Bibliotekų atsiradimas Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Bibliotekų atsiradimas Lietuvoje

Tradiciškai biblioteka (gr. Bibliotheke = biblion – knyga + theke – saugykla) yra vadinamas tinkamai sutvarkytų, susistemintų knygų rinkinys arba kolekcija. Pagrindinės šitaip suvokiamos bibliotekos funkcijos yra knygų, rankraščių ir periodinių leidinių kaupimas, tvarkymas ir saugojimas; tai plačiai suprantama mnemoninė (mnemonika, mnemotechnika – visuma būdų, padedančių kuo daugiau atsiminti) – žmonijos atminties išsaugojimo – funkcija. Moderniuose apibrėžimuose akcentuojama bibliotekos socialinė prigimtis bei komunikacinė (žinių, informacijos bei dokumentų skleidimo visuomenėje) funkcija. Akivaizdu, kad bet koks apibrėžimas yra istoriškai determinuotas ir priklauso nuo visuomeninės sąmonės, mentaliteto, moksle priimtų teorinių paradigmų ir apskritai žinijoje vyraujančio diskurso. Modernų apibrėžimą ir jame išryškintą požiūrį į biblioteką galima būtų pavadinti informaciniu arba komunikaciniu. Nesigilindami į labai skirtingas informacijos ir komunikacijos sąvokų interpretacijas pabrėšime, kad informaciją čia suprantame kaip ženklus ir užkoduotus pranešimus. Jais gali būti tiek duomenys – faktų, koncepcijų, objektų, įvykių reprezentacija neapdorotu formatu, tiek tikroji informacija – produktas, saugomas apdorotu pavidalu, informacinėje laikmenoje (šiuo atveju ženklai ir pranešimai yra susisteminti, turi apdorotus duomenis). Tuo tarpu komunikacija čia suvokiama kaip procesas, atitinkantis visą įvairiausių kaitų ir virsmų su ženklų ir simbolių pagalba tarp individų ir socialinių struktūrų komplekso fenomeną.

Tradicinės, svarbiausios informacijos įstaigos visais laikais (išskyrus pomoderniąją epochą) buvo archyvas (lot. Archivum (gr. Archaios – senovinis), muziejus (gr. Museion – mūzų šventovė) ir biblioteka. Archyvo ir bibliotekos, kaip informacijos ir dokumentų saugojimo ir skleidimo įstaigų, misija ir funkcijos buvo ir iš esmės lieka labai artimos. Tiek Senovės Rytuose (Šumero archyvai – bibliotekos), tiek Viduramžių Europoje (popiežių biblioteka – rankraštynas) archyvas ir biblioteka dažnai veikė kaip vienas organizmas. Jų panašias funkcijas ir informacijos kodavimo pobūdį lėmė molinės lentelės ar rankraščio struktūra, taip pat žodinė (oralinė) kultūra (arba pereinanti iš žodinės į rašytinę kultūra). Tuo tarpu muziejus, kaip sauganti ir eksponuojanti praktiškai visas materialinės ir dvasinės kultūros vertybes įstaiga, dažnai pretendavo į visaapimančios, universalios, netgi totalios institucijos padėtį. Čia verta prisiminti, kad istoriografijoje dar niekam nepavyko aiškiai nusakyti, kuo skyrėsi (tiksliau, kur prasidėjo ir baigėsi) helenistinės Aleksandrijos muziejus ir biblioteka. Neturint tikslesnių duomenų (archeologams pavyko atkasti ir identifikuoti tik dukterinę biblioteką prie Serapio šventyklos), geriausiu atveju aiškinamos totemiško Aleksandrijos bibliotekos įvaizdžio įsitvirtinimo visuomeninėje sąmonėje priežastys (Canfora, 1989), o galvosūkiai apie bibliotekos fundaciją ir struktūrą lieka neišspręsti ir naujausiame Australijos mokslininkų straipsnių rinkinyje (The library, 2000). Akivaizdu viena – muziejų galima laikyti informacijos įstaiga netgi tuo atveju, jei šis bus traktuojamas labai plačiai saugomų jame paminklų (vertybių) ir funkcijų prasme, nes, kaip jau buvo minėta, informacija, gali būti suvokiama ir kaip faktų, objektų, įvykių reprezentacija neapdorotu formatu.

Svarbu išsiaiškinti ir įstaigos sąvokos turinį. Iš esmės kaip atitikmenį galėtume vartoti ir informacijos institucijos ar organizacijos sąvokas. Tačiau institucijos sąvoka, kalbant apie informacijos įstaigas (šiuo atveju bibliotekas), dažnai vartojama nekorektiškai, nesugebant atskirti institucinių ir institucijų (arba įstaigų) bibliotekų (Pacevičius, 2000, 15-17). Tuo tarpu jeigu organizacijos sąvoka tinka daugiau moderniesiems ir pomoderniesiems laikams, tai įstaigos sąvoka yra mažiau įpareigojanti ir leidžianti kalbėti apie įvairesnes informacijos saugojimo raiškas ir komunikacijos tipus.

LDK informacijos įstaigų tipai ir funkcijos kito istoriškai. Jų pobūdį, paskirtį ir įvaizdžio turinį nulėmė Viduramžių, Renesanso, Baroko, Švietimo ir vėlesnių epochų ideologija, konfesine ir etnine įvairove pasižyminčios visuomenės gyvenimo būdas, pagaliau skirtingų civilizacijų įtampoje atsiradusi ir įgavusi čia savitas formas dokumentinė komunikacija. Ji vyko heterogeniškoje ir daugiakalbėje aplinkoje, kurioje valstybės branduolį sudariusios tautos kalba nerado sau nišos iki XVI a. pradžios. Tačiau ne tik ilgai pagoniška išlikusios Lietuvos visuomeninės struktūros neišbaigtumas, vakarietiškų socialinių institucijų nebuvimas lėmė tai, kad praktiškai iki XVI a. čia nebuvo visų svarbiausių informacijos įstaigų tinklo. Tiek užsienio (Ong, 1999; Martin, 1994; O’Donnell, 1998), tiek Lietuvos tyrinėtojai (Banionis, 1996; Ališauskas, 1999) yra atkreipę dėmesį į tam tikrus sakytinės (oralinės) ir rašytinės tradicijų sklaidos dėsningumus, nulemtus visuomenėje vyravusio komunikacijos modelio ir nebūtinai sutampančius su socialinėmis ir kultūrinėmis permainomis. Kaip ir ankstyvųjų Viduramžių Europa ar net Šumeras, Lietuva privalėjo po „nebyliosios“ epochos, kurioje žmonės rėmėsi žodiniu pranešimu, „iškęsti“ ir
ikirašytinę epochą, užsitęsusią praktiškai iki XVI a. vidurio. Ji pasižymėjo nepasitikėjimu užrašytu žodžiu, dažniausiai vartojamu tik neišvengiamais, valstybei ir Bažnyčiai, o ne eiliniams visuomenės nariams, būtinais atvejais. Šioje epochoje komunikacija vyko daugiausiai neinstitucionalizuotoje aplinkoje, Bažnyčios prieglobstyje, ir tik apie XV a. pabaigą galime pastebėti ryškėjančius informacijos įstaigų tinklo kontūrus.

Rankraštinės knygos epochoje, iki katalikybės įvedimo 1387 m. ir įtvirtinimo XVI a. pirmojoje pusėje, iš informacijos įstaigų vyravo stačiatikių cerkvių ir vienuolynų bibliotekos, kurios vakarinėse Kijevo Rusios žemėse atsirado X a. pabaigoje – XI a. pradžioje, o nuo XIII a. vidurio tapo neatskiriama LDK bizantiškosios knygos kultūros dalimi. Rusioje, kitaip nei Bizantijoje, knygų perrašinėjimu ir vertimu (= kaupimu ir saugojimu) dažniausiai užsiėmė ne pasauliečiai, o vienuoliai – ortodoksai. Jie pritaikė senąją bulgarų (senąją slavų) kalbą bažnyčios reikalams, perrašinėjo graikiškus tekstus ir formavo raštiją senąja rusų kalba, kirilicos rašmenimis, tačiau pasaulietinių Bizantijos literatūros šedevrų – garsių XI-XII a. graikiškų satyrų, Prokopijaus, Menandro (garsus senovės graikų dramaturgas (apie 343 – 291 m. pr Kr.), kurio kūrybos fragmentų, atklydusių į Rusią per Balkanus (išversti Makedonijoje XIII a.) aptinkama senovės rusų raštijoje. LDK Kupiatičių stačiatikių vienuolyne (netoli Pinsko) XV a. kartu su Biblijos tekstais buvo perrašytas veikalas „Menandro išmintingojo apie protą“, dabar saugomas Saltykovo-Ščedrino viešojoje bibliotekoje Peterburge) ir Priskoso istorijos veikalų neišvertė (Haussig, 1969, 288). Tiesa, Lietuvą turėjo pasiekti reikšmingesni grožinės literatūros kūriniai: Dikčio Trojos karo istorija, anoniminė Aleksandro istorija, indų literatūros motyvais sukurta Istorija apie Varlaamą ir Joasafą – šio kūrinio slaviškas nuorašas, datuojamas XIV a., kitados priklausė Naugarduko bazilijonų vienuolynui (Narbutas, 2000, 17). Iki mongolų-totorių įsiviešpatavimo Rusioje veikė apie 70 vienuolynų su skriptoriumais ir bibliotekomis, apyvartoje buvo apie 85 tūkstančiai vien tik bažnytinių knygų (pagal Suvestinį rankraštinių knygų, saugomų TSRS, katalogą iš 493 X-XIII a. knygų tik trys yra kilę iš LDK gudiškų (dabartinės Baltarusijos) žemių) (Barenbaum, 1984, 14). Sunku pasakyti, kiek jų buvo sunaikinta, o kiek pateko į besiplečiančios LDK globą ir funkcionavo jos visuomenėje. Tačiau bizantiškojo knygos pasaulio, įgavusio čia savitų bruožų, įtaka Lietuvos visuomenės ir raštijos raidai akivaizdi.

Bizantiškosios kultūros sklaidai LDK reikšmingas buvo Balkanų „kanalas“ – neatsitiktinai XII a. antrojoje pusėje ant Athos kalno buvo įsteigtas Šv. Panteleimono vienuolynas, kuriame gyveno išimtinai vienuoliai iš rusiškų kunigaikštysčių. Greičiausiai į šį vienuolyną 1254-1257 m. veržėsi, „tačiau dėl didelio tose žemėse vykusio maišto“ nenukako, būsimasis dLk Vaišvilkas (Vaišelga), Laurušavo vienuolyno Juodojoje Rusioje steigėjas (Gudavičius, 1998, 253). Taigi su Athos kalno vienuolynų bibliotekomis, kur buvo sutelkta daug meno vertybių, brangių, retų rankraščių, Vaišvilkas tiesiogiai nesusipažino, tačiau tai galėjo padaryti Laurušavo vienuolyne susitelkę, iš LDK kilę stačiatikiškos orientacijos didikai ir bajorai, remiami Naugarduko stačiatikių metropolito (valdant Traideniui (m. 1282), Juodoji Rusia galutinai įjungta į LDK, o 1291 m. Konstantinopolyje patvirtinama Naugarduko autokefalinė autonomija) (keturi Traidenio broliai Borza, Sirputis, Lesis ir Svilkenis buvo stačiatikiai). XIV a. pirmajame ketvirtyje minėtame vienuolyne sukurta Laurišavo Evangelija liudija aukštą knygų perrašinėjimo ir iliuminavimo kultūrą, jos miniatiūros persmelktos bizantiška su antikos atgarsiu dvasia. Kai kurie tyrinėtojai šioje rankraštinėje knygoje aptinka net graikų helenistinio meno ar gotikos stiliaus elementų (Nikalajev, 1993, 160). Tačiau apskritai senoji rusų raštija ir menas perimdavo dažniausiai tai, kas buvo susiformavę ortodoksiškų Bizantijos vienuolynų aplinkoje VIII-IX a., o vėliau užkonservuota Bulgarijos, Graikijos, Serbijos vienuolynuose ir jų bibliotekose. XIV a. antrojoje pusėje, bėgdami nuo įsibrovusių į Balkanus turkų osmanų persekiojimų, kai kurie bulgarų, serbų knygų perrašinėtojai ir iliuminatoriai persikėlė į LDK. Algirdo laikais juos priglaudė Lietuvos metropolitas Naugarduke serbas Kiprijonas, Vytauto laikais – metropolitas bulgaras Grigorijus Camblakas ir Kazimiero laikais – metropolitas bulgaras Grigorijus, gyvenę Vilniuje. Nors Lietuvoje žlungančios Bizantijos civilizacijos ir jos kultūros nešėjų įtaka nebuvo tokia ryški kaip Italijoje, atvykėliai netiesiogiai prisidėjo ne tik prie stačiatikių bažnytinės, bet ir pasaulietinės raštinių kultūros, išsiskleidusios XV a., formavimosi. Tiesa, pergamente rašytose XIV-XV a. pradžios knygose, priskiriamose Polocko-Smolensko mokyklai (Minsko, Mstyžiaus ir Pinsko evangelijos, Onegos-Mstislavlio psaltorius, Šv. Grigaliaus pokalbiai), akivaizdi Novgorodo „teratologų“ įtaka; bet ji mažiau pastebima vėlesnėse popieriuje atliktose iliuminacijose, kuriose įsivyrauja „Balkanų ornamentika“ (Drujos ir Nafanailo evangelijos, Pinsko
vienuolyno evangelija, Vilniaus chronografas) (Nikalajev, 1993, 144-169).

Apie senąsias (iki Lietuvos Brastos bažnytinės unijos) cerkvių bibliotekas, kurios pagal Didžiosios (Stačiatikių) Bažnyčios Statutą, dar vadinamą Konstitucija, arba Tipikonu (šis Tipikonas, įsigalėjęs stačiatikių bažnyčioje XI – XIII a., apibrėžė liturgiją ir apeiginių knygų tipologiją (repertuarą), kuriame vyravo vadinamasis aprakasas (aprakas) – gan laisvas, improvizuotas Evangelijos teksto variantas (šiam tipui priskiriama ir Laurišavo Evangelija). Nuo XIV a. antrosios pusės įsigali naujas, Jeruzalės Statutas, įvedęs naujo tipo (turinio atžvilgiu) liturgines knygas – Apeiginę Evangeliją tetra (Jievangielija tetr službovaja) ir Apeiginį Apaštalą (Apostol službovy), kuriuose tekstai perrašomi pagal autorius, o jų gale pateikiamos kalendorinės lentelės (Apaštalas – tai apaštalų laiškai ir jų veiklos aprašymas). Tačiau LDK ir toliau buvo perrašinėjamos ir naudojamos (netgi po Brastos unijos) abiejų tipų knygos – liturgijos suvienodinti nepavyko. Pavyzdžiui, Slucko švč. Trejybės cerkvės knygų aprašyme (XV a. pabaiga) minimos Evangelijos ir Apaštalai tiek tetra, tiek ir aprakos), privalėjo būti aprūpintos bent jau liturginėmis knygomis, tikslesnių duomenų nėra išlikę. XVIII a. inventoriai fiksuoja Pinsko, Rakovo, Žirovicų cerkvėse buvus nuo 8 iki 15 rankraštinių knygų; Naugarduko Borisoglebo cerkvėje 1704 m. jų buvo šešios (Oktoichas (giesmių aštuoniems balsams rinkinys), Triodė (trigiesmių kanonų rinkinys), Služebnikas (mišiaknygė), Irmolojus (irmų, t. y. pradžios eilučių, nurodančių tolesnių giesmės ar kanono eilučių turinį, aštuoniems balsams rinkinys), Atmintinė (Pamiannik) ir Ustatvas). Šioje cerkvėje ar jos užsakymu 1512 m. buvo surašytas ir vadinamasis Supraslio prologas (rugsėjis – vasaris), kuriame aprašyta trijų Vilniaus kankinių (Antano, Jono ir Eustatijaus) istorija (Baronas, 2000, 175). Didesnės bibliotekos susiformavo ikimongolinį laikotarpį siekiančiose cerkvėse, pavyzdžiui, Gardino Borisoglebo (įkurta XII a.) (Paluckaja, 1992, 156-163) (Gardinas nuo XIII a. vidurio LDK sudėtyje. Čia Traidenis 1276 m. apgyvendino dalį nuo kryžiuočių bėgusių bartų, o 1405 m. Vytautas (minėtos Borisoglebo cerkvės rajone) – Pskovo priemiesčio Koložos gyventojus – belaisvius; iš čia kilęs antrasis cerkvės pavadinimas Koloža. Raštijos pėdsakus Gardine liudija ir archeologiniai radiniai: rankraštinės knygos liekanos, varpo šukė su užrašu „…ŠĄĮ…“, švino antspaudas su įrašu ) ir Polocko Sofijos soboro. Pastarosios bibliotekos, įkurtos XI a. viduryje, rinkiniai buvo išgrobstyti Livonijos karo metu (1558 – 1583 m.) (Ščapov, 1962, 262-282) (rankraštinės, daugiausia XVI a. knygos, tapo etmono Jano Zamoiskio karo grobiu. Senesnės ir vertingesnės, manoma, buvo išvežtos į Maskvą Polocką užėmus 1563 m. caro Ivano Žiauriojo kariuomenei. Gali būti, kad tai tik sudėtinė legendos apie iki šiol nesurastą Ivano Žiauriojo biblioteką sakmė) ir dalis knygų (10 pavadinimų) dabar saugoma Varšuvos nacionalinėje bibliotekoje. XVI a. cerkvių tinklas buvo gana tankus. Daugiausiai jų buvo miestuose: Vilniuje 16 (1511 m.), Vitebske 15 (XVI a. viduryje), Gardine 9 (1560 m.) (Golenčenko, 1989). Stačiatikių dvasininkija ir pasauliečiai didikai mecenavo knygų perrašinėjimą, o rankraštines knygas dovanodavo proteguojamoms cerkvėms. Pavyzdžiui, 1518 m. LDK paiždininkis Abraomas Juzefovičius Glembickis dovanojo Vilniaus šv. Nikolajaus cerkvei garsųjį Kijevo Psalmyną ir ta proga įrašė jame ilgą prakeikimą tiems, kas išdrįs šį 1397 m. Kijeve „vladykos“ Michailo paliepimu ir „nuodėmingo vergo Spiridono, protodiakono ranka“ užbaigtą Psalmyną iš minėtos cerkvės paimti (Vzdornov, 1978, 9-11). Kokiu būdu Psalmynas atsidūrė LDK pareigūno rankose, nėra žinoma (Kijevas LDK politinėje įtakoje buvo nuo 1320 m., prijungtas prie Lietuvos 1362 m. Kijevo ir visų LDK stačiatikių metropolitu 1371 m. buvo paskirtas Kiprijonas. 1397 m. (tais pačiais, kai buvo perrašytas atkurtame Kijevo Pečioros vienuolyne – Lauroje Psalmynas) Vytautas Kijevo vietininku paskyrė Alšėnų kunigaikštį Joną Algimantaitį. Tačiau Lietuvoje Psalmynas greičiausiai atsidūrė siekiant jį apsaugoti nuo totorių (1483 m. Kijevas sudegintas) arba Mykolo Glinskio sukilimo prieš Žygimantą Senąjį (1507-1508 m.) metu – juk Kijevo metropolitai Naugarduke turėjo savo rezidenciją. Neatmestina ir Goštautų – Martyno, Kijevo vaivados (nuo 1470 m.), ir Albrechto (apie jį vėliau) – pomėgio knygoms versija. 1997 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute vykusioje konferencijoje „Senosios raštijos ir tautosakos sąveika: kultūrinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės patirtis“ baltarusių mokslininkas Mikola Nikolaeu pateikė versiją, kad Kijevo psalmynas buvo Kijevo – Pečioros lauros užsakymu pagamintas Konstantinopolyje ir padovanotas Jogailai, o vėliau atsidūrė Naugarduke. Tačiau proveniencijos Psalmyne akivaizdžiai rodo, kad jis perrašytas Kijeve). Tačiau dovanojimo motyvaciją galima nuspėti: 1514 m. minėtoji cerkvė Konstantino Ostrogiškio lėšomis buvo perstatyta ir reikėjo atnaujinti jos knygų rinkinį. Kita vertus, Glembickis buvo neofitas, save vadina krikščionimi ir – akivaizdu – uoliu stačiatikiu („sie az… nariečionnyj vo
krieščienii Joann, a po prozvišču Avram Jiezofovič“) (Vzdornov, 1978, 10-11). Užkeikimas nepadėjo, nes XIX a. pirmajame ketvirtyje Psalmyną iš šv. Nikolajaus cerkvės kanauninkas unitas Michailas Bobrovskis perdavė Vilniaus universiteto, kur jis profesoriavo, bibliotekai; po 1832 m. Psalmynas iškeliavo į Kijevą ir galiausiai atsidūrė Peterburge, Saltykovo-Ščedrino viešojoje bibliotekoje (Nikalajev, 1993, 39; Vzdornov, 1978, 9). Kad cerkvių bibliotekos nebuvo didelės, o jų knygos – itin branginamos, liudija ir fundatorių, mecenatų paramą įamžinantys įrašai jose. Antai „1384 m. rugpjūčio 23 d. Vytautas, vykdydamas savo žmonos pageidavimą, užrašė savo įsteigtai Trakų cerkvei žemių… [ir dovanojimą] įrašė į šios cerkvės «Evangelijos» foliantą“ (Vladimirovas, 1979, 123). Nors šios žinutės autentiškumas kelia abejonių (šaltinyje (Archeografičeskij, 1871, 12) („velikij kniazj litovskij Vitoljd Aleksandr, za žodaniem malžonki svojee velikoje knegini Ulijany, nadal byl i fundoval toj cerkvi…ozera trockogo Luku [etc…] kotoryj dej funduš svoj velikij kniazj Vitovt v evangelije naprestoljnoje toje cerkvi vpisati roskazati račyl“. – Atkreiptinas dėmesys ir į kitus falsifikaciją (greičiausiai, XVI a. pirmo ketvirčio) liudijančius faktus: 1). Julijona vadinama didžiąja kunigaikštiene (Vytautas didžiuoju kunigaikščiu tetapo 1392 m.); 2). Kituose šaltiniuose nėra patvirtintas minėtos fundacijos minėtai cerkvei aktas. Knygos ir skaitymo istorijai svarbi formuluotė, kad Vytautas „fundaciją įrašyti liepė“, o ne pats įrašė į Evangeliją, kaip kad teigiama aukščiau cituotoje pastraipoje (tekste)) minima Julijona už Vytauto teištekėjo 1418 m., o 1384 m. Vytautas buvo vedęs Oną), paprotys įamžinti ir juridiškai patvirtinti fundaciją būtent tokiu būdu yra fiksuotas ir kitose aptariamo laikotarpio (Vladimirovas, 1979, 133) (pavyzdžiui, kunigaikštis Motiejus Golovčinskis 1536 m. sausio 14 d. dovanojo Vilniaus švč. Trejybės cerkvei palivarką ir tai įrašė (ar nurodė įrašyti) į šios cerkvės Evangeliją) ir ankstesnėse knygose; Laurušavo evangelija išmarginta donaciniais įrašais (jie nereiškia, kad savo ranka užrašė patys vienuolyno rėmėjai Gedimimaičiai ir Algirdaičiai – greičiausiai įrašyti teikėsi paliepti (vpisati roskazati račyli)) (ankstyviausi 1329 metų Karijoto = Michailo Gediminaičio (mirė apie 1362 m., Naugarduko kunigaikštis (nuo 1330 m.)); vyriausiojo Vladimiro Algirdaičio sūnaus Aleksandro Vladimirovičiaus, mirusio 1454; Kaributo = Dimitrijaus Algirdaičio (mirė po 1404 m., Algirdo ir jo antrosios žmonos Julijonos Tveriškės sūnus, Seversko Naugardo kunigaikštis, apie 1380 m. pasikrikštijęs pagal Rytų bažnyčios apeigas, Krėvos sutarties signataras) ir kitų (titulinis Laurušavo Evangelijos lapas, įrašai šalia archangelo Mykolo atvaizdo neblogai įskaitomi)), kuriuos vienuoliai (jau bazilijonai) 1710 m. kruopščiai perrašė į atskirą, specialią knygą (Nikalajev, 1993, 200). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dovanojimo įrašai „šventose knygose“ suteikdavo fundatoriams galimybę naudotis cerkvės teikiamomis paslaugomis (pomirtinio gyvenimo sankcija), suteikdavo „sandėriui“ sakralųjį metmenį.

Šiuo metu Jūs matote 40% šio straipsnio.
Matomi 2731 žodžiai iš 6757 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.