Biblioteka ir cenzūra
5 (100%) 1 vote

Biblioteka ir cenzūra

ĮVADAS

Teisė į informaciją ir raiškos laisvė yra vienos svarbiausių žmogaus teisių. Nevaržomai mąstyti, laisvai reikšti savo nuomonę, laisvai gauti informaciją – tai pagrindiniai intelektualinės laisvės ir demokratinės visuomenės principai. Demokratija ir intelektualinė laisvė yra neatsiejamos. Jos skatina toleranciją, tarpusavio supratimą, pagarbą kito orumui ir kiekvieno žmogaus teisei būti skirtingam.

Intelektualinės laisvės ir cenzūros, informacijos prieigos ir ribojimo klausimai žmonijos raidoje nėra nauji. Cenzūra buvo žinoma jau Antikos laikais, o XVI a. popiežiaus Pauliaus IV „Index Librorum Prohibitorum“ tapo cenzūros metafora, simboliu. Spręsti, ką žmonėms galima skaityti ir ko ne, bausti už knygų skaitymą ir informacijos skleidimą bei platinimą, įkalinti už įsitikinimus ir net deginti knygas laužuose, galinčio teisėjo vaidmens imdavosi ir tebesiima atskiri asmenys, jų grupės ir įvairios institucijos – dažniausiai Bažnyčia ir valstybė.

Nors bibliotekos ir jų rinkiniai ne kartą buvo cenzūruojami, iki šiol dažniausiai už intelektualinę, spaudos, raiškos laisvę kovojo žurnalistai, rašytojai, intelektualai. Bibliotekininkų profesinis mentalitetas ilgą laiką buvo siejamas su neutralumu kaip svarbiausiu profesinės etikos reikalavimu. Pareikšti aiškesnę poziciją intelektualinės laisvės ir cenzūros klausimais bibliotekininkai vengė. UNESCO Viešųjų bibliotekų manifestas teigia, kad „visuomenės ir individo laisvė, klestėjimas ir tobulėjimas yra svarbiausios žmogaus vertybės. Jos bus pasiektos, jei gerai informuoti piliečiai galės naudotis savo demokratiškomis teisėmis ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime. Kūrybiškas dalyvavimas ir demokratijos plėtra priklauso nuo pakankamo švietimo ir nuo galimybės laisvai ir nevaržomai naudotis žiniomis, idėjomis, kultūra ir informacija“ .

Šio darbo tikslas – išanalizuoti cenzūros ir bibliotekos ryšį.

Tikslui pasiekti keliami tokie uždaviniai:

 Supažindinti su termino „cenzūra“ samprata bei jos ryšiu su biblioteka;

 Išnagrinėti cenzūros mechanizmą tarpukario Lietuvoje;

 Atskleisti spaudos laisvės ir cenzūros santykį šiuolaikinėje visuomenėje.

Darbe naudoti metodai: mokslinės literatūros analizė.

1. Termino „cenzūra“ samprata ir jos ryšys su biblioteka

1.1. Termino „cenzūra“ samprata

Pateikiama keletas cenzūros apibrėžimų: cenzūra (lotynų censura – priežiūra, įvertinimas, bausmė) – knygų, spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų kontrolė, nepraleidžianti į viešumą esamam režimui ir oficialiai ideologijai priešingos informacijos ; cenzūra yra aktyvi informacijos turinio kontrolė, sauganti, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir teorijos ; tačiau šis terminas tiksliausiai apibūdinamas enciklopediniame žodyne Knygotyra: „Cenzūra – spaudos ir kitų visuomenės informavimo priemonių leidybos ir jų platinimo kontrolė; tokios kontrolės įstaiga“ . Cenzūra skirstoma pagal kontrolės būdą ir pagal kontroliuojančio organo priklausomybę. Pagal pirmąjį požymį ji gali būti išankstinė (prevencinė), taikoma dar neišspausdintiems leidiniams, ir paskesnioji (represinė) – bausmės už išspausdintus darbus. Pagal antrąjį – skiriama valstybinė (bendroji, karinė) bei bažnytinė cenzūra . Šiame darbe, analizuojant konkrečias cenzūros praktikos sritis, susidursime su visomis cenzūros rūšimis.

Cenzūruojami gali būti periodiniai leidiniai, knygos, meno kūriniai, radijo ir televizijos laidos, kino filmai, kurie yra laikomi nepageidaujamais moraliniu, politiniu, kariniu, ideologiniu požiūriu. Cenzūra yra itin stipri autoritarinėse valstybėse. Jose paprastai įkuriamos specialios priežiūros institucijos, sukuriama ištisa saugumo ir informacijos kontrolės sistema (pvz., Tarybų Sąjungoje veikusi Vyriausioji valdyba valstybės paslaptims spaudoje saugoti, kuri veikė drauge su Valstybės saugumo komitetu – KGB – bei Spaudos komitetų tinklu). Ji seka ne tik savo laikmečio publikacijas, bet ir šalina anksčiau išleistą literatūrą iš bibliotekų.

Bet tokia cenzūra gali egzistuoti ir demokratinėse šalyse, kuriose yra stipri bažnyčios ar politinių grupuočių įtaka. Trečiajame dešimtmetyje Henris Mileris (Henry Miller) ir Džeimsas Džoisas (James Joyce) negalėjo laisvai publikuoti savo kūrybos JAV. Pastarojo knygos „Ulisas“ egzemplioriai buvo šalinami iš bibliotekų. Devintojo dešimtmečio pabaigoje, Iranui paskelbus mirties nuosprendį Salmanui Rušdžiui (Rushdie) ir grasinimus susidoroti su tais, kas platins jo knygą „Šėtono eilės“, nemažai demokratinių šalių atsisakė minties šį kūrinį išleisti. Šiuo metu Lietuvoje draudžiama komunistinės literatūros leidyba ir platinimas.

Cenzūrą vykdo ne tik oficialios institucijos, bet ir pavieniai asmenys, dirbantys informacijos įstaigoje. Tokią asmeninę cenzūra itin sunku pastebėti, nes dažniausiai ją vykdantys asmenys prisidengia bendrosios moralės principais. Asmeninė cenzūra visuomet būna vienašalė, prilygstanti bandymams nuslėpti realybę. Cenzūra laikytina ir nuostata nekaupti bibliotekoje kurių nors informacijos laikmenų (vaizdajuosčių, garsajuosčių ar pan.) vien dėl kam nors nepriimtinos jų formos, bet ne dėl turinio. Cenzūros problemą paaštrino ir labai padidėjęs
informacijos srautas, pasauliniai kompiuterių tinklai (Internetas) bei jų prieinamumas .

1.2. Cenzūra bibliotekininko darbe

Visų informacijos profesionalų kodeksuose akcentuojamas priešinimasis bet kokiai cenzūrai, kova su visomis jos apraiškomis. Cenzūra bibliotekininko darbe gali pasireikšti įvairiose veiklos srityse: kaupiant fondus, atrenkant bet kokiose laikmenose įrašytą informaciją, kataloguojant ją, platinant, rengiant bibliografines priemones, aptarnaujant klientus.

Kyla klausimas, ar įsigyjamos literatūros atranka bibliotekose neprilygsta cenzūrai. Tai labiausiai liečia vaikų, mokyklų, akademines, specialiąsias bibliotekas. Juk bibliotekos negali ir neturi įsigyti visų informacijos šaltinių, o jokios bibliotekos fondas negali atitikti visų žmonių poreikių. Plačiąja prasme ekonomines aplinkybes, trukdančias (dėl finansavimo stokos) įsigyti norimus spaudinius, galėtume vadinti ekonomine cenzūra, kurios kriterijus yra dokumento kaina. Bet jei ji nėra suponuojama ideologijos (pvz., jei bibliotekoms neskiriama lėšų įsigyti tam tikro turinio literatūrai), tuomet šis terminas netinka. Šią problemą – atrankos traktavimą kaip cenzūros apraišką – gali padėti išspręsti gerai organizuotas ir veiklus bibliotekų tinklas, priartinantis visuomenę prie idealo – laisvo priėjimo prie visos informacijos.

Dar 1953 m. „Vilsono bibliotekos biuletenyje“ (Wilson Library Bulletin) Lesteris Ašeimas (Lester Asheim) rašė: „Atranka prasideda nuo prielaidos dėl minčių laisvės, cenzūra – nuo prielaidos apie minčių kontrolę“. Atranka būtina ne tik bibliotekoms, bet ir kitoms informaciją kaupiančioms ir saugančioms institucijoms bei įstaigoms, nes kiekviena iš jų aptarnauja tam tikrus klientus ir, norėdama efektyviai dirbti, turėtų orientuotis pirmiausia į tų klientų poreikius. Be to, atranka dar priklauso ir nuo bibliotekos tipo. Pvz., viešosios bibliotekos dar turi atsižvelgti ir į dokumento patvarumą, o standartų ar techninės dokumentacijos bibliotekoje tai nėra taip aktualu, nes šaltiniai čia naudojami trumpai, pasenę operatyviai keičiami naujais.

Knygų atranka yra pozityvi, ieškant jose sukauptų vertybių. Nėra teisinga manyti, kad verčiau išleisti krūvą pinigų ir įsigyti absoliučiai viską, norint patenkinti visus klientus nei prarasti bent vieną skaitytoją. (Netikslingas pinigų leidimas bibliotekoje – taip pat etinis pažeidimas.) Cenzūra tuomet yra negatyvi, nes jos tikslas – surasti pažeidžiamą vietą, ir ne tik knygoje, bet ir už jos ribų – visuomenės elgesyje, mąstysenoje, pasirinkimuose. Atranka stengiasi apsaugoti skaitytojo teisę gauti informaciją, cenzūros paskirtis apsaugoti skaitytoją nuo galimo (dažnai tik įsivaizduojamo) poveikio.

Antra vertus, cenzūra nėra laikytinas moralinis noras atmesti antiįstatymiškus veiksmus, smurtą kurstančią literatūrą. Toks veiksmas gali lemti cenzūrą, bet nebūtinai tai daro. Svarbu, kad jį lemtų pateisinama nuostata, nukreipta visuomenės saugumui ginti, o ne vien tik asmeninės ar daugumos nuostatos. Vaikų bibliotekoje dirbantis bibliotekininkas atsisakys pirkti pornografinę, nei meninės, nei socialinės vertės neturinčią literatūrą ar ligoninės bibliotekininkas – knygą apie savižudybes. Tai pateisinama ir nevadintina cenzūra.

Cenzūrai visuomet turėtų būti priešpastatomas atrankos tikslingumas ir tolerancija. Utilitarinės etikos teorijos šalininkas J.S.Milzas (J.S.Mills) teigė, jog būtina žinoti net neteisingą informaciją, kad turėtume galimybę įrodyti patiems sau jos neteisingumą, ir ją atmesti arba pakeisti savo nuomonę, jei galų gale įsitikintume, kad ji nėra jau tokia neteisinga ir mus tenkina. Tolerancija yra grindžiama intelekto ir saviraiškos laisvės pripažinimu. Čia problema tampa kiekvieno asmens supratimas, kiek ta laisvė yra leidžiama tam tikromis aplinkybėmis. Tolerancijos ir cenzūros ribas sunku nustatyti. Tiek toleruojant, tiek ir cenzūruojant vieną literatūrą greitai galima pereiti prie kitos ir galų gale paskatinti sunkiai kontroliuojamą procesą.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1356 žodžiai iš 4489 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.