dvi sonatos violončelei opus 5. Kompozitorius už tai buvo gausiai apdovanotas.

Princas Lui Ferdinandas, paveldėjęs Hochenc’olernų muzikalumą, tapo geru Beihovono draugu. Kompozitorius nuosirdžiai jį gyrė, sakydamas, jog Lui Ferdinandas grojąs puikiai, visai ne kaip karalius ar princas, bet kaip tikras menininkas. Princas Lui Ferdinandas pats ko’mponavo ir sekė Bethoveno stiliumi. Bethoveną vėliau labai sukrėtė žinia apie princo inirtį Zalfeldo 1806 metų mūšyje.

Pirmaisiais metais Vienoje Bethovenas rašė daugiausia kūrnius klavesinui variacijas, sonatas ir kamerinę muziką. Tai buvo parankiau, nes šluos kūrinius iis galėdavo pagroti savo akademijose (taip tada budavo vadinamį savarankiški koncertai) arba savo rėmėjų salonuose.

Bethovenas buvo gimęs skambinti. Prie klavesino jis susiJaukdavo didžiausio pasisekimo. Taigi jam buvo artimesni kūriniai klavesinui arba bent tokie, kuriuose dalyvautų ir pianistas.

Per pirmus penkerius metus Vienoje atsirado 12 sonatų fortepijonui. Jų tarpe tokie didingi kūriniai, kaip aštuntoji ,,Patetinė“ – c-moll opus 13. Ji tapo viena populiariausių fortepijoninių sonatų iš ankstyvojo Bethoveno kūrybinio laikotarpio. Ją kompozitorius paskyrė savo rėmėjui, kunigaikščiui Lichnovskiui, su kuriuo jis vėliau taip smarkiai susipyko. Žinoma,. po to jie vėl susitaikė. Draugaudamas ir neapkęsdamas Bethovcnas visuomet buvo labai ,,paletiškas”, t. y. itin karštas.

Gana vėlai Bethovenas ėmėsi simfonijos. Pirmojoje jo simfonijoje C-dur dar buvo ryški Haidno ir Mocarto įtaka. Visai teisingai teigiama, kad Bethovenas pradėjo tuo, kuo aniedu baigė. Tai sutampa ir Idiko atžvilgiu, nes Bethoveno pirmoji simfonija sukurta 1798 metais, t y. tuo metu, kai Haidnas jau liovėsi rašęs simfonijas.

Nežiūrmfc tam tikros įtakos, ši simfonija yra bethoveniškas kūrinys. Jai nereikia gėdingai slėptis už kitų jo simfonijų.

Vienas labiausiai žinomų kamerinės muzikos kūrinių iš šio ankstyvo Bethoveno kūrybos meto yra Septetas. Simfoniją ir Septetą Bethovenas atliko autorimame koncerte rūmų teatre 1800-jų metų balandžio 2-ją. Be to, šia proga jis paskambino ir vieną savo fortepijoninį koncertą.

Įdomiai tada buvo skelbiama tokio koncerto programa. Apie simfoniją buvo parašyta taip: ,,Nauja dide.lė simfonija su sava rankišku orkestru, sukomponuota pono Liudvigo van Bethoveno“. Iš anksto buvo pažadėta: ,,Seštą ponas Liudvigas van Bethovenas improvizuos fortepijonu“.

Atrodytų, kad likimas Bethovenui buvo palankus. Ko jis imdavcsi – viskas sekdavosi. Visi muzikos mėgėjai ir žinovaiVienoje, o taip pat visoje Austrijoje ir net toliau Vokietijoje – jį mylėjo. Jo kūriniai būdavo atliekami visur. Bethovenas turėjo geras gyvenimo sąlygas ir elegantiškai rengdavosi. Draugijoje, jei jo niekas nesupykindavo, kompozitorius būdavomalonus ir linksmas pašnekovas.

Bet štai įvyko baisiausia nelaimė, kuri tik gali ištikti muziką. Jau kuris laikas Belhovenas skundėsi blogai girdįs. Jis pats nežinojo, iš kur ši liga alsirado. Gal kada persalo? Juk jis mėgo apsilieti iki pusiaujo lediniu vandeniu, kai apleisdavo muzkinės mintys. 0 gal jis savo ausis pažeidė, kai kartą pargriuvo aukštielninkas?

Prieš savo ligą kompozitorius kovojo visaip – gydėsi tepalais, kompresais, voniomis ir t. t. Nepagerėjo.

Kartą Bethovenas su draugu ėjo per pievą. Pamiškėje sėdėJU picniuo ir pūtė birbyne. Belhovenas matė, kaip jis judina pirštus. Taigi, piemuo grojo. Tačiau ir arčiau priėjęs, kompozitorius nieko negirdėjo. Dabar jau nebuvo ko abejoti – jis apkurto.

Kitas deė to būtų visiškai palūžęs. Taip pat ir Bethovenas turėjo
įtempti visas jėgas. Nežiurint to, jis vis dėlto išlaikė tvirtą tikėjimą gyvemmu. Jei jis nežiūrėjo į dievą taip, kaip buvo mokoma bažnyčioje, tai įžvelgė įį visuose gamtos stebukluose, matė jį miške ir spindinčioįe saules sviesoje. Gyvenimą, kuks jis sunkus bebūtų, kompozitorius laikė didžia dovana, kurios nebrangina tik niekam tikęs žmogus.

Likimas Bethovenui suteikė didžią muzikos genijaus dovaną. Jis privalėjo ją panaudoti, kiek galėdamas, nepaisydamas jokių nelaimių. Šitaip atkaklaudamas, kompozitorius sekė savo niegiamo didžiojo filosoio Emanuelio Kanto žodžiais, Kantas kalbėjo apie moralinį įstatymą mumyse ir apie žvaigždėtą dangų virš mūsų.

Bethovenas vėl rado save. Jo visas atkaklumas ir valia atsispindi šiame išdidžiame posakyje:

,,Aš noriu pasigalynėti su likimu, Visiškai palaužti mane jam tikrai nepavyks!“

Nuo to meto Bethovenas darėsi vis uždaresnis. Jis bijojo, kad žmonės, pastebėję jo kurtumą, ims niekinti ir jau nepripažins kaip muziko.

Jis norėjo turėtii šalia niyiimą draugę. Tačiau dabar tuo 1abiau nedrįso pasipiršti mylimai moteriai. Viename laiške Betliovenas kartą tiesiog sukrečiamai skundėsi savo vienišumu, kuriam jis yra pasmerktas. Šį laišką jis rašė Heiligenštate. Todėl jis vadinamas Heiligenštato testamentu.

Vėliau buvo rastas jo laiškas? Nemirtingajai mylimajai. Tačiau. neaišku, ar kompozitorius norėjo pasiūsti kuria nors realiai moteriai. Gal būt, šį laišką jis paskyrė tik savo svajų idealui.

Bethovenas kaskart darėsi vis didesms keistuolis. Taip, pavyzdžiui, juokinga būdavo su jo buveinėmis. Bethovenas negalėdavo ilgai išgyventi tame pačiame bute. Ištvėręs vienoje vietoje daugiausia metus, jis susidėdavo savo manta ir ieškodavo kitos pastogės. Nežinia, kas versdavo jį taip elgtis. Gal būt, kas nors pasiklause jo improvizacijų, o gal tanie name gyveno kas nors, ko jis negalėjo pakęsti. To pakako. Tuoj pat jis atsisakydavo buto ir ieškodavo naujo.

Pasitaikydavo, kad jis pamiršdavo buto atsisakyti ir vienu metu turėdavo du ar tris. 0 kartą Bethovenui nepaliko, kad iš savo kambario negali matyti gražaus vaizdo. Tada liopė ateiti mūrininkams ir iškalti sienoje langą. 0 kai šeimininkas ėmė priekaištauti, jis tuoj pat išsikraustė. Kartais, tiesa, jis vėl sugrįždavo į seną vietą ir tokiu būdu gyvendavo du ar tris kartus tame pačiame bute.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2943 žodžiai iš 5828 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.